„Mėginau sau suformuluoti, kas ta motinystė, bet taip nieko reikšmingo ir nesugalvojau. Tai – tiesiog gyvenimo dalis, kurios specialiai neišskiri. Neskaidau: čia aš – žurnalistė, o čia – mama“, – svarsto žurnalistė, laidos „Paskutinė instancija“ vedėja ir dviejų dukterų – Ievos (12) bei devynių mėnesių Ulijonos – mama Rūta Grinevičiūtė (43).
Atrodytų, tokiai griežtai žurnalistei kaip jūs mylinčios, švelnios mamos vaidmuo tarsi nelabai tinka...
Kodėl gi ne? Čia problema tų, kurie taip mano. O dėl griežtumo... Amatas yra amatas, kaip moki, taip ir dirbi. Nemanau, kad žurnalistika trukdo būti mama.
Jūs griežta mama?
Tenka, kai jau turi „paauglėjančią“ dukrą. Kai tėvų autoritetas paauglio akyse pradeda nykti, reikia jį kitais būdais susigrąžinti. Tik svarbu neperspausti, nes tada visai neteksi. Ieva jau didelė, bet kai sušneka kartais – visai vaikas. Tas labiausiai ir stebina: vaikšto suaugęs žmogus, o galvoje – vaikystė. Mažoji Ulijona – linksma, nuolat šypsosi, nuotaikos negadina net dygstantys dantys. Geras ji žmogus.
Šnekėjomės dar kai laukėtės antros dukters. Dabar jai – jau devyni mėnesiai. Pasitvirtino ar nepasiteisino tada jaustos baimės, abejonės, nerimas?
Maniau, baisiausias dalykas bus nemigos naktys, bet Ulijona visai netrukdo miegoti. Tiesiog ji iš esmės pakeitė mūsų visų gyvenimo būdą, privertė prisitaikyti prie jos ritmo. Kol mažytė, nusprendžiau niekam dukros nepalikti, todėl tenka pakaitomis su tėčiu prižiūrėti. Dabar – ne mano budėjimo laikas, todėl galiu darbus nudirbti ir interviu susitikti. Dar padeda močiutės: kai man reikia rimtai dirbti, rašyti, ateina su mažąja pasėdėti.
Nepasitikite auklėmis?
Pirmą dukrą nuo mažens augino mano mama, nes aš išėjau dirbti. Paskui ilgai, turbūt kol Ievai nesukako dešimt, samdžiau aukles, nes išvažiuodavau filmuoti nežinodama, kada grįšiu. Dabar galiu pasakyti, kad augdami su auklėmis vaikai išlempa. Vyresniąją dukrą dabar iš naujo reikia net paprasčiausių darbų mokyti. Turbūt yra gerų auklių, kurios išmoko ir žaisti, ir dirbti, bet dažniausiai vaikus jos gadina: paprasčiau pačioms viską padaryti, o juos nustumti į šalį. Tada šie neįgyja įgūdžių, nes nuo mažens yra aptarnaujami. Man dabar sunku su tuo kovoti. Manau, labai traumuoji vaiką, kai nuo mažų dienų atiduodi svetimiems. Todėl su mažąja kiek tik galėsime, būsime patys. Be to, yra močiutės, Ulijona noriai su jomis pasilieka. Jai tik svarbu, kad žmonės šypsotųsi.
Seneliai iš abiejų pusių stengiasi padėti?
Aišku, visi nori padėti, nes tris tokias mergaites vienu metu gali prižiūrėti. Ulijona – be galo geranoriška, linksma, verkia tik tol, kol jai skauda. Kai tik skausmas nurimsta, iškart ima šypsotis. Net dirbti netrukdo – burzgia, gagena šalia... Arba šeštą valandą ryto galvą kyšt iš lovelės ir čiulba. Kaip reikiant praskaidrina nuotaiką...
Tėvai mėgsta viską fiksuoti: kada galvą pakėlė, kada pradėjo ropoti, žengė pirmą žingsnį... Ką jūsiškė jau daro?
Vaikščioti dar nevaikšto, bet ropoja tokiu greičiu, kad per penkias sekundes atsiduria kitame svetainės gale ir būtinai prie šuns bliūdo. Tai – pagrindinis jos tikslas. Į kiekvieną atramą jau remiasi, bando stotis. Skuba, jai viskas įdomu. Ieva niekada nešliaužiojo – atsistojo ir nuėjo. O Ulijonai reikia kokiu nors būdu pasiekti tikslą. Kai dar nemokėjo ropoti, nugara iki norimo daikto prisistumdavo.
