Už kiekvieno didžio vyro nugaros visuomet stovi didi moteris. Už gerai žinomo ispanų dailininko Salvadoro Dali stovėjo ne gražuolė rusaitė Gala. Bet menininkas ją dievino... Prisiminkite Salvadoro paveikslus - daugelyje jų pavaizduota Gala.
Prieštaringa moteris
Pažvelgus į Galos jaunystės nuotraukas, norom nenorom įsidėmi jos tamsių degančių akių žvilgsnį. Tai tos akys, kurios spinduliuoja ryžtu, tvirtybe ir nepaklusnumu. Šios moters biografijoje minima, kad vaikystėje ji sirgo psichine liga. Jei tikėtume amžininkų atsiminimais, Gala buvo mažytė, negailestinga ir nuožmi. Kai jai buvo 17 metų, gydytojai rusaitei diagnozavo tuberkuliozę ir išsiuntė gydytis į Šveicariją, kurioje ji susipažino su būsimu vyru Pauliu Eluardu. Silpnos sveikatos Gala kiekvieną dieną po šaltu dušu prausėsi tam, kad užsigrūdintų. Jai labai patiko stori ir pūkuoti gyvūnėliai, tačiau ji lengvai galėjo įsakyti tarnams, kad šie pietums iškeptų jos numylėtinį triušį. O tiems, kurie Galą suerzindavo, ji tučtuojau spjaudavo į veidą. Su vyru Eluardu ji susilaukė dukters, tačiau Gala niekuomet neslėpė, kad šis kūdikis nebuvo laukiamas, o jam gimus, moteris nepanoro pašvęsti savęs motinystei. Paulis dažnai fotografuodavo apsinuoginusią žmoną, o nuotraukas su pasimėgavimu rodydavo draugams. Jas matė ir Salvadoras Dali. Galai tai patiko: iš prigimties ji buvo ekshibicionistė. Kai Paulis su Gala išsiskyrė, šios nuotraukos buvo vienintelė jo paguoda. 1922 m. vasarą Gala su vyru ir draugais gyveno Šveicarijoje. Naujasis jos ir Paulio pažįstamas vokietis Maxas Ernstas netgi paliko šeimą, kad tik su šiais sutuoktiniais galėtų dalytis meilės guoliu. Eluardui patiko grupinis seksas. Vyras mėgavosi, kai draugai mylėdavosi su jo žmona: jis juos arba stebėdavo, arba prie jų prisidėdavo. Nepaisant tokio liberalaus požiūrio į seksą ir gyvenimo mistifikacijos, Gala buvo viena iš nedaugelio moterų, kurios nuomonę labai gerbė siurrealistai. Vėliau apie ją sakė: „Gala žinojo, ko nori: malonumų širdžiai ir kitiems penkiems savo pojūčiams, pinigų ir būti genialių žmonių apsuptyje. Jos nedomino nei politika, nei filosofija. Ji vertino žmones pagal jų ryškumą ir be gailesčio nuo savęs stūmė tuos, kurie buvo vidutiniokai. Visa tai turėdama ji sugebėdavo įžiebti aistrą ir įkvėpti kūrybai tokius skirtingus vyrus kaip Ernstas, Eluardas, Dali."
Žaibo trenksmas
1929 m. Dali susipažino su prancūzų poetu Pauliu Eluardu ir jo ruse žmona Jelena Djakonova-Gala. Pirmasis 25 metų Dali ir 36 metų Galos susitikimas buvo tarsi žaibo trenksmas. Salvadoras akimirksniu ją pamilo. Dailininkas buvo priblokštas: Galos išvaizda idealiai sutapo su tuo nežinomos rusų mergaitės įvaizdžiu, kurį jis taip dažnai regėdavo savo sapnuose. Gala atitiko menininko susikurtą elegantiškos moters idealą, kurio jis nuolat ieškojo ir pagaliau rado! Salvadorui nerūpėjo, kad ši moteris ištekėjusi ir turi dukrą. Jam buvo aišku tik viena - nuo šios akimirkos Gala priklauso tik jam vienam.
