„Veikloje save realizuoju geriau nei namuose stovėdama prie viryklės“, – atvirauja TV laidos „Nuo...iki...“ vedėja, viena iš labdaros fondo vėžiu sergantiems vaikams „Mamų unija“ įkūrėja Rūta Mikelkevičiūtė.
Prieš du mėnesius įkūrėte labdaros fondą vėžiu sergantiems vaikams. Kaip kilo toks sumanymas?
Tai – ne mano vienos idėja. Šį labdaros fondą prie Onkologijos ligoninės įkūrėme kartu su Egle Mėlinauskiene ir Laima Kybartiene.
Kartais pagalvoju: turiu įdomų darbą, puikią šeimą, esu mylinti ir mylima. Ko daugiau reikia? Galėtum užsimerkti ir gyventi sau ramiai, bet ramybės neduoda mintis – o kas po tavęs?! Ką paliksi? Ši veikla tiesiog įprasmina mano gyvenimą.
Manau, noras padaryti kažką gera, ne imti, o duoti yra užkoduotas kiekviename iš mūsų. Kai susiduri su šeimomis, kurios augina vėžiu sergančius vaikus, kai matai jų skausmą ir rūpesčius, neįmanoma likti abejingam. Ne paslaptis, kad valstybė kol kas nepajėgi suteikti tokioms šeimoms reikiamos psichologinės ir finansinės pagalbos. Kiek tėvų palūžta, prasigeria, kiek vyrų palieka žmonas, nes jiems per sunku susidoroti su užklupusia nelaime.
Ar sunkmečiu rėmėjai tokie pat dosnūs?
Nors labdaringa veikla užsiimame jau senokai, oficialiai šį fondą įkūrėme tik praėjusių metų gruodį. Kas mane labiausiai džiugina? Kad žmonės mus patys susiranda. Net per krizės įkarštį. Skambina ir klausia sąskaitos numerio. Labiausiai sujaudino vieno vyriškio skambutis: „Šiandien mano gimtadienis. Draugai sumanė mane pasveikinti. Paprašiau, kad dovanotų pinigų, nes noriu savo dovaną skirti vėžiu sergantiems vaikams. Taip pat norėčiau gauti ataskaitą, kur tie pinigai bus išleisti.“ Labai teisingas požiūris. Žmonės turi žinoti, kam panaudojamos jų paaukotos lėšos. Už tuos pinigus nupirkome du ortopedinius čiužinius nuo pragulų sunkiausiems ligoniukams.
Viename interviu prasitarėte, kad ir pati esate patyrusi vėžio baimę...
O, tai buvo labai seniai. Na, matyt, gyvenime kiekvienam reikia stipraus sukrėtimo, kad nesupainiotum vertybių. Žinia apie augliuką krūtyje privertė į daugelį dalykų pažvelgti kitaip. Tada man buvo dvidešimt penkeri. Nors augliukas buvo gerybinis (tokie diagnozuojami kone kas antrai moteriai), šešerius metus turėjau reguliariai tikrintis, ar jis nesupiktybėjo. Gyvenau įtampoje. Kartą per apžiūrą gydytojos veidas persimainė: „Žinai, man tas augliukas labai nepatinka.“ Nepamenu, kaip grįžau namo. Ištiko šokas. Laimė, įtarimai, kad man krūties vėžys, nepasitvirtino.
Nors viskas laimingai baigėsi, tai nepraėjo be pėdsako...
Be abejo. Ėmiau galvoti, jog reikia gyventi kitaip, čia ir dabar. Išmokau nesureikšminti smulkmenų, atskirti esminius dalykus nuo menkaverčių. Sakyčiau, atsirado didesnė meilė gyvenimui. Tačiau po kurio laiko vėl grįžti prie įprasto gyvenimo tempo, darbų – leki, skubi... Taip jau yra.
Jau dvylika metų vedate laidą „Nuo...iki...“. Nesijaučiate persisotinusi?..
Gal nuskambės banaliai, bet jei mėgstama veikla tampa darbu, tada visą laiką ilsiesi. Argi tuo, kas malonu, galima persisotinti?!
Aš beprotiškai myliu žmones ir man patinka bendrauti, kurti, išmėginti vis kažką nauja. Net pati išmokau filmuoti. Jei mane kas nors dienai uždarytų vieną tarp keturių sienų, išprotėčiau (juokiasi). Esu be galo plepi. Kartais draugai mane traukia per dantį: „Ar tu, moteriške, kada nors gali užsičiaupti ir patylėti.“ Kai kada ši silpnybė turi privalumų. Jeigu būnu kompanijoje, nejaukios tylos pauzės negresia. Galiu užkalbėti negyvai ir, patikėkite, ne tik apie orą (juokiasi).
