Pastačiusi automobilį prie pat jaukios senamiesčio kavinaitės durų, dizainerė Sandra Straukaitė šypsodamasi įspėja laiko daug neturinti. Nors didžiausias metų mados renginys Lietuvoje „Mados infekcija“ jau praėjo, šventės organizatorei darbai nesibaigia...
Nuo aštuntąkart jūsų organizuojamo mados renginio prabėgo visai nedaug laiko, tad kalbos apie jį dar netyla. O kokia jums buvo ši „Mados infekcija“?
Labai rami. Tikriausiai dėl to, kad rengiamės ištisus metus, dirba didelė komanda, visi išmano savo darbą. Didžiausi darbai tikrai negula ant mano pečių. Tik kaip ir kasmet jaučiau didelę atsakomybę.
Netikiu, kad prieš renginį visiškai nesijaudinate...
Tikrai nesijaudinu taip, kaip anksčiau, kai renginio dienomis su kolege Renata Mikailionyte iš streso net valgyti negalėdavome. Pirmąsias „Mados infekcijas“ organizuodavome beveik dviese – visas krūvis tekdavo mums, net atsikvėpti neturėdavome kada. Dabar stengiamės ne mažiau, bet kai viskas „sustyguota“, darbai vyksta sklandžiai. O jaudinamės dažniausiai dėl tokių dalykų, apie kuriuos žiūrovai net nepagalvoja. Pavyzdžiui, praėjusiais metais labai jaudinausi, kad mano kolekcija būtų sklandžiai pristatyta. Scenoje buvo specialiųjų efektų, visi gąsdino, kad lempos užsidegs ar dar kas nors negero nutiks...
Girdėjau, jog kitų metų renginiui ėmėte rengtis dar šiam neprasidėjus.
Tikrai taip. Norime sugalvoti vis kažką naujo, įdomaus. Stengiamės, kad renginys turėtų savo stilių, būtų unikalus.
Jaučiate, kad kasmet tobulėjate?
Žinoma, tačiau po kiekvieno renginio pamatome, kad tobulinti tikrai dar yra ką. Mes stengiamės sukurti puikią aplinką kolekcijų pristatymui. Buvo malonu, kai Lietuvoje svečiavęsis dizaineris Carlos Dies Dies pastebėjo, kad mūsų mados renginys organizuojamas geriau nei Madride.
Atrodo, esate perfekcionistė?
Stengiuosi viską atlikti gerai ir iki galo. Rūpindamasi podiumu negaliu nekreipti dėmesio į užkulisius. Ir ten viskas turi būti nepriekaištinga. Juk ir kurdama drabužį negalvoju vien apie tai, kaip jis atrodys, pamušalas man taip pat svarbus.
Kai viską stengiatės atlikti tobulai, tikriausiai labai skaudžiai išgyvenate dėl kritikos?
Žmonės labai mėgsta kritikuoti ir mokyti kitus. Ir dėl „Mados infekcijos“ sulaukiame priekaištų. Vieni piktinasi, kad šis renginys savo dvasią visiškai praranda, kiti siūlo pavadinimą keisti, treti purkštauja, kad snobų į šventę per daug prieina. Ką padarysi – visiems vis tiek neįtiksi, bet mes niekam ir nepataikaujame. Kritiką priimu normaliai, jei joje įžvelgiu geranoriškumą.
Negi nėra nė vieno žmogaus, kurio patarimų paisote?
Žinoma, yra. Tai mano aplinkos žmonės, draugai, kurių skonį pažįstu, kuriais pasitikiu ir kurių nuomonė man svarbi.
O kaip gimsta jūsų kolekcijos?
Labai sunku konkrečiai įvardyti, jokio recepto neturiu. Kolekcijos kūrimas – gyvenimo būdas. Juk tai, kokia iš tiesų bus kolekcija, iki galo nežinau net aš pati. Tai kaip džiazas – kurdamas eksperimentuoji, bandai, derini. Kolekcijai įtaką daro pats gyvenimas: lankausi filmuose, parodose, keliauju po užsienio šalis, stebiu aplinką...
Koks paskutinės jūsų kolekcijos likimas?
Kol kas po „Mados infekcijos“ drabužius dar rūšiuoju, skalbiu, tvarkau. Žinoma, neuždarysiu jų spintoje, stengsiuosi parduoti. Turiu užsakovų Japonijoje – nusiųsiu ir jiems nuotraukas parodyti. Kiekvienas dizaineris nori, kad jo darbai ne kabėtų spintoje, bet būtų dėvimi.
Kurios akimirkos jums malonesnės: kai kuriate drabužį ar kai jį baigiate ir galite pasidžiaugti rezultatu?