Gala atrodė ne pagal metus jaunatviška. Jos oda buvo lygi, tiesi nugara, nedidelė krūtinė, laibas liemuo ir grakšti eisena. Tačiau Salvadorą pakerėjo ne jos išvaizda, o kažkas daugiau. Nepatyręs, stačiokiškas ir aistringas ispanas nė neabejojo - ši moteris jam atsakys tuo pačiu. Dali graužėsi dėl kito... Sulaukęs 25-erių, jis vis dar buvo... skaistus. Maža to, dailininkas nemanė esąs tikras vyras.
Iš pradžių Dali varžėsi Galos. Kai jiedu bendraudavo, Salvadorą apimdavo isteriško kikenimo priepuoliai. Jis nežinojo, kaip šalia jos derėtų elgtis, bet puikiai suvokė, jog ši moteris jį jaudina.
Kalbama, kad kaip tik tuo metu jau braškėjo Galos santuoka su Eluardu. Ji suvokė, kad sutuoktinis - talentingas, tačiau tokių pinigų, kurių ji verta, jis niekuomet neuždirbs. Kuo Galą sužavėjo Dali? Ar tai buvo romantiški jausmai? Ar rusaitė, turėdama stiprią intuiciją, jame iš karto įžvelgė neeilinę asmenybę, sugebėsiančią ją aprūpinti turtais ir prabanga? Sunku pasakyti: tuomet mažai kas tikėjo, kad Dali taps pasaulinio garso dailininku.
Kai Paulis Eluardas vienas išvažiavo į Paryžių, Salvadoras ir Gala greitai išsprendė kūno aistros problemas. „Pirmasis bučinys, kai susilietė mūsų dantys ir susipynė liežuviai, buvo tik to bado, kuris mus vertė kandžioti ir graužti vienas kitą iki pat mūsų gyvenimo būties esmės, pradžia", - vėliau rašė Dali. Kalbama, kad Gala, įvertinusi nežemiškai aistringą menininko meilę, pasakė: „Mano berniuk, mes niekada nesiskirsime."
Pagaliau žmona
Ši moteris buvo ne tik Dali aistringa meilužė. Kai ji paliko prancūzą sutuoktinį ir 1930 m. persikraustė pas Dali, Gala perėmė visus dailininko finansinius ir organizacinius rūpesčius. Ir jai puikiai sekėsi! Salvadoras galėjo pasišvęsti tik kūrybai. Kai 1934 m. jiedu nusprendė susituokti, buvęs Galos vyras Paulis Eluardas dalyvavo jų vestuvėse kaip liudininkas. Dali nebuvo toks apakęs nuo jausmų, kad nesuvoktų kitos jų ryšio prasmės. 4-ojo dešimtmečio pradžioje savo paveiksluose genialus dailininkas pradėjo pasirašinėti „Gala-Salvador Dali", o tai bylojo, kad jiedu buvo tarsi vienas žmogus. Vedusiam Galą menininkui viduje tarsi atsivėrė dar gilesni fantazijos klodai, jį užplūdo didelis jėgų antplūdis. Tai buvo sėkmingiausio Dali tapybos periodo pradžia. jo darbai skyrėsi nuo kitų siurrealistų. Salvadoras tvirtino: „Siurrealizmas - tai aš!" Jis labai dažnai piešė žmoną, dėl to ji tapo viena iš geriausiai žinomų praėjusio amžiaus modelių, o jos kūnas - ne mažiau žinomas nei Milos Veneros.
Teigiama, jog Gala niekuomet nebuvo labai romantiška. Tačiau kaip paaiškinti tą nuostabų faktą, kad Dali, turtingas, žinomas ir beveik tinkantis Galai į sūnus, daug metų nepaleido žmonos nė per žingsnį, tarsi jie būtų Siamo dvyniai.
