Kas nepalaužia, tas mus sustiprina. Našta, besikėsinančia palaužti šiltą ryšį, poros gyvenime gali tapti daug kas - atsainiai šmėstelėję moteriško sijono padurkai, fiziškai ir moraliai sekinanti liga ar visus kantrybės išteklius išsunkiantis nemalonus skandalas. Žinoma, nelaimė nelaimei nelygu: tiems, kuriems pasaulio pabaiga atrodo nelygiai nukirpti plaukai ar rūškanas mylimojo žvilgsnis, vis dėlto tenka kęsti mažiau nei tiems, iš kurių likimas atima vaikus. Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems padeda supratimas, kad sunkumai nesuluošina tik vieningų žmonių. Drauge išsaugoti tvirtą dvasią - ne tik lengviau. Tai dar ir užgrūdina.
„Kai sveikata tvers ar ligos suims..." Tas, kuris įrašė šiuos žodžius į santuokos priesaiką, tikrai žinojo, ką daro. Liga - šiurkštus, bet velniškai tinkamas lakmuso popierėlis poros santykiams patikrinti. Vieną iš mylimųjų užklupus ligai, dažnai palūžta ir kitas: su fiziniu skausmu tenka kęsti ir išsiskyrimą, nes, kad ir kaip dviprasmiškai skamba, reta meilė iškenčia prikaustymą prie lovos.
Vis dėlto kai kurios poros tai ištveria. Krepšininkui Robertui Javtokui (28) tebuvo dvidešimt dveji, kai užmiesčio kelyje nesuvaldė motociklo ir pateko į avariją. Laimė, jis nežuvo, tačiau sportininko ateitis atrodė niūroka. Vieną operaciją keitė kita, klubo sąnarį teko tvirtinti metaliniais implantais. Krepšinio klubas, kuriame vaikinas tuo metu žaidė, nutraukė su juo sutartį. Medikai Robertui liepė dėkoti Dievui, kad liko gyvas, ir amžiams pamiršti krepšinį.
Visą tą laiką ligonį kantriai lankė ne tik tėvai, bet ir draugė Vilma. Merginos neišgąsdino medikų abejonės, ar Robertas galės vaikščioti, nenuvylė svarstymai, ar neliks be pajamų. Pasveikęs ir po dvejų gydymosi metų grįžęs į didįjį krepšinį, R. Javtokas jau gerai žinojo, ką norėtų vadinti savo gyvenimo moterimi. 2005-aisiais jiedu susituokė.
Prieš porą mėnesių stilistė Eglė Mickevičienė (40) buvo kone apsigyvenusi ligoninėje: slaugė ten netikėtai patekusį sutuoktinį Džiugą, sostinės baro „Absento fėjos" savininką. Medikams aptikus piktybinį auglį, vyrui buvo pašalintas inkstas. Tragedija tapo lengviau pakeliama, nes jiedu ją išgyveno kartu. Keturis vaikus užauginę ir daug santykių išbandymų patyrę sutuoktiniai tik patvirtino priežodį, kad draugą pažinsi nelaimėje.
Avarija išgrynino jausmus
Sykį patyrusi santuokos nesėkmę ir sutikusi antrąjį savo gyvenimo vyrą, Kristina Pikūnė (35) buvo atsargi. „Visose pasakose prieš tekėdama už princo karalaitė jam prigalvoja sudėtingų užduočių, - šypteli ji. - Pasakose užkoduota žmonijos išmintis, tad vis galvojau: kokį išbandymą Mindaugui sugalvoti, kokias čia kurpes jam liepti suavėti... Tačiau likimas mums pasiuntė tokį išbandymą, kad per maža tikrai nepasirodė."
Išbandymas užgriuvo stiklo šukėmis ir kurtinančiu trenksmu: važiuodama automobiliu su dukromis Gabriele (9) ir Patricija (5), Kristina atsitrenkė į pakelėje stovintį sunkvežimį. Moteris su jaunėle atsipirko sumušimais, o Gabrielę ištiko koma. Tokios būsenos mergaitė išgulėjo visą savaitę, o artimiesiems teliko balansuoti ties viltimi ir neviltimi.
