Dainininkas Stanislovas Stavickis-Stano (26) išleido jau antrą knygą, tačiau lygiuotis į profesionalius rašytojus ir kūrėjus net nebando. „Kai išeina, parašau, bet užsiimti tuo nuolat negalėčiau. Mano galva, norėdamas tapti geru rašytoju privalai atsiriboti nuo išorinio materialaus pasaulio, o jis man patinka: noriu gyventi name, sodinti medžius, kasti šulinius, auginti vaikus“, – šypteli dainininkas.
Stano knyga „Neįtikėtinos istorijos“ šalies knygynuose turėtų pasirodyti šią savaitę. Nors pirmosios, „Kiek kainuoja ilgesys“, beveik visas penkių tūkstančių egzempliorių tiražas buvo išpirktas, antrąją leidėjai nusprendė spausdinti gerokai mažesniu – trijų tūkstančių – tiražu. „Negi nežinojote, kad Amerikos nekilnojamojo turto rinka patyrė skaudų smūgį, dėl to palūkanų normos pakilo, akcijos nukrito – ekonomika išgyvena ne pačius geriausius laikus... Juokauju! Tiesiog nenorėjome rizikuoti. „Neįtikėtinos istorijos“ kainuos brangiau nei „Kiek kainuoja ilgesys“, todėl jei reikės, geriau išspausdinsime papildomai, nei vėliau nežinosime, kur jas dėti“, – šypteli Stano.
Dar prieš „Neįtikėtinoms istorijoms“ pasirodant prekyboje, Stano į namus parsivežė dvidešimt egzempliorių, tačiau bičiuliams jų dovanoti neketina. „Geriems draugams nei knygų, nei albumų nedovanoju, nes juos išleido Stano, o aš noriu, kad mane jie ir toliau pažinotų kaip Stanislovą. Be to, draugai jau seniai tą knygą perskaitė, todėl kam dar bus įdomu, geriau jau rankraštį padovanosiu“, – žada dainininkas. Tačiau patikina, kad automobilyje keletą egzempliorių vis dėlto vežiojasi. „O jeigu prireiks? Pavyzdžiui, pamatysiu gražią policininkę?“ – nusikvatoja.
Spaustuvės dažais dar kvepiančias „Neįtikėtinas istorijas“ grupės „Delfinai“ lyderis perskaitė kartą. Kol knyga buvo redaguojama, nuo pradžios iki galo ją skaityti teko ne sykį. Stano prisipažįsta, kad pirmąjį kūrinį „Kiek kainuoja ilgesys“ skaityti buvo sunkoka – atrodė neišbaigtas, gal kiek naivokas, o ir suredaguotas gerokai skyrėsi nuo originalo. „Dabar jau žinojau, ko tikėtis. Be to, antroji knyga man labiau patiko nei pirmoji. Jeigu būtų atvirkščiai, reikėtų tą reikalą mesti. Net ir leidžiant albumus dar niekada nebuvo taip, kad naujasis darbas mažiau patiktų už prieš tai buvusį. Jei taip nutiktų, matyt, reikėtų „raukti“ ir su muzika“, – neabejoja dainininkas.
Paklaustas, ar jau galvoja apie trečią knygą, Stano šypteli: jis tikrai nemano, kad nerašys. „Kol kas nieko konkretaus neplanuoju, tačiau minčių turiu. Perskaičiau vieną dramaturgo Friedricho Durrenmatto knygą ir supratau, kad būtų visai smagu ir įdomu pabandyti sukurti kokią nors pjesę“, – prasitaria.
„Neįtikėtinos istorijos“ – viena apysaka apie Mažąjį princą ir šeši apsakymai. Pasak Stano, istoriją apie Mažąjį princą daug kas nori pavadinti nemirtingo Antoine de Saint-Exupéry kūrinio tęsiniu, tačiau pats atlikėjas sako, kad jis tėra literatūrinis herojus, kuris sutinka kitą – Stano sukurtą literatūrinį herojų. „Mano Mažasis princas žiūri kabelinę televiziją, domisi krepšiniu, žodžiu, tai nėra jokia pretenzija į Saint- Exupéry kūrybą. Mano knygoje Mažasis princas yra vienatvės jausmas, kuris gyvena kiekviename žmoguje“, – trumpai paaiškina dainininkas.
