Dainininką Ruslaną Kirilkiną (24) daugelis turbūt prisimena nuo tų laikų, kai būdamas septyniolikos dainavo grupėje „Omega", o jo atliekama daina „Tu mano mergytė" skambėjo kone visų lietuviškų radijo stočių eteryje ir populiariuose klubuose. Paskui kilo pornografinių nuotraukų skandalas, po kurio dainininko vardas gana ilgam išsitrynė iš populiarių Lietuvos atlikėjų sąrašo. Dabar šis jaunas vyras grįžta. Atlikdamas visiškai kitokią muziką, turėdamas kitokią gyvenimo ir jo klaidų sampratą, o svarbiausia - pasikeitusią šeiminę padėtį. „Nebijau prisipažinti, jog esu vedęs vyrą", - netikėtai sako Ruslanas.
Nusprendei dalyvauti LNK muzikiniame projekte „Muzikos akademija", tačiau dar prieš kurį laiką atrodė, kad į Lietuvą tikrai negrįši. Kas privertė persigalvoti?
Tiesą sakant, pastaruosius keletą metų savo ateities su Lietuva nesiejau. Turbūt jau visi žino, kad ten, Suomijoje, praėjusiais metais vedžiau, turiu šeimą, todėl apie grįžimą net nesvarsčiau. Pasiūlymas dalyvauti „Muzikos akademijoje" man buvo tarsi lietus iš giedro dangaus.
Apsispręsti nebuvo nei labai paprasta, nei labai sunku. Pirmiausia norėjau pats sau įrodyti, kad galiu tai padaryti ir kad nieko nebijau. Žinau, žmonės į mano dalyvavimą reaguos įvairiai, juk jie mane prisimena kaip nesubrendusį, prisidirbusį, prisimelavusį, paskui dar ir iš šalies pabėgusį vaiką, bet aš šios reakcijos nebijau. Noriu, kad žmonės pamatytų, koks esu dabar, - juk metai bėga, daug kas keičiasi, o už visas padarytas klaidas vėliau ar anksčiau sumokame. Nereikia, kad visi mane imtų mylėti, toleruoti - ne dėl to atvažiavau į Lietuvą. Man daug svarbiau pačiam sau įrodyti, jog galiu perlipti per save. Jaučiu, kad man to reikia...
Kaip vertini savo galimybes - manai, žmonės išgirdę dainuojantį užmirš gal kiek juokingą tavo karjeros pradžią ir tai, kas nutiko prieš septynerius metus?
„Muzikos akademija" bus tik šou. Be to, laikausi principo, jog viskas priklausys tik nuo manęs paties: nuo to, kaip save išreikšiu, kaip padainuosiu, ką ir kaip kalbėsiu. Viskas priklausys nuo to, ko pats norėsiu iš šio projekto.
Jei jau sutikai dalyvauti, kokių nors norų tikrai turi...
Nesakau, kad per metus, praleistus Suomijoje, nepaprastai ištobulėjau, kad jau pasiekiau kalno viršūnę, - juk mokytis galima iki grabo lentos. Tikiuosi, kad šiame projekte gausiu dar daugiau žinių, to, ko iš tiesų man labai reikia. Noriu patirti ką nors nauja, įdomaus ir naudinga. Tikrai nesvarstau, ką turėčiau dainuoti ir kalbėti, kad įtikčiau publikai. Esu drąsus, nes nebijau būti savimi ir laimingas, o pavydo, nesupratimo ir neapykantos tikrai bus, bet manęs tai nė kiek nebaido.
Tikiuosi, kad žmonės balsuos už tai, ką girdi ir mato dabar. Žinoma, atsiras ir tokių, kurie mane vertins pagal tai, koks buvau kažkada. Bet nenoriu užsikimšti galvos tokiomis mintimis - maniškės dabar visos nukreiptos į darbą. Noriu gerai pasirodyti ir atiduoti save devyniasdešimt devyniais procentais.
Kodėl devyniasdešimt devyniais, o ne visu šimtu procentų?
Vieną pasilieku tam, kad viso savęs neišbarstyčiau. Manau, kiekvienas turi pasilikti nors pačią mažiausią dalelę. Išbarstyti save labai paprasta, o štai surinkti kur kas sunkiau.
„Tu mano mergytė, aš tavo berniukas" dainavai prieš septynerius metus, o žmonės šią dainą prisimena iki šiol. Dėl to širdies neskauda - juk tai, ką dainuoji dabar, visiškai skiriasi nuo to, kas tavo repertuare buvo „Omegos" laikais?
