Šiuo metu šalies kino teatruose rodomame lietuviškame vaidybiniame filme „Kai aš buvau partizanas“ praeityje garsus krepšininkas Sergejus Jovaiša (53) šmėkštelėjo vos minutę. Ir vėl tapo žvaigžde! Kišenėje žodžio neieškantis sportininkas juokauja, kad dar neatėjo pavasaris, o jau tenka maudytis šlovės spinduliuose… Iš tiesų ne visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys, bet ramus gyvenimas su šeima gimtajame mieste dabar labiausiai džiugina Anykščių rajono savivaldybės mero patarėju kultūrai, sportui ir turizmui dirbantį krepšininką.
Tikriausiai bet kuris vietinis pasakytų, kur Jovaišos gyvena?
Žinoma. Tai mažo miestelio pliusai ir minusai. Gyvendamas dideliame mieste nepažįsti net kas įsikūręs toje pačioje laiptinėje… Čia, jeigu eidamas gatve pamatai svetimą žmogų, įsitempi, dairaisi, iš kur jis, pas ką. Viską žinai apie kaimynus, vienas kito apgavystes ir išdavystes.
Filmas jus vėl ištraukė į viešumą?
Viskas per režisierių Vytautą Landsbergį jaunesnįjį: jis Anykščiuose turi trobelę, bandė čia gyventi. Ir dabar dažnai atvažiuoja, pasiūlo įvairiausių su kultūra susijusių idėjų. Juk mano darbas dabar toks: kultūra, sportas, turizmas. Be kitų idėjų, kurias jis pasiūlė miestui, padarė vieną akibrokštą man: pakvietė pažiūrėti, kaip kuriamas vaidybinis filmas „Kai aš buvau partizanas“, sakė, gal kartu ką nors padarysime. Nežinojau, kuo filme turėsiu būti, ką šnekėti. Pradėjau jaudintis, kaip išmoksiu tekstą: naiviai maniau, kad mano vaidmuo bus milžiniškas. Aišku, juokauju…
Gavau epizodinį vaidmenį, kažkiek leido pakalbėti ir ne viską iškarpė. Draugai ir pažįstami pašpilkuoja, kad tapau aktoriumi… Atsikertu, kad dabar Kalifornijos gubernatorius (aktorius Arnoldas Schwarzeneggeris – red. past.) labai užsiėmęs – kam nors reikės atlikti jam siūlomus vaidmenis.
Iš tiesų aktoriaus darbas man patiko. Pamačiau, kad jis sunkus. Supratau, kad reikia ne vaidinti, o įsijausti į personažo kailį. Ta patirtis man įdomi, nors ateityje jos neketinu panaudoti.
Tiesą sakant, teatro patirties teko turėti ir gerokai anksčiau – mokantis vidurinėje mokykloje. Lankiau dramos būrelį, su spektakliais važinėdavome po mažus miestelius, rodydavome, džiaugdavomės ir manėme, kad gerai vaidiname. Tačiau tikrai neturėjau minčių studijuoti aktorystę. Žiūrėkime realiai: tam reikia ir prekinės išvaizdos. Arba būsi pasmerktas neigiamiems vaidmenims… Mano nueitas kelias toks, koks turėjo būti. Nieko jame nekeisčiau.
Aktorystę išbandėte maždaug po keturiasdešimties metų pertraukos?
Gal būtų kvietę, bet buvau užimtas krepšinio aikštelėje. Proginių vaidmenų, tokių kaip Kalėdų Senelio, teko atlikti ir anksčiau. Kai gyvenau Vokietijoje, per Kalėdas esu lankęs Gintaro Krapiko, Rimo Kurtinaičio vaikučius. Nors būdavau užsimaukšlinęs akinius, kažkas iš akių atspėjo, kad tai vis dėlto aš…
Filme jūs kuriate ne krepšininko, o neigiamą – stribo vaidmenį...
Juokauju: gerai, kad filme idėjiniai mano priešai – ne iš dabartinių visuomenės sluoksnių... Atlikau tą vaidmenį, paskui įsitempęs stebėjau, kaip ten atrodau. Pats sau, aišku, nepatikau. Pirmą kartą filmą žiūrėjau ne kaip žiūrovas, o kaip dalyvis: laukiau, kada, kaip pasirodysiu. Tai – tas pats kaip stebėti savo žaistų rungtynių įrašą. Tačiau dalyvaudamas premjeroje jaučiausi kitaip. Tai geras filmas, jis mane paveikė emociškai.
