„Ir ko ta Skaidra vėl nerami? Ko vėl kelia sparnus? Kur lekia?" - visą gyvenimą girdžiu tokius klausimus. Bet kitaip negaliu! Taip gyventi man smagiau", - tikina atlikėja Skaidra Jančaitė (41). Per tą neramų būdą kadaise vos netapusi vienuole, vėliau ištekėjusi už pianisto, dabar Lietuvos kamerinio orkestro direktoriaus Egidijaus Mikšio, prieš kelerius metus moteris ir vėl pasuko gyvenimą nauja vaga, nes gerą dešimtmetį viena gražiausių meilės istorijų vadinta Skaidros ir Egidijaus santuoka iširo. Ko gero, tik vienas dalykas jos gyvenime stabilus ir neveikiamas širdies nerimo - muzika.
Po gana ilgo laiko, kai buvo matoma daugiau užsienyje nei Lietuvoje, kai rengė koncertus avangardinę kūrybą vertinantiems klausytojams, prisiminti žavią moterį turėjo progą ir platesnė auditorija: Skaidros dalyvavimas televizijos projekte „Triumfo arka" ne vienam paliko įspūdį. „Daugelyje televizijos laidų esu dalyvavusi kaip pašnekovė, mačiau save Pažaislio festivalio koncertų įrašuose. Bet toks pasirodymas kaip „Triumfo arkoje" - tikrai pirmas. Mane įtraukė į Aukso fondą - padarė auksine ir paliko ramybėje", - šypsosi moteris.
Patiko dainuoti prieš televizijos kameras
Koks jausmas dainuoti auditorijai, kuri gerokai skiriasi nuo jūsų koncertuose besilankančios publikos?
Man tai buvo išbandymas, bet projekto idėja - nuostabi. Labai smagu dainuoti prieš televizijos kameras, nes supranti, kad bendrauji ne tik su salėje sėdinčiais klausytojais, bet ir su tūkstančiais kitapus ekrano. Labai neramu ir smalsu, kaip jie, įsikūrę savo virtuvėje, svetainėje prie židinuko ar su svečiais, priims tave? Juk nebūtinai koncertą žiūrės nuo pradžios iki galo, vadinasi, kiekviena akimirka svarbi, net trumpiausia minutė turi teikti tam tikrą informaciją, kad žiūrovas nenusisuktų ir neperjungtų kanalo. Taigi viskas turi būti įtaigu, puošnu, apgalvota... Kostiumai, šukuosenos, kiekvienas žodis... Belcanto stiliaus muzikoje aš nelabai daug maudžiausi, bet žinau, kad be „gražiojo dainavimo" nebus profesionalaus „negražiojo". Aš jau senokai pasinėrusi į kitokią muziką, į šiuolaikines erdves, eksperimentus, avangardą, į visai kitokius garso išraiškos būdus. Todėl operoje pasirodyti man tikrai nedažnai tenka. Ir savo mokiniams aiškinu: „Išmok pagrindus, o paskui jau dainuok, ką tik nori." Blogiausia, kai vaikai prisimėgdžioja džiazo, juk kiekvienas džiazo atlikėjas siūlo savo stilių. Tuo tarpu belcanto - tarsi viena mokykla, pagrindas.
Beje, pastebėjau, kokią didelę įtaką trumpas pasirodymas „Triumfo arkoje" turėjo ir mano mokiniams, ir artimiesiems. Giminės kaip susitarę pradėjo aikčioti: „Skaidrute. Tu gi galėtum Muzikiniame teatre dainuoti!"
Bet jūs, ko gero, jaučiatės iš tokių marškinėlių išaugusi...
Suprantu, kad gal ir mielai tai daryčiau, bet neilgai. Man patinka vaidmenis, muziką ir stilius rinktis pačiai. Negalėčiau tilpti į kokio nors teatro ir jo repertuaro rėmus. Todėl nusprendžiau: Lietuvoje labai daug balsingų žmonių, visi po vienu stogu net nesutilptume, todėl teatruose manęs tikrai netrūks. Užtat būdama laisva galėsiu žaisti savo žaidimus. Kartą geras mano pagalbininkas dar paskatino: „Skaidra, tai, ką tu darai, yra unikalu." O, šie žodžiai man galutinai atrišo rankas! Supratau, kad galiu kurti išnaudodama visas savo galimybes - balsą, mintis, rankas, kojas, garsus galiu skleisti taip, kaip suvokiu aš.
