Kada pastarąjį kartą žmoną Skaistę (67) valso sūkuryje suko vienas legendinio sportinių šokių kolektyvo „Žuvėdra", neseniai Austrijoje iškovojusio jau šeštąjį pasaulio čempiono titulą, vadovų Romualdas Idzelevičius (63)? „Šįmet per Jūros šventę, per mero priėmimą paplūdimyje", - prisimena po pauzės. Kai kiti per pokylius ima krutinti kojas vos suskambus pirmiems muzikos garsams, ši ne vieną šokėjų kartą išugdžiusi pora pasijunta, tarsi ne linksmintųsi, o... dirbtų.
Tiesą sakant, šokti daugiau nei keturis dešimtmečius - nuo pat „Žuvėdros" įkūrimo - šiam kolektyvui vadovaujantys Idzelevičiai neturi ne tiek noro, kiek laiko. „Pareiname jau po dešimtos vakare. Puolame dėtis maisto. Paskui lėtai ir ilgai valgome", - pradeda pasakoti ponia Skaistė. „Dar išklausome visas vakaro žinias. Rytą - universitetas, paskaitos", - tęsia vyras. Po paskaitų Klaipėdos universiteto profesorė S. Idzelevičienė ir docentas R. Idzelevičius moko šokti vaikus - juk reikia „Žuvėdrai" pamainą augintis. „Devynioliktą valandą, po savo darbų, ateina repetuoti pirmosios ansamblio sudėties šokėjai, pusę devynių - antrosios. Kol baigę viską sutvarkome, uždarome salę... Gerai, kad mūsų namai - penkios minutės kelio nuo universiteto. Yra studentų, kurie ir Kretingoje, ir Palangoje gyvena. Jie labai vėlai grįžta. Užtat rytą, būna, į paskaitas vėluoja. O pirmoji - kaip tik mano..." - pasakoja ponia Skaistė.
Ar per darbus randa laiko vienas kitam, pamalonina komplimentu? „Ne... - nutęsia „Žuvėdros" vadovė. - Šiandien po nežinia kiek laiko jis pasakė, kad gerai atrodau. Norėjo, kad fotografuočiausi jūsų žurnalui! Man taip juokinga pasidarė." Į šį įgėlimą ponas Romualdas atsako droviu šypsniu ir vardija, ko įtemptas darbo grafikas privertė atsisakyti: „Anksčiau, būdavo, ir į kiną, ir į teatrą nueiname. Dabar - nieko. Nei spektaklių, nei koncertų. Tik televizorius. Ir tai daugumos gerų laidų tik nuotrupas pamatome. Porą šeštadienių prisėdome „Triumfo arkos" pažiūrėti. Patiko. Geras projektas. Gal ir baleto konkursą galėtų rengti."
Sustoti dar nežada
Ponia Skaistė, šeštadienį atvykusi į Vilnių, sportinių šokių varžybas, kur „Žuvėdra" svečio teisėmis parodė šiųmečiame ansamblių pasaulio čempionate auksą pelniusią programą „James Bond", nespėjo pasimatyti su sostinėje gyvenančiais anūkais - vienturčio sūnaus Artūro vaikais. Tam išties nebuvo laiko: atvažiavo iš Klaipėdos, repetavo, stebėjo auklėtinių pasirodymą, o vėlų vakarą bildėjo atgal į uostamiestį. Kitą dieną buvo priplanuota darbų ir reikalų. „Romas liks Vilniuje - sekmadienį teisėjaus varžybose ir matys, kaip šoka anūkėlė Ievutė. Jai jau dvylika. Deivis šiandien vienuoliktąjį gimtadienį švenčia su draugais, tik telefonu pasveikinau. Jis dainuoja „Ąžuoliuke". Prieš Kalėdas abu atvažiuos į Klaipėdą, tada turėsime daugiau laiko su jais paatostogauti", - pasakoja laiminga močiutė. Apie Ievos ir Deivio kūrybingumą, išradingumą, pomėgius abu gali kalbėti ilgai ir su didele meile. Tačiau artimiausiu metu jų gyvenimo tempas tikrai nesumažės ir pasaulis nesisuks tik apie šaunius, talentingus anūkus.