Santykių atšalimas
Tik 6-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje jų santykiai ėmė šalti. Gala paprašė vyro jai nupirktų pilį, kurioje ji linksmai leido laiką jaunų vyrų draugijoje ir lošdavo ruletę. Dali mūzai jau buvo beveik 70 metų, tačiau kuo labiau ši moteris seno, tuo daugiau meilės jai reikėjo. „Salvadorui visiškai tas pats! Kiekvienas iš mūsų gyvena savo gyvenimą", - tempdamasi į lovą Dali draugus įtikinėjo Gala. „Aš leidžiu Galai turėti tiek meilužių, kiek ji nori. Aš netgi skatinu ją tai daryti, nes mane tai jaudina", - teigė genialus dailininkas.
Jaunieji Galos meilužiai be skrupulų iš jos ėmė viską. Moteris jiems dovanojo Dali paveikslus, pirko namus, studijas, automobilius. O Salvadorą nuo vienatvės „saugojo" jaunos ir gražios moterys, iš kurių jam nereikėjo nieko - vyras tiesiog mėgavosi jų grožiu. Tačiau viešumoje menininkas su jomis stengdavosi elgtis taip, tarsi jos būtų jo meilužės.
Dali žinojo, kad tai žaidimas. Jo širdyje vietos buvo tik Galai.
Vieną 1981-ųjų vasario naktį Dali sekretorius išgirdo pagalbos šauksmą. Dailininko miegamajame jis pamatė šalia lovos gulinčią Galą. Vėliau Salvadoras prisipažino, kad jie susipyko ir jis ją mušė savo lazdele. Galai tuomet buvo 86-eri. Praėjus metams po šio įvykio, Dali mylimoji pargriuvo eidama iš vonios. Po keturių mėnesių ji atgulė amžino poilsio.
Pabaiga
Dali pasiryžo išpildyti paskutinę žmonos valią: ji norėjo būti palaidota Pubole - pilyje, kurią kažkada menininkas padovanojo mylimajai. Tačiau senas Ispanijos įstatymas, išleistas per maro epidemiją, draudė pervežti kūną be valdžios leidimo. Dali dėl Galos nutarė nepaisyti įstatymų. Nuogą velionės kūną jis susupo į antklodę ir paguldė ant galinės kadilako sėdynės. Prie vairo sėdo vairuotojas Arturo. Juos lydėjo vienuolė. Šie žmonės iš anksto sutarė, kad jeigu juos sustabdys policija, jie pasakys, kad Gala mirė pakeliui į ligoninę. Žymusis Dali kadilakas, daugybės linksmų kelionių po Prancūziją ir Italiją liudininkas, virto katafalku. Po valandos kūnas buvo nugabentas į pilį. Joje viskas buvo paruošta laidotuvėms. Karstas su permatoma viršutine dalimi buvo palaidotas pilies rūsyje. Dali laidotuvėse nedalyvavo. Pasak įvykio liudininkų, į rūsį jis nusileido tik po kelių valandų. „Pažiūrėk, aš neverkiu", - tai buvo vienintelė frazė, kurią jis tąsyk ištarė.
Po Galos mirties Salvadoro gyvenimas neteko spalvų. Jis nebevalgė, rėkė, spjaudydavo į medicinos seseles, nagais joms draskė veidus, sunkiai kalbėjo, o kažką pradėjęs sakyti, imdavo dusti nuo raudos, ištisas valandas praleisdavo neaiškiai mykdamas.
Tai, ko neteko Dali mirus Galai, buvo žinoma tik jam. Jis nieko nebepiešė. Genialus menininkas tik valandų valandas sėdėdavo svetainėje, kurioje visuomet buvo aklinai užtrauktos užuolaidos.
Salvadoras Dali po Galos mirties gyveno septynerius metus. Jis nepanoro būti palaidotas šalia savo mūzos.