„Mudviejų su Mindaugu draugystė tuomet buvo vos prasidėjusi, - prisimena Kristina. - Nežinau, kiek jam tai kainavo, bet iš jo gavau viską, ko reikėjo. Tai mus nepaprastai suvienijo." Mindaugas palaikė fiziškai, moraliai, emociškai. Mama su dukra gydėsi Kaune, Druskininkuose, tad jis išėjo atostogų, kad galėtų būti drauge. „Man sunkiausia buvo rasti atsakymą į klausimą, kodėl taip atsitiko, - susigraudina Kristina. - Kodėl manęs niekas nesulaikė, kodėl tam sunkvežimiui būtent tuo metu nuleido ratą, kodėl?.. Mindaugas išmokė šio klausimo sau nebeužduoti. Jei būčiau ilgiau nardžiusi tame skausme, tikrai būčiau išprotėjusi - o juk mano vaikui reikėjo ne ašarų, bet meilės ir vilties."
Mindaugas Pikūnas (32) neslepia: po avarijos jam, pastoriui, labai pravertė studijų metais išklausytas psichologijos kursas. „Man tai buvo išbandymas ir kaip pastoriui, ir kaip vyrui, - pripažįsta. - Mane mokė, kaip elgtis su netekties ištiktu parapijiečiu, bet čia visai kas kita: artimam žmogui nepakanka ištarti frazę: „Viskas Dievo valioje", ir paspausti ranką. Oi, kiek mes pykomės... Dariau viską, kad ji liautųsi engti save ir išsikalbėtų. Apie jokį dėmesį tuo metu negalvojau."
Argi ne lengviau būtų buvę pabėgti? „Ne, - purto galvą Mindaugas. - Nepuoselėju rimtų santykių, kurie veda į niekur. Visos poros patiria išbandymų. Meilė yra auka: sunkumų akivaizdoje svarbiausia nepalikti sau galimybės pasitraukti. Tuomet telieka vienas kelias - į priekį. Toji avarija išgrynino mūsų charakterius, atskleidė kilniausius ir juodžiausius bruožus. Rožiniai akiniai buvo labai greitai numesti šalin, liko tik paprasti, žemiški santykiai. Nors ir kas būtų nutikę, tikiu, kad mums tai išėjo į gera." Praėjus metams po avarijos pora susituokė.
Dabar šeima sakosi gyvenanti puikiai. Gabrielė lanko pradinę mokyklą, o nuo kitų vaikų skiriasi nebent tuo, kad yra labai komunikabili - avarija ištrynė visus kompleksus. „Kartais ji dar painioja sudėtingesnius žodžius, neįsimena daugybos lentelės", - dvejoja mama. „Aš baigiau dvylika klasių ir neprisiminiau daugybos lentelės, - gina mergaitę Mindaugas. - Gabrielė - normalus vaikas." Galiausiai abu nutaria: nė vienas žmogus netapo laimingesnis nuo to, kad sugebėjo atskirti dvibalsius nuo dvigarsių!
Jie labai laukia švenčių. „Anksčiau per šventes visada daug dirbdavau, - sako Kristina. - Šiemet nebesiplėšau, stengiuosi praleisti daug laiko su šeima. Puošiame namus ir svajojame apie dovanas, o aš galvoju: gyvenimas mums suteikė ne tik žiaurią pamoką, bet ir didelę dovaną."
Pažadino giminiškus jausmus
Nedaug trūko, kad pramogų pasaulio pora Natalija (25) ir Deivydas (31) Zvonkai šiandien jau nebūtų sutuoktiniai. Neišplauti kavos puodeliai virtuvėje, pasibaigę pokalbiai iki ryto apie nieką, namuose įsivyravusi nejauki tyla - kas dabar supaisys, kuri iš tų smulkmenų lėmė, kad abu jau buvo susimąstę apie skyrybas. Tačiau šias mintis nuvijo ligoninės reanimacijos palata, į kurią pateko gyvybingoji Natalija. Pernai pasiryžusi dalyvauti televizijos laidoje „Lietuvos šokių dešimtukas" , ji tiesiog pranyko repeticijose, neatsisakė ir YVOS koncertų, tad namie Klaipėdoje beveik nebūdavo. „Grįždavau naktimis, o kartais visai negrįždavau, - prisimena. - Likdavau nakvoti Vilniuje pas draugus, dažnai priglausdavome ir mano šokių partnerį Liną." Lino vardą netrukus ėmė linksniuoti apkalbų mėgėjai: juk šokiuose fizinio sąlyčio - iki valios, o šių dviejų šokėjų emocijos atrodė labai tikros. Taktiškasis Deivydas nesidėjo esąs tūžmingas, pavydus vyras, tikino žmoną į repeticijas išleidžiantis su ramia šypsena, bet šiandien ir pats pripažįsta: ne viskas tarp jų tuomet buvę gerai. „Jaučiau vis didėjantį atstumą, - atsidūsta. - Natalija buvo pikta, irzli, nuolat pavargusi. Nesikalbėjo su manimi arba kalbėjo visai ne tai, ką norėjau girdėti. O aš tikriausiai esu iš tų, kurie myli ausimis..."