Iškovoję aukščiausius titulus, pasiekę viską, apie ką gali svajoti sportinių šokių kolektyvų vadovai, Idzelevičiai ramiais pensininkais tapti nežada. „Kai esi įsivažiavęs, nebėra kaip sustoti. Metai iš metų ne kartą pagalvodavau, kad gal laikas viską baigti. Aplinkiniai, giminaičiai klausia: „Kam tau to reikia? Kiek gali plėšytis? Nenori pailsėti?" Juk jau ir amžius. Bet neužtenka valios, drąsos nutraukti..." - sako ponia Skaistė. „Ruošėmės viską mesti, bet staiga paaiškėjo, kad Lietuva organizuoja kitų metų sportinių šokių ansamblių pasaulio čempionatą. Ir kaip jame nedalyvauti? Būtų negražu, jei nepasirodytų Lietuvos komanda. Juk dėl mūsų tokios varžybos ir rengiamos. Čia - nemaži pinigai, reikia Vyriausybės palaikymo", - aiškina R. Izdelevičius.
Nuolatinis judėjimas „Žuvėdros" vadovams suteikia energijos, padeda išsaugoti grakštumą: „Ką čia mes. Pažiūrėkit, kaip Norvaišos atrodo!" Tačiau pripažįsta, kad po darbo dienos nebeturi kur dėti kojų, ypač skauda pėdas ir kelius. Stresas - nuolatinis palydovas, jį patiria kone per kiekvieną šokių kolektyvo pasirodymą. „Šiandien - ne varžybos, bet jaučiu jaudulį. Nors ir mačiau, kad pati komanda nori gerai pasirodyti. Kaip puolė į aikštę repetuoti! Patys apšilimą darė. Mačiau, kiek pastangų deda. Čempionų titulas verčia atsakingai į viską žiūrėti. Be to, čia juos mato pedagogai, pažįstami šokėjai", - kalba S. Idzelevičienė.
Darbus aiškiai pasiskirstę
Ponios Skaistės gyvenimas nuo vaikystės susijęs su šokiu. Ji išbandė ir baletą, ir liaudies ansamblį. R. Idzelevičius tautinių šokių būrelį pradėjo lankyti mokykloje - stigo berniukų, tad buvo varu atvarytas. 1964-aisiais Vilniuje, Profsąjungų kultūros rūmuose, pirmąkart pamatė sportinių šokių čempionatą. Įspūdį paliko drabužiai, aplinka, pats šokis. Netrukus Klaipėdoje aptikęs skelbimą, kviečiantį į taip sužavėjusių pramoginių šokių repeticijas, iš pradžių nedrįso eiti. „Bet merginos, pamačiusios, kad judu geriau nei kiti, prispaudė nueiti", - prisimena ponas Romualdas.
„Žuvėdros" įkūrėjus ir vadovus į porą suvedė šokis. Kaip jie dabar reaguoja į kolektyve susikuriančias poras? „Palyginti su kitais, pas mus, ko gero, daugiausia porų susidaro. Žiliai, Bajorai... Vienu metu būna po kelias. Pasitaiko, kad šokėjai pradeda draugauti ir pageidauja šokti kartu. Patariame: jeigu nori išsaugoti draugystę, geriau to nedaryti. Kartą vienus į porą sustatėme, o jie patys paprašė išskirti. Iš pradžių lyg viskas gražu, bet netrukus, žiūrėk, pradeda bartis, santykiai pablogėja", - pasakoja R. Idzelevičius. „Taip nutinka todėl, kad pora ir ant parketo, ir gyvenime daugiau konfliktuoja, kitaip vienas iš kito reikalauja. Kai šoka svetimi žmonės, ne viską drįsta vienas kitam pasakyti", - aiškina ponia Skaistė.
Vadovauti kolektyvui - daugiau nei šokti poroje. Kaip tai pavyksta Idzelevičiams? Pareigas jie aiškiai pasidaliję. Organizaciniai, ūkiniai reikalai - Romualdo rūpestis: „Dviese juk šokėjams nevadovausime. Vienas sakys viena, kitas - kita. Kuriant šokius galbūt prisidedu šiek tiek. Tačiau daugiausia su šokėjais dirba ji." „Kai ką nors padarau, būtinai pasikviečiu jį pažiūrėti. Bet Romas nepriima „pusfabrikačių" - dar nebaigtų kompozicijų, kai reikia įsivaizduoti, kaip viskas bus. Kartais to matymo labai reikia", - aiškina pagrindinė „Žuvėdros" šokių autorė.
