„Šok su manimi“ dalyvių įvaizdžiu besirūpinanti projekto stilistė Kristina Mališauskienė šeštadieniais namus pasiekia gerokai po vidurnakčio. Ar tik puošdama kitus moteris nepamiršta savęs? „Taip jau yra, bet jaučiuosi laiminga matydama savo darbus. Atėjo ruduo, o aš nepastebėjau, kad reikia šiltesnių drabužių“, – skėsčiojo rankomis dizainerė.
Kristina, ar sudėtinga rūpintis šokių dalyvių įvaizdžiu?
Laisvų vakarų ir dienų nėra, o jei pasitaiko, stengiuosi išsimiegoti (juokiasi). Jaudulys apninka tik tada, kai jie šoka. Galvoju, kad tik kas nors nenutiktų: drabužis neužkliūtų, neužsikabintų ar nesuplyštų...
Galbūt jau yra pasitaikę jūsų minimų nesėkmių?
Paskutinį kartą už suknelės kulnu užkliuvo Inga Valinskienė. Kaip? Visiška mistika, nes suknelė trumputė. Iki to momento ji šoko puikiai, o užkliuvusi tarsi išsiderino. Iš projekto iškritusi Inga Krukauskienė yra čiuožusi ant suknelės – matyt, suprakaitavus drabužis nutįso ir ji paslydo... Žiūrovai lyg ir nepastebėjo, bet man, aišku, perėjo per širdį...
Iš jūsų kalbų suprantu, kad dirbti savaitgalį jums – joks tabu?
Niekada nesusimąsčiau apie tai, kad šeštadienis kitoks nei antradienis. Jei yra darbo, aš ir dirbu. Man patinka, aš tuo gyvenu, tad laikas prabėga nejučia. Tik suskambus žadintuvui pagalvoju, jog dar nebuvo taip, kad miegočiau ilgiau nei septynias valandas.
Išduokite, kiek laiko šokėjai gali skirti naujų apdarų paieškoms.
Derinamės visą savaitę, bet šeštadienio laidos filmavimas man prasideda nuo ankstyvo ryto. Kiekvieną šokėją reikia ne tik aprengti, bet ir pasakyti, kaip sušukuoti, padėti pasidažyti – žodžiu, nurodyti mados tendencijų gaires.
Dėl ko labiausiai nuogąstauja „Šok su manimi“ projekto dalyviai?
Jie labai susikoncentravę į šokį, o su kostiumais susiję reikalai išsprendžiami per generalines repeticijas.
Ar teko iš komisijos narių išgirsti kritikos?
Na, nebuvo tokių komentarų, kurie mane įžeistų. Šokėjų dar niekas neklausė: „Iš kur tokią suknelę ištraukėte?“ O iš žinomo režisieriaus Vytenio Pauliukaičio išgirdau ir pagyrimų už įdomius sprendimus.
Projekto vedėją Jurgitą Jurkutę puošniomis suknelėmis kiekvieną šeštadienio vakarą aprengia dizainerė Ramunė Piekautaitė, Vytautą Šapranauską – verslininkas Marius Gelažnikas. Iš kur atkeliauja „Šok su manimi“ dalyvių drabužiai?
Drabužius dažnai pasiskoliname iš analogiško latvių projekto, taip pat iš pramoginių šokių salonų, kino studijos. Kartais tenka siūti. Pavyzdžiui, I. Valinskienei sukneles siuva „Junik Boutique“ salonas, Jolantai Uspaskich – dizainerė iš Kauno Eglė Modzeliauskienė.
Nesusipyksta projekto dalyvės dėl gražesnės suknelės?
Pasitaiko ir tokių situacijų. Prisimenu, kartą net šešios moterys norėjo suknelės, kurią vilkėdama Šorena šoko pirmąjį valsą.
Kaip sprendžiate konfliktines situacijas?
Tąkart tiesiog pamačiau, kuriai dalyvei ji labiausiai tinka. Tenka ieškoti išeičių iš keblių situacijų.
Gal su projekte dalyvaujančiais vyrais susitarti lengviau?
Ne, su jais kaip tik sunkiau (šypsosi). Visi nori kažko ypatingo ir įdomaus. Prisimenu, kai pirmą kartą pamačiau, kiek detalių įeina į vyrišką fraką, pamaniau: tikrai neprisiminsiu, ką kur dėti. Bet dabar viskas gerai, tiesiog kai kurių dalykų mokausi iš pačių šokėjų.