Netikėta rankos trauma Nataliją privertė nutraukti visus planus. Vyras ligoninėje nuo jos nesitraukė nė per žingsnį. „Nepaisant visko, jis mane slaugė. Po operacijos tvirtai nusprendė likti nakvoti mano palatoje. Naktį praleido susigūžęs sulankstomojoje lovelėje, bet nesiskundė, - pasakoja dainininkė. - Aukojosi..." Išbandymai užgriuvo vienas po kito: operacija buvo nesėkminga, subliūško plautis, ji vėl atsidūrė reanimacijoje. „Toji nelaimė man sukėlė giminiškus jausmus, - žodžius renka Deivydas. - Supratau, kad Natalija - ne šiaip moteris, kurią man primetė likimas. Ji - mano šeimos narys, besąlygiškai artimas žmogus, kaip mama ir brolis."
Po traumos dar ne kartą buvo girdėti kalbų, esą Zvonkai skiriasi. Bet pora joms atspari. „Nereikia stengtis pakeisti vienam kitą, - vedybines tiesas pamažu išsiaiškino Natalija. - Iki šiol buvau užsispyrusi pakeisti Deivydą. Kabinėdavausi dėl smulkmenų: „Nejaugi tu negali įdėti maišo į šiukšlių kibirą?" O dabar žinau: bus daug ramiau ir paprasčiau, jei įdėsiu tą maišą pati... Ir priimsiu vyrą tokį, koks jis yra." „Jei vyras myli ne moterį, o kažkokį jos pagrindu susikurtą vaizduotės vaisių, tai nėra meilė, - įsitikinęs ir Deivydas. - Kiekvienos poros gyvenime būna potvynių ir atoslūgių, bet galiu patikinti: mes nesiskiriame. Nugalėjome ano pavasario pesimizmą ir supratome, kad pasiekti gyvenimo tikslų gal šešiolika kartų lengviau dviese negu vienam."
Kai sunkumai vaikšto ne po vieną
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šokių studijos savininkė ir trenerė Edita Daniūtė-Vasiliauskienė (29) - tikras laimės kūdikis. Graži, talentinga, pasiturinčių tėvų dukra, rimto ir patikimo vyro žmona, mielos dukters mama... „Krizės neaplenkia ir manęs, - netikėtai rimtai prabyla ji. - Kartais su vyru liūdnai pasijuokiame: jei sugebėsime įveikti dabartinius sunkumus, vadinasi, sugebėsime įveikti bet ką."
Nemaloniausias įvykis šokėjos biografijoje nutiko prieš dvejus metus: prieš pasaulio čempionatą surengtame šokių turnyre Edita su tuomečiu partneriu Arūnu Bižoku laimėjo antrąją vietą, ramiai laukė dopingo tyrimų rezultatų ir... nustėro išgirdusi, kad jos organizme rasta draudžiamosios medžiagos. Stimuliatoriaus sibutramino buvo kiniškuose maisto papilduose, kuriuos Edita vartojo norėdama sulieknėti. Nežinojimas neapsaugojo nuo atsakomybės: įvykis buvo svarstomas teismuose, teko samdyti advokatus, slegiantys procesai užtemdė pasaulio čempionate iškovotos pergalės džiaugsmą. Edita dėl to labai išgyveno. Tiesa, tai lyg ir pridėjo populiarumo: daili šokėja iškart atsirado žurnalų viršeliuose, apmaudžią istoriją jai teko pasakoti ne kartą. Tačiau toks populiarumas jai kelia abejonių: „Pramogų pasaulyje ir bloga reklama yra reklama. Tačiau sportiniuose šokiuose - visai kas kita: tokie reiškiniai šlovės neprideda." Nors ją palaikančiųjų buvo daugybė, šokėjos širdį nuodijo ta mažuma, kuri rodė priešiškumą: „Prisiskaičiusi komentarų internete, apskritai norėdavosi išnykti nuo Žemės paviršiaus..."
Vyras Mindaugas Vasiliauskas (31), tuomet dar sužadėtinis, Editą labai palaikė. Nemalonumų šešėlyje pora pasijuto esanti itin vieninga. „Visa laimė, kad tuo metu bent jam viskas klojosi gerai", - užsimena ji.