Na, o auksiniais vadinamus „Žalgirio“ laikus menančių rungtynių įrašus dažnai išsitraukiate?
Esu matęs tų laikų rungtynių ištraukų tik per televiziją. Namuose guli auksinių finalų įrašai, bet nė karto jų nežiūrėjau – tas akimirkas dar atsimenu. Tą darysiu, kai visai pasensiu. Dabar dar pats žaidžiu: ką tik laimėjome trečiąją vietą Lietuvos krepšinio veteranų čempionate. Kai nebegalėsiu žaisti, tada trauksiu iš archyvo įrašus, nes reikės įrodyti vaikams, anūkams, kad kažką jaunystėje dariau.
Toms dienoms nejaučiate nostalgijos?
Jeigu devyniasdešimt procentų sapnų yra apie krepšinį, tai kažką reiškia… Sapnuose žaidžiu, regiu situacijas, susijusias su draugais, treneriais. Sapnuoju, kad reikia eiti į aikštelę, lyg ir nenoriu, jaučiuosi pavargęs...
Dabar krepšinis Lietuvoje vadinamas net religija. Kai žaidėte, jautėtės esą dievai?
Jautėme, kad esame svarbūs. Tačiau nebuvo nė vieno krepšininko, kuris būtų užrietęs nosį. Vienas kitam neleisdavome išsišokti, atitrūkti nuo žemės, nes su tokiu žmogumi sunku bendrauti. Mes jautėmės komandos, kuria domimasi, dalimi.
Kalbėta, kad tuometis „Žalgiris“ buvo frontas prieš Rusiją. Tačiau mes patys to ypač nepolitizavome. CSKA norėdavome lupti dėl to, kad jie Maskva, kad vaidina esantys stipresni, turi geresnes galimybes surinkti tvirtą komandą. Mes norėjome būti už juos stipresni. To paties siekė ir kitų tuometinių respublikų ekipos. Mūsų galimybės su Arvydo Sabonio atsiradimu išaugo ir tuo pasinaudojome. Kaip gali būti, kad Kaune, kur tuo metu labiausiai reikėjo, gimė Sabonis!..
Su „Žalgiriu“ atsisveikinote prieš maždaug dvidešimt metų, o jūsų, kitų to laikotarpio krepšininkų pavardės vis dar žinomos. Tuo metu žaidė ypatinga karta?
Atsimena vyresni žmonės – tie, kurie stebėjo, kaip žaidžiame. Dabartinis dvidešimtmetis nematė. Kartais apmaudu, kai žmonės mus vertina neregėję, kaip rungtyniavome. To laiko „Žalgiris“ buvo aukšto lygio, sudarytas vien iš savų žmonių. Argi dabar malonu, kai startiniame penkete pasirodo vienas lietuvis arba nė vieno?.. Tuomet žaidėjų suolelis buvo palyginti trumpas, bet nepamenu, kad spaudoje būtume skundęsi, jog pavargome. Be to, kas buvo, nebūtų šiandienos. Tarkim, kai mes atėjome, kelrodė žvaigždė buvo Modestas Paulauskas – visada norisi orientuotis į kokį nors lyderį.
Dabar dažnai žiūrite krepšinio rungtynes?
Kiek tik galiu. Jas stebėdamas visada ką nors įdomaus randu – dar nesu pavargęs nuo krepšinio žiūrėjimo.
O nuo žaidimo?
Tai – gyvenimo būdas, ir jei tokį pasirinkai, nėra ko dejuoti. Pavargai – ieškok galimybių pailsėti.
Krepšinio aikštelės vaizdas – ir jūsų segimo laikrodžio ciferblate!
Vokietijoje jubiliejaus proga klubas man dovanojo laikrodį su krepšinio simbolika. Nuo krepšinio pabėgti nesistengiu. Anksčiau dar norėjosi patreniruoti kokią nors aukštesnio lygio komandą, bet dabar sunkiai besutikčiau. Pamažu pradėjau tuo žaidimu domėtis nebe taip giliai kaip anksčiau. Prieš metus pusantrų atrodė, kad galėčiau imti bet kokią komandą: žinių ir patirties, maniau, turiu užtektinai. Dabar po truputėlį, po truputėlį tai apleidžiu, trenerių gyvenimo intensyvumas manęs nebetraukia. Tam reikia ryžto.
