„Svajojau tapti biologe, o pasirinkau meno pasaulį. Nors nė vienerių studijų taip ir nebaigiau, smagu, kad mano darbai kažkam reikalingi, įdomūs ir teikia peno sielai", - sako menininkė Sigutė Ach. Jos kūryba ne vieną suaugusįjį sugrąžina į laimingiausias vaikystės akimirkas.
Pagaliau turite išsvajotąją studiją. Pildosi jūsų svajonės?
Ne visos, bet daugelis. Gal todėl, jog gyvenu nesipriešindama likimui ir nebijau svajoti, net jei tai visiškai nerealu ir tuo metu atrodo neįgyvendinama. Jeigu tučtuojau kas nors nesipildo, nekrintu ant grindų it mažas vaikas ir nesispardau. Nesu išlepinta gyvenimo. Toliau dirbu, kuriu, darau tai, kas man įdomu. Kartais jau būnu pamiršusi, apie ką svajojau, o tada likimas netikėtai padeda tą svajonę tarsi ant lėkštutės.
Štai po aštuoniolikos metų atsirado galimybė išsinuomoti didžiulę palėpę virš mūsų leidyklos, kuri idealiai tiko studijai. Daugelį nuomininkų atbaidė tai, jog biurui šios patalpos netiko. Iki tol mano dirbtuvės buvo namuose, tiksliau, visą aukštą užimančiame miegamajame.
?...
Jei ne kambaryje stovinti lova, jo nepavadintum miegamuoju. Šiame kambaryje tvyro įkaitinta kūrybinė erdvė: paveikslai, dažai, molbertai, mieli daikčiukai.
Gyvename siaurame trijų aukštų name, kuris veikiau panašus į išstypusį „trolių mumių" namelį, vaizduojamą vaikiškose knygelėse. Kiekviename aukšte - po kambarėlį. Pirmasis aukštas vaikų, o trečiajame yra mano miegamasis.
Kai norėdavo atvažiuoti pamatyti mano darbų parodėlių visa klasė, vienu metu netilpdavo. Dvidešimt laukdavo lauke, o kiti dvidešimt vaikštinėdavo po namus, stebėdavo, kaip piešiu. Vis pagalvodavau: man jau greitai bus keturiasdešimt, o vis neturiu savo dirbtuvių. Juk žmonės ateina pamatyti manęs - menininkės, o ne moters ar mamos, kepančios ir verdančios. Bet kažkaip išsitekdavau, juk medžio netašau, nedrožiu skulptūrų. Tačiau ta kūrybinė erdvė, mano pasaulis pasidarė toks didelis, jog ėmė darytis ankšta. Likimas geriau nei aš pati žinojo, ko man reikia... O kažkada tame pačiame name tilpo ir mūsų spaustuvė „Nieko rimto", nes nemanėme, kad iš to išeis kažkas rimta (šypsosi).
Kodėl studiją pavadinote „Menų valtys"?
Pamaniau, jog viena valtis nepatemps, nes tiek daug visko veikiu: tapau ant šilko, popieriaus, kuriu knygeles, dekoruoju medį, lipdau, vąšeliu neriu papuošalus, rengiu kursus vaikams ir suaugusiesiems. Net matematikai ir fizikai užsuka į mano dirbtuves (šypsosi)... Todėl kur kas taikliau skamba „Menų valtys". O iš tikrųjų šis pavadinimas man įsirėžė į atmintį lankantis Frankfurto popieriaus mugėje (ne knygų, o popierinių rankdarbių), kuri išvertus vadinosi „Popieriaus pasaulis". Įspūdinga paroda.
Be to, toks jau mano būdas: ieškau vis kažko nauja, kas įneštų naujų vėjų, provokuotų ir neleistų užsnūsti. Kuo daugiau tų visuomenei atvirų „valčių", tuo daugiau gėrio ir grožio. Mano kursus baigusioms merginoms sakau, kad pačios išmokusios mokytų kitus. Toliau sėtų tą sėklą, augintų gėrį.