Buityje jie darbus taip pat pasiskirstę. „Mes įpratę: jei vienas daro viena, kitas - kita. Nieko net nereikia sakyti", - šypsosi ponas Romualdas. „Savaitgaliais, jei niekur nevažiuoju (dažniausiai visur važinėja Romas), dirbu su šokėjais. Paskui gaminu. Visuomet verdu sriubą ir porai dienų dedu į šaldytuvą. Ką šiais laikais reiškia kepsnį paruošti - paimi mėsytę, pamerki į kiaušinio plakinį ir iškepi. Arba negi daug užtrunka vištieną paruošti? Dabar gaminti - paprastas darbas. Vienas du, ir viskas. Bulvių namuose visada yra. Gaminu iš produktų, kurie greitai paruošiami. Jei sekmadienį po pietų būnu laisva, reikia namie šį tą padaryti. Juk jei nepridedi rankos, iškart matyti. Reikia ir skalbti, ir lyginti. O aš nemėgstu nelygintų drabužių ir patalynės. Yra to darbelio..." - kalba S. Idzelevičienė. Klausydamasis energingosios moters, sutuoktinis linkčioja galva ir prisipažįsta, kad mielai kartais ir ramiai pabūtų, bet kai šalia savas žmogus darbo nepristinga, ir pačiam būtų nesmagu tingėti.
Į ansamblį nesiveržia
S. Idzelevičienė atrodo nepaprastai griežta. Kietai sučiauptos lūpos, veriantis žvilgsnis. Regis, auditoriją ši pedagogė galėtų valdyti vien akimis. „Anksčiau buvo griežtesnė. Dabar daug ką atleidžia. Ir pykčio nelaiko. Tie, kurie tai perkanda, greitai ima nebebijoti. Anksčiau už drausminius nusižengimus būtų išmetusi šokėjus iš kolektyvo, dabar - palieka", - šypsosi ponas Romualdas.
Idzelevičiai nesuskaičiuoja, kiek šokėjų kartų per jų rankas perėjo. „Daug. Labai daug. Šokėjai vienas kitą keičia. Nėra taip, kad visi išeitų kaip klasė", - pasakoja ponia Skaistė. Dėl to, būna, vienu metu ansambliui priklauso ir trisdešimtmetis, ir vos šešiolikos sulaukęs šokėjas.
Taip nutinka, nes „Žuvėdros" vadovai neturi didelio pasirinkimo: mažai kas nori šokti net ir tokiame garsiame klube. „Pas mus ateina arba kai išyra pora, arba moksleiviai, kurie neturi partnerių, o šokti nori, arba atvykę į Klaipėdą studijuoti. Kiti nori pasirodyti individualiai. Šokti ansamblyje, jų nuomone, nėra garbė. Dar kitiems gaila laiko - jo paaukoti reikia tikrai daug. Vieni užauga, tampa čempionais, sužvaigždėja, tada leidžia sau repeticijas praleisti. O ansambliui labai svarbu, kad treniruotųsi visi. Juk judesiai privalo būti ne tik sinchroniški, bet ir iki milimetro tikslūs. Reikia, kad visi dirbtų kaip vienas", - aiškina vadovai. „Žuvėdra" - saviveiklos kolektyvas. Šokėjai už darbą atlygio negauna. Kaip, beje, ir vadovai. Kelionės? Pasaulio čempionatai būna ne taip dažnai. O ir į juos važiuojama autobusu - norint nuskraidinti visą nemažą komandą, reikėtų daug pinigų. Kelias paras, kol darda Europos keliais, autobusuose būna tai karšta, tai šalta. Dėl to pusė šokėjų suserga. „Brangios visos pergalės, kurias pasiekėme ne namie. Jaučiame kitų šalių spaudimą. Ypač vokiečių. Kitiems pabodo, kad mes, tokie maži, o vis užimame pirmaujančias pozicijas. Ir dabar netikėjau, kad laimėsime Austrijoje. Bet šokėjai sako: „Jums, vadove, nebėra tokio džiaugsmo laimėti kaip mums." Dauguma jų nebuvo laikę aukso. Dirbo nauja šokėjų karta, kuri sūriu prakaitu viską pasiekė", - pasakoja ponia Skaistė, pasiryžusi ir kitąmet „Žuvėdrą" vesti čempionų titulo link.