Ar nesunku pritaikyti drabužius galiūnui Vidui Blekaičiui?
Vadinamieji „baziniai“ drabužiai (kelnės ir marškiniai) jam pasiūti drabužių salone. Tokius turint varijuoti nesudėtinga, jo aprangą prideriname prie partnerės, paieškome įdomesnių priedų.
Drąsūs kostiumai dažniausiai būna pasirinkti jūsų ar šokėjų?
Na, tarkim, Gyčio Ivanausko ir jo partnerės sambos kostiumas buvo jų pačių mintis, bet pamačiusi, kad dėl plaukų spalvos Gytis atrodė kaip lietuvaitis blondinas, išnuomojau jam peruką – nors drąsos pakako, tąkart šokėjas sukompleksavo... Dėl drabužių su dalyviais susitinkame per savaitę kelis kartus. Būna ir taip, kad pamačiusi šokius parenku drabužius.
Galėtumėte įvardyti, kuris iš projekto dalyvių jus labiausiai nustebino?
Labai nustebau bendraudama su Inga Krukauskiene. Ji pasirodė šilta ir maloni moteris, o juk galėjo užriesti nosį, bet ne – pasitikėjo manimi. Gandai, kad dirbti su ja bus sunku, nepasitvirtino. Maloniai nustebino ir bendravimas su Justinu Jankevičiumi. Gyvenime jis toks pat kaip ir ekrane. Lyg su geromis draugėmis šnekučiuojuosi su Šorena ir Nijole Pareigyte.
Ar labai jaudinasi šokėjai prieš išeidami į sceną?
Žinau, kad prieš pasirodymus profesionalios šokėjos stengiasi nekalbėti. Prieš išeidamos į sceną, jos stovi kiek atokiau ir bando susikaupti, bet žinomi šio projekto šokėjai, priešingai, nori kalbėtis ir savo plepumu veda iš proto savo partneres. Pasitaiko išties labai juokingų momentų. Tačiau bent jau per pirmuosius filmavimus sunkiau buvo profesionaliems šokėjams: jie turėjo ir patys susikaupti, ir dar savo partnerius morališkai nuteikti.
Jaudulys skatina žmones elgtis labai skirtingai?
Mažiausiai jaudinasi ir plačiausiai šypsosi Vidas Blekaitis. Gal jo patirtis visai kitokia? Aš jau įpratau šokėjų nekalbinti, palinkiu jiems sėkmės išlydėdama į sceną, bet jie niekada neatsako –negalima. Visi laikosi šio prietaro (šypsosi). Daugelis moterų turi sėkmę nešančius amuletus, su kuriais nė akimirkai nesiskiria.
Ar daug jėgų atima šokių projektas?
Na, šeštadienį šokėjams baigus šokti, namus pasiekiu jau sekmadienį (būna gerokai po vidurnakčio). Tądien nesulaukiu nė vieno skambučio, nes visi ilsisi. O nuo pirmadienio vėl pirmyn: paruošiu galimus aprangos variantus, drabužius matuoju, ieškau reikalingų detalių.
Galėtumėte pavadinti šokėjus reikliais ar kaprizingais?
Jie nereiklūs, tiesiog pageidauja atrodyti gražiai. Pasitaiko, kad šokių projekto dalyviai nemėgsta vienos ar kitos spalvos, tada ieškome kompromisų. Kiek sudėtingiau buvo gal tik projekto pradžioje, kai vieni kitų dar nepažinojome, o dabar visi žino, kad apsirengsime, todėl gyvenama daug ramiau.
Matyt, puošdama kitus, dažnai pamirštate save?
Taip jau yra, bet jaučiuosi laiminga matydama savo darbus. Atėjo ruduo, o aš nepastebėjau, kad reikia šiltesnių drabužių. Bet baigsis projektas, tada turėsiu laiko ir sau. Kol kas labai jaukiai jaučiuosi šiame projekte (šypsosi).
Nesulaukiate priekaištų iš sutuoktinio, kad savaitgaliais paliekate jį vieną namuose?
Na, jis ne vienas, su juo lieka mūsų vaikai: Dominykas (4 m.) ir Anikė (1 m.). Vaclovas į mano darbą žiūri labai tolerantiškai, nes ir pats daug keliauja. Jis žino, kad nebūsiu laiminga sėdėdama namuose. Ir šiame projekte dalyvauju ne todėl, kad reikėtų užsidirbti pinigų. Visų pirma man tai patinka.