Jūsų laidos krizė nepaveikė?
Nesame Dievo avinėliai. Gal tiek daug nebekeliausime, keisis laidos pobūdis, sumažės spalvų, tačiau stengsimės nesubanalėti. Norisi, kad žiūrovas ne tik maloniai atsikvėptų žiūrėdamas mūsų laidą, bet dar ir praplėstų akiratį, sužinotų ką nors nauja.
Pastebėjau, kad dėl priverstinio taupymo atsirado pigių intelektualumu nekvepiančių televizijos projektų. Kita vertus, kad sukurtum gerą produktą, reikia daugiau lėšų.
Esate baigusi ekonomikos mokslus. Kaip jūsų gyvenime atsirado žurnalistika?
Mano gyvenime būta nemažai lemtingų įvykių. Dar būdama vaikas mėgdavau žaisti televizijos žinių laidos vedėją. Pasiimdavau „Pravdos“ laikraštį ir atsisėdusi prieš veidrodį rimtu veidu skaitydavau žinias apie kiaulių prieaugį, TSKP suvažiavimus ir t. t. Nesvarbu, kad nesuprasdavau turinio esmės, svarbiausia būdavo pats procesas.
Bet įstojote ne į žurnalistiką...
Esu baigusi medicinos mokyklą ir ekonomikos mokslus universitete. Nors mokytis buvo įdomu, po studijų supratau, kad tai – ne visai mano stichija. Pamenu, gulėdama ligoninėje per radiją išgirdau, kad ieškoma jaunų energingų žmonių darbui radijuje. Supratau, jog ten mano vieta. Nuėjau, priėmė. Vėliau mane pakvietė dirbti į naujai besikuriančią televiziją. Pradėjau dirbti, kai dar tik kūrėsi pirmosios komercinės televizijos stotys. Mūsų laida „Nuo...iki...“ buvo viena pirmųjų tokio pobūdžio. Turėjome daug laisvės, galėjome daryti, ką norime, nes tada nebuvo profesionalų, galinčių pamokyti ir pasakyti, kas blogai, o kas gerai. Nebuvo jokių kalbininkų, kurie taisytų klaidas, jokio žvaigždžių statuso. Visi stengėsi dirbti kuo profesionaliau, iš idėjos.
O dabar?..
Kartais, kai paklausau, ką jaunimas kalba, nejauku darosi. Daugelis bet kokia kaina siekia pakliūti į televiziją dėl garbės, populiarumo, pripažinimo. Merginos pasirengusios apnuoginti visas grožybes, kad tik jas parodytų per „teliką“ ar priimtų vesti kokią nors laidą. Noras išgarsėti bet kokiomis priemonėmis, būti žvaigžde – vienintelė siekiamybė, kuri į antrą planą nustumia orumą, intelektą... Jei mano dukra viešai apsinuogintų, oi, kokį ritmą pokalbį turėtų.
Griežtai auklėjate dukrą?
Stengiuosi diegti tikrąsias vertybes. Dominykai bus aštuoneri, ji labai protinga. Ir virtuvėje susitvarko daug geriau nei aš. Su tėčiu abu kepa bandeles. Gaminti man – didžiausia katorga. Pavydžiu toms moterims, kurios ruošdamos maistą „kaifuoja“, turi laiko šeimyniniams pietums, ilgiems pokalbiams prie stalo. Per tą lėkimą daug netenkame, ypač gerų santykių su žmonėmis.
Ką turėjote omenyje sakydama, jog moteris turi būti ne prekė, o pirkėja?
Kai pavartai moteriškus žurnalus, pažiūri televizijos laidas, suvoki, jog viskas sukasi apie tai, ką tu turi daryti, kad įtiktum vyrui. Kodėl vyrai nesinuogina ir nerodo savo grožybių? Ar naktiniame klube pamatysi jaunus vaikinus, flirtuojančius su pagyvenusiomis turtingomis moterimis? Nebent Egipte (juokiasi). Nesuprantu, kodėl moterys taip noriai atiduoda savo likimą į kito žmogaus rankas. Jei taptų savarankiškesnės ir pačios užsidirbtų pragyvenimui, guldau galvą, kas antra ar trečia santuoka iširtų. Moterims nereikėtų kentėti vyro neištikimybės ar smurto šeimoje.
Ką jums reiškia būti nepriklausomai ir savarankiškai?
