Ką tik prekybos vietose pasirodžiusi antroji Stano knyga „Neįtikėtinos istorijos“ šluojama nuo knygynų lentynų. Pats grupės „Delfinai“ lyderis tikina, jog ši knyga geresnė už pirmąją.
Keletas faktų
Vardas ir pavardė – Stanislovas Stavickis.
Pseudonimas – Stano.
Gimė 1981 m. lapkričio 25-ąją Sočyje.
Zodiako ženklas – Šaulys.
Veikla ir studijos – dainininkas (grupė „Delfinai“ išleido 8 albumus), prodiuseris. Vilniaus universitete studijavo filologiją, dabar Lietuvos meno ir teatro akademijoje kremta muzikos, kino ir teatro vadybą.
Gražiausios moterys – mulatės.
Pomėgis – skaityti ir rašyti knygas.
Pirmoji išleista knyga – „Kiek kainuoja ilgesys“.
Jau parašėte antrąją knygą. Ar nežadate scenos iškeisti į rašytojo plunksną?
Manau, kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai išmano. Man geriau sekasi dainuoti, kurti dainų tekstus, prodiusuoti. Savęs nelaikau profesionaliu rašytoju, tik mėgėju, todėl nežadu mikrofono išmainyti į knygų rašymą. Bet ir neketinu atsisakyti šio savo pomėgio. Juk rašyti – ne nuodėmė.
Kodėl knygą pavadinote „Neįtikėtinos istorijos“? Galbūt jų nemažai buvo nutikę jūsų gyvenime?
O, tų istorijų kupinas visas mano gyvenimas! Kadangi knyga nevientisa, susideda iš apysakos ir šešių šmaikščių, ironiškų ir romantiškų istorijų, reikėjo kažko, kas atspindėtų jos esmę. Nors tos istorijos veikiau panašios į pasakas, pavadinimas „Pasakos suaugusiesiems“ skambėtų banaliai.
Beje, visos istorijos neišgalvotos, tikros. Visus jų personažus pažįstu asmeniškai ir panūdau su jais supažindinti ir skaitytojus.
Kas jums yra rašymas?..
Esu jautrios sielos, todėl kūryba man padeda išreikšti tai, kas susikaupia viduje. Kurdamas dainų tekstus, neturiu tokios galimybės, nes fantaziją riboja formatas, pristinga erdvės. O rašydamas knygą galiu laisvai ir nevaržomai lieti mintis ir jausmus.
Kodėl abi knygas išleidote būtent 5 tūkstančių egzempliorių tiražu? Šis skaičius jums kuo nors ypatingas?
Niekuo neypatingas. Tiesiog vadybininkai taip nusprendė, o į komercinius reikalus nesikišu, nes manęs nedomina, nei kaip knygą perka, nei kiek jos egzempliorių išleista, nei kiek ji kainuoja. Rašymas man nėra būdas užsidirbti. Man svarbiausia, kad knyga yra.
Ar tiesa, kad vienas jūsų naujosios knygos apsakymas yra tarsi „Mažojo princo“ tęsinys?
Netiesiogiai galima būtų apibūdinti ir taip. Manau, visi turime savo „Mažojo princo“ tęsinį, nes mažasis princas – vienatvės jausmas – gyvena kiekviename iš mūsų.
Viename interviu sakėte, jog gailitės, kad pamiršote naująją knygą dedikuoti sesei Svetlanai. Kodėl būtent jai?
Pirmiausia todėl, kad be jos nebūtų pusės knygos. Sesuo buvo mano įkvėpėja. Pamenu, rašant staiga pritrūksta minčių, neišgalvoju, į ką mažam vaikui gali būti panašus kiemsargis. Skambinu Svetlanai ir klausiu, o ši man pažeria daugybę versijų. Tarp manęs ir sesers yra stiprus ryšys: panašiai mąstome ir jaučiame, vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.
Esate prasitaręs, kad didžiausia svajonė – turėti didelę šeimą. Kaip reikalai juda šia linkme?