Praeities neištrinsi - tokia ji buvo, nieko nepakeisi. Tikrai nesididžiuoju tuo, kas įvyko mano gyvenime, bet už savo klaidas, manau, sumokėjau užtektinai. Kaip supranti, kalbu ne tik apie muzikinę pradžią, bet ir tai, kas buvo vėliau.
Kalbame apie skandalingąsias nuotraukas. Tavo gyvenimo tuo metu tikrai nepavadintum rožėmis kloto. Kas padėjo ištverti sunkiausias akimirkas?
Buvo keletas artimų žmonių, bet man atrodė, kad lengviau bus kapstytis vienam. Melavau visiems aplinkui, sakiau, kad jaučiuosi gerai, bėgau pats nuo savęs. Buvo baisu ne tik dėl savęs, bet ir aplinkinių. Buvo momentų, kai savo gyvenime nemačiau nė lašelio vilties...
Kilo minčių ir apie kraštutines priemones?
Buvo ir tokių akimirkų. Tačiau visuomet būdavo žmonių, kurie atsidurdavo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Laimei, po truputį viskas stojo į savas vėžes, susidėliojo į lentynas. Tiesa, tik praėjus tam tikram laikui suvokiame, ką iš tiesų prarandame...
Apie kokius praradimus kalbi?
Pirmiausia gailiuosi dėl to, kad teko mesti mokslus, bet tada tiesiog neturėjau kito pasirinkimo. Kai užvirė visa ta košė, buvo baisu net būti tarp žmonių, gatvėmis vaikščioti... Bet tikrai nepagalvokite, jog skundžiuosi, prašau pasigailėti. Aš tos košės prisiviriau, aš ją ir susrėbiau.
Tiesa, negaliu nepaminėti ir tų žmonių, su kuriais tuomet dirbau, - žinau, jiems taip pat nebuvo labai lengva. Tikiuosi, artimiausiu metu bent susitiksime puodelio kavos. Būtų be galo miela ir malonu, bet man kol kas trūksta drąsos pirmam žengti šį žingsnį...
Kalbi apie susitikimą su buvusiu vadybininku Juozu Liesiu ir dainas kūrusiu Deivydu Zvonkumi?
Apie juos, šokėjus. Nežinau, kaip jie reaguos, todėl ir baisu.
Išbristi iš krizės turbūt nebuvo lengva?
Buvo visko - ir nuopuolių, ir pakilimų. O kiek dar bandymų grįžti į sceną. Po skandalo mėginau pasivadinti „Pavasariu", bet nieko gera iš to neišėjo. Buvo skaudu. Turbūt niekas geriau nei pats muzikantas nesupras, kokia jam gyvybiškai svarbi muzika. Muzika - mano gyvenimo variklis. Ji man yra viskas, todėl ir buvo skaudu, kad nebemačiau kelio atgal. Jaučiausi bejėgis.
Tačiau vieną dieną viskas ėmė ir pasikeitė...
Panašiai nutiko. Viskas ėmė keistis, kai vieną dieną atsitiktinai sutikau žmogų, kuris privertė mane pasikeisti. Pasikeisti ne dėl jo, o dėl savęs paties. Tai buvo mano žmogus, su juo jaučiuosi laimingas. Žinoma, visko būna, nes abu esame menininkai: aš - dainininkas, jis - teatro režisierius. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, tarp mūsų kyla pykčių, nesutarimų. Sakau „kaip ir kiekvienoje šeimoje", nes nejaučiu skirtumo, kai yra susituokę du vyrai, dvi moterys ar moteris su vyru.
Bet kokiu atveju esu laimingas, todėl ir suku galvą, kaip viskas bus. Kartais atrodo, kad net nenoriu ilgai čia užsibūti, nes bijau, kad ateis laikais, kai labai pasiilgsiu savo žmogaus ir verksiu telefoną užgulęs (juokiasi).
Pagaliau radau ramybę, kurios labai ilgai ieškojau. Kai jį sutikau, rodos, net muzikos nebereikėjo. Atsirado dalykų, kurie man tapo kur kas svarbesni.
Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui, šeima, santykiai. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be to žmogaus. Nesakau, kad galiu garantuoti, jog mūsų meilė truks iki gyvenimo pabaigos, bet šią minutę esu tiesiog laimingas, kad jį sutikau. Esu dėkingas jam už viską.
„Tas žmogus", spėju, turi vardą?
Turi, bet nenoriu jo minėti. Anksčiau spaudoje pasirodęs jo vardas taip pat nebuvo tikras - pakeistas. Tiesiog gerbiu savo vyrą. Abu puikiai suprantame, kad tai, ką jis veikia savo gyvenime, yra viena, ir visai kas kita, ką darau savajame. Kartu mes gyvename namuose, o ką veikiame už jų durų, yra kiekvieno reikalas. Kam reikia drumsti šeimos ramybę? Toks yra mūsų abiejų sprendimas.