Ar tiesa, kad per kūdikius tėvai iš naujo atranda pažinimo džiaugsmą?
Iš tiesų jį labai smagu stebėti. Ir Algis sako: „Patys geriausi metai...“ Ulijonai viskas kelia nuostabą, ji net išsižiojusi stebi. Tiek aplink dar nepačiupinėta, nepakramtyta, neapžiūrėta...
Kaip dukrai išrinkote tokį netradicinį vardą?
Algiui vis pasakodavau ir rodydavau, kaip juokingai mano mama dainuodavo tokią baladę: „Oi, ant kalno, ant aukštojo Ulijona linus rovė...“ Juokėmės mes juokėmės ir tas vardas įstrigo. Galvojome visokius, bet galiausiai liko Ulijona. Kažin ar dar ką nors sutiks tokiu vardu. Kai mokiausi, mūsų klasėje buvo net keturios Rūtos, o mano ir dar vienos net pavardės ta pačia raide prasidėjo. Vis krūpčiodavome, kurią Rūtą prie lentos kviečia. Ulijona bent jau tokio streso nepatirs. Aš jos vardo stengiuosi netrumpinti, bet šeima šaukia Ulce.
Kaip vyresnioji reagavo į sesers ir kartu – konkurentės dėl mamos meilės gimimą?
Ieva trumpai buvo susijaudinusi, kad jos mums nebereikės... Bet dabar mergaitės – geriausios draugės, kartu žaidžia, nes abi dar yra vaikai.
Įsivaizduoju pilnus džiugesio ir klegesio jūsų namus... Kad ir kaip klostytųsi gyvenimas, gimdyti verta.
Be jokios abejonės! Net kalbos „verta ar neverta“ nėra! Aš esu didelė Marijos Aušrinės Pavilionienės priešininkė ir manau, kad moterį labiau traumuoja abortai, o ne gimdymas. Turiu skaudžios patirties: viena mano draugė smarkiai nukentėjo nuo šios procedūros ir baigė gyvenimą savižudybe. Todėl kai pati pastojau, net nesvarsčiau, gerai tai ar blogai, turiu kokį pasirinkimą. Jeigu jau duota, reikia priimti.
Nepatikėsiu, kad neturėjote abejonių, kaip reikės gyventi toliau, iš ko auginti vaiką...
Taip, vaikui užauginti reikia nemažai kapitalo, bet ne tiek, kiek daug kas įsivaizduoja. Dažniausiai tie, kurie neskaičiuoja pinigų, vaikų turi mažiau. O tokį džiaugsmelį visada daug geriau turėti nei neturėti. Tikrai nesvarstėme, negalvojome ir nematavome.
O amžiaus skirtumas tarp abiejų vaikų? O jūsų pačios amžius? O gimdymo pavojus?..
Visos šitos mintys atėjo vėliau. Gydytojai išgyveno labiau nei aš, jie išmokyti gąsdinti, bet aš nedariau visko, ką liepė, ir ramiai laukiau. Ramiai viskas ir įvyko.
Kaip jums patinka argumentas, kad jau laikas gyventi dėl savęs, o ne dėl vaikų?
Aš gyvenu ne dėl vaikų, aš gyvenu su jais. Daug blogiau, kai esi visiškai vienas.
Antros jūsų dukros tėvas – operos solistas Algis Janutas. Jo vaikai iš buvusios santuokos jau dideli. Kaip toks rimtas menininkas jaučiasi atlikdamas jauno tėčio vaidmenį?
Jis labai entuziastingai sutiko šią naujieną. Su mažąja būna daug ir noriai. Algis – toks tėtis, su kuriuo gali auginti daug vaikų. Jis labai šeimyniškas, globėjiškas. Jam lygiai taip pat, kaip ir man, reikia namų, šeimos. Šiuo klausimu mes – bendraminčiai.
Paprastai menininkams svarbiausia yra menas, profesija ir tik paskui – šeima.
Kiekvienai profesijai tai gali priskirti. Mačiau daug kietų buhalterių, kurie be darbo negali. Profesija – toks dalykas: kiek jai duosi, tiek ir ims. Algiui Dievulis labai daug dribtelėjo: jis – talentingas, turi nepaprastų gabumų. Sudėtingiausių kūrinių mokosi tiesiog mintyse. Tuo metu atrodo tarsi knapsėtų, snūduriuotų. Talentas – ne tai, ką gavai, o tai, ką paskui turi atiduoti. Tarsi kokia našta. Užtat Algis turi nemažai laisvo laiko, ir mes džiaugsmingai atstatome prieš dvejus metus sudegintą mano sodybą.
