Stanislovas STAVICKIS-STANO: man reikia šeimos!

Grupės „Delfinai" lyderis Stanislovas STAVICKIS-STANO (26) sako gyvenime nekenčiąs stabilumo ir aiškumo. Būtent todėl jis jau ėmė pardavinėti viską, ką buvo supirkęs butui, į kurį įsikraustė vos prieš porą metų. „Pirksiu namą. Arba butą dangoraižyje", - šypteli ir lyg netyčia prasitaria apie dešimtmečio planą - susilaukti keturių penkių vaikų...

Per artėjančią knygų mugę ketini pristatyti antrąjį savo kūrinį. Jis jau baigtas?
Tekstas parašytas, iliustracijos nupieštos, knyga sumaketuota, belieka sulaukti, kada mano reikalais besirūpinanti leidybos firma ją išleis.

Pasirodžius pirmajai knygai „Kiek kainuoja ilgesys", nemažai ją perskaičiusiųjų gana skeptiškai įvertino tavo bandymą tapti rašytoju. Tačiau tavęs tai, matau, nė kiek neišgąsdino...
Kiekvienas pasirodymas viešumoje susijęs su daugybe nuomonių, pastabų ir kritikos, todėl tam, kuris ryžtasi šiam žingsniui, svarbiausia realiai įvertinti situaciją. Lygiai taip pat man buvo su šokiais: tai, kad nesu joks šokėjas, manau, supratau laiku. Į „Šokių dešimtuką" visi atėjome būdami daugmaž vienodo lygio, visi daugmaž vienodai repetavome, tačiau jau po poros mėnesių mačiau, kuriam šokti Dievo duota, o kuriam - ne. Judesiai, plastika, sugebėjimas atsipalaiduoti scenoje - man viso to trūko. Žiūrėti, kaip šoku, gal ir įmanoma, tačiau pretenduoti į apdovanojimus tikrai negalėjau.
Grįžtant prie knygos... Visada labai svarbu laiku suprasti, ko esi vertas kontekste, į kurį lendi. Daugiau ar mažiau įsivaizduoju, į kokią terpę lendu. Nesu rašytojas ir tikrai nepatenku tarp profesionalių literatūros kūrėjų. Puikiai suprantu, jog tai, ką rašau, yra popliteratūra, todėl niekas negali manęs kritikuoti ir piktintis, jog apskritai tą darau. Manęs negalima vertinti kaip profesionalaus rašytojo, nes toks nesu. Nors gal kada nors ir tapsiu (šypteli)...

Pirma, paskui antra knyga... Visa tai ir yra bandymai tapti profesionalu?
Pirma knyga - taip, antra jau išbaigtesnė ir literatūriškesnė. Jei nebūčiau Stano ir ją skaityčiau, galbūt pagalvočiau, kad kai kurios apysakos visai neprastos (nusijuokia).

Nebijai, kad tie, kurie nelabai tave mėgsta, ims šaipytis ir vadinti grafomanu?
Tai kad man jau sakė, jog esu grafomanas. Tėvas sakydavo, kad be reikalo lendu į dainų rašymą. Na ir kas? Visada atsižvelgiu į tai, ką man sako, nesvarbu, tai gera ar bloga. Kritiką priimu labai jautriai, ir tik būdamas viešumoje išmokau į viską reaguoti šiek tiek ramiau ir šalčiau. Dabar stengiuosi viską, ką išgirstu, perleisti per savo filtrą ir atsirinkti, kuri kritika man tinka, o kuri - nelabai. Nesijaučiu esąs grafomanas ir nemanau, jog užsiimu nesąmonėmis. Manau, galiu rašyti. Nuo kitų, turinčių minčių kurti, skiriuosi tik tuo, kad būdamas žinomas knygą galiu išleisti kur kas greičiau nei po n metų.
Jei būtų galima išskirti tokį žanrą kaip „popliteratūra", manau, Lietuvos kontekste galėčiau būti toptrejetuke (juokiasi).

Nori pasakyti, kad tokio žanro kūrėjų mūsų šalyje daugiau?
Na, yra dizaineris, išleidęs knygą, dar vienas dizaineris kuria eilėraščius. Knygas taip pat yra išleidę Rūta Lukoševičiūtė, Nėrius Pečiūra.
Noriu pasakyti: jei mano knygą padėtų į vieną lentyną su Romualdo Granausko kūryba, žmonės, manau, tikrai to nesuprastų.

Ką tau pačiam reiškia knygų rašymas?
Pirmiausia pasakysiu, kas man tikrai nėra knygų rašymas. Man tai nėra būdas užsidirbti. Parašęs antrą knygą pasakiau, kad jokių pinigų nereikia. Tiesą sakant, iš pirmosios užsidirbau tiek, kiek per vieną koncertą, o juk knygai visai neprastai sekėsi - ji parduota apie penkių tūkstančių egzempliorių tiražu. Nesuprantu, kaip rašytojai gyvena - tiems, kurie nusprendžia atsidėti kūrybai, turėtų būti nepaprastai sunku.
Kai nebelieka materialinės motyvacijos, lieka dvasiniai poreikiai. Skaitant antrąją mano knygą turėtų jaustis noras išsipasakoti. Gal neturiu su kuo nuoširdžiai pasikalbėti? Gal nėra žmogaus, kuris manęs klausytųsi ir suprastų?