Arklys, mažas berniukas – įprasti pasakų veikėjai, be kurių neapsiėjo ir pats Stano. Tačiau jo apsakymuose galima rasti ir originalių veikėjų, pavyzdžiui, balą ar literatūros kritiką. „Literatūros kritikas nori mane sušaudyti už tai, kad rašau knygas. Viskas baigiasi tuo, kad jis šauna, bet aš išsikapstau ir pradedu rašyti trečią knygą“, – nusijuokia atlikėjas. Stano neabejoja, kad ir realiame gyvenime atsiras ne vienas, kuris, kaip ir tas literatūros kritikas, norės jį sušaudyti. „Jau sulaukiau prieštaringų nuomonių, tarsi prieštaraujančio klausimo, kodėl rašau ir ar iš tiesų jaučiuosi esąs vertas rašyti Mažojo princo tęsinį. Bet kodėl ne?! Juo labiau kad per tuos daugybę metų buvo ne vienas bandymas sukurti šios knygos tęsinį. Kas čia blogo? Jei sugalvočiau rašyti „Brisiaus galo“ tęsinį ir papasakočiau pomirtines jo keliones, tikrai nemanau, kad Biliūno gerbėjai dėl to turėtų ant manęs supykti. Argi tai būtų teisinga?“ – su Mažuoju princu susijusią kritiką atremia „Delfinų“ lyderis.
Stano sako susiduriąs su gana keista ir, matyt, tik mums, lietuviams, būdinga mąstysena: jei gali nerašyti – nerašyk, jei gali nedainuoti – nedainuok, jei gali nebūti laikraščio redaktorius – nebūk. „Nesuprantu, kas tuo norima pasakyti. Mes daug ko galime nedaryti, bet darome. Man atrodo, normalus žmogus turi mąstyti atvirkščiai: jei gali rašyti – rašyk. Kiekvienas galime rašyti ir, manau, kiekvienas, perskaitęs „Mažąjį princą“, turi savą šios istorijos tęsinį. Skirtumas tik tas, kad ne visi nori ir gali tai, ką parašo, išleisti. Noriu, kad tai, ką parašau aš, perskaitytų ir kiti. Čia kaip ir su muzika. Man įdomu rašyti, net jei nebūtų nė vieno skaitytojo, vis vien rašyčiau. Manau, nieko bloga nedarau, juk niekas dėl to, kad rašau, savo literatūrinio skonio nesugadins“, – įsitikinęs dainininkas.
„Neįtikėtinas istorijas“ Stano kūrė trejus metus. Atlikėjas prisipažįsta, jog parašyti taip, kad apysakos ir apsakymai, jų idėjos būtų įdomios, nebuvo paprasta. Ir nė kiek nesigėdydamas prasitaria, kad už kai kurias mintis yra be galo dėkingas savo seseriai Svetlanai. „Tik nežinau, kaip išėjo, kad pamiršau apie padėką. O taip norėjau parašyti: „Knygą skiriu sesei...“ Be jos tikrai nebūtų pusės knygos“, – net nemėgina slėpti Stano.
Stano knyga „Neįtikėtinos istorijos“ šalies knygynuose turėtų pasirodyti šią savaitę. Nors pirmosios, „Kiek kainuoja ilgesys“, beveik visas penkių tūkstančių egzempliorių tiražas buvo išpirktas, antrąją leidėjai nusprendė spausdinti gerokai mažesniu – trijų tūkstančių – tiražu. „Negi nežinojote, kad Amerikos nekilnojamojo turto rinka patyrė skaudų smūgį, dėl to palūkanų normos pakilo, akcijos nukrito – ekonomika išgyvena ne pačius geriausius laikus... Juokauju! Tiesiog nenorėjome rizikuoti. „Neįtikėtinos istorijos“ kainuos brangiau nei „Kiek kainuoja ilgesys“, todėl jei reikės, geriau išspausdinsime papildomai, nei vėliau nežinosime, kur jas dėti“, – šypteli Stano.
Dar prieš „Neįtikėtinoms istorijoms“ pasirodant prekyboje, Stano į namus parsivežė dvidešimt egzempliorių, tačiau bičiuliams jų dovanoti neketina. „Geriems draugams nei knygų, nei albumų nedovanoju, nes juos išleido Stano, o aš noriu, kad mane jie ir toliau pažinotų kaip Stanislovą. Be to, draugai jau seniai tą knygą perskaitė, todėl kam dar bus įdomu, geriau jau rankraštį padovanosiu“, – žada dainininkas. Tačiau patikina, kad automobilyje keletą egzempliorių vis dėlto vežiojasi. „O jeigu prireiks? Pavyzdžiui, pamatysiu gražią policininkę?“ – nusikvatoja.