Esi laisva, nelieka baimių. Tarkim, baimės, kad vyras, ištikus dabar itin populiariai vidutinio amžiaus krizei, paliks be skatiko ir išeis pas jaunesnę (juokiasi). Esu nepriklausoma nuo kito žmogaus malonės...
Esate darbomanė. O ar lieka laiko sau?
Trissyk per savaitę einu į sporto klubą, skiriu laiko tik sau, grožio procedūroms. Kadangi mėgstu skaniai ir daug pavalgyti, kad nepriaugčiau svorio, pamėgau salotas. Jų galiu sukirsti visą kalną, bet „į kūną neina“. O paauglystėje dėl svorio šitaip kankindavausi. Esu išbandžiusi įvairiausių lieknėjimo būdų nuo trijų salotų lapų per dieną iki trijų pirštų į burną. Dabar suprantu, kad geriausias būdas sulieknėti – įdomi veikla.
Vis dar turite silpnybę kvepalams ir kelionėms?
Taip. Dar viena mano nauja aistra – nardymas. Beje, nardymo džiaugsmą neseniai atradau iš naujo. Tai buvo sau mestas iššūkis.
Prieš keletą metų skendau. Tiksliau, filmuojant laidą Egipte arabas mane įmetė į vandenį be jokio instruktažo su dvidešimt kilogramų sveriančia įranga ir be pripūstos gelbėjimosi liemenės. Jiems tai buvo smagus nuotykis, nes filmavo televizija. Išsikapsčiau tik per stebuklą. Nuo to laiko paniškai bijojau gylio, kol vieną dieną sau tariau: „Pažiūrėsim, kuri kurią įveiks – aš baimę ar ji mane.“ Po trejų metų pirmąsyk vėl panėriau į dvidešimt penkių metrų gylį, plaukiojau su delfinais ir grožėjausi povandeniniu Raudonosios jūros pasauliu. Man pavyko.
Gyvenimas pagal Rūtą?..
Esu greičio, temperamento žmogus. Juokaudama sakau, velnio nešta ir pamesta. Mane sudėtinga išmušti iš vėžių, nes esu gimusi Jaučio metais ir kantriai ariu savo vagą (juokiasi). Dažnai manęs klausia: kuri laidas apie įvairių likimų žmones, o kokia tavo pačios istorija? Pagaunu save galvojant, kad per tuos darbus, kurie yra mano gyvenimo variklis, nėra laiko savo istorijai...
Prieš du mėnesius įkūrėte labdaros fondą vėžiu sergantiems vaikams. Kaip kilo toks sumanymas?
Tai – ne mano vienos idėja. Šį labdaros fondą prie Onkologijos ligoninės įkūrėme kartu su Egle Mėlinauskiene ir Laima Kybartiene.
Kartais pagalvoju: turiu įdomų darbą, puikią šeimą, esu mylinti ir mylima. Ko daugiau reikia? Galėtum užsimerkti ir gyventi sau ramiai, bet ramybės neduoda mintis – o kas po tavęs?! Ką paliksi? Ši veikla tiesiog įprasmina mano gyvenimą.
Manau, noras padaryti kažką gera, ne imti, o duoti yra užkoduotas kiekviename iš mūsų. Kai susiduri su šeimomis, kurios augina vėžiu sergančius vaikus, kai matai jų skausmą ir rūpesčius, neįmanoma likti abejingam. Ne paslaptis, kad valstybė kol kas nepajėgi suteikti tokioms šeimoms reikiamos psichologinės ir finansinės pagalbos. Kiek tėvų palūžta, prasigeria, kiek vyrų palieka žmonas, nes jiems per sunku susidoroti su užklupusia nelaime.
Ar sunkmečiu rėmėjai tokie pat dosnūs?
Nors labdaringa veikla užsiimame jau senokai, oficialiai šį fondą įkūrėme tik praėjusių metų gruodį. Kas mane labiausiai džiugina? Kad žmonės mus patys susiranda. Net per krizės įkarštį. Skambina ir klausia sąskaitos numerio. Labiausiai sujaudino vieno vyriškio skambutis: „Šiandien mano gimtadienis. Draugai sumanė mane pasveikinti. Paprašiau, kad dovanotų pinigų, nes noriu savo dovaną skirti vėžiu sergantiems vaikams. Taip pat norėčiau gauti ataskaitą, kur tie pinigai bus išleisti.“ Labai teisingas požiūris. Žmonės turi žinoti, kam panaudojamos jų paaukotos lėšos. Už tuos pinigus nupirkome du ortopedinius čiužinius nuo pragulų sunkiausiems ligoniukams.
