Neseniai penkiasdešimtmetį atšventęs klaipėdietis dainininkas Stepas Januška sako, kad jo gyvenimo tėkmė nepaliaujamai greitėja. Jis apgailestauja, kad para turi tik dvidešimt keturias valandas. Jei būtų S. Januškos valia, ji tęstųsi keturiasdešimt aštuonias…
Švęsdamas penkiasdešimties metų jubiliejų, sulaukėte labai originalių dovanų. Ką simbolizavo jums įteiktas kelio ženklas?
Iš Klaipėdos „džiazuomenės“ sulaukiau labai gražaus kelio ženklo. Šia dovana buvau ypač patenkintas. Iš karto gimė idėja, kad reikėtų sugalvoti alėją ar taką, kuriame statyčiau tuos ženklus kas du metrai. Tai būtų mano gyvenimo kelio ženklai. Jie reikštų ne greičio ribojimą, o atvirkščiai – leistiną greitį. Dabar leistinas greitis – penkiasdešimt, paskui – šešiasdešimt. Smagu suteikti ženklui visai kitą prasmę.
Teko girdėti kalbų, kad nuo penkiasdešimties gyvenimo tėkmė lėtėja. Ar jau pajutote?
Mano gyvenimas greitėja, nejaučiu metų naštos. Gal tik visko kur kas daugiau ir viskas klostosi daug greičiau?.. Studijų metais laisvo laiko būdavo kur kas daugiau, o dabar net išsimiegoti nebėra kada. Norėčiau, kad para turėtų keturiasdešimt aštuonias valandas. Turiu įgyvendinti dar tiek idėjų, bet niekaip nespėju.
Kas yra jūsų gyvenimo variklis?
Man tai – veikimas, judėjimas, netrypčiojimas vienoje vietoje.
Nuo ko prasidėjo jūsų muzikinis kelias?
Pradėjau nuo džiazo muzikos, nuo tuo metu populiaraus džiazroko. Iš pradžių visai nedainuodavau lietuvių kalba. Tik ilgainiui atsirado poreikis dainuoti lietuviškai. Pajutau, kad turiu kūrybos gyslelę. Beveik devyniasdešimt procentų savo atliekamų dainų pats sukūriau. Klausytojai dabar mane pažįsta kaip popdainininką. Atlikdami populiarią pramoginę muziką stengiamės, kad joje slypėtų profesionalumo ženklai: įdomesnė melodija, instrumentuotė... Stengiamės pabėgti nuo primityvaus, neprofesionalaus atlikimo ir lėkštos kūrybos. Žinoma, nesu tobulas. Kartais vienas ar kitas kūrinys balansuoja ir ties pigiausia kūrybine riba. Kartais pasišaipau iš savęs ir vertinu tai kaip lengvą šaržą. Būna, savęs paklausiu: galbūt to ir reikia? Ne visada žmonės turi būti labai rimti.
Ko tikėjotės sutikęs dalyvauti televizijos projekte „Žvaigždžių duetai“?
Pirmasis lūkestis buvo kuo greičiau iškristi. Na, toks labai nepopuliarus noras, bet tiek daug darbų buvo... Nelabai tikėjau, kad publika mus supras ir palaikys. Dabar, kai žmonės pradėjo už mus balsuoti, kai jaučia simpatiją, esu skolingas savo klausytojams ir žiūrovams, nebenoriu iškristi. Stengiuosi kaskart pradžiuginti savo aistruolius (šypsosi).
Kai kuriems dalyviams dainuoti šioje laidoje – tik avantiūra. O jums?
Mums tai – tik iš dalies avantiūra. Dainavimas, kad ir koks jis būtų, yra mano profesija. Su juo gyvenu kasdien. Be abejo, kiekvienas televizijos šou turi savo spalvą. Prieš sutikdamas dalyvauti pagalvojau ir apie tai. Viską apsvarstęs pasakiau sau, kad tai bus neblogas reginys.
Kaip reagavote sužinojęs, kad jūsų pora – Pervalkos ir Preilos seniūnė Edita Radzevičienė?
