Aktorius ir režisierius Sigitas Račkys (58) susitikti atkulniuoja su pilnu krepšiu turgaus gėrybių: maišelyje raudonuoja braškių ar ridikėlių šonai, kyšo svogūnų laiškai... Net iš galvos išgaruoja, kad turėjome kalbėtis apie pastarąją naujieną: režisierius sukniubo tiesiog serialo filmavimo aikštelėje, tad iš mirties gniaužtų jį teko vaduoti skubiai iškviestai greitosios pagalbos medikų brigadai.
„Gandai gerokai perdėti, – šypsosi sveikas ir gyvas vyriškis. – Visai ne priešinfarktinė ar priešinsultinė būsena buvo, o stuburas sustreikavo. Žiemą, matyt, mažiau judėjau, o ir metai savo daro – juk ne jaunėju... Pasirodo, stubure kažkokie du taškai buvo užspausti, ir viskas. Dėl to ir spaudimas pakilo, ir galva svaigo. Bet ne aš pirmas, ne aš paskutinis, kuriam taip atsitinka...“
Iki šiol aktoriaus nebuvo surietę nei filmavimo aikštelėje, nei teatro scenoje. „Pirmą kartą... Tiesa, jau kurį laiką galva vis pasvaigdavo ir pasvaigdavo. Būdavo priepuolių, kai staiga imdavau dusti, atrodo, širdis stoja, galva sukasi, spaudimas kyla, silpna... Bet apie stuburą net nebūčiau pagalvojęs. Lygiai tas pat ir aktoriui Vladui Bagdonui Paryžiuje atsitiko, todėl per spektaklio pertrauką jam kvietė greitąją pagalbą“, – pasakoja režisierius. Medikai tokiu atveju paprastai nedaug gali padėti: suleidžia vaistų nuo aukšto kraujospūdžio ir paragina susirūpinti sveikata. Po šio įvykio Sigitas iškart nuėjo pasitikrinti. „Automobilio techninę apžiūrą privalome atlikti. Ir net pinigų tam negailime. O savęs, kol nesurietė, žmogus visai netikrina, neapžiūri. Labai mėgdavau kitus paraginti, kad žiūrėtų sveikatos, o pats – pripuolamai, kai tik kas nors suriesdavo. Dabar, sakiau, nuodugniai išsitirsiu.“
Sužinojęs, kad negalavimo priežastis – stuburas, Sigitas patraukė pas gerą masažuotoją. Po pirmo seanso, sako, akyse nušvito. Net iki tol aukštas kraujo spaudimas staiga tapo normalus: „Viskas paprasta: reikia daugiau judėti, mankštintis. Dabar rytais būtinai darau tempimo pratimus. Ir vaikštau į masažus. O širdį gydytojai patikrino, sakė, kuo puikiausiai veikia.“
Nieko keista, kad teatro spektakliuose vaidinančio ir serialą režisuojančio vyriškio sveikata sušlubavo. Kaip bitė darbuose besisukantis režisierius tik visai neseniai baigė filmuoti serialą „Nemylimi“, o priešaky – pats darbymetis: jau pradėtos kurti serialo „Moterys meluoja geriau“ antrojo sezono serijos. Filmavimo aikštelėje režisierius ir sukniubo. Kelioms savaitėms jo pareigas perėmė Balys Latėnas. „Serialas visgi ne spektaklis... Būna, kad kelis šimtus serijų spėja šeši skirtingi režisieriai sukurti. Jeigu darbas įsivažiuoja, didelio skirtumo, kas stovi prie vairo, nebėra. Dėl spektaklio – autorinio darbo – kiek kitaip. O čia tik prižiūrėk aktorius, kadruotę, ir puiku, – svarsto Sigitas, nekantriai laukiantis, kada filmavimo komanda grįš iš Šventosios ir vėl galės stoti prie vairo. – Išsityriau, baigsiu masažų kursą ir grįšiu į darbus. Puikiai jaučiuosi.“