O draugai?
Nemanau, kad jiems turėtų būti įdomu klausytis visko, kas guli mano galvoje. Pavyzdžiui, knygoje yra pasaka apie balą, kuri pamačiusi debesį užsimanė tapti ežeru. Paskui panoro būti jūra, vėliau - vandenynu, o kai tapo visu pasaulio vandeniu, suprato, kad ji tėra bekvapė, beribė. Tiesiog vanduo. Ir tada panoro tapti vėl pačia paprasčiausia bala. Manai, kad jei imčiau sekti tokias pasakas, savo draugams būtų smagu ir įdomu klausytis? Nebent sesei...
Norėčiau su kuo nors aptarti filmus. Kasdien grįždamas iš įrašų studijos išsinuomoju vieną du, tačiau kitą dieną apie juos pasikalbėti nėra su kuo.

Tada eini rašyti knygų?
Tada einu rašyti knygų...

Tavo interneto tinklalapyje radau ištrauką iš naujosios knygos. Joje minimas Mažasis princas ir jį sukūręs Antoine de Saint Exupéry. Mažasis princas - mėgstamiausias tavo personažas?
Mano Mažasis princas šiek tiek kitoks: jis turi kabelinę televiziją, žiūri krepšinį. Toje apysakoje ir pabandžiau atskleisti, kodėl Mažasis princas man toks svarbus. Jis - mažas berniukas, gyvenantis vienas visoje planetoje, kurią reikia prižiūrėti. Yra tik baobabas ir prisiminimai apie lapę. Toks yra ir žmogaus gyvenimas - jis gimsta ir miršta vienas. Mažasis princas - tai vienatvės jausmas, kuris gyvena kiekviename.

Tas jausmas tave dažnai kankina?
Jis man gyvenimo negadina, bent jau dabar (šypteli). Bet būna akimirkų, kai vienatvė pradeda trukdyti. Gyvenimas kaip sinusoidė - kreivė. Būna, pakyla aukštai virš nulio, o kartais sminga žemyn.
Nekenčiu stabilumo, todėl kartais ir pats sau sugadinu gyvenimą. Į butą, kuriame gyvenu, persikrausčiau prieš dvejus metus, bet man nuo jo jau bloga. Vėl parduodu viską, ką turiu, ir galvoju pirkti namą ar butą dangoraižyje. Jaučiu, kad vėl prisivirsiu problemų...

Turint problemų įdomiau gyventi?
Tai jau (nusijuokia)... Kai ryte ramiai atsikeliu ir žinau, ką turiu padaryti, suprantu: jau negerai. Pradedu suprasti, kad gyvenimas darosi nuobodus, ir puolu į depresiją.

Bet juk kiek žmonių, kurie tik ir trokšta pastovumo: nuolatinės gyvenamosios vietos, nesikeičiančio darbo, stabilaus atlyginimo, aiškių santykių!
O aš nesu toks. Bent jau kol kas. Tiesą sakant, apskritai nelabai įsivaizduoju, kad man kada nors reikės stabilumo. Kartais pagalvoju: jei vieną dieną pradėsiu gyventi be problemų, ateis pabaiga - tuomet galėsiu ramiai numirti.

Bet šalia turbūt visada yra žmonių, kurie tokiomis gyvenimo akimirkomis suskumba paprotinti: nusiramink, neskubėk, pamąstyk, daryk taip, o ne kitaip?
Tokia yra mano močiutė. Ji dažnai nepalaiko mano sumanymų. Ir dabar vis kartoja: „Toks gražus butas, kam jį parduoti." Bet aš turiu aiškią viziją, kodėl man reikia namo. Man reikia šeimos! Vaikų reikia! Mano dešimtmečio planas - keturi penki vaikai...

Bet juk tam pirmiau reikia žmoną susirasti!
Tai jau asmeninis gyvenimas, bet aš apie jį nekalbu. Kas žino, gal jau ir yra tokia, kuri galėtų tapti mano žmona (juokiasi)...

Tokių kaip tu ne taip dažnai sutiksi: pirmiau namas, paskui - šeima. Paprastai viskas susiklosto atvirkščiai...
Šiais laikais nekilnojamojo turto kaina pastovesnė nei garantija, jog šeima neiširs. Bent jau kalbant apie trejų ketverių metų perspektyvą. Nemanau, kad nusipirkęs namą ką nors prarasiu. Suprantu močiutės baimę, tačiau į nekilnojamojo turto verslą turiu savo požiūrį. Ateityje namų ir žemės kaina tik augs, todėl, manau, tai bus gera investicija.