Prie kurio Ulijona labiau prisirišusi?
Daugiau su ja būna Algis, bet ji vis tiek prie durų nuolat laukia manęs... Gal todėl, kad mes labai draugaujame, linksminamės... Tėtis nėra griežtesnis, tiesiog tuo pat metu dar kelis darbus daro, todėl mažajai tikriausiai būna ne taip įdomu. Kai abu esame namie, ji nuo vieno prie kito vaikšto su ta vadinamąja žoliapjove. Šiaip Ulijoną mes visi auginame – trise. Kadangi yra geras žmogus, niekas nesibodi su ja pabūti.
Jaunėlė auga kitaip?
Ievai dėmesio buvo skirta daug daugiau, nes ji – pirma. Tada daug ko nežinojai, bijojai, nervinaisi. Auginant Ievą buvo įdėta daug pastangų, darbo... O su Ulce paprasčiau: žinai, kad vis tiek užaugs. Gyveni ir mokaisi. Kai prieš gimdymą nusipirkau vieną knygą mamoms, draugės labai juokėsi: „Negi tu visa tai darysi?“ Tada pagalvojau: vaikai juk ir be tokių knygų užauga, svarbu leisti jiems ir pašliaužioti, ir šunį paglamžyti, ir per dažnai neplauti rankų, kad įgytų imunitetą.
Kokių nors pokyčių savyje atrandate?
Iš pradžių sustorėjau, paskui suplonėjau (juokiasi)... Ulijona man gerų dešimt kilogramų buvo pridėjusi, bet jau baigiu juos nusipurtyti. Ir televizijos eteris verčia, ir pačiai smagiau, nes visa mūsų giminė – adatos. Be to, lieknėti verta vien dėl to, kad taupu: išsitrauki senus drabužius ir džiaugiesi, kad kokios kelnės užsisega.
Na, vestuvinė suknelė jau irgi turėtų tikti...
Retorinis klausimas. Mes apie tai labai rimtai šnekame, planuojame, bet neketiname to daryti viešai, todėl šitą temą praleisiu...
Nebuvo noro apskritai mesti darbus ir būti tik mama?
Tikrai ne. Aš nesu apsigimusi tokio amžiaus vaikų pedagogė, todėl norisi pabendrauti ir su suaugusiaisiais. Nesu iš tų mamyčių, kurios pasineria į motinystės nirvaną...
Kiek vaikų apskritai norėtumėte turėti?
Dar vieną – tikrai. Laimei, man jau keturiasdešimt treji... Aišku, tokių dalykų niekada nesuplanuosi, bet, manau, pirmiausia reikėtų su šitais susitvarkyti. Be to, aš ir seniau, ir dabar turiu minčių įsivaikinti. Tik pirmiausia turiu visus kitus namie įtikinti, kad nėra ko bijoti nežinia kokių genų, paveldėjimo... Kad ir kokių genų vaikas turi, jam geriau augti normalioje šeimoje nei valdiškoje įstaigoje.
Ar dabartinį šeimyninį jūsų gyvenimą galima pavadinti idile?
Būna visko. „Kodėl aš antrą kartą iš eilės turiu plauti indus? O kodėl aš turiu trečią kartą šveisti grindis? Aš jai sauskelnių nekeisiu, tu pakeisk... Kas pirmas užuodė, tas ir keičia...“ – kokių tik pokalbių nebūna... Bet Algis mielai dukrą ir išmaudo, ir sauskelnes pakeičia. Jiedu labai panašūs, iš veiduko Ulijona – grynas tėtis.
Susėdate vakarais, pasvajojate, kuo užaugusi bus jūsų Ulijona?
Nusprendėme, kad nuo penkerių metų ji mokysis muzikos, paskui, jei bus pakankamai protinga, kaip ir Ieva, stos į Jėzuitų gimnaziją... Tiesą sakant, nesėdime ir neplanuojame, bet retkarčiais pasvajojame. Motinystė iš tiesų yra tarsi dopingas. Jėgų – tikras fontanas. Kantrybės atsiranda tiek, kiek reikia, o ne tiek, kiek turi. Pakantumo, supratimo padaugėja. Kai atsirado, Ulijona neišvengiamai pareikalavo, kad mes visi sustotume. Kai sustoji, apsidairai. O kai apsidairai, pamatai... Priešais tave – stebuklas.