Minėjote, kad ir pati esate lankiusi pramoginius šokius...
Na, pramoginiai šokiai buvo mano mamos svajonė. Ji juos šoko ir tikėjosi, kad ir aš būsiu profesionali šokėja. Nors lankiau juos penkerius metus, dariau viską, kad tik nereikėtų šokti. Kai užsirašiau į dailės mokyklą, visi nuo manęs atstojo. O mama iki šiol yra viena ištikimiausių šokių projekto žiūrovė (šypsosi).
Vadinasi, dar mokykloje pajutote pašaukimą kurti kitiems?
Taip, aš tarsi visada žinojau, ką veiksiu gyvenime. Dar kai buvau mokinė, sėdėdama virtuvėje prie televizoriaus, žiūrėdavau laidas ir piešdavau modeliukus. Kalbant apie profesinius dalykus, tikslingai žinojau, ko noriu. Baigusi vidurinę, lankiau siuvimo kursus, paskui įstojau į Akademiją.
Ar nenorėtumėte būti žinoma pati?
Kai kam reikia viešumo, man nereikia. Tie žmonės, su kuriais dirbu, mane pažįsta, ir man to užtenka. Eina žmogus mano kurtais drabužiais, o aš negaliu pasakyti: o čia aš padariau... Aš matau, kad žmogus laimingas, ir man to pakanka. Mano pasirinkimas – kalbėti darbais. Ir šokių projekto organizatoriai manęs gerai nepažinojo, bet išgirdę apie mano darbus nurimo ir pasakė: sugebėsi.
Kaip pradėjote dirbti šokių projekto stiliste?
Anksčiau šokėjus rengė mano kolega Egidijus Sidaras, dabar jis daugiau orientuojasi į individualius klientus, todėl rekomendavo šiam darbui mane.
Panašu, kad su kolegomis labai gražiai sutariate...
Esu iš tos dizainerių kartos, kurie labai draugiški (šypsosi). Jeigu negali padaryti darbo pats, paskambini ir paklausi kitų – galbūt jie nori prisidėti?
Regis, jūsų gyvenimas suplanuotas ir tikslus lyg laikrodukas...
Pagal zodiaką esu Mergelė, todėl jei kas vėluoja, stringa ir kiti darbai. Jau dabar iki Kalėdų viskas tiksliai suplanuota. Gal vaikai mane taip gyventi išmokė? Negaliu neskubėti, kai žinau, kad jie manęs laukia.
Kristina, ar sudėtinga rūpintis šokių dalyvių įvaizdžiu?
Laisvų vakarų ir dienų nėra, o jei pasitaiko, stengiuosi išsimiegoti (juokiasi). Jaudulys apninka tik tada, kai jie šoka. Galvoju, kad tik kas nors nenutiktų: drabužis neužkliūtų, neužsikabintų ar nesuplyštų...
Galbūt jau yra pasitaikę jūsų minimų nesėkmių?
Paskutinį kartą už suknelės kulnu užkliuvo Inga Valinskienė. Kaip? Visiška mistika, nes suknelė trumputė. Iki to momento ji šoko puikiai, o užkliuvusi tarsi išsiderino. Iš projekto iškritusi Inga Krukauskienė yra čiuožusi ant suknelės – matyt, suprakaitavus drabužis nutįso ir ji paslydo... Žiūrovai lyg ir nepastebėjo, bet man, aišku, perėjo per širdį...
Iš jūsų kalbų suprantu, kad dirbti savaitgalį jums – joks tabu?
Niekada nesusimąsčiau apie tai, kad šeštadienis kitoks nei antradienis. Jei yra darbo, aš ir dirbu. Man patinka, aš tuo gyvenu, tad laikas prabėga nejučia. Tik suskambus žadintuvui pagalvoju, jog dar nebuvo taip, kad miegočiau ilgiau nei septynias valandas.
Išduokite, kiek laiko šokėjai gali skirti naujų apdarų paieškoms.
Derinamės visą savaitę, bet šeštadienio laidos filmavimas man prasideda nuo ankstyvo ryto. Kiekvieną šokėją reikia ne tik aprengti, bet ir pasakyti, kaip sušukuoti, padėti pasidažyti – žodžiu, nurodyti mados tendencijų gaires.
Dėl ko labiausiai nuogąstauja „Šok su manimi“ projekto dalyviai?
Jie labai susikoncentravę į šokį, o su kostiumais susiję reikalai išsprendžiami per generalines repeticijas.