Su kuo nors iš savo kartos krepšininkų draugaujate?
Kartkartėmis, kokia nors proga – per laidotuves ar sukaktis – susitinkame visi. Su Mindaugu Arlausku, Vitoldu Masalskiu, Vyteniu Urba susieiti lengviau, o Chomičius, Kurtinaitis, Sabonis – dar kažkur užsienyje, dar keliauja, treniruoja.
Pabendraujate su kolegomis iš Rusijos?
Vis rečiau ir rečiau... Rungtyniaudamas Sovietų Sąjungos rinktinėje labai draugavau su Stanislavu Jeriominu, Aleksandru Salnikovu, Aleksandru Popkovu, dažnai viename kambaryje gyvendavau su Vladimiru Tkačenka. Jis toks geras dramblys! Tie dičkiai dažnai būna geros dūšios žmonės.
Pasitraukus iš didžiojo sporto buvo duobė?
Į naują gyvenimą turi įeiti harmoningai, nebūti pasimetęs. Kaip šviesaus atminimo Raimundas Čivilis. Jis tarsi buvo paliktas vienas. Lyg ir atsiskyrė, nepritapo… Aš iš krepšinio išėjau labai palengva: daugiau nei keturiasdešimties dar žaidžiau pakankamai aukštoje lygoje Vokietijoje. Paskui tapau žaidžiančiu treneriu, vėliau – tik treneriu. Krepšinio alkio niekada nebuvo. Žinau, kad yra atvejų, kai baigę karjerą sportininkai neturi ką daryti. Tai – jau problema. Jei esi užsidirbęs pinigų, galvoji apie verslą – tada gerai. Aš – iš tų, kurie žaisdami nespėjo sukaupti ateičiai.
Namo iš krepšinio nepasistatėte?..
Nepasistačiau. Yra tik krūva – keli kilogramai – medalių ir pluoštas visokių raštų. Viskas sukrauta dėžėse. Pernai Anykščiuose parodą organizavau, atrinkau nuotraukų, parodžiau apdovanojimus. Žmonės pamatė, ką nuveikiau, kol buvau iš čia išvažiavęs.
Kai kas iš buvusių jūsų kolegų įsikūrę, tarkim, Ispanijoje. Kodėl jūs grįžote į gimtąjį miestą?
Ir aš Vokietijoje gyvenau devynerius metus. Reikėjo tam tikro lūžio, kad ten apsiprasčiau…
Įsikurti Anykščiuose – žmonos Neldos idėja. Svarstėme, kur galėtume gyventi. Buvo minčių – galbūt prie Vilniaus, kitose vietose. Dažnai atvažiuodavome į Anykščius pas mano seserį. Nelda pasiūlė, kodėl čia neapsistojus gyventi nuolatos. Prieš ketverius metus susiradome vietą, pasistatėme namą ir gyvename, dukros lanko mokyklą.
Anykščiuose prasidėjo naujas gyvenimo etapas – net ir su alkoholiu atsisveikinote?
Nebežiūriu nei į alų, nei į kitą alkoholį. Tačiau kai baigiau sporto karjerą, pradėjau rūkyti. Alų labai mėgau, jo išragauta nemažai… Maždaug prieš ketverius metus man reikėjo pasiruošti kažkokioms veteranų krepšinio pirmenybėms. Skaudėjo sąnariai, neįsivaizdavau, kaip reikės važiuoti. Pasitariau su specialistais, ir jie man pasiūlė organizmą išvalyti laikantis specialios dietos. Į ją, aišku, neįėjo alkoholis. Laikiausi kelis mėnesius, sveikata susitvarkė, o aš svaigalų nebenorėjau. Žinau, kaip gera gerti, bet nepamiršau, kaip blogai būna kitą dieną. Visa tai atsimenu...
Provincijoje bandžiusiam gyventi jūsų bičiuliui V. V. Landsbergiui pritapti nepavyko. Jums Anykščiuose nepasirodė per ankšta?