Atrodytų, tokiai griežtai žurnalistei kaip jūs mylinčios, švelnios mamos vaidmuo tarsi nelabai tinka...
Kodėl gi ne? Čia problema tų, kurie taip mano. O dėl griežtumo... Amatas yra amatas, kaip moki, taip ir dirbi. Nemanau, kad žurnalistika trukdo būti mama.
Jūs griežta mama?
Tenka, kai jau turi „paauglėjančią“ dukrą. Kai tėvų autoritetas paauglio akyse pradeda nykti, reikia jį kitais būdais susigrąžinti. Tik svarbu neperspausti, nes tada visai neteksi. Ieva jau didelė, bet kai sušneka kartais – visai vaikas. Tas labiausiai ir stebina: vaikšto suaugęs žmogus, o galvoje – vaikystė. Mažoji Ulijona – linksma, nuolat šypsosi, nuotaikos negadina net dygstantys dantys. Geras ji žmogus.
Šnekėjomės dar kai laukėtės antros dukters. Dabar jai – jau devyni mėnesiai. Pasitvirtino ar nepasiteisino tada jaustos baimės, abejonės, nerimas?
Maniau, baisiausias dalykas bus nemigos naktys, bet Ulijona visai netrukdo miegoti. Tiesiog ji iš esmės pakeitė mūsų visų gyvenimo būdą, privertė prisitaikyti prie jos ritmo. Kol mažytė, nusprendžiau niekam dukros nepalikti, todėl tenka pakaitomis su tėčiu prižiūrėti. Dabar – ne mano budėjimo laikas, todėl galiu darbus nudirbti ir interviu susitikti. Dar padeda močiutės: kai man reikia rimtai dirbti, rašyti, ateina su mažąja pasėdėti.
Nepasitikite auklėmis?
Pirmą dukrą nuo mažens augino mano mama, nes aš išėjau dirbti. Paskui ilgai, turbūt kol Ievai nesukako dešimt, samdžiau aukles, nes išvažiuodavau filmuoti nežinodama, kada grįšiu. Dabar galiu pasakyti, kad augdami su auklėmis vaikai išlempa. Vyresniąją dukrą dabar iš naujo reikia net paprasčiausių darbų mokyti. Turbūt yra gerų auklių, kurios išmoko ir žaisti, ir dirbti, bet dažniausiai vaikus jos gadina: paprasčiau pačioms viską padaryti, o juos nustumti į šalį. Tada šie neįgyja įgūdžių, nes nuo mažens yra aptarnaujami. Man dabar sunku su tuo kovoti. Manau, labai traumuoji vaiką, kai nuo mažų dienų atiduodi svetimiems. Todėl su mažąja kiek tik galėsime, būsime patys. Be to, yra močiutės, Ulijona noriai su jomis pasilieka. Jai tik svarbu, kad žmonės šypsotųsi.
Seneliai iš abiejų pusių stengiasi padėti?
Aišku, visi nori padėti, nes tris tokias mergaites vienu metu gali prižiūrėti. Ulijona – be galo geranoriška, linksma, verkia tik tol, kol jai skauda. Kai tik skausmas nurimsta, iškart ima šypsotis. Net dirbti netrukdo – burzgia, gagena šalia... Arba šeštą valandą ryto galvą kyšt iš lovelės ir čiulba. Kaip reikiant praskaidrina nuotaiką...
Tėvai mėgsta viską fiksuoti: kada galvą pakėlė, kada pradėjo ropoti, žengė pirmą žingsnį... Ką jūsiškė jau daro?
Vaikščioti dar nevaikšto, bet ropoja tokiu greičiu, kad per penkias sekundes atsiduria kitame svetainės gale ir būtinai prie šuns bliūdo. Tai – pagrindinis jos tikslas. Į kiekvieną atramą jau remiasi, bando stotis. Skuba, jai viskas įdomu. Ieva niekada nešliaužiojo – atsistojo ir nuėjo. O Ulijonai reikia kokiu nors būdu pasiekti tikslą. Kai dar nemokėjo ropoti, nugara iki norimo daikto prisistumdavo.
Ar tiesa, kad per kūdikius tėvai iš naujo atranda pažinimo džiaugsmą?