Viskas gerai, tačiau nutariau neviešinti savo asmeninio gyvenimo. Žodis „myliu“ prasmingiau skamba, kai jį ištari ne didžiulėje auditorijoje klausantis tūkstantinei miniai, o mažame kambarėlyje akis į akį mylimam žmogui.
Turbūt išėjus knygai spėjote išgirsti atgarsių. Ar jautriai reaguojate į kritiką?
Anksčiau naršydavau po internetą, nes buvo smalsu, kas ir ką šneka apie mano kūrybą. Dabar jau kokius septynerius metus nekreipiu dėmesio į interneto portaluose rašomą kritiką, nes ją vertinu tik sveiką, profesionalią ir pagrįstą.
Buvote vienas iš tų atlikėjų, kurie nepabūgo ateiti į blogiausių Lietuvos atlikėjų apdovanojimus atsiimti Bambuko šakelės. Esate savikritiškas?
Visas pramogų pasaulis yra žaidimas. Jo pernelyg rimtai negalima priimti, todėl normalu, kad nepabūgau atsiimti ir tokio pobūdžio apdovanojimo. Juk ne į Rašytojų sąjungą atėjau prašytis (kvatoja). Tada pasirodyčiau tikrai nekaip.
Pramogų pasaulis – didelis išbandymas kiekvienam. Kaip jums pavyksta neišpuikti?
Nes į šou pasaulį atėjau nuogas basas, nieko neturėdamas, nieko nemokėdamas. Pats ir dainuoti, ir groti išmokau, todėl suvokiu to vertę ir kainą, nesinori visko prarasti ir iššvaistyti lėkštiems dalykams. Vienadienė šlovė nieko verta. Be to, neišpuikti padeda patirtis. Kai muzikinės karjeros pradžioje mūsų albumą išpirko 40 tūkstančių egzempliorių tiražu, šiek tiek buvau apsirgęs žvaigždžių liga. Bet kai antrojo albumo išpirko tik 8 tūkstančius, labai greitai nusileidau ant žemės. Supratau, jog norint prisijaukinti sėkmę reikia daug ir atsidavus dirbti.
Keletas faktų
Vardas ir pavardė – Stanislovas Stavickis.
Pseudonimas – Stano.
Gimė 1981 m. lapkričio 25-ąją Sočyje.
Zodiako ženklas – Šaulys.
Veikla ir studijos – dainininkas (grupė „Delfinai“ išleido 8 albumus), prodiuseris. Vilniaus universitete studijavo filologiją, dabar Lietuvos meno ir teatro akademijoje kremta muzikos, kino ir teatro vadybą.
Gražiausios moterys – mulatės.
Pomėgis – skaityti ir rašyti knygas.
Pirmoji išleista knyga – „Kiek kainuoja ilgesys“.
Jau parašėte antrąją knygą. Ar nežadate scenos iškeisti į rašytojo plunksną?
Manau, kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai išmano. Man geriau sekasi dainuoti, kurti dainų tekstus, prodiusuoti. Savęs nelaikau profesionaliu rašytoju, tik mėgėju, todėl nežadu mikrofono išmainyti į knygų rašymą. Bet ir neketinu atsisakyti šio savo pomėgio. Juk rašyti – ne nuodėmė.
Kodėl knygą pavadinote „Neįtikėtinos istorijos“? Galbūt jų nemažai buvo nutikę jūsų gyvenime?
O, tų istorijų kupinas visas mano gyvenimas! Kadangi knyga nevientisa, susideda iš apysakos ir šešių šmaikščių, ironiškų ir romantiškų istorijų, reikėjo kažko, kas atspindėtų jos esmę. Nors tos istorijos veikiau panašios į pasakas, pavadinimas „Pasakos suaugusiesiems“ skambėtų banaliai.
Beje, visos istorijos neišgalvotos, tikros. Visus jų personažus pažįstu asmeniškai ir panūdau su jais supažindinti ir skaitytojus.
Kas jums yra rašymas?..