Iš pradžių – gal šiek tiek. Pradėjus čia gyventi pirmas įspūdis buvo, kad lyg ir grįžau ten, iš kur nebuvau išvažiavęs. Paskui pamačiau, kad žmonės pasikeitę.
Man reikėjo poilsio nuo gyvenimo šurmulio, mečiausi į gamtą. Dabar jokiu būdu nenorėčiau į didmiestį. Nuo namų iki upės pasiėmęs meškerę nuvažiuoju per tris minutes, iki ežero – per dešimt. Miškas čia pat: jei nori medžioti, po dešimties penkiolikos minučių jau gali sėdėti bokštelyje. Ir į darbą per porą minučių nuvažiuoju – jokių spūsčių, viskas vietoje. Leidžiu sau mėgautis ramybe.
Aišku, mano darbas gana intensyvus, bet pats tokį kelią pasirinkau ir turiu eiti. To nesigailiu, tik laisvo laiko mažiau, dažnai užimti savaitgaliai.
Tapus valdininku teko įprasti prie kostiumo ir išmokti užsirišti kaklaraištį?
Teko ir anksčiau, kaklaraištį pasirišti moku. Kostiumo nemėgstu nešioti, nes jis varžo. Gerai tik dėl to, kad švarke daug kišenių – galima viską susidėti. Jeigu reikėtų su švarku eiti į žvejybą, būtų patogu: kabliukai, valas, kiti reikmenys kišenėse tilptų…
Jovaišą Anykščiuose visi pažinojo, o kaip sekėsi pritapti jūsų žmonai?
Niekam jos specialiai nepristatinėjau, bet mane pamatę vietiniai iš sykio pasakė, kad čia Jovaišos žmona, rinko apie ją informaciją. Žinome provincijos gyvenimą, viskas gerai – mes tai priimame normaliai…
Nelda yra verslo administravimo bakalaurė ir edukacijos magistrė. Anykščiuose vienoje transporto bendrovėje dirba vadybininke – tą patį anksčiau darė Kaune.
Koks jūs būnate namuose?
Namuose man turi būti kapų tyla ir mėtų kvapas. Su Nelda esame kartu dešimt metų. Mūsų santykiai – lygiaverčiai ir harmoningi. Aišku, kartais tenka ką nors griežčiau pasakyti vaikams. Justė – pirmokė, Urtė – antrokė: kartais reikia padaryti aštresnį įspūdį, kad prisimintų.
Mano dičkėms, dukroms iš pirmos santuokos, Laurai ir Agnei – trisdešimt ir dvidešimt metų, jos likusios Vokietijoje. Jaunas buvau tėtis, daug važinėjau, mažai prisidėjau prie jų auklėjimo. Tai – didesni mano praradimai. Ryšys tarp manęs ir vyresniųjų dukrų buvo ir yra. Jos atvažiuoja į Anykščius, bendraujame, bet galėjau vaikams duoti daug daugiau.
Mažąsias auginate kitaip?
Jaučiu pareigą daugiau prisidėti prie jų auginimo. Mėgstu stebėti ir įsikišti reikiamu momentu. Žmona į vaikų auklėjimą žiūri griežčiau. Gal ir teisingai… Kartą antrokė Urtė pasakė: „Tėti, tu toks linksmas ir geras, bet kai supyksti, būni baisesnis net už mamą...“ Aš manau, reikia įsikišti taip, kad jos prisimintų. Kartą dukroms surengiau psichologinį testą: klausinėjau, ar patenkintos, kaip mes jas auginame. Mergaitės tylėjo tylėjo, tik eidama miegoti Urtė neištvėrė: „Na, mylime mes jus, mylime…“
Dabar kur nors išvykstu retai. Daug būnu namuose, todėl su vaikais – sveikas kontaktas. Sykiu važiuojame grybauti, uogauti, maudytis. Vasarą beveik kasdien būname prie upės ar ežero.
Koks tas linksmasis ir gerasis tėtis?
Jei joms sakau, kad iš karto turi eiti miegoti, bet jos neišgirsta, vadinasi, antrą kartą liepti negaliu – kišasi mama, o tėtis lieka geras… Jeigu pusę dešimtos vakaro reikia klijų, tuojau pat organizuoju: važiuojame ir perkame. Skiriu kaprizus nuo vaikiško noro: jei reikia, kodėl gi nepadėti. Aišku, dukras kažkiek lepiname, bet stengiamės kad to nesijaustų, todėl kartais kas nors pasakoma ir griežtesniu tonu.