O kaip reaguojate, kai jums sako, kad tai, ką kuriate, - per daug nesuprantama ir gal net visai ne menas?
Mano kūryba, projektai turi būti pateikiami ne kompaktinėje plokštelėje, ne per ausinukus, o akis į akį, žiūrovui, kuris yra čia ir dabar. Būna, po koncerto prieina ir sako: „Mums tokia muzika nepatinka, bet kaip jūs padarėte, tai visai nieko..." Smagu!
O koks jūsų gyvenimas be muzikos?
Negaliu sakyti, kad esu užkietėjusi melomanė, nes grįžus namo man visai nebūtina įsijungti radiją ar paleisti kokią plokštelę. Aš mielai klausausi tylos, kaimynų žąsų gagenimo ar pro šalį skrendančių paukščių. Kai turiu laiko, užsuku į dailininkams skirtas parduotuves. Oi, kaip saldu ten užeiti... net jei nusiperku tik kokios vienos spalvos dažų ar teptuką. Išmokau laisvalaikį leisti darbo metu: važiuoji į koncertą ir „laisvalaikiauji", pavyzdžiui, bendrauji su šalia sėdinčia koncertmeistere, pasidaliji informacija, daug naujo sužinai. Keliauju aš dažniausiai irgi ne kaip turistė - važiuoju gastrolių. Pernai Lietuvoje gal šešis mėnesius nebuvau. Arba, pavyzdžiui, nunešk batus į avalynes taisyklą ir pabendrauk su batsiuviu bent dešimt minučių - išeisi kupinas informacijos ir įspūdžių. Mūsų darbas toks, kad nuolat turi tobulėti, negali nuo jo atsiriboti, net laisvalaikį reikia su juo derinti.
Dievo siunčiamus pokyčius reikia priimti
„Visas mano gyvenimas - muzika", - šypsosi Skaidra, kai pasiūlau nuo muzikos ir darbo nuklysti šiek tiek toliau. Vaišindama pačios kepta bemiele duona, užminkyta tik iš miltų ir gazuoto mineralinio vandens, moteris neslepia, kad receptas - senojo gyvenimo palikimas. Jo prisiminimai iki šiol be galo ryškūs.
Pasiilgstate vienuolyno?
Šiandien - ne, nors be galo džiaugiuosi, kad jame pabuvau. Man buvo dvidešimt ketveri, kai, kaip žmonės sako, „pasinešiau" į dvasinius ieškojimus. Kalbėdavausi su Dievu, prašiau, kad vestų ten, kur man geriausia. Visus metus labai daug skaičiau, meditavau, meldžiausi, budėjau naktimis, išbandžiau pačias įvairiausias praktikas, kokias tik atlieka uolūs tikintieji. Kol vieną dieną kažkas pasiūlė nueiti į rekolekcijas ką tik atsidariusiame Benediktinių vienuolyne Kaune. Nuėjau. Aš jau senokai adoruodavau naktimis, todėl paklausiau, ar negalėčiau Velykų nakties praleisti bažnyčioje. Kaip tik dar viena seselė norėjo likti. Man buvo tikra atgaiva Velykų rytą sutikti nedidelėje gražioje bažnytėlėje. Niekieno neskatinamai, nestumiamai, neverčiamai... Aš apskritai savyje pastebėjau keistą dalyką: jeigu visi išalkę valgo, man dingsta apetitas. Jeigu pavalgė ir atsipūtė, aš būtinai užsinorėsiu valgyti. Matyt, ir tada man buvo gera, nes jaučiausi savarankiška eidama vienuolės keliu.
Kodėl jums taip reikėjo maldų?