O kaip nutiko, kad vieną dieną atsidūrei atšiaurioje Suomijoje - juk lietuvių, trokštančių išvažiuoti ieškoti laimės, akys kur kas dažniau krypsta į pietus?
Atvirai pasakysiu, kad lankytis geografijos pamokose teko retai (juokiasi)... Kai susipažinau su mylimu žmogumi, ilgai galvojau, kur ta Suomija.
Vadinasi, esi meilės emigrantas ir į Suomiją išvažiavai paskui mylimąjį?
Galima sakyti, taip. Bet mūsų meilės istorija tokia ilga (šypsosi)... Ar tikrai verta ją pasakoti?
Manau, būtų įdomu...
Na, gerai... Tai nutiko 2006-ųjų pavasarį Vilniuje. Būsimasis mano vyras Teatro ir muzikos akademijoje tuomet studijavo pagal mainų programą. Susitikome kaip kokiame filme - autobusų stotelėje, vėliau įsėdome į tą patį autobusą. Kai pamačiau tą vaikiną, mane apėmė labai keistas jausmas, tačiau tikrai jo nepavadinčiau meile iš pirmo žvilgsnio. Tarp mūsų net nebuvo ypatingų žvilgsnių ar pasimirkčiojimų. Bet kai jis išlipo stotelėje, žinoma, ne mano, nuskubėjau iš paskos. Tiesa, kaip išlipo, taip ir nuėjo savais keliais, o aš likau stovėti. Kiek paėjėjęs atsisuko ir, pamatęs mane stovintį, grįžo. Išmušė raudonis, ėmiau drebėti, o kai užkalbino man nepažįstama kalba (anglų), dar labiau paraudonavau. Jis man - angliškai, aš jam - vokiškai, jis man - prancūziškai, aš jam - nieko... Tada pamaniau: „Dieve, man dvidešimt dveji, o aš žmogui negaliu nieko pasakyti, net atsiprašyti..." Jam nieko nebeliko, kaip paspausti man ranką ir nueiti. Tačiau perėjęs į kitą gatvės pusę vėl bėgte atbėgo iki manęs - nors ir buvau blondinas, supratau, jog prašo telefono numerio. Laimei, jis buvo užrašytas mano telefone, tad užteko tik parodyti.
Tuo metu gyvenau viename bute su mergaite, kartu dirbome. Viską jai papasakojau, o kai gavau pirmąją jo žinutę, draugė keletą savaičių buvo mūsų tarpininkė ir vertėja. Jau kitą rytą jis mane pakvietė kavos, o vakare susitikome. Eidamas į pasimatymą svarsčiau: „Gal jam galvoj negerai - juk turėjo suvokti, kad nė velnio nesuprantu angliškai." Per visą mūsų susitikimą nieko kito nedariau, kaip tik linksėjau ir sakiau: „Yes." Taip vyko kitą, dar kitą ir dar kitą dieną, o jau po mėnesio po truputį pradėjau kalbėti angliškai. Spėju, man padėjo tai, jog esu muzikantas - juk turiu klausą, tad buvo paprasčiau.
Tris mėnesius susitikėjome kiekvieną dieną, buvo aišku, kad abejų viduje viskas verda, todėl buvo baisu laukti dienos, kai turėsime išsiskirti, - jis ketino išvažiuoti atgal į Suomiją, aš galvojau likti Lietuvoje. Tačiau vieną vakarą nutiko nemalonus incidentas, kurį vėliau pareigūnai apibūdino: „Atsidūrėte ne laiku ir ne vietoje." Buvome palaikyti narkotikų platintojais, o mano draugas už tai dar ir sumuštas, suspardytas. Kai po visko nuvažiavome į nuovadą, pasakė, kad niekas mūsų nemušė, ir atsiprašė už nesusipratimą. Po kurio laiko byla buvo nutraukta. Kitą rytą draugas man pasakė: „Rytoj išvažiuojame į Suomiją."
Ir tu išvažiavai... Negi nekilo jokių dvejonių - juk svetima šalis, tarp svetimų žmonių, be darbo, veiklos?
Manai, suvokiau, ką darau? Išvakarėse paskambinau močiutei ir pasakiau, kad išvykstu.