Ką reiškia spalvota apyrankė ant jūsų rankos?
Tai – draugystės apyrankė, jauniausiosios dukters kūrinys. Jos nenusiimu net eidamas miegoti. Tuo Justė labai didžiuojasi.
Tikriausiai bet kuris vietinis pasakytų, kur Jovaišos gyvena?
Žinoma. Tai mažo miestelio pliusai ir minusai. Gyvendamas dideliame mieste nepažįsti net kas įsikūręs toje pačioje laiptinėje… Čia, jeigu eidamas gatve pamatai svetimą žmogų, įsitempi, dairaisi, iš kur jis, pas ką. Viską žinai apie kaimynus, vienas kito apgavystes ir išdavystes.
Filmas jus vėl ištraukė į viešumą?
Viskas per režisierių Vytautą Landsbergį jaunesnįjį: jis Anykščiuose turi trobelę, bandė čia gyventi. Ir dabar dažnai atvažiuoja, pasiūlo įvairiausių su kultūra susijusių idėjų. Juk mano darbas dabar toks: kultūra, sportas, turizmas. Be kitų idėjų, kurias jis pasiūlė miestui, padarė vieną akibrokštą man: pakvietė pažiūrėti, kaip kuriamas vaidybinis filmas „Kai aš buvau partizanas“, sakė, gal kartu ką nors padarysime. Nežinojau, kuo filme turėsiu būti, ką šnekėti. Pradėjau jaudintis, kaip išmoksiu tekstą: naiviai maniau, kad mano vaidmuo bus milžiniškas. Aišku, juokauju…
Gavau epizodinį vaidmenį, kažkiek leido pakalbėti ir ne viską iškarpė. Draugai ir pažįstami pašpilkuoja, kad tapau aktoriumi… Atsikertu, kad dabar Kalifornijos gubernatorius (aktorius Arnoldas Schwarzeneggeris – red. past.) labai užsiėmęs – kam nors reikės atlikti jam siūlomus vaidmenis.
Iš tiesų aktoriaus darbas man patiko. Pamačiau, kad jis sunkus. Supratau, kad reikia ne vaidinti, o įsijausti į personažo kailį. Ta patirtis man įdomi, nors ateityje jos neketinu panaudoti.
Tiesą sakant, teatro patirties teko turėti ir gerokai anksčiau – mokantis vidurinėje mokykloje. Lankiau dramos būrelį, su spektakliais važinėdavome po mažus miestelius, rodydavome, džiaugdavomės ir manėme, kad gerai vaidiname. Tačiau tikrai neturėjau minčių studijuoti aktorystę. Žiūrėkime realiai: tam reikia ir prekinės išvaizdos. Arba būsi pasmerktas neigiamiems vaidmenims… Mano nueitas kelias toks, koks turėjo būti. Nieko jame nekeisčiau.
Aktorystę išbandėte maždaug po keturiasdešimties metų pertraukos?
Gal būtų kvietę, bet buvau užimtas krepšinio aikštelėje. Proginių vaidmenų, tokių kaip Kalėdų Senelio, teko atlikti ir anksčiau. Kai gyvenau Vokietijoje, per Kalėdas esu lankęs Gintaro Krapiko, Rimo Kurtinaičio vaikučius. Nors būdavau užsimaukšlinęs akinius, kažkas iš akių atspėjo, kad tai vis dėlto aš…
Filme jūs kuriate ne krepšininko, o neigiamą – stribo vaidmenį...
Juokauju: gerai, kad filme idėjiniai mano priešai – ne iš dabartinių visuomenės sluoksnių... Atlikau tą vaidmenį, paskui įsitempęs stebėjau, kaip ten atrodau. Pats sau, aišku, nepatikau. Pirmą kartą filmą žiūrėjau ne kaip žiūrovas, o kaip dalyvis: laukiau, kada, kaip pasirodysiu. Tai – tas pats kaip stebėti savo žaistų rungtynių įrašą. Tačiau dalyvaudamas premjeroje jaučiausi kitaip. Tai geras filmas, jis mane paveikė emociškai.
Na, o auksiniais vadinamus „Žalgirio“ laikus menančių rungtynių įrašus dažnai išsitraukiate?