Viename interviu prasitarėte, kad ir pati esate patyrusi vėžio baimę...
O, tai buvo labai seniai. Na, matyt, gyvenime kiekvienam reikia stipraus sukrėtimo, kad nesupainiotum vertybių. Žinia apie augliuką krūtyje privertė į daugelį dalykų pažvelgti kitaip. Tada man buvo dvidešimt penkeri. Nors augliukas buvo gerybinis (tokie diagnozuojami kone kas antrai moteriai), šešerius metus turėjau reguliariai tikrintis, ar jis nesupiktybėjo. Gyvenau įtampoje. Kartą per apžiūrą gydytojos veidas persimainė: „Žinai, man tas augliukas labai nepatinka.“ Nepamenu, kaip grįžau namo. Ištiko šokas. Laimė, įtarimai, kad man krūties vėžys, nepasitvirtino.
Nors viskas laimingai baigėsi, tai nepraėjo be pėdsako...
Be abejo. Ėmiau galvoti, jog reikia gyventi kitaip, čia ir dabar. Išmokau nesureikšminti smulkmenų, atskirti esminius dalykus nuo menkaverčių. Sakyčiau, atsirado didesnė meilė gyvenimui. Tačiau po kurio laiko vėl grįžti prie įprasto gyvenimo tempo, darbų – leki, skubi... Taip jau yra.
Jau dvylika metų vedate laidą „Nuo...iki...“. Nesijaučiate persisotinusi?..
Gal nuskambės banaliai, bet jei mėgstama veikla tampa darbu, tada visą laiką ilsiesi. Argi tuo, kas malonu, galima persisotinti?!
Aš beprotiškai myliu žmones ir man patinka bendrauti, kurti, išmėginti vis kažką nauja. Net pati išmokau filmuoti. Jei mane kas nors dienai uždarytų vieną tarp keturių sienų, išprotėčiau (juokiasi). Esu be galo plepi. Kartais draugai mane traukia per dantį: „Ar tu, moteriške, kada nors gali užsičiaupti ir patylėti.“ Kai kada ši silpnybė turi privalumų. Jeigu būnu kompanijoje, nejaukios tylos pauzės negresia. Galiu užkalbėti negyvai ir, patikėkite, ne tik apie orą (juokiasi).
Jūsų laidos krizė nepaveikė?
Nesame Dievo avinėliai. Gal tiek daug nebekeliausime, keisis laidos pobūdis, sumažės spalvų, tačiau stengsimės nesubanalėti. Norisi, kad žiūrovas ne tik maloniai atsikvėptų žiūrėdamas mūsų laidą, bet dar ir praplėstų akiratį, sužinotų ką nors nauja.
Pastebėjau, kad dėl priverstinio taupymo atsirado pigių intelektualumu nekvepiančių televizijos projektų. Kita vertus, kad sukurtum gerą produktą, reikia daugiau lėšų.
Esate baigusi ekonomikos mokslus. Kaip jūsų gyvenime atsirado žurnalistika?
Mano gyvenime būta nemažai lemtingų įvykių. Dar būdama vaikas mėgdavau žaisti televizijos žinių laidos vedėją. Pasiimdavau „Pravdos“ laikraštį ir atsisėdusi prieš veidrodį rimtu veidu skaitydavau žinias apie kiaulių prieaugį, TSKP suvažiavimus ir t. t. Nesvarbu, kad nesuprasdavau turinio esmės, svarbiausia būdavo pats procesas.
Bet įstojote ne į žurnalistiką...
Esu baigusi medicinos mokyklą ir ekonomikos mokslus universitete. Nors mokytis buvo įdomu, po studijų supratau, kad tai – ne visai mano stichija. Pamenu, gulėdama ligoninėje per radiją išgirdau, kad ieškoma jaunų energingų žmonių darbui radijuje. Supratau, jog ten mano vieta. Nuėjau, priėmė. Vėliau mane pakvietė dirbti į naujai besikuriančią televiziją. Pradėjau dirbti, kai dar tik kūrėsi pirmosios komercinės televizijos stotys. Mūsų laida „Nuo...iki...“ buvo viena pirmųjų tokio pobūdžio. Turėjome daug laisvės, galėjome daryti, ką norime, nes tada nebuvo profesionalų, galinčių pamokyti ir pasakyti, kas blogai, o kas gerai. Nebuvo jokių kalbininkų, kurie taisytų klaidas, jokio žvaigždžių statuso. Visi stengėsi dirbti kuo profesionaliau, iš idėjos.
