„Holivudas", „mafijos kronikos" - kokių tik apibūdinimų nesulaukė kone metų įvykiu tapusios grupės „Delfinai" lyderio Stanislovo Stavickio-Stano (26) ir jo išrinktosios Indrės Barkutės (20) vestuvės. Tiesa, pats dainininkas tikina nesitikėjęs tokio žurnalistų dėmesio, juolab kad nuo pat pirmos dienos kaip įmanydamas stengėsi faktą apie vestuves nuo žiniasklaidos nuslėpti.
„Stano vedė vyrą", „jo žmona - penktą mėnesį nėščia nepilnametė", „už išskirtines vestuvių nuotraukas pažadėtas nemažas atlygis", „puikiai surengta viešųjų ryšių akcija" - sąmokslo teorijų tą dieną netrūko, tačiau nuotaikos nei jauniesiems, nei svečiams, rodos, jos nė kiek nesugadino.
Vieša paslaptis, kad oficialiai vyru ir žmona Stano su Indre tapo likus porai savaičių iki Šv. Mikalojaus bažnyčioje duotos priesaikos. Todėl ir po šventovės skliautais laimingų jaunavedžių vienas kitam ištarti „taip" nuskambėjo drąsiai, garsiai ir labai užtikrintai. Šypsenos, gėlių puokštės, dovanos - viskas kaip įprasta vestuvių dieną. Neįprasta tik tiek, kad aplinkui nematyti būrio žurnalistų. „Kodėl neįsileido? Kodėl nepapozavo? Kodėl nepakomentavo?" - iki šiol nenustoja piktintis šie.
„Kodėl?" - nusprendėme paklausti ir paties dainininko. Trumpo pokalbio savaitės pradžioje susitinkame Stano įrašų studijoje. Juokdamasi paklausiu, kodėl kalbamės tuo metu, kai jis su žavia žmona lyg ir turėtų kopinėti medų. Stano nusijuokia: „Nekomentuoju." Tą patį atsakymą išgirstu dar ne kartą - atlikėjas patikina, kad nei apie vestuves, nei tuo labiau apie žmoną nieko konkretaus nepasakys.
Kaip jautiesi tapęs vedusiu vyru?
Puikiai!
Net ir tuomet, kai žiniasklaida dėl ypatingo vestuvių slaptumo ėmė tave „tarkuoti" iš peties? Tikėjaisi tokio ažiotažo?
Pačių vestuvių nekomentuosiu. Nei dabar, nei kada nors vėliau. Dėl žurnalistų... Tiesą sakant, nelabai jaukiai jaučiausi, nes beveik visus pažįstu kone asmeniškai: jie ateidavo į mano studiją, namus, susitikdavome kur nors renginiuose. Todėl, viena vertus, buvo gal ir negerai, kita vertus - malonu. Kalbant apie vestuves - jos buvo tokios, kokių norėjau. Nuotraukų niekas neturi, ir tuo esu patenkintas.
Kam reikėjo tokio slaptumo? Daugeliui dabar atrodo, kad tavo vestuvės - puikiai apgalvota viešųjų ryšių akcija.
Jei rašyčiau diplominį darbą apie viešuosius ryšius, savo vestuves paminėčiau kaip neblogos reklamos pramogų versle pavyzdį. Bet mano atveju viskas išėjo netyčia. Tikrai norėjau savo vestuves nuslėpti, norėjau, kad į jas ateitų tik artimiausi žmonės, bet nutiko taip, kad tarp jų buvo ir ne tokių artimų. Jie žurnalistams ir išplepėjo, kada, kur viskas vyks. Tai, kas buvo prie bažnyčios, mane gerokai nustebino.
Jau žinai, kas tas plepys?
Ne, dar nežinau, bet būtų smalsu sužinoti. Tačiau tikrai ant to žmogaus nepykstu - juk nieko bloga neįvyko, niekas nieko nenufotografavo. Žinau, kad tas žmogus tai padarė netyčia, bet istorija turėtų būti įdomi (šypsosi).
Turbūt jau matei, kas rašoma spaudoje, šnekama televizijose - kalbos ne iš pačių gražiausių...
Niekada neskaitau apie save - man tai nelabai įdomu. Bet taip: kai ką papasakojo artimieji, vadybininkas... Viskas gerai - taip ir turėjo būti. Žinojau, kad bus įvairių nuomonių, kalbų, sąmoningų ir nelabai. Esu pripratęs: kad ir kokį gerą duotum interviu, vis tiek jame nebus vien tai, ką tu pasakei. Ką jau kalbėti, kai apskritai tyli... Tikrai ant nieko nepykstu - nei ant žurnalistų, nei ant Mios su Zvonke (juokiasi).
Tikiu, kad tu gal ir esi pripratęs, bet žmona, jos ir tavo artimieji? Spėju, jiems visiems tai turėtų būti nauja, o dėl kai kurių pastabų gal net kiek ir skaudu. Juk iškart po vestuvių pasklido įvairiausių kalbų...
Nenoriu nieko kalbėti apie žmoną, tačiau patikėk: viskas yra gerai - jokių problemų, jokių pykčių. Juk buvo akivaizdu, kad viskas bus taip. Net mano močiutė, kuriai jau nemažai metų, į tokius dalykus nebereaguoja.