Turbūt patraukė prieš tai ilgai drausti dalykai. Namuose bažnyčios tradicijos nebuvo karštai puoselėjamos, todėl buvo įdomu viską pažinti pačiai: dešimties nusprendžiau, kad noriu prieiti Pirmosios Komunijos. Tik dabar įvertinu, kokie tolerantiški žmonės buvo šalia: jie gana ramiai stebėjo mano dvasios ir kūno pokyčius. Aš ir vegetarė tuo metu buvau, ir visapusiškai keičiau pasaulį aplink save... Vėliau artimųjų klausiau, kaip jie į mane tokią reagavo. Vieni sakė, kad gaila buvo žiūrėti, kiti, kai palikau vienuolyną, net priekaištavo: „Tu pagalvojai, ką su mumis padarei? Paskatinai ir mus, o paskui viską metei!"
Po tos Velykų nakties seselė, kurios pareiga - pakalbinti tokias neramias sielas kaip aš, pasiūlė ateiti po vienuolyno sparnu. Dabar manau, kad nusprendusi tapti vienuole vis dėlto nesuvokiau, kas tai yra. Ko ieškojau? Prisimenu, kad atlikdama visas tas adoracijas, intensyviai melsdamasi ir medituodama labiausiai norėjau kokius metus tylėti. Kadangi mano būdui ilgai nekalbėti - svetima, įsivaizdavau, kad tai būtų tikrų tikriausias išbandymas. Kartą trise buvome nusiųstos į Varšuvos benediktinių vienuolyną ir kelias dienas turėjome išbūti tylėdamos. O, koks tai buvo malonumas! Beje, Lenkijos benediktinių padėtis labai skyrėsi nuo mūsiškių: pas mus šis vienuolynas tik kūrėsi, ankštose patalpose kaip viena šeima gyvendavo tik atvažiavusios iš tolimesnių miestų, o aš ten nueidavau melstis. Nors dabar, tiesą sakant, nesuvokiu, kaip galima trokšti nelaisvės.
Tikra vienuole taip ir netapote.
Iki vienuolyno - ilgas kelias. Aš neišbuvau viso laiko, kuris skirtas kaip išbandymas. Trejus su puse metų buvau noviciatė, reikėjo dar trejų, kad būčiau priimta į vienuoles. Galima sakyti, tik prisiliečiau prie to gyvenimo. Man tikrai ten buvo labai gera, atrodė, nieko daugiau netrūksta. Ko dar galėtum būti neramus? Pirmus, antrus metus niekaip negalėjau suvokti, kodėl kuri nors sesutė apsispręsdavo išeiti. Galvodavau: „Čia gi tikra dvasinė oazė. Kaip gali kilti noras iš jos pasitraukti?"
Kad ir kaip galiausiai išėjo, esu dėkinga už ten praleistus metus. Supratau: jeigu Dievas siunčia pasikeitimus, reikia priimti. Sugebėjau priimti dovaną - galimybę tapti vienuole, ir lygiai taip pat sutikau naujus pokyčius - meilę, kuri mane supurtė. Kiti gal sakys, kad tai - nesusitupėjusios dvasios žmogaus poelgiai, bet aš jaučiuosi praturtėjusi ir nuo vienų, ir nuo kitų pokyčių.
Bet juk dvidešimt ketverių metų merginos širdis paprastai būna kupina ne maldų, o meilės svajonių, troškimų kurti šeimą, susilaukti vaikų...
Meilės svajonės mane aplankė trejų metukų (juokiasi). Tada kažkodėl sakydavau, kad turėsiu devynis vaikus: aštuonis kunigus ir tarnaitę. Bet taip susiklostė, kad turiu devynis krikštavaikius. Tiesa, gal reikės kreiptis į paieškų tarnybą, nes viena krikšto dukra Vytautėlė prapuolusi. Nebeturiu jos tėvų mobiliojo telefono numerio ir vis leidžiu į erdvę mintį: „Na, paskambinkite jūs man! Mano telefonas nepasikeitęs." Norėčiau sužinoti, kaip gyvena, kaip jiems sekasi.