Atvažiavęs į Suomiją, pirmą kartą išgirdau, kaip skamba suomių kalba, pirmą kartą pamačiau mylimojo šeimą. Sukosi vienintelė mintis: „Kas aš jiems? Niekas! Kaip mane priims? Ką aš čia apskritai veiksiu?" Pradžia išties buvo sunki: juk nemokėjau kalbos, angliškai vos mekenau. Teko net braškes skinti... Bet man šis darbas patiko - braškių prisivalgiau tiek, kad jau du sezonus į jas net pažiūrėti negaliu. Paskui ėmiau dainuoti baruose, o pernai dalyvavau suomiškame muzikiniame realybės šou „Idols". Sėkmingai, vieną dieną netgi pabudau būdamas žvaigždė (juokiasi). Net suomių žurnalistai į Lietuvą važiavo po mano praeitį pasikapstyti...
Beje, o kada apie savo praeitį papasakojai mylimam žmogui?
Iš karto, kai tik pradėjau nors šiek tiek kalbėti angliškai. Manau, tarp mylimųjų negali būti paslapčių. Pasitikėjimas ir pagarba - svarbiausia santykiams. Tai, ką pasakiau, jį labai nustebino, bet dėl to man nė kiek nepriekaištavo - juk kiekvienas turime savo praeitį. Pasakė tik tiek, kad dabar suprantąs, kodėl atrodau toks užgrūdintas gyvenimo ir kodėl mąstau kaip daug vyresnis žmogus. Daugiau šia tema mes niekada nesikalbėjome.
Praėjus pusantrų metų po pažinties įvyko jūsų vestuvės. Tai turėjo būti ypatinga šventė...
Tokiomis akimirkomis apima nenusakomas jausmas: juk savo gyvenimą nusprendžiau susieti su vienu žmogumi. Tačiau lygiai taip pat žinojau, kad dėl to žmogaus galėčiau viską paaukoti...
Nei aš, nei jis nenorėjome didelės šventės, bet viskas buvo labai gražu. Per vestuves taip verkiau, kad visose nuotraukose atrodau taaaip užtinęs (juokiasi). Dalyvavo trisdešimt žmonių: jo šeima, artimiausi mūsų draugai. Iš Lietuvos nieko nebuvo, nes vestuvės įvyko staiga.
O kur jūs skubėjote?
Tiesiog kai nunešėme prašymus, buvo paskirta konkreti vestuvių data, o iki tol juk turėjau sutvarkyti krūvą dokumentų čia, Lietuvoje. Viską baigėme tik likus savaitei iki vestuvių, tad nebebuvo laiko kviesti svečių iš Lietuvos, viską organizuoti. Bet nieko baisaus - planuojame surengti baliuką ir čia.
Santuokų rūmuose pasakę priesaikos žodžius ir apsikeitę žiedais (įstatymas, leidžiantis oficialiai susituokti homoseksualiems žmonėms, Suomijoje buvo priimtas prieš šešerius metus - red. past.), nuvažiavome pas uošvius į kaimą. Buvo lapkričio devintoji, prikritę daug sniego, gražu. Tačiau labiausiai tą dieną nustebino mylimojo mama - prie durų ji mus pasitiko su duona, druska ir degtine. Net apsiverkiau - širdyje buvo be galo gera...
Ar mylimasis lengvai tave išleido į Lietuvą?
Tikrai ne. Visada į Lietuvą grįždavau savaitei, ne ilgiau. O dabar net nežinau, kada važiuosiu atgal. Išsiskyrimas buvo sunkus ir man, ir jam. Beje, nors, būna, savaitę nesimatome, beveik visuomet susitikę susipykstame. Dėl ko? Kad ir dėl nepalaistytos gėlės. O paskui ir vėl viskas būna gerai.
Namuose kaip nors esate pasiskirstę darbus?
Ne, bet abu esame pedantai. Jei grįžęs pamatau kitaip stovinčią cukrinę, padedu ją taip, kaip, mano akimis, turi stovėti. Mano vyras grįžęs padaro lygiai tą patį, nors rezultatas iš esmės būna tas pat (juokiasi). O gaminu dažniausiai aš.
Taigi, esi vedęs ir labai laimingas...
Negaliu pasakyti, kad man nieko netrūksta iki visiškos laimės. Norėčiau didelio namo ant jūros kranto Nidoje. Gal kas nustebs, bet Lietuva man visada liks namais. Niekada negali būti garantuotas šimtu procentų, kaip viskas susiklostys, tačiau tikrai žinau, kad jei kas nutiktų, visada galėčiau grįžti ten, kur gimiau, užaugau. Sentimentai pernelyg stiprūs, kad imčiau save apgaudinėti ir sakyti, jog Lietuva - mano praeitis.