Labai apsidžiaugiau. Su Edita mes seniai pažįstami. Pirmą kartą susitikome, kai ji dar buvo moksleivė. Klaipėdos kultūros rūmuose veikė jaunųjų estrados dainininkų būrelis. Edita buvo viena pirmųjų mano mokinių. Žinoma, tas pamokos galima suskaičiuoti ant pirštų. Paskui dėl kažkokių aplinkybių jos keliai su muzika išsiskyrė. Pastaraisiais metais retai susitikdavome. Gal tik vasarą, kai atsidurdavau Neringoje. Pasilabindavome, paklausdavome vienas kito, kaip sekasi. Dabar visai netikėtai vėl susitikome kaip scenos partneriai, kaip duetas. Savotiškai įdomu.
Kiek laiko skiriate repeticijoms?
Repetuoti reikėtų kiekvieną dieną, bet aš esu nepaprastai užsiėmęs, todėl laiko repeticijoms randame tik tris ar du kartus per savaitę. Bet kiekvienas iš mūsų atlieka namų darbus. Per dieną susiskambiname keletą kartų, surandame bendrą sprendimą, galvojame, kaip atrodysime scenoje, ką vaidinsime dainuodami.
Kaip jūsų entuziazmą dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“ sutiko žmona?
Ji mane labai palaiko, pataria. Mano dalyvavimas šiame projekte – užduotis ir jai. Likusi namuose ji įrašo tiesiogines laidas, stebi, kaip man sekasi. Šiuo gyvenimo tarpsniu žmona – mano metraštininkė.
Ar nekeista, kad profesionalą vertina kompetentinga komisija?
Nebaisu, kai esi profesionalas, – visa tai ir pats labai gerai supranti. Tikras profesionalas jokiais būdais neturi bijoti kritikos. Aš esu atviras kritikai, ypač konstruktyviai, kuri man padeda susiorientuoti. Kaip žinia, tobulėjimui ribų nėra. Noras tobulėti manęs neapleido ir, tikiuosi, neapleis, nes kai tai atsitiks, bus blogai (juokiasi).
Minėjote, kad turite daugybę ir kitų darbų...
Taip, daug dirbu su studentais Klaipėdos universiteto Džiazo muzikos katedroje. Reikia aštuonis studentus ir mokyti, ir patikrinti, ir egzaminams parengti. Turiu ir privačių pamokų. O kur dar koncertai su grupe „Studija“?! Tebesu džiazo kvarteto narys, dažnai grojame Klaipėdos džiazo klube „Kurpiai“. Šiek tiek laiko norisi skirti individualiam tobulinimuisi. Dar turiu ir kūrybinių ambicijų, noriu kurti naujas dainas, naują albumą. Vienas didžiausių mano darbų – renginių organizavimas. Ir dabar esu paskendęs Septintojo tarptautinio džiazo vokalistų konkurso organizaciniuose rūpesčiuose.
Iš savo antrosios pusės nesulaukiate priekaištų, kad retai būnate namuose?
Svarbu jausti, kad antroji pusė šalia, o kai jauti, atstumas nesvarbu. Dažnai būna, kad mudu ką nors veikiame skirtinguose kambariuose ir vis tiek jaučiame vienas kitą. Visumos pojūtis atperka bet kokį atstumą ar negalėjimą pabūti kartu.
Vis dažniau jus galima pamatyti Vilniuje. Gal žadate čia įsigyti nekilnojamojo turto?
Draugai juokauja sakydami, kad laikas pirkti rezidentinį butą Vilniuje. Per savaitę bent kartą čia lankausi. Būtent todėl pradėjau Vilnių traktuoti ne kaip atskirą miestą, o kaip vieną iš Klaipėdos miesto gatvių. Europoje 300 kilometrų – nedidelis atstumas, todėl ir aš jaučiuosi kaip pasaulio pilietis.
O persikelti į Vilnių nežadate?
Anksčiau ne kartą sulaukiau gerų pasiūlymų keisti gyvenamąją vietą. Būtų galima ir pačiam kažką sugalvoti, bet nėra didelio poreikio. Dabar daug informacijos galima labai greitai persiųsti internetu. Kuo toliau tas atstumas tampa ne toks svarbus.