Esu matęs tų laikų rungtynių ištraukų tik per televiziją. Namuose guli auksinių finalų įrašai, bet nė karto jų nežiūrėjau – tas akimirkas dar atsimenu. Tą darysiu, kai visai pasensiu. Dabar dar pats žaidžiu: ką tik laimėjome trečiąją vietą Lietuvos krepšinio veteranų čempionate. Kai nebegalėsiu žaisti, tada trauksiu iš archyvo įrašus, nes reikės įrodyti vaikams, anūkams, kad kažką jaunystėje dariau.
Toms dienoms nejaučiate nostalgijos?
Jeigu devyniasdešimt procentų sapnų yra apie krepšinį, tai kažką reiškia… Sapnuose žaidžiu, regiu situacijas, susijusias su draugais, treneriais. Sapnuoju, kad reikia eiti į aikštelę, lyg ir nenoriu, jaučiuosi pavargęs...
Dabar krepšinis Lietuvoje vadinamas net religija. Kai žaidėte, jautėtės esą dievai?
Jautėme, kad esame svarbūs. Tačiau nebuvo nė vieno krepšininko, kuris būtų užrietęs nosį. Vienas kitam neleisdavome išsišokti, atitrūkti nuo žemės, nes su tokiu žmogumi sunku bendrauti. Mes jautėmės komandos, kuria domimasi, dalimi.
Kalbėta, kad tuometis „Žalgiris“ buvo frontas prieš Rusiją. Tačiau mes patys to ypač nepolitizavome. CSKA norėdavome lupti dėl to, kad jie Maskva, kad vaidina esantys stipresni, turi geresnes galimybes surinkti tvirtą komandą. Mes norėjome būti už juos stipresni. To paties siekė ir kitų tuometinių respublikų ekipos. Mūsų galimybės su Arvydo Sabonio atsiradimu išaugo ir tuo pasinaudojome. Kaip gali būti, kad Kaune, kur tuo metu labiausiai reikėjo, gimė Sabonis!..
Su „Žalgiriu“ atsisveikinote prieš maždaug dvidešimt metų, o jūsų, kitų to laikotarpio krepšininkų pavardės vis dar žinomos. Tuo metu žaidė ypatinga karta?
Atsimena vyresni žmonės – tie, kurie stebėjo, kaip žaidžiame. Dabartinis dvidešimtmetis nematė. Kartais apmaudu, kai žmonės mus vertina neregėję, kaip rungtyniavome. To laiko „Žalgiris“ buvo aukšto lygio, sudarytas vien iš savų žmonių. Argi dabar malonu, kai startiniame penkete pasirodo vienas lietuvis arba nė vieno?.. Tuomet žaidėjų suolelis buvo palyginti trumpas, bet nepamenu, kad spaudoje būtume skundęsi, jog pavargome. Be to, kas buvo, nebūtų šiandienos. Tarkim, kai mes atėjome, kelrodė žvaigždė buvo Modestas Paulauskas – visada norisi orientuotis į kokį nors lyderį.
Dabar dažnai žiūrite krepšinio rungtynes?
Kiek tik galiu. Jas stebėdamas visada ką nors įdomaus randu – dar nesu pavargęs nuo krepšinio žiūrėjimo.
O nuo žaidimo?
Tai – gyvenimo būdas, ir jei tokį pasirinkai, nėra ko dejuoti. Pavargai – ieškok galimybių pailsėti.
Krepšinio aikštelės vaizdas – ir jūsų segimo laikrodžio ciferblate!
Vokietijoje jubiliejaus proga klubas man dovanojo laikrodį su krepšinio simbolika. Nuo krepšinio pabėgti nesistengiu. Anksčiau dar norėjosi patreniruoti kokią nors aukštesnio lygio komandą, bet dabar sunkiai besutikčiau. Pamažu pradėjau tuo žaidimu domėtis nebe taip giliai kaip anksčiau. Prieš metus pusantrų atrodė, kad galėčiau imti bet kokią komandą: žinių ir patirties, maniau, turiu užtektinai. Dabar po truputėlį, po truputėlį tai apleidžiu, trenerių gyvenimo intensyvumas manęs nebetraukia. Tam reikia ryžto.
Su kuo nors iš savo kartos krepšininkų draugaujate?