Juokiasi darbų neieškantis – patys atsiranda. Ir nors daug kas į serialo kūrimą žiūri skeptiškai, Sigitas tikina, kad jam režisuoti atiduoda lygiai tiek pat jėgų, kiek kitiems darbams. „Aš ir iš aktorių daug reikalauju. Esu patenkintas, jog paskutinėse serijose pasiekėme tokį lygį, kad vaidyba pasidarė natūrali. Kad aktorius vaidintų žmogiškai, režisierius dėl to daug kovoti turi. Yra blogų serialų štampų: aktorius irgi žino, kad ateis, tekstą kartą kitą persiskaitys, atbubens, ir tiek žinių. Nuolat tenka aiškinti: „Matyk partnerį, jo akis, atsakyk jam, o ne vienas vaidink – su savimi ir sau.“ Man labai apmaudu, kad net teatrų spektakliuose beveik nebeliko aktorių bendravimo, – atsidūsta. – Mušiausi, kiek galėjau, ir bent jau „Nemylimų“ sezono pabaigoje savo pasiekiau. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad dirbau tikrai sąžiningai – „nechaltūrinau“.“
Sigitas pasakoja po nemalonaus įvykio filmavimo aikštelėje ne su vienu kolega kalbėjęsis, kad žmogus – keistas padaras: kol sveikas, apie gydytojų, masažų ir sveikatinimo svarbą net nesusimąsto. Dažnas apskritai iki paskutinės akimirkos delsia pasirūpinti sveikata ir krinta darbo vietoje, neranda laiko pailsėti ar netgi vengia daryti pertraukėlę, nes bijo, kad grįžusio jo gali nebeprireikti. „Mūsų darbe visą laiką taip yra. Nieko nuostabaus vieną dieną išgirsti: „Ačiū, jūsų nebereikia“, – kalba režisierius. – Bet kad ilgiau ir kokybiškiau dirbtum, turi prisižiūrėti ne tik tada, kai ligos suriečia. Be to, privalai leisti sau kartais patinginiauti. Būtent tai aš dabar ir darau: skaitau, pasivažinėju dviračiu, nueinu į turgų šviežių vasaros gėrybių, valgį namie paruošiu ir lakstau į procedūras.“
„Gandai gerokai perdėti, – šypsosi sveikas ir gyvas vyriškis. – Visai ne priešinfarktinė ar priešinsultinė būsena buvo, o stuburas sustreikavo. Žiemą, matyt, mažiau judėjau, o ir metai savo daro – juk ne jaunėju... Pasirodo, stubure kažkokie du taškai buvo užspausti, ir viskas. Dėl to ir spaudimas pakilo, ir galva svaigo. Bet ne aš pirmas, ne aš paskutinis, kuriam taip atsitinka...“
Iki šiol aktoriaus nebuvo surietę nei filmavimo aikštelėje, nei teatro scenoje. „Pirmą kartą... Tiesa, jau kurį laiką galva vis pasvaigdavo ir pasvaigdavo. Būdavo priepuolių, kai staiga imdavau dusti, atrodo, širdis stoja, galva sukasi, spaudimas kyla, silpna... Bet apie stuburą net nebūčiau pagalvojęs. Lygiai tas pat ir aktoriui Vladui Bagdonui Paryžiuje atsitiko, todėl per spektaklio pertrauką jam kvietė greitąją pagalbą“, – pasakoja režisierius. Medikai tokiu atveju paprastai nedaug gali padėti: suleidžia vaistų nuo aukšto kraujospūdžio ir paragina susirūpinti sveikata. Po šio įvykio Sigitas iškart nuėjo pasitikrinti. „Automobilio techninę apžiūrą privalome atlikti. Ir net pinigų tam negailime. O savęs, kol nesurietė, žmogus visai netikrina, neapžiūri. Labai mėgdavau kitus paraginti, kad žiūrėtų sveikatos, o pats – pripuolamai, kai tik kas nors suriesdavo. Dabar, sakiau, nuodugniai išsitirsiu.“