Spaustuvės dažais dar kvepiančias „Neįtikėtinas istorijas“ grupės „Delfinai“ lyderis perskaitė kartą. Kol knyga buvo redaguojama, nuo pradžios iki galo ją skaityti teko ne sykį. Stano prisipažįsta, kad pirmąjį kūrinį „Kiek kainuoja ilgesys“ skaityti buvo sunkoka – atrodė neišbaigtas, gal kiek naivokas, o ir suredaguotas gerokai skyrėsi nuo originalo. „Dabar jau žinojau, ko tikėtis. Be to, antroji knyga man labiau patiko nei pirmoji. Jeigu būtų atvirkščiai, reikėtų tą reikalą mesti. Net ir leidžiant albumus dar niekada nebuvo taip, kad naujasis darbas mažiau patiktų už prieš tai buvusį. Jei taip nutiktų, matyt, reikėtų „raukti“ ir su muzika“, – neabejoja dainininkas.
Paklaustas, ar jau galvoja apie trečią knygą, Stano šypteli: jis tikrai nemano, kad nerašys. „Kol kas nieko konkretaus neplanuoju, tačiau minčių turiu. Perskaičiau vieną dramaturgo Friedricho Durrenmatto knygą ir supratau, kad būtų visai smagu ir įdomu pabandyti sukurti kokią nors pjesę“, – prasitaria.
„Neįtikėtinos istorijos“ – viena apysaka apie Mažąjį princą ir šeši apsakymai. Pasak Stano, istoriją apie Mažąjį princą daug kas nori pavadinti nemirtingo Antoine de Saint-Exupéry kūrinio tęsiniu, tačiau pats atlikėjas sako, kad jis tėra literatūrinis herojus, kuris sutinka kitą – Stano sukurtą literatūrinį herojų. „Mano Mažasis princas žiūri kabelinę televiziją, domisi krepšiniu, žodžiu, tai nėra jokia pretenzija į Saint- Exupéry kūrybą. Mano knygoje Mažasis princas yra vienatvės jausmas, kuris gyvena kiekviename žmoguje“, – trumpai paaiškina dainininkas.
Arklys, mažas berniukas – įprasti pasakų veikėjai, be kurių neapsiėjo ir pats Stano. Tačiau jo apsakymuose galima rasti ir originalių veikėjų, pavyzdžiui, balą ar literatūros kritiką. „Literatūros kritikas nori mane sušaudyti už tai, kad rašau knygas. Viskas baigiasi tuo, kad jis šauna, bet aš išsikapstau ir pradedu rašyti trečią knygą“, – nusijuokia atlikėjas. Stano neabejoja, kad ir realiame gyvenime atsiras ne vienas, kuris, kaip ir tas literatūros kritikas, norės jį sušaudyti. „Jau sulaukiau prieštaringų nuomonių, tarsi prieštaraujančio klausimo, kodėl rašau ir ar iš tiesų jaučiuosi esąs vertas rašyti Mažojo princo tęsinį. Bet kodėl ne?! Juo labiau kad per tuos daugybę metų buvo ne vienas bandymas sukurti šios knygos tęsinį. Kas čia blogo? Jei sugalvočiau rašyti „Brisiaus galo“ tęsinį ir papasakočiau pomirtines jo keliones, tikrai nemanau, kad Biliūno gerbėjai dėl to turėtų ant manęs supykti. Argi tai būtų teisinga?“ – su Mažuoju princu susijusią kritiką atremia „Delfinų“ lyderis.
Stano sako susiduriąs su gana keista ir, matyt, tik mums, lietuviams, būdinga mąstysena: jei gali nerašyti – nerašyk, jei gali nedainuoti – nedainuok, jei gali nebūti laikraščio redaktorius – nebūk. „Nesuprantu, kas tuo norima pasakyti. Mes daug ko galime nedaryti, bet darome. Man atrodo, normalus žmogus turi mąstyti atvirkščiai: jei gali rašyti – rašyk. Kiekvienas galime rašyti ir, manau, kiekvienas, perskaitęs „Mažąjį princą“, turi savą šios istorijos tęsinį. Skirtumas tik tas, kad ne visi nori ir gali tai, ką parašo, išleisti. Noriu, kad tai, ką parašau aš, perskaitytų ir kiti. Čia kaip ir su muzika. Man įdomu rašyti, net jei nebūtų nė vieno skaitytojo, vis vien rašyčiau. Manau, nieko bloga nedarau, juk niekas dėl to, kad rašau, savo literatūrinio skonio nesugadins“, – įsitikinęs dainininkas.
„Neįtikėtinas istorijas“ Stano kūrė trejus metus. Atlikėjas prisipažįsta, jog parašyti taip, kad apysakos ir apsakymai, jų idėjos būtų įdomios, nebuvo paprasta. Ir nė kiek nesigėdydamas prasitaria, kad už kai kurias mintis yra be galo dėkingas savo seseriai Svetlanai. „Tik nežinau, kaip išėjo, kad pamiršau apie padėką. O taip norėjau parašyti: „Knygą skiriu sesei...“ Be jos tikrai nebūtų pusės knygos“, – net nemėgina slėpti Stano.