Mane labiau džiugina kūrybos procesas. Žinoma, ir rezultatu pasidžiaugiu, nes jis visada būna netikėtas.
Kokius drabužius vilkėdama pati geriausiai jaučiatės?
Niekaip negaliu savęs įsivaizduoti įsispraudusios į ankštus drabužius – mieliau renkuosi laisvesnį apdarą. Nesuprantu žmonių, kurie kone per kančias apsivelka aptemptą drabužį ir negali net laisvai kvėpuoti. Aš mėgstu jaustis laisvai. Man patinka viskas, kas yra natūralu, todėl geriausiai jaučiuosi vilkėdama natūralių audinių drabužius.
Daugelis mano, kad dizainerių gyvenimas išskirtinis: bohemiška aplinka, stilingi drabužiai, įdomūs žmonės...
Mano gyvenimas tikrai nėra tobulas. Žinoma, stengiuosi, kad viskas, ką darau, teiktų džiaugsmo. Man tikrai yra svarbi aplinka, kurioje leidžiu laiką, svarbūs žmonės, su kuriais bendrauju, nenumoju ranka ir į maistą, kurį valgau.
Stengiatės maitintis sveikai?
Paprastai galvoju, ką valgau, tačiau jei labai skubu, galiu ir „Statoilo“ dešrelę sukrimsti, nors gal taip daryti ir nereikėtų – sveikiau tokiu atveju būtų pabadauti.
Esate ir kelionių aistruolė...
Keliauti iš tiesų mėgstu. Kasmet aplankau kokią nors egzotišką šalį. Keliauju su draugais. Jokiu būdu nesirenkame turistinių kelionių. Niekada gyvenime nevažiavau į Turkiją, Egiptą ar panašias šalis ir nesižavėjau „baseininiu“ poilsiu. Man įdomu pamatyti nepagražintą gyvenimą, patirti tikrų įspūdžių, keliauti turistų dar nepramintais takais.
Galėtumėte gyventi kurioje kitoje pasaulio šalyje?
Jei būtų sudarytos sąlygos kurti, tikriausiai galėčiau. Tačiau man reikia draugų, gyvo bendravimo. Labiausiai svetimoje šalyje trikdo kalbos barjeras. Sunku būtų gyventi kitoje kultūroje nemokant tos šalies kalbos.
Ar lieka laiko pasirūpinti sūnumi Gustu?
Žinoma, Gustui būtinai skiriu laiko, tačiau jis jau didelis ir supranta, kad negaliu ištisai būti su juo.
O jūsų darbus sūnus seka?
Ne tik seka, bet ir dažnai pasako savo nuomonę apie juos, dalyvauja renginiuose. Po šių metų „Mados infekcijos“ buvo labai santūrus – sakė, kad kolekcija patiko, bet plačiau nekomentavo.
Kaip jūs nusprendžiate – pasisekusi kolekcija ar ne?
Atsižvelgiu ir į mados kritikų bei artimų žmonių pastabas, bet geriausiai jaučiu pati – gerai padariau ar ne.
Kodėl daugelis jus vadina skandalinga dizainere?
Tikriausiai dėl to, kad laužau visuomenėje nusistovėjusias normas, „netelpu į standartus“. Nors pati nekeliu jokių skandalų.
Ar tikrai jus erzina televizorius ir dideli prekybos centrai?
Tai tikra tiesa. Manau, televizorių daugelis iš mūsų žiūrime per daug. Akivaizdu, kad šis laisvalaikio leidimo būdas – tuščias laiko švaistymas. Televizoriaus žiūrėjimas žmogų smarkiai bukina. Kad bent būtų rodoma daugiau įdomių laidų ar gerų kino filmų. Aš dažniausiai pasižiūriu žinias, kultūrines laidas. Ne mažesnė blogybė yra ir didžiuliai prekybos centrai. Po juos žmonės vaikšto kaip užhipnotizuoti. Daugelis skundžiasi, kad ėję į parduotuvę pirkti tik pieno parsinešė pilną maišą pirkinių. O kiek dar laiko sugaišo sukdami ratus didžiulėse prekybos salėse...
Bet daugeliui pasivaikščiojimas po prekybos centrą – tikra pramoga?
Gaila, bet taip. Kita vertus, ko norėti – anksčiau tokių didelių prekybos centrų Lietuvoje nebuvo. Dabar žmonės stengiasi atsigriebti už tą laiką, „pasisotinti“ tuo, ko neturėjo. Tačiau ne visiems toks laiko leidimas atrodo prasmingas. Manau, apie tai, koks iš tiesų yra žmogus, atskleidžia paprasti dalykai: tai, kaip jis leidžia laisvalaikį, kokie jo pomėgiai, draugai, net kuo jis vilki ir ką valgo.