Kartkartėmis, kokia nors proga – per laidotuves ar sukaktis – susitinkame visi. Su Mindaugu Arlausku, Vitoldu Masalskiu, Vyteniu Urba susieiti lengviau, o Chomičius, Kurtinaitis, Sabonis – dar kažkur užsienyje, dar keliauja, treniruoja.
Pabendraujate su kolegomis iš Rusijos?
Vis rečiau ir rečiau... Rungtyniaudamas Sovietų Sąjungos rinktinėje labai draugavau su Stanislavu Jeriominu, Aleksandru Salnikovu, Aleksandru Popkovu, dažnai viename kambaryje gyvendavau su Vladimiru Tkačenka. Jis toks geras dramblys! Tie dičkiai dažnai būna geros dūšios žmonės.
Pasitraukus iš didžiojo sporto buvo duobė?
Į naują gyvenimą turi įeiti harmoningai, nebūti pasimetęs. Kaip šviesaus atminimo Raimundas Čivilis. Jis tarsi buvo paliktas vienas. Lyg ir atsiskyrė, nepritapo… Aš iš krepšinio išėjau labai palengva: daugiau nei keturiasdešimties dar žaidžiau pakankamai aukštoje lygoje Vokietijoje. Paskui tapau žaidžiančiu treneriu, vėliau – tik treneriu. Krepšinio alkio niekada nebuvo. Žinau, kad yra atvejų, kai baigę karjerą sportininkai neturi ką daryti. Tai – jau problema. Jei esi užsidirbęs pinigų, galvoji apie verslą – tada gerai. Aš – iš tų, kurie žaisdami nespėjo sukaupti ateičiai.
Namo iš krepšinio nepasistatėte?..
Nepasistačiau. Yra tik krūva – keli kilogramai – medalių ir pluoštas visokių raštų. Viskas sukrauta dėžėse. Pernai Anykščiuose parodą organizavau, atrinkau nuotraukų, parodžiau apdovanojimus. Žmonės pamatė, ką nuveikiau, kol buvau iš čia išvažiavęs.
Kai kas iš buvusių jūsų kolegų įsikūrę, tarkim, Ispanijoje. Kodėl jūs grįžote į gimtąjį miestą?
Ir aš Vokietijoje gyvenau devynerius metus. Reikėjo tam tikro lūžio, kad ten apsiprasčiau…
Įsikurti Anykščiuose – žmonos Neldos idėja. Svarstėme, kur galėtume gyventi. Buvo minčių – galbūt prie Vilniaus, kitose vietose. Dažnai atvažiuodavome į Anykščius pas mano seserį. Nelda pasiūlė, kodėl čia neapsistojus gyventi nuolatos. Prieš ketverius metus susiradome vietą, pasistatėme namą ir gyvename, dukros lanko mokyklą.
Anykščiuose prasidėjo naujas gyvenimo etapas – net ir su alkoholiu atsisveikinote?
Nebežiūriu nei į alų, nei į kitą alkoholį. Tačiau kai baigiau sporto karjerą, pradėjau rūkyti. Alų labai mėgau, jo išragauta nemažai… Maždaug prieš ketverius metus man reikėjo pasiruošti kažkokioms veteranų krepšinio pirmenybėms. Skaudėjo sąnariai, neįsivaizdavau, kaip reikės važiuoti. Pasitariau su specialistais, ir jie man pasiūlė organizmą išvalyti laikantis specialios dietos. Į ją, aišku, neįėjo alkoholis. Laikiausi kelis mėnesius, sveikata susitvarkė, o aš svaigalų nebenorėjau. Žinau, kaip gera gerti, bet nepamiršau, kaip blogai būna kitą dieną. Visa tai atsimenu...
Provincijoje bandžiusiam gyventi jūsų bičiuliui V. V. Landsbergiui pritapti nepavyko. Jums Anykščiuose nepasirodė per ankšta?
Iš pradžių – gal šiek tiek. Pradėjus čia gyventi pirmas įspūdis buvo, kad lyg ir grįžau ten, iš kur nebuvau išvažiavęs. Paskui pamačiau, kad žmonės pasikeitę.