Ar teko iš komisijos narių išgirsti kritikos?
Na, nebuvo tokių komentarų, kurie mane įžeistų. Šokėjų dar niekas neklausė: „Iš kur tokią suknelę ištraukėte?“ O iš žinomo režisieriaus Vytenio Pauliukaičio išgirdau ir pagyrimų už įdomius sprendimus.
Projekto vedėją Jurgitą Jurkutę puošniomis suknelėmis kiekvieną šeštadienio vakarą aprengia dizainerė Ramunė Piekautaitė, Vytautą Šapranauską – verslininkas Marius Gelažnikas. Iš kur atkeliauja „Šok su manimi“ dalyvių drabužiai?
Drabužius dažnai pasiskoliname iš analogiško latvių projekto, taip pat iš pramoginių šokių salonų, kino studijos. Kartais tenka siūti. Pavyzdžiui, I. Valinskienei sukneles siuva „Junik Boutique“ salonas, Jolantai Uspaskich – dizainerė iš Kauno Eglė Modzeliauskienė.
Nesusipyksta projekto dalyvės dėl gražesnės suknelės?
Pasitaiko ir tokių situacijų. Prisimenu, kartą net šešios moterys norėjo suknelės, kurią vilkėdama Šorena šoko pirmąjį valsą.
Kaip sprendžiate konfliktines situacijas?
Tąkart tiesiog pamačiau, kuriai dalyvei ji labiausiai tinka. Tenka ieškoti išeičių iš keblių situacijų.
Gal su projekte dalyvaujančiais vyrais susitarti lengviau?
Ne, su jais kaip tik sunkiau (šypsosi). Visi nori kažko ypatingo ir įdomaus. Prisimenu, kai pirmą kartą pamačiau, kiek detalių įeina į vyrišką fraką, pamaniau: tikrai neprisiminsiu, ką kur dėti. Bet dabar viskas gerai, tiesiog kai kurių dalykų mokausi iš pačių šokėjų.
Ar nesunku pritaikyti drabužius galiūnui Vidui Blekaičiui?
Vadinamieji „baziniai“ drabužiai (kelnės ir marškiniai) jam pasiūti drabužių salone. Tokius turint varijuoti nesudėtinga, jo aprangą prideriname prie partnerės, paieškome įdomesnių priedų.
Drąsūs kostiumai dažniausiai būna pasirinkti jūsų ar šokėjų?
Na, tarkim, Gyčio Ivanausko ir jo partnerės sambos kostiumas buvo jų pačių mintis, bet pamačiusi, kad dėl plaukų spalvos Gytis atrodė kaip lietuvaitis blondinas, išnuomojau jam peruką – nors drąsos pakako, tąkart šokėjas sukompleksavo... Dėl drabužių su dalyviais susitinkame per savaitę kelis kartus. Būna ir taip, kad pamačiusi šokius parenku drabužius.
Galėtumėte įvardyti, kuris iš projekto dalyvių jus labiausiai nustebino?
Labai nustebau bendraudama su Inga Krukauskiene. Ji pasirodė šilta ir maloni moteris, o juk galėjo užriesti nosį, bet ne – pasitikėjo manimi. Gandai, kad dirbti su ja bus sunku, nepasitvirtino. Maloniai nustebino ir bendravimas su Justinu Jankevičiumi. Gyvenime jis toks pat kaip ir ekrane. Lyg su geromis draugėmis šnekučiuojuosi su Šorena ir Nijole Pareigyte.
Ar labai jaudinasi šokėjai prieš išeidami į sceną?
Žinau, kad prieš pasirodymus profesionalios šokėjos stengiasi nekalbėti. Prieš išeidamos į sceną, jos stovi kiek atokiau ir bando susikaupti, bet žinomi šio projekto šokėjai, priešingai, nori kalbėtis ir savo plepumu veda iš proto savo partneres. Pasitaiko išties labai juokingų momentų. Tačiau bent jau per pirmuosius filmavimus sunkiau buvo profesionaliems šokėjams: jie turėjo ir patys susikaupti, ir dar savo partnerius morališkai nuteikti.
Jaudulys skatina žmones elgtis labai skirtingai?
Mažiausiai jaudinasi ir plačiausiai šypsosi Vidas Blekaitis. Gal jo patirtis visai kitokia? Aš jau įpratau šokėjų nekalbinti, palinkiu jiems sėkmės išlydėdama į sceną, bet jie niekada neatsako –negalima. Visi laikosi šio prietaro (šypsosi). Daugelis moterų turi sėkmę nešančius amuletus, su kuriais nė akimirkai nesiskiria.