Sužinojęs, kad negalavimo priežastis – stuburas, Sigitas patraukė pas gerą masažuotoją. Po pirmo seanso, sako, akyse nušvito. Net iki tol aukštas kraujo spaudimas staiga tapo normalus: „Viskas paprasta: reikia daugiau judėti, mankštintis. Dabar rytais būtinai darau tempimo pratimus. Ir vaikštau į masažus. O širdį gydytojai patikrino, sakė, kuo puikiausiai veikia.“
Nieko keista, kad teatro spektakliuose vaidinančio ir serialą režisuojančio vyriškio sveikata sušlubavo. Kaip bitė darbuose besisukantis režisierius tik visai neseniai baigė filmuoti serialą „Nemylimi“, o priešaky – pats darbymetis: jau pradėtos kurti serialo „Moterys meluoja geriau“ antrojo sezono serijos. Filmavimo aikštelėje režisierius ir sukniubo. Kelioms savaitėms jo pareigas perėmė Balys Latėnas. „Serialas visgi ne spektaklis... Būna, kad kelis šimtus serijų spėja šeši skirtingi režisieriai sukurti. Jeigu darbas įsivažiuoja, didelio skirtumo, kas stovi prie vairo, nebėra. Dėl spektaklio – autorinio darbo – kiek kitaip. O čia tik prižiūrėk aktorius, kadruotę, ir puiku, – svarsto Sigitas, nekantriai laukiantis, kada filmavimo komanda grįš iš Šventosios ir vėl galės stoti prie vairo. – Išsityriau, baigsiu masažų kursą ir grįšiu į darbus. Puikiai jaučiuosi.“
Juokiasi darbų neieškantis – patys atsiranda. Ir nors daug kas į serialo kūrimą žiūri skeptiškai, Sigitas tikina, kad jam režisuoti atiduoda lygiai tiek pat jėgų, kiek kitiems darbams. „Aš ir iš aktorių daug reikalauju. Esu patenkintas, jog paskutinėse serijose pasiekėme tokį lygį, kad vaidyba pasidarė natūrali. Kad aktorius vaidintų žmogiškai, režisierius dėl to daug kovoti turi. Yra blogų serialų štampų: aktorius irgi žino, kad ateis, tekstą kartą kitą persiskaitys, atbubens, ir tiek žinių. Nuolat tenka aiškinti: „Matyk partnerį, jo akis, atsakyk jam, o ne vienas vaidink – su savimi ir sau.“ Man labai apmaudu, kad net teatrų spektakliuose beveik nebeliko aktorių bendravimo, – atsidūsta. – Mušiausi, kiek galėjau, ir bent jau „Nemylimų“ sezono pabaigoje savo pasiekiau. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad dirbau tikrai sąžiningai – „nechaltūrinau“.“
Sigitas pasakoja po nemalonaus įvykio filmavimo aikštelėje ne su vienu kolega kalbėjęsis, kad žmogus – keistas padaras: kol sveikas, apie gydytojų, masažų ir sveikatinimo svarbą net nesusimąsto. Dažnas apskritai iki paskutinės akimirkos delsia pasirūpinti sveikata ir krinta darbo vietoje, neranda laiko pailsėti ar netgi vengia daryti pertraukėlę, nes bijo, kad grįžusio jo gali nebeprireikti. „Mūsų darbe visą laiką taip yra. Nieko nuostabaus vieną dieną išgirsti: „Ačiū, jūsų nebereikia“, – kalba režisierius. – Bet kad ilgiau ir kokybiškiau dirbtum, turi prisižiūrėti ne tik tada, kai ligos suriečia. Be to, privalai leisti sau kartais patinginiauti. Būtent tai aš dabar ir darau: skaitau, pasivažinėju dviračiu, nueinu į turgų šviežių vasaros gėrybių, valgį namie paruošiu ir lakstau į procedūras.“