Man reikėjo poilsio nuo gyvenimo šurmulio, mečiausi į gamtą. Dabar jokiu būdu nenorėčiau į didmiestį. Nuo namų iki upės pasiėmęs meškerę nuvažiuoju per tris minutes, iki ežero – per dešimt. Miškas čia pat: jei nori medžioti, po dešimties penkiolikos minučių jau gali sėdėti bokštelyje. Ir į darbą per porą minučių nuvažiuoju – jokių spūsčių, viskas vietoje. Leidžiu sau mėgautis ramybe.
Aišku, mano darbas gana intensyvus, bet pats tokį kelią pasirinkau ir turiu eiti. To nesigailiu, tik laisvo laiko mažiau, dažnai užimti savaitgaliai.
Tapus valdininku teko įprasti prie kostiumo ir išmokti užsirišti kaklaraištį?
Teko ir anksčiau, kaklaraištį pasirišti moku. Kostiumo nemėgstu nešioti, nes jis varžo. Gerai tik dėl to, kad švarke daug kišenių – galima viską susidėti. Jeigu reikėtų su švarku eiti į žvejybą, būtų patogu: kabliukai, valas, kiti reikmenys kišenėse tilptų…
Jovaišą Anykščiuose visi pažinojo, o kaip sekėsi pritapti jūsų žmonai?
Niekam jos specialiai nepristatinėjau, bet mane pamatę vietiniai iš sykio pasakė, kad čia Jovaišos žmona, rinko apie ją informaciją. Žinome provincijos gyvenimą, viskas gerai – mes tai priimame normaliai…
Nelda yra verslo administravimo bakalaurė ir edukacijos magistrė. Anykščiuose vienoje transporto bendrovėje dirba vadybininke – tą patį anksčiau darė Kaune.
Koks jūs būnate namuose?
Namuose man turi būti kapų tyla ir mėtų kvapas. Su Nelda esame kartu dešimt metų. Mūsų santykiai – lygiaverčiai ir harmoningi. Aišku, kartais tenka ką nors griežčiau pasakyti vaikams. Justė – pirmokė, Urtė – antrokė: kartais reikia padaryti aštresnį įspūdį, kad prisimintų.
Mano dičkėms, dukroms iš pirmos santuokos, Laurai ir Agnei – trisdešimt ir dvidešimt metų, jos likusios Vokietijoje. Jaunas buvau tėtis, daug važinėjau, mažai prisidėjau prie jų auklėjimo. Tai – didesni mano praradimai. Ryšys tarp manęs ir vyresniųjų dukrų buvo ir yra. Jos atvažiuoja į Anykščius, bendraujame, bet galėjau vaikams duoti daug daugiau.
Mažąsias auginate kitaip?
Jaučiu pareigą daugiau prisidėti prie jų auginimo. Mėgstu stebėti ir įsikišti reikiamu momentu. Žmona į vaikų auklėjimą žiūri griežčiau. Gal ir teisingai… Kartą antrokė Urtė pasakė: „Tėti, tu toks linksmas ir geras, bet kai supyksti, būni baisesnis net už mamą...“ Aš manau, reikia įsikišti taip, kad jos prisimintų. Kartą dukroms surengiau psichologinį testą: klausinėjau, ar patenkintos, kaip mes jas auginame. Mergaitės tylėjo tylėjo, tik eidama miegoti Urtė neištvėrė: „Na, mylime mes jus, mylime…“
Dabar kur nors išvykstu retai. Daug būnu namuose, todėl su vaikais – sveikas kontaktas. Sykiu važiuojame grybauti, uogauti, maudytis. Vasarą beveik kasdien būname prie upės ar ežero.
Koks tas linksmasis ir gerasis tėtis?
Jei joms sakau, kad iš karto turi eiti miegoti, bet jos neišgirsta, vadinasi, antrą kartą liepti negaliu – kišasi mama, o tėtis lieka geras… Jeigu pusę dešimtos vakaro reikia klijų, tuojau pat organizuoju: važiuojame ir perkame. Skiriu kaprizus nuo vaikiško noro: jei reikia, kodėl gi nepadėti. Aišku, dukras kažkiek lepiname, bet stengiamės kad to nesijaustų, todėl kartais kas nors pasakoma ir griežtesniu tonu.
Ką reiškia spalvota apyrankė ant jūsų rankos?
Tai – draugystės apyrankė, jauniausiosios dukters kūrinys. Jos nenusiimu net eidamas miegoti. Tuo Justė labai didžiuojasi.