Esu jautrios sielos, todėl kūryba man padeda išreikšti tai, kas susikaupia viduje. Kurdamas dainų tekstus, neturiu tokios galimybės, nes fantaziją riboja formatas, pristinga erdvės. O rašydamas knygą galiu laisvai ir nevaržomai lieti mintis ir jausmus.
Kodėl abi knygas išleidote būtent 5 tūkstančių egzempliorių tiražu? Šis skaičius jums kuo nors ypatingas?
Niekuo neypatingas. Tiesiog vadybininkai taip nusprendė, o į komercinius reikalus nesikišu, nes manęs nedomina, nei kaip knygą perka, nei kiek jos egzempliorių išleista, nei kiek ji kainuoja. Rašymas man nėra būdas užsidirbti. Man svarbiausia, kad knyga yra.
Ar tiesa, kad vienas jūsų naujosios knygos apsakymas yra tarsi „Mažojo princo“ tęsinys?
Netiesiogiai galima būtų apibūdinti ir taip. Manau, visi turime savo „Mažojo princo“ tęsinį, nes mažasis princas – vienatvės jausmas – gyvena kiekviename iš mūsų.
Viename interviu sakėte, jog gailitės, kad pamiršote naująją knygą dedikuoti sesei Svetlanai. Kodėl būtent jai?
Pirmiausia todėl, kad be jos nebūtų pusės knygos. Sesuo buvo mano įkvėpėja. Pamenu, rašant staiga pritrūksta minčių, neišgalvoju, į ką mažam vaikui gali būti panašus kiemsargis. Skambinu Svetlanai ir klausiu, o ši man pažeria daugybę versijų. Tarp manęs ir sesers yra stiprus ryšys: panašiai mąstome ir jaučiame, vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.
Esate prasitaręs, kad didžiausia svajonė – turėti didelę šeimą. Kaip reikalai juda šia linkme?
Viskas gerai, tačiau nutariau neviešinti savo asmeninio gyvenimo. Žodis „myliu“ prasmingiau skamba, kai jį ištari ne didžiulėje auditorijoje klausantis tūkstantinei miniai, o mažame kambarėlyje akis į akį mylimam žmogui.
Turbūt išėjus knygai spėjote išgirsti atgarsių. Ar jautriai reaguojate į kritiką?
Anksčiau naršydavau po internetą, nes buvo smalsu, kas ir ką šneka apie mano kūrybą. Dabar jau kokius septynerius metus nekreipiu dėmesio į interneto portaluose rašomą kritiką, nes ją vertinu tik sveiką, profesionalią ir pagrįstą.
Buvote vienas iš tų atlikėjų, kurie nepabūgo ateiti į blogiausių Lietuvos atlikėjų apdovanojimus atsiimti Bambuko šakelės. Esate savikritiškas?
Visas pramogų pasaulis yra žaidimas. Jo pernelyg rimtai negalima priimti, todėl normalu, kad nepabūgau atsiimti ir tokio pobūdžio apdovanojimo. Juk ne į Rašytojų sąjungą atėjau prašytis (kvatoja). Tada pasirodyčiau tikrai nekaip.
Pramogų pasaulis – didelis išbandymas kiekvienam. Kaip jums pavyksta neišpuikti?
Nes į šou pasaulį atėjau nuogas basas, nieko neturėdamas, nieko nemokėdamas. Pats ir dainuoti, ir groti išmokau, todėl suvokiu to vertę ir kainą, nesinori visko prarasti ir iššvaistyti lėkštiems dalykams. Vienadienė šlovė nieko verta. Be to, neišpuikti padeda patirtis. Kai muzikinės karjeros pradžioje mūsų albumą išpirko 40 tūkstančių egzempliorių tiražu, šiek tiek buvau apsirgęs žvaigždžių liga. Bet kai antrojo albumo išpirko tik 8 tūkstančius, labai greitai nusileidau ant žemės. Supratau, jog norint prisijaukinti sėkmę reikia daug ir atsidavus dirbti.
