Po savo jubiliejaus, gavęs pliūpsnį gerų emocijų, estrados liūtas Simonas Donskovas sako, kad kol kas šalin nuvijo mintis apie atsisveikinimą su scena, kurioje nepastebimai prabėgo keturiasdešimt metų...
Keletas faktų
Gimimo metai: ne per seniausiai šventė 60-metį.
Mokslai: Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo lietuvių kalbos ir muzikos pedagogo specialybę.
Veikla: muzikinę karjerą pradėjo ansamblyje „Žėrutis", trejus metus dainavo legendinėje grupėje „Nerija", paskui įvairiuose Klaipėdos restoranuose. Apie dešimt metų tęsia solinę karjerą.
1972 m. tapo estradinių dainų konkurso „Vilniaus bokštai" diplomantu ir „Muzikos pavasaris" laureatu. 2004 m. išrinktas šlagerių karaliumi.
Šeima: vedęs. Su žmona Irena turi sūnų Robertą ir dukrą Ritą.
Nors turėjote tokių minčių, scenos dar nepaliksite?
Kol kas dar norėčiau dainuoti. Tiksliau, įkvėpė publika. Tokio nuoširdaus sutikimo nebuvau patyręs net legendinės grupės „Nerija" laikais. Per jubiliejinį koncertą iš svečių, gerbėjų, draugų, artimųjų gavau tokį pliūpsnį geros energijos, kad iki šiol negaliu atsigauti. Jaučiuosi it apsvaigęs (juokiasi). Atidaviau „dūšią", bet gavau dar daugiau. Labiausiai sujaudino, kai visi teikdami glėbius gėlių linkėjo: „Simai, dar pabūk scenoje."
O prieš jubiliejų buvau apimtas abejonių. Svarsčiau, gal jau laikas trauktis, nes nenorėčiau sulaukti tos dienos, kai publika ploja vien iš užuojautos.
Gal žadate parengti staigmeną gerbėjams ir išleisti naują albumą?..
Norėčiau jį baigti iki Naujųjų Metų, bet šiais laikais tuo nenustebinsi. Žmonėms didesnė staigmena būtų, jei politikai bankams pagaliau „uždėtų apynasrį" arba jei rytoj pasikarčiau... Tada gal kokią savaitėlę visi pakalbėtų (juokiasi). Krizė, visi turi kitokių problemų. Va, ir aš, kai sumažėjo koncertų, rezgu mintį imtis pedagogo darbo, mokyti vaikus dainavimo. Yra norinčiųjų.
O albumai, koncertai - tai mano darbo įrankiai. Jei nieko nauja nesukurčiau, ir jūs neskambintumėte man ir neprašytumėte duoti interviu, būčiau niekam neįdomus. Dainuočiau tada virtuvėje žmonai į ausį (kvatoja).
Ko gero, jubiliejaus proga gavote ne vieną originalią dovaną?..
Gavau daug netikėtų dovanų. Grupės „Tabasco" lyderis įteikė česnakų pynę, matyt, kad atbaidytų nuo manęs piktąsias dvasias (juokiasi), ir krūvą gėlių. Tas gėles, kurios netilpo bute ir laikiau balkone, išdovanojau pažįstamiems. Gaila būtų, kad toks grožis prapultų. O kažkam nuotaiką praskaidrinau.
Tiesa, kaip visada originalumu nepranokstama buvo ir grupė ‚Studija", įteikusi nematytų mano jaunystės fotografijų plakatą. Ten aš toks lieknas, jaunas, gražus...
Ar galima pasmalsauti, kuo šešiasdešimtmečio proga nustebino žmona?
Ji žino, kad prieš kiekvieną koncertą manęs geriau nekalbinti, nes būnu įsitempęs, irzlus. Mes, menininkai, esame kiek nestabilios psichikos, jautresni (šmaikštauja). Tad didžiausia žmonos dovana man buvo ta, jog šįkart mane suprato dar geriau: buvo kantresnė, švelnesnė ir paslaugesnė.
Beje, žmona buvo sumaniusi, kad dukra padainuotų per mano jubiliejinį koncertą. Kai išgirdau dainuojant dukrą, sudrebėjo širdis. Pamaniau, sapnuoju ar tikrai girdžiu ir matau scenoje talentingą atlikėją. Kaip greitai užauga vaikai!
Metai bėga, o jūs nesikeičiate. Kokia jūsų jaunatviškumo paslaptis?
Tik nenužiūrėkite. Aš kaskart tą sakau ir savo uošvienei, kuri vis stebisi, kodėl turi pusantros raukšlės daugiau nei aš (juokiasi). Nieko nedarau: nei plastinių operacijų, nei dietos laikausi. Geriausias būdas numesti svorio - surengti koncertą, po kurio penkių kilogramų kaip nebūta.
Pamenu, kol prieš operaciją ir po jos profesoriaus liepimu gyvenau pusbadžiu, vos galų neatidaviau. Būdavo, einame kur nors su žmona, o aš iš paskos kaip koks šunelis bidzenu, kojos linksta, jėgų nėra. Žinoma, prisižiūriu, bet pasakiau: daugiau jokių dietų! Nes jos atima gyvenimo džiaugsmą.
Jubiliejinę programą pavadinote „Laiko ratas". Jei jį būtų galima atsukti atgal?..
Nieko nekeisčiau. Nes jei Dievas duoda talentą, turi juo naudotis ir dovanoti džiaugsmą kitiems. Kiek kitų darbų dirbau, niekas neteikė tokio pasitenkinimo. Kaskart kažkas iš aukščiau taip sudėliodavo aplinkybes, kad vėl grįžčiau į sceną.
Be to, per savo gyvenimą sutikau daug įdomių, mane įkvėpusių žmonių. Pamenu, prieš pat operaciją dalyvavau TV improvizacijų laidoje „Ačiū Dievui, atėjai". Buvau pažadėjęs, negalėjau nuvilti komandos. Jaučiausi prastai, bet vieno komisijos nario, režisieriaus Juliaus Dautarto (dabar Seimo nario), pasakyti nuoširdūs žodžiai taip įkvėpė, gavau tokį gėrio užtaisą, kad tai man padėjo ne tik laimėti, bet ir iškęsti visas operacijas. Kartais gyvenime reikia tiek nedaug.