Taip kalbėdamas visiškai neprimeni padebesiais skraidančio ir nuo tikrovės gerokai „atšokusio" Stano...
Gal tai vaikystės trauma? Niekada neturėjau namų. Iki dvejų metų gyvenau Sočyje, paskui metams išvažiavau pas močiutę į Estiją. Grįžau į Sočį ten gyvenau, kol suėjo devyneri, tada persikrausčiau į Lietuvą. Apsigyvenau bendrabutyje, tad kasmet atsidurdavau vis kitame kambaryje. „Delfinų" laikais išsinuomojome butą Lazdynuose, vėliau - Pavilnyje, kol galiausiai nusipirkau. Vieną, paskui - kitą. Taigi, kaip matai, nesugebu gyventi vienoje vietoje.

O ką darysi, kai nusibos gyventi name?!
Nežinau! To ir bijau (nusikvatoja)! Protingi žmonės sako, kad kai turėsiu namą, nusiraminsiu. Juk namo iki galo niekada nepastatysi - visada jame ko nors trūks. Amžinas remontas - štai namo pranašumas.

Nagi, nagi, tai ar turėsi su kuo kraustytis į naująjį namą?
Turiu šuniuką.

Gerai, pasikalbėkime apie jį. Kai pasakei, kad turi Sibiro haskį, vardu Laika, labai nustebau: juk esi miegalius, o vakarais tikrai ne visada būni namuose. Nebijai, kad mielam augintiniui pritrūks ne tik dėmesio, bet ir priežiūros?
Štai ir vėl prakalbome apie asmeninį gyvenimą...

Vadinasi, yra kas šuniuku pasirūpina?
Turiu šuniuką, kraustausi į namą... Velniai žino, kas čia darosi (juokiasi)... Na, turiu savitą požiūrį apie tai, ką kalbėti, o ko - ne. Apie šunį galiu pasakoti viską, o štai apie merginas... Žinai, kiek šuniui ar katei rodžiau jų nuotraukas žurnaluose, nė vienas niekada nepyko, nesiuntė manęs po velnių ir neklausė, kam reikia viešinti asmeninį jų gyvenimą, todėl tikrai nenoriu, kad kas nors iš namiškių visgi to paklaustų...

Kaip suprantu, tavo namuose gyvena ir kalbančių būtybių?
Ar galime apie tai nebekalbėti? Nenoriu, kad kas nors žinotų apie asmeninį mano gyvenimą.

Kodėl?!
Nemanau, kad meilė yra tas jausmas, kurį reikėtų garsiai reikšti nuo scenos. Meilės žodžiai garsiausiai skamba ne tada, o kai ištariami tyliai.

Žinai, kartais man atrodo, kad su žurnalistais žaidi: kalbėdamasis su jais lyg netyčia užsimeni apie meilę, merginas, tačiau nieko konkretaus taip ir nepapasakoji. Tiesą sakant, niekada nemačiau tavęs su mergina, į kurią pažvelgusi galėčiau net neabejodama pasakyti: ji myli jį.
Taip, taip, esu gėjus, ta mergina - visai ne mergina, o vyras (juokiasi). Dar esu narkomanas.
Jau išmokau su humoru vertinti kitų požiūrį į save. Manau, elgiuosi teisingai. Nedarau iš savo jausmų reklamos. Kai manęs neklausia, net nepradedu apie tai kalbėti.

Pats nusibrėžei ribą, kiek galima žurnalistus įsileisti į asmeninį gyvenimą, o kiek - ne?
Toji riba yra labai aiški: kai santykiai rimti, riba iškart atsiranda, o kai ne - galima kalbėti bet ką ir bet kiek. Kaip kad buvo mums su Atlanta - šnekėjome, ką norėjome.
Apie asmeninius santykius papasakosiu tada, kada bus apčiuopiamų faktų. Tikrai neatsitiks taip, kad niekas nežinos apie mano vestuves - manau, tai būtų negražu gerbėjų atžvilgiu.

O kaip tau pavyksta nuslėpti mylimą merginą - šiais paparacų laikais tai neturėtų būti labai paprasta?
Nemėgstu viešų renginių, klubų, todėl į juos beveik nevaikštau. Man nepatinka bendrauti su nepažįstamais arba su pažįstamais, su kuriais nenori, bet privalai kalbėtis, - daug mieliau sėdėti namuose. Žinoma, kartais kyla noras pašėlti, tačiau tokiais atvejais einu vienas. Merginos niekada nesivedu ten, kur žinau, kad bus žurnalistų.

Niekada nenorėjai asmeninių santykių panaudoti reklamai?
Žinoma, girdėjau panašių patarimų, juo labiau kad tokie dalykai dažnai lemia žurnalų viršelius, tačiau tam taip niekada ir nesiryžau.

O ką galėtum padaryti dėl reklamos?
Galėčiau dingti ar pasimesti. Jei neturėčiau draugės, galėčiau ką nors prasukti su kokia mergina, dar geriau - įžymybe. Tačiau iš šeimos reklamos niekada nedaryčiau.

Tau tai atrodo žema?
Puikiai žinau, kas yra viešieji ryšiai, ką reiškia viršeliai ar eterio sekundės. Tačiau turiu ir sąžinę, todėl stengiuosi niekada neperžengti padorumo ribų. Tiesa, tos ribos laikui bėgant kinta (šypteli)...