Tai, kad nesėkmės kartais vaikšto ne po vieną, ir yra baisiausia. Didžiausia savo gyvenimo krize Edita vadina metą, kai ilgametis šokių partneris A. Bižokas pranešė ją paliekąs. Šokėjui pasirodė, kad ištekėjusi ir dukrą pagimdžiusi Edita nebebus perspektyvi varžovė šokių aikštelėje, todėl nelaukdamas susirado kitą. E. Daniūtei tai reiškė karjeros baigtį, vadinasi - didelę griūtį. Lyg tyčia, jos vyrui tuo metu irgi kilo rūpesčių darbe. „Kai galima atsiremti į artimą žmogų ir paašaroti jam ant peties, tikrai palengvėja, - svarsto Edita. - Bet ką daryti tada, kai tas žmogus negali pasiūlyti tvirto peties, nes jam pačiam nelengva?.. Kita vertus, Mindaugas visai neliūdėjo, kad aš nebešoksiu. Savaime suprantama, kodėl vyras turėtų liūdėti dėl to, kad žmona daugiau laiko praleis namie ir nebeis iš proto dėl konkursų?"
Didesnių ar mažesnių krizių moteris galėtų suskaičiuoti ne vieną. Žurnalinės šypsenos, motinystę šlovinantys šūkiai - visa tai nuslysta paviršiumi, bet po tuo slypinti tikrovė ne visada saldi. Vaikus įprasta vadinti didžiausia laime, tėvai raginami džiaugtis kiekviena kūdikio gyvenimo akimirka, iš jų visados tikimasi giedros nuotaikos, bet nutylima, kad tėvystė - kur kas didesnis aukojimasis nei savininkiškas džiaugsmas, o frazė „mūsų meilės vaisius" tikrovėje reiškia „mūsų santykių išbandymas"... Edita - pernelyg nuoširdus žmogus, kad lengvai dangstytųsi mandagiomis frazėmis. „Šiuolaikiniams vyrams sunku susitaikyti su šio laikotarpio realijomis, - mąsto ji. - Jų pasąmonėje tebeglūdi nuostata, kad žmona turi sėdėti namie ir auginti vaikus, o naujas amžius jau bruka kitą nuostatą - kad žmona turi būti savarankiška moteris, uždirbanti pinigų. Išeitų, kad idealiausia žmona - turtinga namų šeimininkė. Deja, tai neįmanoma. Kai šios dvi nuostatos susiplaka į vieną krūvą, ir gimsta krizė."
Tokios krizės nereikia suprasti kaip skyrybų pranašo - tai tik natūralus, neišvengiamas etapas. Nieko nuostabaus, kad Edita, dabar pasirinkusi gana pilką administracinį darbą, pasiilgsta varžybų šurmulio. „Niekas nežino recepto, kaip įveikti sunkumus, - teigia jos vyras Mindaugas. - Moterys jas sprendžia ašarodamos, vyrai - užsisklendžia ar pasineria į darbus. Mūsų šeima - ne išimtis... Edita kovoja su varžybų ilgesiu, man, ką tik pradėjusiam advokato praktiką, irgi reikia palaikymo, o dar yra vaikas, reikalaujantis mūsų visų dėmesio. Tačiau sunkumai vienija žmones. Ne veltui sakoma, kad draugą pažinsi bėdoje."
Kad mūsų žiogelis gyventų
Televizijos laidų vedėjos Daivos Tamošiūnaitės-Budrės (42) ir Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko Dainiaus Budrio (32) dukrai Adelei - šešeri. Tiek pat laiko jiedu vadina save pora ir abu neabejoja, kad už tai turi būti dėkingi dukteriai.