Iš jūsų darbų, piešinių sklinda optimizmas, harmonija ir gėris. Kaip pavyksta nepasiduoti sklandančiam negatyvizmo virusui?
Esu ne tik menininkė, bet ir mama, moteris. Turiu ir rūpesčių, ir raukšlelių. Ir aš būnu pavargusi, suirzusi. Tačiau savo kūrybą saugau kaip draustinį. Į jį įeinu tik tada, kai esu linksma, gerai nusiteikusi, rami ir harmoninga. Žmonėms norisi perduoti pačias geriausias emocijas, šviesų pasaulį. O jį matai tokį, kokį susikuri.
Jaunam žmogui labai svarbu, į kokią aplinką jis patenka, nes jis viską sugeria it sugeriamasis popierius. Tai formuoja kaip asmenybę. Man pasisekė, nes ištekėjusi papuoliau į harmoningų žmonių ratą. Jie net į turistinį žygį imdavo ne brendžio butelį, o čiobrelių arbatos ir grikių kruopų. Pirmąsyk vyno paragavau būdama dvidešimt penkerių. Pamenu, kartą manęs paprašė nupirkti vyno, o aš nuėjusi į parduotuvę klausiu pardavėjos, kur kas yra, nes neskyriau svaigiųjų gėrimų rūšių. Alkoholis ir rūkalai man apskritai yra svetimi dalykai. Kurį laiką buvau vegetarė. Stengiuosi gyventi kuo sveikiau. Taisyklinga mityba švarina kūną, o dvasinės praktikos, joga, meditacija ir Rytų filosofija grynina sielą.
Mėgote turistauti?
Su pirmuoju vyru dažnai vykdavome į kalnus. Viliojo erdvė, kur dangaus daugiau nei žemės. Sovietmečiu iš trijų sutaupytų stipendijų galėdavome nukeliauti iki Azerbaidžano, Altajaus ar Kurilų salų.
Būdavo, žiemą išlendi iš palapinės - batai nuo šalčio sušalę į ragą, kojų neįkiši. Verdi arbatą. Dar dabar užuodžiu tvyrantį samanų kvapą, ant laužo verdamos čiobrelių arbatos aromatą.
Jaunystėje visi skraidome padebesiais, esame kupini energijos ir vaikštome pakilę nuo žemės bent dešimčia centimetrų.
Nepanašu, kad jums su metais stigtų tos energijos ir pozityvaus mąstymo...
Deja, jaučiu nuovargio sindromą. Todėl mažai bendrauju, kartais net nekeliu telefono ragelio, nes neturiu jėgų. Gyvenimas man buvo toks įdomus, tiek norėjosi visko nuveikti, taip buvau apsvaigusi nuo meno grožio, jog pamiršdavau ir pamiegoti. O kol sūnūs buvo maži (jaunėliui dabar šešiolika, vyresnėliui - septyniolika), dirbdavau naktimis. Be abejo, tai neliko be pėdsako, greičiau pavargstu. Net pozityvi įtampa turi įtakos nervų sistemai.
Pamenu, kai lankiausi Kinijoje, kur gyvena milijonai žmonių, kuriems mūsų šalis panaši į didžiulį viešbutį, žmonės mokosi išgyventi ir išsaugoti pusiausvyrą. Po medžiais pastebėjau aštuoniuke išmindytus takelius. Parkuose visi dėl savęs, ne dėl mados ar įvaizdžio sportuoja, medituoja. Kad neišprotėtum šiame civilizacijos pasaulyje, neužsikrėstum visuotiniu lėkimu ir stresu, be dvasinių praktikų neišsiversi.
Suprantu, jog priklausau kenkėjiškai rasei, kuri nesaugo gamtos išteklių, teršia planetą. Bet juk ir žolė auga savaime, kažkaip mėgini augti ir pats...