Kaip planuojate savo atostogas?
Labai laukiu momento, kai pabėgęs nuo visų kasdienybės rūpesčių galėsiu atsipalaiduoti. Kasmet vasarą drauge su žmona keliaujame į šiltuosius kraštus, kur visados šviečia saulė, kur nereikia galvoti, ką apsirengti. Taip pat vasarą su bičiuliais turime tradiciją savaitę praleisti kokiame nors Lietuvos kampelyje. Ten pasistatome palapines, rengiame ekskursijas po apylinkes, susipažįstame su jų istorija, pamatome daug įdomių dalykų.
Jus galima pamatyti ir su knyga rankoje...
Taip, skaityti iš tiesų labai mėgstu, prieš miegą penkiolika minučių skaitau. Tik viena blogybė: storesnei knygai įveikti prireikia kelių mėnesių. Aš ir į kelionę visada imu knygą. Kiti mano pomėgiai kiek primiršti, nebelieka jiems laiko.
Po kokiu zodiako ženklu esate gimęs?
Nemėgstu dalykų, kurie kažkieno išgalvoti. Šiuo atveju esu per daug pragmatikas, gal todėl nesidomiu horoskopais. Gimiau po Žuvų ženklu, bet man tai visai nesvarbu.
Ar nepavargstate nuo nuolatinio šurmulio, muzikos garsų?
Būna tokių minučių, kai nebesinori jokio triukšmo. Bet didesnę savo gyvenimo dalį praleidžiu su muzika. Ji – bene labiausiai besikeičiantis menas, todėl tenka gaudyti naujienas, kuriomis pasaulis kvėpuoja.
Koks jūs kasdieniame gyvenime?
Gana linksmas ir optimistiškas. Mano gyvenimas greitas ir aktyvus. Stengiuosi savęs nesmukdyti, negniuždyti, nesusikurti nebūtų problemų. Dirbdamas būnu maksimaliai susikaupęs, stengiuosi nešvaistyti savo laiko. O kampanijoje būnu visoks: jei nuotaika pasiutusiai gera, galiu būti vakaro vedlys, bet dažniausiai esu laisvas. Stengiuosi neįsipareigoti nei sau, nei kitiems.
Švęsdamas penkiasdešimties metų jubiliejų, sulaukėte labai originalių dovanų. Ką simbolizavo jums įteiktas kelio ženklas?
Iš Klaipėdos „džiazuomenės“ sulaukiau labai gražaus kelio ženklo. Šia dovana buvau ypač patenkintas. Iš karto gimė idėja, kad reikėtų sugalvoti alėją ar taką, kuriame statyčiau tuos ženklus kas du metrai. Tai būtų mano gyvenimo kelio ženklai. Jie reikštų ne greičio ribojimą, o atvirkščiai – leistiną greitį. Dabar leistinas greitis – penkiasdešimt, paskui – šešiasdešimt. Smagu suteikti ženklui visai kitą prasmę.
Teko girdėti kalbų, kad nuo penkiasdešimties gyvenimo tėkmė lėtėja. Ar jau pajutote?
Mano gyvenimas greitėja, nejaučiu metų naštos. Gal tik visko kur kas daugiau ir viskas klostosi daug greičiau?.. Studijų metais laisvo laiko būdavo kur kas daugiau, o dabar net išsimiegoti nebėra kada. Norėčiau, kad para turėtų keturiasdešimt aštuonias valandas. Turiu įgyvendinti dar tiek idėjų, bet niekaip nespėju.
Kas yra jūsų gyvenimo variklis?
Man tai – veikimas, judėjimas, netrypčiojimas vienoje vietoje.
Nuo ko prasidėjo jūsų muzikinis kelias?