O dabar?..
Kartais, kai paklausau, ką jaunimas kalba, nejauku darosi. Daugelis bet kokia kaina siekia pakliūti į televiziją dėl garbės, populiarumo, pripažinimo. Merginos pasirengusios apnuoginti visas grožybes, kad tik jas parodytų per „teliką“ ar priimtų vesti kokią nors laidą. Noras išgarsėti bet kokiomis priemonėmis, būti žvaigžde – vienintelė siekiamybė, kuri į antrą planą nustumia orumą, intelektą... Jei mano dukra viešai apsinuogintų, oi, kokį ritmą pokalbį turėtų.
Griežtai auklėjate dukrą?
Stengiuosi diegti tikrąsias vertybes. Dominykai bus aštuoneri, ji labai protinga. Ir virtuvėje susitvarko daug geriau nei aš. Su tėčiu abu kepa bandeles. Gaminti man – didžiausia katorga. Pavydžiu toms moterims, kurios ruošdamos maistą „kaifuoja“, turi laiko šeimyniniams pietums, ilgiems pokalbiams prie stalo. Per tą lėkimą daug netenkame, ypač gerų santykių su žmonėmis.
Ką turėjote omenyje sakydama, jog moteris turi būti ne prekė, o pirkėja?
Kai pavartai moteriškus žurnalus, pažiūri televizijos laidas, suvoki, jog viskas sukasi apie tai, ką tu turi daryti, kad įtiktum vyrui. Kodėl vyrai nesinuogina ir nerodo savo grožybių? Ar naktiniame klube pamatysi jaunus vaikinus, flirtuojančius su pagyvenusiomis turtingomis moterimis? Nebent Egipte (juokiasi). Nesuprantu, kodėl moterys taip noriai atiduoda savo likimą į kito žmogaus rankas. Jei taptų savarankiškesnės ir pačios užsidirbtų pragyvenimui, guldau galvą, kas antra ar trečia santuoka iširtų. Moterims nereikėtų kentėti vyro neištikimybės ar smurto šeimoje.
Ką jums reiškia būti nepriklausomai ir savarankiškai?
Esi laisva, nelieka baimių. Tarkim, baimės, kad vyras, ištikus dabar itin populiariai vidutinio amžiaus krizei, paliks be skatiko ir išeis pas jaunesnę (juokiasi). Esu nepriklausoma nuo kito žmogaus malonės...
Esate darbomanė. O ar lieka laiko sau?
Trissyk per savaitę einu į sporto klubą, skiriu laiko tik sau, grožio procedūroms. Kadangi mėgstu skaniai ir daug pavalgyti, kad nepriaugčiau svorio, pamėgau salotas. Jų galiu sukirsti visą kalną, bet „į kūną neina“. O paauglystėje dėl svorio šitaip kankindavausi. Esu išbandžiusi įvairiausių lieknėjimo būdų nuo trijų salotų lapų per dieną iki trijų pirštų į burną. Dabar suprantu, kad geriausias būdas sulieknėti – įdomi veikla.
Vis dar turite silpnybę kvepalams ir kelionėms?
Taip. Dar viena mano nauja aistra – nardymas. Beje, nardymo džiaugsmą neseniai atradau iš naujo. Tai buvo sau mestas iššūkis.
Prieš keletą metų skendau. Tiksliau, filmuojant laidą Egipte arabas mane įmetė į vandenį be jokio instruktažo su dvidešimt kilogramų sveriančia įranga ir be pripūstos gelbėjimosi liemenės. Jiems tai buvo smagus nuotykis, nes filmavo televizija. Išsikapsčiau tik per stebuklą. Nuo to laiko paniškai bijojau gylio, kol vieną dieną sau tariau: „Pažiūrėsim, kuri kurią įveiks – aš baimę ar ji mane.“ Po trejų metų pirmąsyk vėl panėriau į dvidešimt penkių metrų gylį, plaukiojau su delfinais ir grožėjausi povandeniniu Raudonosios jūros pasauliu. Man pavyko.
Gyvenimas pagal Rūtą?..
Esu greičio, temperamento žmogus. Juokaudama sakau, velnio nešta ir pamesta. Mane sudėtinga išmušti iš vėžių, nes esu gimusi Jaučio metais ir kantriai ariu savo vagą (juokiasi). Dažnai manęs klausia: kuri laidas apie įvairių likimų žmones, o kokia tavo pačios istorija? Pagaunu save galvojant, kad per tuos darbus, kurie yra mano gyvenimo variklis, nėra laiko savo istorijai...