Vaikystėje aš tikrai buvau pasiruošusi turėti šeimą! O paskui perdegiau. Penkiolikos jau atsistojau ant savo kojų, nes išėjau iš namų. Geriausia mano draugė, su kuria kartu ir muzikos mokyklą lankėme, neturėjo tėvelių, gyveno su nesveika seserimi ir močiute, kuri gulėjo ant patalo. Jos namuose jaučiau gerą terpę pasireikšti.
Pajutote, kad turite kam save atiduoti?
Tikrai. Mama sekė mane kurį laiką, stebėjo, ar nedarau ko neleistino, galiausiai paklausė: „Ar tu taip ir vaikščiosi naktimis?" Užsisėdėdavau ten iki vėlumos, mama nerimaudavo. Atsakiau: „Jei leisi, norėčiau išeiti." Aišku, giminė visai kitaip reagavo, sukvietė konsiliumą: kaip aš drįstu! Ko man namuose trūksta?! Skambėjo frazės, kad kartais artimesni pasidaro ne giminės, o svetimi!.. Esu labai dėkinga mamai, kad nepasidavė spaudimui ir leido man rinktis. Gal jos pačios patirtis tai nulėmė, juk dvylikos metų išėjo tarnauti, prižiūrėdavo svetimus vaikus. Turiu pasakyti, kad labai naudinga kuo anksčiau tapti savarankiškam. Kai paaugliški karštumai atsitrenkia į gyvenimo sunkumus, imi daug ką suprasti, vertinti. Oi, kokia saldi tada būna mamos ar tėčio pagalba...
Vis dėlto, ko jums trūko savuose namuose?
Nieko netrūko, gal tik erdvės ir galimybės spręsti pačiai. Juk tėvai daro savų klaidų, tu priverstas jose maudytis, tada kyla noras priešintis, ginčytis, bartis... Užtat kai atsiduri vienas prieš vėją, saulę ir gyvenimą, pats kuri savo kelią. Paklydimų bijoti nereikia, nes nesuklydęs nežinosi, kas gerai, o kas - ne.
Kaip dvi paauglės gyveno su dviem sergančiais žmonėmis?
Globojome savo ligonėles, skalbdavome, vesdavome močiutę iki tualeto, vonios, ruošdavome maistą, prasimanydavome pinigų: megzdavome, kepdavome ir pardavinėdavome tortus. Norėjosi ir valgyti, ir butą apsiremontuoti, ir knygų įsigyti. Vakarais susėsdavome į manufaktūrinį ratelį: pasodindavome draugės seserį, kuri sugebėjo skaityti (tik be kablelių ir taškų), o mes megzdavome. Su ta bičiule iki šiol esame geriausios draugės.
Tiesa tokia: norėjau skyrybų
O gal vis dėlto į vienuolyną jus nelaiminga meilė nuginė?
Mano širdis visada pilna meilės, bet tikrai ne dėl jos ryžausi rinktis tokį kelią. Prieš tai visus metus gyvenau tik dvasinį, asketišką gyvenimą. Man pačiai buvo keista suprasti, kad štai stoviu ant vienuolyno slenksčio, nes to visai neplanavau. Buvau labai laiminga, nebuvo jokių dvejonių ir prieštaravimų. Visos mano nelaimės prasidėjo sukilus audrai, kuriai nebuvau pasiruošusi. Deja, vienuolynas neturėjo studijų, kaip turi elgtis noviciatė, susidūrusi su žmogaus meile. Nebuvau pasiruošusi tam, kas mane užklupo, ir tik tada supratau mergaites, kurios pasitraukdavo iš vienuolių luomo.
Būsimas vyras Egidijus Mikšys akompanuodavo jums per koncertus ir, nežinodamas, kad žadate tapti vienuole, pamilo. Kalbama, jam teko gerokai pasistengti, kad išplėštų jus iš vienuolyno. Abitą nusivilkote būdama tokia pat užtikrinta, kaip ir jį rengdamasi?