Nuo aštuntąkart jūsų organizuojamo mados renginio prabėgo visai nedaug laiko, tad kalbos apie jį dar netyla. O kokia jums buvo ši „Mados infekcija“?
Labai rami. Tikriausiai dėl to, kad rengiamės ištisus metus, dirba didelė komanda, visi išmano savo darbą. Didžiausi darbai tikrai negula ant mano pečių. Tik kaip ir kasmet jaučiau didelę atsakomybę.
Netikiu, kad prieš renginį visiškai nesijaudinate...
Tikrai nesijaudinu taip, kaip anksčiau, kai renginio dienomis su kolege Renata Mikailionyte iš streso net valgyti negalėdavome. Pirmąsias „Mados infekcijas“ organizuodavome beveik dviese – visas krūvis tekdavo mums, net atsikvėpti neturėdavome kada. Dabar stengiamės ne mažiau, bet kai viskas „sustyguota“, darbai vyksta sklandžiai. O jaudinamės dažniausiai dėl tokių dalykų, apie kuriuos žiūrovai net nepagalvoja. Pavyzdžiui, praėjusiais metais labai jaudinausi, kad mano kolekcija būtų sklandžiai pristatyta. Scenoje buvo specialiųjų efektų, visi gąsdino, kad lempos užsidegs ar dar kas nors negero nutiks...
Girdėjau, jog kitų metų renginiui ėmėte rengtis dar šiam neprasidėjus.
Tikrai taip. Norime sugalvoti vis kažką naujo, įdomaus. Stengiamės, kad renginys turėtų savo stilių, būtų unikalus.
Jaučiate, kad kasmet tobulėjate?
Žinoma, tačiau po kiekvieno renginio pamatome, kad tobulinti tikrai dar yra ką. Mes stengiamės sukurti puikią aplinką kolekcijų pristatymui. Buvo malonu, kai Lietuvoje svečiavęsis dizaineris Carlos Dies Dies pastebėjo, kad mūsų mados renginys organizuojamas geriau nei Madride.
Atrodo, esate perfekcionistė?
Stengiuosi viską atlikti gerai ir iki galo. Rūpindamasi podiumu negaliu nekreipti dėmesio į užkulisius. Ir ten viskas turi būti nepriekaištinga. Juk ir kurdama drabužį negalvoju vien apie tai, kaip jis atrodys, pamušalas man taip pat svarbus.
Kai viską stengiatės atlikti tobulai, tikriausiai labai skaudžiai išgyvenate dėl kritikos?
Žmonės labai mėgsta kritikuoti ir mokyti kitus. Ir dėl „Mados infekcijos“ sulaukiame priekaištų. Vieni piktinasi, kad šis renginys savo dvasią visiškai praranda, kiti siūlo pavadinimą keisti, treti purkštauja, kad snobų į šventę per daug prieina. Ką padarysi – visiems vis tiek neįtiksi, bet mes niekam ir nepataikaujame. Kritiką priimu normaliai, jei joje įžvelgiu geranoriškumą.
Negi nėra nė vieno žmogaus, kurio patarimų paisote?
Žinoma, yra. Tai mano aplinkos žmonės, draugai, kurių skonį pažįstu, kuriais pasitikiu ir kurių nuomonė man svarbi.
O kaip gimsta jūsų kolekcijos?
Labai sunku konkrečiai įvardyti, jokio recepto neturiu. Kolekcijos kūrimas – gyvenimo būdas. Juk tai, kokia iš tiesų bus kolekcija, iki galo nežinau net aš pati. Tai kaip džiazas – kurdamas eksperimentuoji, bandai, derini. Kolekcijai įtaką daro pats gyvenimas: lankausi filmuose, parodose, keliauju po užsienio šalis, stebiu aplinką...
Koks paskutinės jūsų kolekcijos likimas?
Kol kas po „Mados infekcijos“ drabužius dar rūšiuoju, skalbiu, tvarkau. Žinoma, neuždarysiu jų spintoje, stengsiuosi parduoti. Turiu užsakovų Japonijoje – nusiųsiu ir jiems nuotraukas parodyti. Kiekvienas dizaineris nori, kad jo darbai ne kabėtų spintoje, bet būtų dėvimi.
Kurios akimirkos jums malonesnės: kai kuriate drabužį ar kai jį baigiate ir galite pasidžiaugti rezultatu?
Mane labiau džiugina kūrybos procesas. Žinoma, ir rezultatu pasidžiaugiu, nes jis visada būna netikėtas.