Ar daug jėgų atima šokių projektas?
Na, šeštadienį šokėjams baigus šokti, namus pasiekiu jau sekmadienį (būna gerokai po vidurnakčio). Tądien nesulaukiu nė vieno skambučio, nes visi ilsisi. O nuo pirmadienio vėl pirmyn: paruošiu galimus aprangos variantus, drabužius matuoju, ieškau reikalingų detalių.
Galėtumėte pavadinti šokėjus reikliais ar kaprizingais?
Jie nereiklūs, tiesiog pageidauja atrodyti gražiai. Pasitaiko, kad šokių projekto dalyviai nemėgsta vienos ar kitos spalvos, tada ieškome kompromisų. Kiek sudėtingiau buvo gal tik projekto pradžioje, kai vieni kitų dar nepažinojome, o dabar visi žino, kad apsirengsime, todėl gyvenama daug ramiau.
Matyt, puošdama kitus, dažnai pamirštate save?
Taip jau yra, bet jaučiuosi laiminga matydama savo darbus. Atėjo ruduo, o aš nepastebėjau, kad reikia šiltesnių drabužių. Bet baigsis projektas, tada turėsiu laiko ir sau. Kol kas labai jaukiai jaučiuosi šiame projekte (šypsosi).
Nesulaukiate priekaištų iš sutuoktinio, kad savaitgaliais paliekate jį vieną namuose?
Na, jis ne vienas, su juo lieka mūsų vaikai: Dominykas (4 m.) ir Anikė (1 m.). Vaclovas į mano darbą žiūri labai tolerantiškai, nes ir pats daug keliauja. Jis žino, kad nebūsiu laiminga sėdėdama namuose. Ir šiame projekte dalyvauju ne todėl, kad reikėtų užsidirbti pinigų. Visų pirma man tai patinka.
Minėjote, kad ir pati esate lankiusi pramoginius šokius...
Na, pramoginiai šokiai buvo mano mamos svajonė. Ji juos šoko ir tikėjosi, kad ir aš būsiu profesionali šokėja. Nors lankiau juos penkerius metus, dariau viską, kad tik nereikėtų šokti. Kai užsirašiau į dailės mokyklą, visi nuo manęs atstojo. O mama iki šiol yra viena ištikimiausių šokių projekto žiūrovė (šypsosi).
Vadinasi, dar mokykloje pajutote pašaukimą kurti kitiems?
Taip, aš tarsi visada žinojau, ką veiksiu gyvenime. Dar kai buvau mokinė, sėdėdama virtuvėje prie televizoriaus, žiūrėdavau laidas ir piešdavau modeliukus. Kalbant apie profesinius dalykus, tikslingai žinojau, ko noriu. Baigusi vidurinę, lankiau siuvimo kursus, paskui įstojau į Akademiją.
Ar nenorėtumėte būti žinoma pati?
Kai kam reikia viešumo, man nereikia. Tie žmonės, su kuriais dirbu, mane pažįsta, ir man to užtenka. Eina žmogus mano kurtais drabužiais, o aš negaliu pasakyti: o čia aš padariau... Aš matau, kad žmogus laimingas, ir man to pakanka. Mano pasirinkimas – kalbėti darbais. Ir šokių projekto organizatoriai manęs gerai nepažinojo, bet išgirdę apie mano darbus nurimo ir pasakė: sugebėsi.
Kaip pradėjote dirbti šokių projekto stiliste?
Anksčiau šokėjus rengė mano kolega Egidijus Sidaras, dabar jis daugiau orientuojasi į individualius klientus, todėl rekomendavo šiam darbui mane.
Panašu, kad su kolegomis labai gražiai sutariate...
Esu iš tos dizainerių kartos, kurie labai draugiški (šypsosi). Jeigu negali padaryti darbo pats, paskambini ir paklausi kitų – galbūt jie nori prisidėti?
Regis, jūsų gyvenimas suplanuotas ir tikslus lyg laikrodukas...
Pagal zodiaką esu Mergelė, todėl jei kas vėluoja, stringa ir kiti darbai. Jau dabar iki Kalėdų viskas tiksliai suplanuota. Gal vaikai mane taip gyventi išmokė? Negaliu neskubėti, kai žinau, kad jie manęs laukia.