Iš tiesų jį labai smagu stebėti. Ir Algis sako: „Patys geriausi metai...“ Ulijonai viskas kelia nuostabą, ji net išsižiojusi stebi. Tiek aplink dar nepačiupinėta, nepakramtyta, neapžiūrėta...
Kaip dukrai išrinkote tokį netradicinį vardą?
Algiui vis pasakodavau ir rodydavau, kaip juokingai mano mama dainuodavo tokią baladę: „Oi, ant kalno, ant aukštojo Ulijona linus rovė...“ Juokėmės mes juokėmės ir tas vardas įstrigo. Galvojome visokius, bet galiausiai liko Ulijona. Kažin ar dar ką nors sutiks tokiu vardu. Kai mokiausi, mūsų klasėje buvo net keturios Rūtos, o mano ir dar vienos net pavardės ta pačia raide prasidėjo. Vis krūpčiodavome, kurią Rūtą prie lentos kviečia. Ulijona bent jau tokio streso nepatirs. Aš jos vardo stengiuosi netrumpinti, bet šeima šaukia Ulce.
Kaip vyresnioji reagavo į sesers ir kartu – konkurentės dėl mamos meilės gimimą?
Ieva trumpai buvo susijaudinusi, kad jos mums nebereikės... Bet dabar mergaitės – geriausios draugės, kartu žaidžia, nes abi dar yra vaikai.
Įsivaizduoju pilnus džiugesio ir klegesio jūsų namus... Kad ir kaip klostytųsi gyvenimas, gimdyti verta.
Be jokios abejonės! Net kalbos „verta ar neverta“ nėra! Aš esu didelė Marijos Aušrinės Pavilionienės priešininkė ir manau, kad moterį labiau traumuoja abortai, o ne gimdymas. Turiu skaudžios patirties: viena mano draugė smarkiai nukentėjo nuo šios procedūros ir baigė gyvenimą savižudybe. Todėl kai pati pastojau, net nesvarsčiau, gerai tai ar blogai, turiu kokį pasirinkimą. Jeigu jau duota, reikia priimti.
Nepatikėsiu, kad neturėjote abejonių, kaip reikės gyventi toliau, iš ko auginti vaiką...
Taip, vaikui užauginti reikia nemažai kapitalo, bet ne tiek, kiek daug kas įsivaizduoja. Dažniausiai tie, kurie neskaičiuoja pinigų, vaikų turi mažiau. O tokį džiaugsmelį visada daug geriau turėti nei neturėti. Tikrai nesvarstėme, negalvojome ir nematavome.
O amžiaus skirtumas tarp abiejų vaikų? O jūsų pačios amžius? O gimdymo pavojus?..
Visos šitos mintys atėjo vėliau. Gydytojai išgyveno labiau nei aš, jie išmokyti gąsdinti, bet aš nedariau visko, ką liepė, ir ramiai laukiau. Ramiai viskas ir įvyko.
Kaip jums patinka argumentas, kad jau laikas gyventi dėl savęs, o ne dėl vaikų?
Aš gyvenu ne dėl vaikų, aš gyvenu su jais. Daug blogiau, kai esi visiškai vienas.
Antros jūsų dukros tėvas – operos solistas Algis Janutas. Jo vaikai iš buvusios santuokos jau dideli. Kaip toks rimtas menininkas jaučiasi atlikdamas jauno tėčio vaidmenį?
Jis labai entuziastingai sutiko šią naujieną. Su mažąja būna daug ir noriai. Algis – toks tėtis, su kuriuo gali auginti daug vaikų. Jis labai šeimyniškas, globėjiškas. Jam lygiai taip pat, kaip ir man, reikia namų, šeimos. Šiuo klausimu mes – bendraminčiai.
Paprastai menininkams svarbiausia yra menas, profesija ir tik paskui – šeima.
Kiekvienai profesijai tai gali priskirti. Mačiau daug kietų buhalterių, kurie be darbo negali. Profesija – toks dalykas: kiek jai duosi, tiek ir ims. Algiui Dievulis labai daug dribtelėjo: jis – talentingas, turi nepaprastų gabumų. Sudėtingiausių kūrinių mokosi tiesiog mintyse. Tuo metu atrodo tarsi knapsėtų, snūduriuotų. Talentas – ne tai, ką gavai, o tai, ką paskui turi atiduoti. Tarsi kokia našta. Užtat Algis turi nemažai laisvo laiko, ir mes džiaugsmingai atstatome prieš dvejus metus sudegintą mano sodybą.