Kita vertus, o kas būtų pasikeitę, jei būtumėte į vestuves įleidę ir žurnalistus ar bent akimirką jiems papozavę?
Būtų esminis skirtumas: po penkiasdešimties metų mano vestuvinė nuotrauka būtų ne tik ant mano stalo, ją turėtų dar velniai žino kiek žmonių. O dabar viskas gerai: netrukus visi vestuves pamirš, galbūt kai kas jau ir dabar jas užmiršę. Juo labiau kad tą pačią dieną atsirado dar viena puiki apkalbų tema.
Šeima, namai, žmona, vaikai - visa tai amžina ar bent turėtų taip būti, o Stano, žiniasklaida ir kiti šou elementai - laikini dalykai. Štai kad ir mano vestuvių atveju: iš pradžių visi intensyviai apie jas kalbėjo, o jau po aštuonių valandų kur kas svarbiau buvo aptarti Mios ir Natalijos Zvonkės konfliktą. Kada nors ir Stano su „Delfinais" tebus gražus prisiminimas. Nenoriu to, kas laikina, painioti su tuo, kas amžina.
Nesitikiu gauti atsakymų, tačiau paklausti vis vien privalau. Kiek žinau, civilinę santuoką judu su Indre užregistravote šiek tiek anksčiau - prieš keletą savaičių. Ar tai tiesa?
Nekomentuoju (šypsosi).
O ar tiesa, kad tavo žmona iš tiesų laukiasi?
Nekomentuoju (juokiasi).
Bet tu tikrai vedei moterį?
Taip! Šiaip tai labai juokinga, netgi faina, kad žmonės prikuria tokių dalykų (juokiasi). Svarbiausia, kad tie, kurie rašo, suprastų, jog rašo gandus, nesąmones. Priešingu atveju tuos žmones reikėtų užjausti, nes nelabai suprantu, kaip jie galėjo sugalvoti, kad Lietuvoje ir dar bažnyčioje galėjau vesti vyrą. Jei manęs kada nors klaus, kokį juokingiausią ar kvailiausią gandą esu girdėjęs apie save, paminėsiu būtent šitą.
Beje, ar iš spaudos, televizijos gavote pasiūlymų leisti šventę įamžinti už tam tikrą pinigų sumą?
Kai žurnalistai sužinojo apie vestuves, buvo tokių kalbų, tačiau - nieko konkretaus. Nieko konkretaus ir negalėjo būti, nes buvo akivaizdu, jog neketinu ko nors pardavinėti. Parduotos vestuvės, parduoti jausmai - ne man, tačiau tai - kiekvieno teisė pasirinkti.
Ar gyvenimas ant piršto užmovus vestuvinį žiedą labai pasikeitė?
Visada maniau, kad tikra laimė, džiaugsmas gali būti tik šeimoje. Juk tikrų jausmų nepatirsi bendraudamas su kompiuteriu, pinigais ar matydamas tik asmeninius savo pasiekimus. Tikri jausmai neįmanomi be artimų žmonių.
Laidotuvės, mano manymu, yra savotiškas šou, tačiau jų esmė - apmąstyti, kokia mirusio žmogaus vieta buvo tavo gyvenime. Vaiko gimimas - didelis įvykis, tačiau kur kas svarbiau, kai du žmonės suvokia esą subrendę ir pasiryžę, kad tas vaikas gimtų. Santuoka - taip pat šou, parodomoji programa. Kur kas svarbesnė yra akimirka, kai supranti, jog tu, vyras, jau gali apginti savo moterį, saugoti ir gyventi su ja visą gyvenimą. Ta akimirka ir yra tikrasis Santuokos sakramentas. Pats procesas? Juk jis paprastai būna daug svarbesnis aplinkiniams nei patiems kaltininkams.
Kad ir kaip būtų, esi tradicinės šeimos šalininkas?
Nemanau, kad spaudas pase ką nors keičia - kur kas svarbesnis subrendusio žmogaus pasiryžimas: „Aš galiu." Svarbiausia - priesaika sau pačiam. Tačiau tradicinė šeima, jos suvokimas man visiškai priimtinas.
Manai, kad vaikai turi gimti tradicinėje šeimoje?
Oi, kai Lietuvoje tokia demografinė padėtis, tegul jie gimsta bet kokiose, ir netradicinėse, šeimose.
Su Indre pasiryžę kelti Lietuvos demografijos lygį?
(Juokiasi.) Žinoma, vaikai yra labai svarbūs santuokoje, o ir kalbant apie žmogaus buvimo žemėje prasmę, tačiau juk paprastai nebūna taip, kad vos užsimanai, ir vaikas gimsta. Kaip bus - taip bus.
Kai kalbėjomės žiemą, nuosavas namas dar tik buvo tavo svajonė. Dabar galbūt tai jau po truputį tampa tikrove?
Manau, kiekvienas žmogus turėtų gyventi ne monolitiniame daugiabutyje, kur nejaučia jokio ryšio su gamta, o nuosavame name. Gyvenimas bute, mano galva, yra dvasinis ir fizinis savęs žalojimas. Gaila, kad šiais laikais viskas remiasi į žmonių galimybes. Turėti namą man yra labai svarbu, todėl visais įmanomais būdais stengsiuosi jį artimiausiu metu įsigyti.
Ir netrukus jame lakstys daugybė Stano ir Indrės vaikučių...
O čia jau kaip Dievas duos (šypsosi)...