Užsispyrusiai kentėti ir meluoti pati sau nenorėjau. Įrodinėti, kad myliu Kristų, bet degu aistra žmogui, dėl jos net galėčiau suklupti ir suklysti, - man atrodė nesąžininga. Nusprendžiau, kad geriau pasielgsiu menkiau - pasitrauksiu iš vienuolyno, bet išdidžios kankinės nevaidinsiu. Negalėjau suderinti to jausmo ir užklupusios meilės. Po kelerių metų seselė, kuri mane kadaise kalbino stoti į vienuolyną, pasakė, kad neturiu kuo didžiuotis: nei savo atėjimu, nei išėjimu, nei meile... net vaikų nesusilaukiau... Lygiai taip pat nėra ko puikuotis ir buvimu scenoje: žibi tik tol, kol esi ant jos ir darai ką nors tikrai vertinga. Nulipęs esi paprasčiausias žmogus.
Judviejų su Egidijumi istorija daugeliui buvo tikros ir gal vienintelės tokios meilės pavyzdys. Tačiau skyrybos neaplenkė net jūsų šeimos?
Taip, mes jau dvejus metus ne kartu. Ar buvo galima tikėtis tokios baigties? Tuo metu, kai tekėjau, tikrai negalvojau. Nenorėčiau plėtoti šios temos, nes Egidijaus nėra šalia. Neetiška. Smagu būdavo, kai sėdėdavome kartu ir kiekvienas kiek skirtingai pasakodavome savo meilės istoriją... Jei kas tada būtų sakęs, kad išsiskirsime, nebūčiau suvokusi ir tuo patikėjusi. Kai vyko mūsų atsiskyrimas, aš labai norėjau rasti nors vieną tobulos meilės ir santykių pavyzdį žemėje. Neradau, nes viskas kinta, tu negali sulaikyti to, kas nesulaikoma. Ir kito negali pakeisti, nes jis keičiasi taip, kaip reikia jam.
Skyrybų liūdesys veide jau išnykęs...
Labai džiaugiuosi, kad skirdamiesi nepridėliojome nereikalingų slenksčių, nepristatėme sienų. Taikiai sugebėjome išspręsti savo problemas ir galime normaliai bendrauti.
Iš vienuolyno pasitraukėte, nes nenorėjote meluoti nei sau, nei Dievui. Tam tikra prasme situacija pasikartojo?
Taip, tiesa tokia: norėjau skyrybų. Susiklostė taip, kad gyventi kaip seniau nebegalėjome. Kam tada vaidinti, kad tavo gyvenimas ramus ir gražus, jeigu bangų vis dėlto yra ir jos niekaip nerimsta?
Įtarieji tuoj pasigaus mintį: tokiam žingsniui ryžtamasi ne šiaip sau, dažniausiai dėl ko nors...
Aišku, nieko nebūna šiaip sau. Bet jei galėčiau iš šios savo istorijos kitiems duoti kokią pamoką, gal viską daug smulkiau išpasakočiau. Tik jokios pamokos nėra. Neetiškai elgčiausi, jei be Egidijaus kalbėčiau apie mus. Nenoriu gadinti mūsų santykių.
Nebuvo minčių vėl atsigręžti į vienuolyną?
Tokių minčių turėjo mano aplinkiniai. Aš - ne. Daug kam atrodo, kad būtent vienuolynas padarė įtaką mūsų santuokai, net trukdė... Bet aš dabar manau, kad vienuolyne užsidaryti nebegalėčiau ne dėl to, kad nenoriu, - tiesiog netilpčiau ten. Šiandien man labai smagu būti laisvai, bendrauti su tais, su kuriais noriu. Tiesą pasakius, buvau per daug užsidariusi šeimoje, daugybės žmonių stengiausi nematyti. Dabar turiu galimybę tarsi iš naujo, jau su kitokia patirtimi akyse žiūrėti į vyrus ir moteris. Tiesa tokia: jeigu situacija susiklosto taip, kad tam tikroje vietoje nebegali būti tokia pati, keisk tą situaciją. Žmonės net sirgti pradeda, kai meluoja sau, nemyli savęs. Juk jeigu myli - nekankini.