Prie kurio Ulijona labiau prisirišusi?
Daugiau su ja būna Algis, bet ji vis tiek prie durų nuolat laukia manęs... Gal todėl, kad mes labai draugaujame, linksminamės... Tėtis nėra griežtesnis, tiesiog tuo pat metu dar kelis darbus daro, todėl mažajai tikriausiai būna ne taip įdomu. Kai abu esame namie, ji nuo vieno prie kito vaikšto su ta vadinamąja žoliapjove. Šiaip Ulijoną mes visi auginame – trise. Kadangi yra geras žmogus, niekas nesibodi su ja pabūti.
Jaunėlė auga kitaip?
Ievai dėmesio buvo skirta daug daugiau, nes ji – pirma. Tada daug ko nežinojai, bijojai, nervinaisi. Auginant Ievą buvo įdėta daug pastangų, darbo... O su Ulce paprasčiau: žinai, kad vis tiek užaugs. Gyveni ir mokaisi. Kai prieš gimdymą nusipirkau vieną knygą mamoms, draugės labai juokėsi: „Negi tu visa tai darysi?“ Tada pagalvojau: vaikai juk ir be tokių knygų užauga, svarbu leisti jiems ir pašliaužioti, ir šunį paglamžyti, ir per dažnai neplauti rankų, kad įgytų imunitetą.
Kokių nors pokyčių savyje atrandate?
Iš pradžių sustorėjau, paskui suplonėjau (juokiasi)... Ulijona man gerų dešimt kilogramų buvo pridėjusi, bet jau baigiu juos nusipurtyti. Ir televizijos eteris verčia, ir pačiai smagiau, nes visa mūsų giminė – adatos. Be to, lieknėti verta vien dėl to, kad taupu: išsitrauki senus drabužius ir džiaugiesi, kad kokios kelnės užsisega.
Na, vestuvinė suknelė jau irgi turėtų tikti...
Retorinis klausimas. Mes apie tai labai rimtai šnekame, planuojame, bet neketiname to daryti viešai, todėl šitą temą praleisiu...
Nebuvo noro apskritai mesti darbus ir būti tik mama?
Tikrai ne. Aš nesu apsigimusi tokio amžiaus vaikų pedagogė, todėl norisi pabendrauti ir su suaugusiaisiais. Nesu iš tų mamyčių, kurios pasineria į motinystės nirvaną...
Kiek vaikų apskritai norėtumėte turėti?
Dar vieną – tikrai. Laimei, man jau keturiasdešimt treji... Aišku, tokių dalykų niekada nesuplanuosi, bet, manau, pirmiausia reikėtų su šitais susitvarkyti. Be to, aš ir seniau, ir dabar turiu minčių įsivaikinti. Tik pirmiausia turiu visus kitus namie įtikinti, kad nėra ko bijoti nežinia kokių genų, paveldėjimo... Kad ir kokių genų vaikas turi, jam geriau augti normalioje šeimoje nei valdiškoje įstaigoje.
Ar dabartinį šeimyninį jūsų gyvenimą galima pavadinti idile?
Būna visko. „Kodėl aš antrą kartą iš eilės turiu plauti indus? O kodėl aš turiu trečią kartą šveisti grindis? Aš jai sauskelnių nekeisiu, tu pakeisk... Kas pirmas užuodė, tas ir keičia...“ – kokių tik pokalbių nebūna... Bet Algis mielai dukrą ir išmaudo, ir sauskelnes pakeičia. Jiedu labai panašūs, iš veiduko Ulijona – grynas tėtis.
Susėdate vakarais, pasvajojate, kuo užaugusi bus jūsų Ulijona?
Nusprendėme, kad nuo penkerių metų ji mokysis muzikos, paskui, jei bus pakankamai protinga, kaip ir Ieva, stos į Jėzuitų gimnaziją... Tiesą sakant, nesėdime ir neplanuojame, bet retkarčiais pasvajojame. Motinystė iš tiesų yra tarsi dopingas. Jėgų – tikras fontanas. Kantrybės atsiranda tiek, kiek reikia, o ne tiek, kiek turi. Pakantumo, supratimo padaugėja. Kai atsirado, Ulijona neišvengiamai pareikalavo, kad mes visi sustotume. Kai sustoji, apsidairai. O kai apsidairai, pamatai... Priešais tave – stebuklas.