Kokius drabužius vilkėdama pati geriausiai jaučiatės?
Niekaip negaliu savęs įsivaizduoti įsispraudusios į ankštus drabužius – mieliau renkuosi laisvesnį apdarą. Nesuprantu žmonių, kurie kone per kančias apsivelka aptemptą drabužį ir negali net laisvai kvėpuoti. Aš mėgstu jaustis laisvai. Man patinka viskas, kas yra natūralu, todėl geriausiai jaučiuosi vilkėdama natūralių audinių drabužius.
Daugelis mano, kad dizainerių gyvenimas išskirtinis: bohemiška aplinka, stilingi drabužiai, įdomūs žmonės...
Mano gyvenimas tikrai nėra tobulas. Žinoma, stengiuosi, kad viskas, ką darau, teiktų džiaugsmo. Man tikrai yra svarbi aplinka, kurioje leidžiu laiką, svarbūs žmonės, su kuriais bendrauju, nenumoju ranka ir į maistą, kurį valgau.
Stengiatės maitintis sveikai?
Paprastai galvoju, ką valgau, tačiau jei labai skubu, galiu ir „Statoilo“ dešrelę sukrimsti, nors gal taip daryti ir nereikėtų – sveikiau tokiu atveju būtų pabadauti.
Esate ir kelionių aistruolė...
Keliauti iš tiesų mėgstu. Kasmet aplankau kokią nors egzotišką šalį. Keliauju su draugais. Jokiu būdu nesirenkame turistinių kelionių. Niekada gyvenime nevažiavau į Turkiją, Egiptą ar panašias šalis ir nesižavėjau „baseininiu“ poilsiu. Man įdomu pamatyti nepagražintą gyvenimą, patirti tikrų įspūdžių, keliauti turistų dar nepramintais takais.
Galėtumėte gyventi kurioje kitoje pasaulio šalyje?
Jei būtų sudarytos sąlygos kurti, tikriausiai galėčiau. Tačiau man reikia draugų, gyvo bendravimo. Labiausiai svetimoje šalyje trikdo kalbos barjeras. Sunku būtų gyventi kitoje kultūroje nemokant tos šalies kalbos.
Ar lieka laiko pasirūpinti sūnumi Gustu?
Žinoma, Gustui būtinai skiriu laiko, tačiau jis jau didelis ir supranta, kad negaliu ištisai būti su juo.
O jūsų darbus sūnus seka?
Ne tik seka, bet ir dažnai pasako savo nuomonę apie juos, dalyvauja renginiuose. Po šių metų „Mados infekcijos“ buvo labai santūrus – sakė, kad kolekcija patiko, bet plačiau nekomentavo.
Kaip jūs nusprendžiate – pasisekusi kolekcija ar ne?
Atsižvelgiu ir į mados kritikų bei artimų žmonių pastabas, bet geriausiai jaučiu pati – gerai padariau ar ne.
Kodėl daugelis jus vadina skandalinga dizainere?
Tikriausiai dėl to, kad laužau visuomenėje nusistovėjusias normas, „netelpu į standartus“. Nors pati nekeliu jokių skandalų.
Ar tikrai jus erzina televizorius ir dideli prekybos centrai?
Tai tikra tiesa. Manau, televizorių daugelis iš mūsų žiūrime per daug. Akivaizdu, kad šis laisvalaikio leidimo būdas – tuščias laiko švaistymas. Televizoriaus žiūrėjimas žmogų smarkiai bukina. Kad bent būtų rodoma daugiau įdomių laidų ar gerų kino filmų. Aš dažniausiai pasižiūriu žinias, kultūrines laidas. Ne mažesnė blogybė yra ir didžiuliai prekybos centrai. Po juos žmonės vaikšto kaip užhipnotizuoti. Daugelis skundžiasi, kad ėję į parduotuvę pirkti tik pieno parsinešė pilną maišą pirkinių. O kiek dar laiko sugaišo sukdami ratus didžiulėse prekybos salėse...
Bet daugeliui pasivaikščiojimas po prekybos centrą – tikra pramoga?
Gaila, bet taip. Kita vertus, ko norėti – anksčiau tokių didelių prekybos centrų Lietuvoje nebuvo. Dabar žmonės stengiasi atsigriebti už tą laiką, „pasisotinti“ tuo, ko neturėjo. Tačiau ne visiems toks laiko leidimas atrodo prasmingas. Manau, apie tai, koks iš tiesų yra žmogus, atskleidžia paprasti dalykai: tai, kaip jis leidžia laisvalaikį, kokie jo pomėgiai, draugai, net kuo jis vilki ir ką valgo.