Mergaitės atėjimas į šį pasaulį, turėjęs būti dideliu džiaugsmu, jiems tapo didžiuliu išbandymu. Mažoji Adelė gimė vos dvidešimt aštuonių savaičių, svėrė per šešis šimtus gramų. „Nežinau, kaip būtų susiklostęs mūsų gyvenimas, jei Adelė būtų atėjusi lengvai ir paprastai, kaip dauguma kūdikių. Jei ji būtų didelis normalus vaikas, raudonskruostis kaip paveikslėliuose, - susimąsto Daiva. - Galiu tik spėlioti..." Tuomet svarstyti nebuvo kada - reikėjo stengtis iš nebūties išplėšti kiekvieną kūdikio gyvenimo dieną. Mergaitės mama leido dienas prie inkubatoriaus, tėtis į ligoninę kasdien ateidavo pirmas ir išeidavo paskutinis. Jis nepaisė jokių lankymo valandų, bet niekas jo ir nestabdė. „Ligoninėje Dainių pažinojo geriau nei mane, - liūdnai šypteli Daiva. - Aš tykiai kiūtojau kažkur palatėlėje, o jis, energijos ir optimizmo kamuoliukas, tuo su visais dalijosi. Atlėkdavo prieš darbą, per pietus atveždavo valgyti, vakare apkamšydavo mane ir nueidavo Adelei, gulinčiai stiklo narvelyje, palinkėti labos nakties. Kai gydytoja leisdavo, valandai dviem pavogdavo mane iš ligoninės, kad truputį prasiblaškyčiau. Man norėjosi rėkti, eiti iš proto, graužti palangę, o jis kalbėdavo tiek daug gražių dalykų..." Abu suvokė, kad vakare ištarę vienas kitam „labanakt", ryto trise gali ir nebesulaukti. „Bet aš nė minutės nenustojau tikėti, kad viskas bus gerai, - tvirtina Dainius. - Kai antrąją gyvenimo dieną Adelę pakrikštijo pranciškonų vienuolis, tikėjimas dar labiau sustiprėjo." „Mes daug melsdavomės. Dabar, kai tai sakau, atrodau lyg didžiausia katalikė, - sako Daiva. - Iš tiesų nesu praktikuojanti katalikė - poterių mane išmokė Dainius. Tas lieknas dvidešimt penkerių metų blondinas, dar nematęs skausmo ir praradimų, labai daug ko mane išmokė."
Nežinomybė truko metus: tiek laiko sulaukusių neišnešiotų vaikų tėvams jau pasakoma, kas jų laukia. „Viena nebūčiau ištvėrusi, - neabejoja Daiva. - Dainius buvo tas stulpas, į kurį visą laiką rėmiausi. Suvalgydavo mano nervų kamuolius, užglostydavo protrūkius. Labai egoistiškai priėmiau jį kaip nuodėmklausį, guodėją, atpirkimo ožį, kuris viską turi atlaikyti. Ir jis atlaikė. Įpūtė vilties. Po mėnesio kito jau ir aš tikėjau, kad viskas bus gerai."
Dainius jai pasipiršo likus savaitei iki Adelės gimimo. Beje, antrąsyk: pirmąkart tai buvo padaręs keliais mėnesiais anksčiau, bet tada Daiva liepė jam nejuokauti ir nesijausti įsipareigojusiam vedyboms. „Jis nusivežė mane į Europos parką: ten yra akmuo, kuriame iškaltas labai gražus eilėraštis. Kada nors būtinai jį nusirašysiu. Pasipiršo antrąkart, ir mudu sutarėme, kad per mėnesį aš jam atsakysiu. Po mėnesio nebe tas rūpėjo - dienas naktis skaičiavome ir meldėmės, kad tik tas mūsų žiogas gyventų, - nubraukia ašarą mama. - Bet tas laikas man buvo labai svarbus vertinant Dainių kaip draugą ir vyrą. Taip besielgiančių vyrų aš mačiau mažai. Tikrai būčiau supratusi, jei būtų trumpam atlėkęs į ligoninę, ištaręs: „Mažule, aš dirbu", išlėkęs ir gyvenęs toliau. Bet jis elgėsi kitaip. Tai buvo labai gražu ir svarbu, kad aš apsispręsčiau."
Vedybos niekada nebuvo Daivos prioritetas: mintis, kad su žmogumi galima gražiai gyventi iki karsto lentos, jai atrodė naivi. Bet prieš porą metų, matyt, atėjo tinkamas laikas. Dukra išvažiavo atostogauti pas močiutes, jiedu liko dviese. „Po tų nuostabių atostogų pasakiau: „Jei tavo pasiūlymas dar galioja, aš sutinku." Vestuvės buvo surengtos per tris savaites."
Rožiniais akiniais nesidangsto ir jie: neidealizuoja santuokos, pripažįsta esantys skirtingi. „Aš sekmadieniais noriu eiti į teatrą, o vyras - žaisti futbolą, ir taip metų metus, - juokais niršta Daiva. - Mūsų šeimoje būna nesišnekėjimų, susipykimų, bet tokių momentų, kad sakyčiau: „Susikrauk lagaminus", - ne. Stiprios žmogiškos jo savybės, tėvystės ir šeimos jausmas manęs dar niekada nenuvylė. Tikiuosi, kad dabar, kai jį įtraukė Seimas, galėsiu grąžinti skolą. Šiuo metu jau aš esu ta, kuri vaikšto iš paskos su sumuštiniu ir prašo: „Suvalgyk, nes visą dieną nevalgysi..." Bet gal taip ir turi būti."