Pradėjau nuo džiazo muzikos, nuo tuo metu populiaraus džiazroko. Iš pradžių visai nedainuodavau lietuvių kalba. Tik ilgainiui atsirado poreikis dainuoti lietuviškai. Pajutau, kad turiu kūrybos gyslelę. Beveik devyniasdešimt procentų savo atliekamų dainų pats sukūriau. Klausytojai dabar mane pažįsta kaip popdainininką. Atlikdami populiarią pramoginę muziką stengiamės, kad joje slypėtų profesionalumo ženklai: įdomesnė melodija, instrumentuotė... Stengiamės pabėgti nuo primityvaus, neprofesionalaus atlikimo ir lėkštos kūrybos. Žinoma, nesu tobulas. Kartais vienas ar kitas kūrinys balansuoja ir ties pigiausia kūrybine riba. Kartais pasišaipau iš savęs ir vertinu tai kaip lengvą šaržą. Būna, savęs paklausiu: galbūt to ir reikia? Ne visada žmonės turi būti labai rimti.
Ko tikėjotės sutikęs dalyvauti televizijos projekte „Žvaigždžių duetai“?
Pirmasis lūkestis buvo kuo greičiau iškristi. Na, toks labai nepopuliarus noras, bet tiek daug darbų buvo... Nelabai tikėjau, kad publika mus supras ir palaikys. Dabar, kai žmonės pradėjo už mus balsuoti, kai jaučia simpatiją, esu skolingas savo klausytojams ir žiūrovams, nebenoriu iškristi. Stengiuosi kaskart pradžiuginti savo aistruolius (šypsosi).
Kai kuriems dalyviams dainuoti šioje laidoje – tik avantiūra. O jums?
Mums tai – tik iš dalies avantiūra. Dainavimas, kad ir koks jis būtų, yra mano profesija. Su juo gyvenu kasdien. Be abejo, kiekvienas televizijos šou turi savo spalvą. Prieš sutikdamas dalyvauti pagalvojau ir apie tai. Viską apsvarstęs pasakiau sau, kad tai bus neblogas reginys.
Kaip reagavote sužinojęs, kad jūsų pora – Pervalkos ir Preilos seniūnė Edita Radzevičienė?
Labai apsidžiaugiau. Su Edita mes seniai pažįstami. Pirmą kartą susitikome, kai ji dar buvo moksleivė. Klaipėdos kultūros rūmuose veikė jaunųjų estrados dainininkų būrelis. Edita buvo viena pirmųjų mano mokinių. Žinoma, tas pamokos galima suskaičiuoti ant pirštų. Paskui dėl kažkokių aplinkybių jos keliai su muzika išsiskyrė. Pastaraisiais metais retai susitikdavome. Gal tik vasarą, kai atsidurdavau Neringoje. Pasilabindavome, paklausdavome vienas kito, kaip sekasi. Dabar visai netikėtai vėl susitikome kaip scenos partneriai, kaip duetas. Savotiškai įdomu.
Kiek laiko skiriate repeticijoms?
Repetuoti reikėtų kiekvieną dieną, bet aš esu nepaprastai užsiėmęs, todėl laiko repeticijoms randame tik tris ar du kartus per savaitę. Bet kiekvienas iš mūsų atlieka namų darbus. Per dieną susiskambiname keletą kartų, surandame bendrą sprendimą, galvojame, kaip atrodysime scenoje, ką vaidinsime dainuodami.
Kaip jūsų entuziazmą dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“ sutiko žmona?
Ji mane labai palaiko, pataria. Mano dalyvavimas šiame projekte – užduotis ir jai. Likusi namuose ji įrašo tiesiogines laidas, stebi, kaip man sekasi. Šiuo gyvenimo tarpsniu žmona – mano metraštininkė.
Ar nekeista, kad profesionalą vertina kompetentinga komisija?
Nebaisu, kai esi profesionalas, – visa tai ir pats labai gerai supranti. Tikras profesionalas jokiais būdais neturi bijoti kritikos. Aš esu atviras kritikai, ypač konstruktyviai, kuri man padeda susiorientuoti. Kaip žinia, tobulėjimui ribų nėra. Noras tobulėti manęs neapleido ir, tikiuosi, neapleis, nes kai tai atsitiks, bus blogai (juokiasi).
Minėjote, kad turite daugybę ir kitų darbų...