Kai nenorite nieko matyti, geriausia atgaiva jums?..
Gera knyga, lova, šilta arbata ar šokolado plytelė. Beje, turiu silpnybę arbatos puodeliams. Perku po vieną ar po du, o per tiek metų susikaupė keliasdešimt. Kai išvežiau juos į studiją, vaikai nustebo: „Kaip tu savo kolekciją išgabenai iš namų." Dabar studija - sielos buveinė. Arbata vaišinu lankytojus ir visiems užtenka puodelių.
Dar mėgstu būti gamtoje. Kartais pagalvoju: jei negalėčiau kurti, piešti, auginčiau lauko augalus. Kažkada norėjau būti girininke. Abi su sese gerąja prasme buvome atsidavusio gamtininko Tado Ivanausko aukos. Dabar sesuo - garsi kinologė, o aš apsiribojau kol kas vienu vilkiniu šunimi. Taip ir nebaigiau biologijos mokslų Pedagoginiame institute. Susikirtau trečiame kurse: neįkrimtau aukštosios fizikos ir chemijos mokslų. Nebaigiau ir dailės studijų.
Paskui gimė vienas po kito vaikai. Be to, ne vienas garsus dailės dėstytojas patarė nestoti ir nedaryti klaidos. Sakydavo: „Turi savo matymą, stilių, savo pasaulį, kurį studijos sugadins, sugriaus." Būdavo smagu, kai garsūs dailininkai su meile komentuodavo mano darbus.
Dabar nesigailiu. Jei būčiau tapusi mokytoja, nebūčiau galėjusi tiek laiko skirti kūrybai. Papildomai mokiausi klasikinės tapybos. Viskas, matyt, į gera, nes dabar jaučiuosi visuomenei naudingesnė.
Turbūt daugiau laiko praleidžiate studijoje nei virtuvėje?
Ko gero, bet buitis manęs nevargina. Gyvenimas - tarsi dėlionė, kuri padeda neapkerpėti, neatitrūkti nuo realybės. Net vinis kalti man - vienas malonumas. Mano senelis buvo gabus stalius, jo dirbtuvėse vaikystėje per vasaros atostogas praleisdavau nemažai laiko. Pati darydavau lėles, nes tėveliai pirkdavo reikalingesnius daiktus. Negyvenome viskuo pertekę. O mažoms lėlėms reikėdavo mažo namelio, mažų baldelių, kuriuos pati sumeistraudavau.
Kaip sekasi suderinti šeimą ir kūrybą?
Stengiuosi sutalpinti savyje ir menininkę, ir motiną, ir moterį. Labai padeda gyvenimo draugas Arvydas. Jis - puikus auklėtojas ir patarėjas. Po skyrybų maniau, kad esu stipri, viena sugebėsiu užauginti sūnus. Kad man nereikia artimo žmogaus, nes tą tuštumą užpildys kūryba. Klydau. Kai vaikai suaugo, atėjo brendimo tarpsnis, vienai sužiūrėti būtų buvę per sunku. Arvydo griežtumas ir mano švelnumas buvo ta atsvara, padėjusi vaikams nenukrypti į šalį. Kai vaikai pamato mano akyse nerimo šešėlį, sureaguoja. Ir dabar, jei kas ne taip, kalbamės. Jei esame sudirgę, atidedame pokalbį kitai dienai, kad nesipyktume. Išsilakstome it tarakonai po savo urvelius iki kitos dienos. Turiu Dievo dovaną įtikinti kitus, derėtis. Kai matau, kad mano sprendimas apsaugos vaiką, būnu griežta. Sakau: „Neleisiu. Tavim dėta bėgčiau iš namų, bet kitaip pasielgti negaliu."
Nežinau, ar visada esu teisi, bet norisi apsaugoti artimus žmones. Kaip sako Arvydas, be klaidų neįmanoma gyventi. Anot jo, nieko tokio nukristi. Daug baisiau - nenorėti atsikelti...