Taip, daug dirbu su studentais Klaipėdos universiteto Džiazo muzikos katedroje. Reikia aštuonis studentus ir mokyti, ir patikrinti, ir egzaminams parengti. Turiu ir privačių pamokų. O kur dar koncertai su grupe „Studija“?! Tebesu džiazo kvarteto narys, dažnai grojame Klaipėdos džiazo klube „Kurpiai“. Šiek tiek laiko norisi skirti individualiam tobulinimuisi. Dar turiu ir kūrybinių ambicijų, noriu kurti naujas dainas, naują albumą. Vienas didžiausių mano darbų – renginių organizavimas. Ir dabar esu paskendęs Septintojo tarptautinio džiazo vokalistų konkurso organizaciniuose rūpesčiuose.
Iš savo antrosios pusės nesulaukiate priekaištų, kad retai būnate namuose?
Svarbu jausti, kad antroji pusė šalia, o kai jauti, atstumas nesvarbu. Dažnai būna, kad mudu ką nors veikiame skirtinguose kambariuose ir vis tiek jaučiame vienas kitą. Visumos pojūtis atperka bet kokį atstumą ar negalėjimą pabūti kartu.
Vis dažniau jus galima pamatyti Vilniuje. Gal žadate čia įsigyti nekilnojamojo turto?
Draugai juokauja sakydami, kad laikas pirkti rezidentinį butą Vilniuje. Per savaitę bent kartą čia lankausi. Būtent todėl pradėjau Vilnių traktuoti ne kaip atskirą miestą, o kaip vieną iš Klaipėdos miesto gatvių. Europoje 300 kilometrų – nedidelis atstumas, todėl ir aš jaučiuosi kaip pasaulio pilietis.
O persikelti į Vilnių nežadate?
Anksčiau ne kartą sulaukiau gerų pasiūlymų keisti gyvenamąją vietą. Būtų galima ir pačiam kažką sugalvoti, bet nėra didelio poreikio. Dabar daug informacijos galima labai greitai persiųsti internetu. Kuo toliau tas atstumas tampa ne toks svarbus.
Kaip planuojate savo atostogas?
Labai laukiu momento, kai pabėgęs nuo visų kasdienybės rūpesčių galėsiu atsipalaiduoti. Kasmet vasarą drauge su žmona keliaujame į šiltuosius kraštus, kur visados šviečia saulė, kur nereikia galvoti, ką apsirengti. Taip pat vasarą su bičiuliais turime tradiciją savaitę praleisti kokiame nors Lietuvos kampelyje. Ten pasistatome palapines, rengiame ekskursijas po apylinkes, susipažįstame su jų istorija, pamatome daug įdomių dalykų.
Jus galima pamatyti ir su knyga rankoje...
Taip, skaityti iš tiesų labai mėgstu, prieš miegą penkiolika minučių skaitau. Tik viena blogybė: storesnei knygai įveikti prireikia kelių mėnesių. Aš ir į kelionę visada imu knygą. Kiti mano pomėgiai kiek primiršti, nebelieka jiems laiko.
Po kokiu zodiako ženklu esate gimęs?
Nemėgstu dalykų, kurie kažkieno išgalvoti. Šiuo atveju esu per daug pragmatikas, gal todėl nesidomiu horoskopais. Gimiau po Žuvų ženklu, bet man tai visai nesvarbu.
Ar nepavargstate nuo nuolatinio šurmulio, muzikos garsų?
Būna tokių minučių, kai nebesinori jokio triukšmo. Bet didesnę savo gyvenimo dalį praleidžiu su muzika. Ji – bene labiausiai besikeičiantis menas, todėl tenka gaudyti naujienas, kuriomis pasaulis kvėpuoja.
Koks jūs kasdieniame gyvenime?
Gana linksmas ir optimistiškas. Mano gyvenimas greitas ir aktyvus. Stengiuosi savęs nesmukdyti, negniuždyti, nesusikurti nebūtų problemų. Dirbdamas būnu maksimaliai susikaupęs, stengiuosi nešvaistyti savo laiko. O kampanijoje būnu visoks: jei nuotaika pasiutusiai gera, galiu būti vakaro vedlys, bet dažniausiai esu laisvas. Stengiuosi neįsipareigoti nei sau, nei kitiems.
