Sakoma, kad geriausias žmogaus draugas yra šuo. Atrodo, tuo nė kiek neabejoja ir žinomi Lietuvos žmonės.
Gintaras Mikalauskas: „Mūsų kalytė – kaip tikra moteris“
Aktoriaus, televizijos laidų ir renginių vedėjo Gintaro Mikalausko namuose šeimininkauja moterys, toiterjerų veislės kalytė Besija – ne išimtis. „Besija pas mus atsirado po to, kai žuvo ankstesnė kalytė, – pasakoja Gintaras. – Ji yra buvusios mūsų augintinės pusiau sesė (turi tą pačią mamą, tik kitą tėtį.). Vardą kalytei buvo išrinkę jos mamos šeimininkai, tokį ir palikome. Tiesa, vardu Besiją šaukiame retai: meiliai ją vadiname Besi, o kai ką nors iškrečia, ir Bestija apšaukiame.“
Paklaustas, ką pikta gali iškrėsti toks mažas mielas šunytis, Gintaras sako galintis išvardyti nemažai eibių. „Ji labai gera ir protinga, bet ir klastinga – kaip tikra moteris, – šypsosi aktorius. – Mėgsta miegoti mano dukterų lovose. Jei ten įsitaisiusi, geriau nesiartinti, nes gina savo teritoriją ir puola loti. Kadangi Besija be galo sumani ir, rodos, supranta kiekvieną žodį, jos geriau nepapiktinti, nes užpykusi palieka „dovanėlių“. Laimė, jog kalytė labai mažutė, tai tokios ten ir „dovanos“...
Gintaras prisipažino, kad į miegamąjį Besijos nelinkęs įsileisti. „Dėl to nukentėjo mūsų kilimai. Kai niekas nemato, kalytė įsliūkina į miegamąjį ir pažymi teritoriją, parodo mums, kad ji čia buvo. Bet, žinote, tie rūpestėliai ir menki nesusipratimai vis dėlto yra mieli. Visa mūsų šeima pametusi galvas dėl to mažo padarėlio. Uošvė ją vis peršeria, tad grįžusi į namus Besija turi pasistengti ir susigrąžinti buvusias linijas. Ji net bando tapti vegetare. Ypač mėgsta agurkus ir braškes, o jei jų duotum į cukrų padažytų, taptum jos draugu“, – juokiasi G. Mikalauskas.
Inga Stumbrienė: „Parodose iškovojame tik aukščiausias vietas“
Buvusio šalies prezidento dukra Inga Stumbrienė augina Maltos bišonų kalytę. „Kurį laiką mano svajonių šuo buvo Jorkšyro terjeras. Tačiau šios veislės šuniukų spalvos labai niūrios: juoda, ruda, tamsiai geltona, o aš visada svajojau apie mažą baltą šuniuką. Ilgai varčiau šunų enciklopediją, kol radau Maltos bišonų veislę – ji man tiko idealiai. Prieš pirkdama šuniuką, išvažinėjau daugelį parodų, susirašinėjau su veislynais Lietuvoje ir užsienyje, kol galiausiai radau tinkamus, tituluotus tėvus – abu jie Lietuvos ir Baltijos šalių čempionai. Tiesa, šuniuko teko laukti net metus, mat vados planuojamos iš anksto.“
Paklausta, kaip kilo mintis savo augintinę pavadinti Barbe Versace, Inga plačiai šypsosi. „Barbės pase įrašytas Donos Diamantės Proximos vardas, tačiau man norėjosi ją pervadinti, – pasakoja. – Kadangi šuniukas yra prabangus, aristokratiškas, iš kilmingos šeimos, nutariau jį pavadinti Versace, tačiau kalytė nepriprato. Be to, ir kviesti tokiu vardu buvo sunkoka. Taigi pamačiusi ją su rožiniu kaspinėliu nutariau „perkrikštyti“ Barbe.“
Kaspinėlių Barbė turi visą kolekciją, suknelių ir paltukų – taip pat. „Labai rūpinuosi savo augintine, – sako I. Stumbrienė. – Kartą per mėnesį vežu ją į šunų grožio saloną, kad apkirptų, sušukuotų, išvalytų ausytes ir akytes, kas savaitę pati ją maudau. Visa tai darau ne tik dėl savo bei Barbės malonumo, bet ir dėl to, kad kalytė puikiai pasirodytų parodose. Barbytė yra tituluota, net keturis kartus užėmusi aukščiausias vietas Lietuvos ir Baltijos šalių šunų parodose, turinti įvairiausių diplomų, apdovanojimų kaspinų ir netgi taurių.“
Vilija Lobačiuvienė: „Su šunimi galima ir pasikalbėti“
Vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė augina du šunis. „Vienai mano kiemsargytei jau penkiolika metų, ji vardu Marytė, kita kalytė – čiau čiau veislės ir jos vardas Karma, – pasakoja moteris. – Karmą aš gavau iš geros draugės, turinčios veislyną. Kalytė man buvo paguodos dovana, nes buvau ką tik palaidojusi savo koli veislės Beatą. Ji mirė nuo vėžio tiesiog ant operacinio stalo. Labai sunkiai išgyvenau, ilgai verkiau, todėl draugė, norėdama mane paguosti, ir padovanojo Karmą.“
Kodėl šuns būtent toks vardas? „Tokį davė geraširdė draugė, – sako Vilija Lobačiuvienė. – Veislynuose vienos vados šuniukai turi būti pavadinti ta pačia raide prasidedančiais vardais, taigi juos galvojant kyla pačių įvairiausių minčių. Tuo metu Karma mane išgelbėjo nuo liūdesio ir apatijos. Pamenu, grįžtu namo, o dukra ir sako: „Pagaliau po kelių savaičių pirmą kartą nusišypsojai, nejaugi parsivežei šuniuką?“ Taip ir buvo.“
Vilija neslepia, kad joks kitas gyvūnas negali prilygti šuniui. „Turėjome ir papūgų, ir žuvyčių, bet šuo yra šuo. Jį galima apsikabinti ir paglostyti, su juo galima pasikalbėti, o ką tos žuvytės ar papūgos? Sėdėk ir žiūrėk į juos – neturiu aš tam laiko. Labai džiaugiuosi, kad ir mano katė Elzė labiau primena šunį nei katę – ji visur paskui mane sekioja ir net namus saugo, todėl ją myliu ir gerbiu beveik taip pat kaip šunis.“
Aistė Jasaitytė: „Pupį man atidavė brolis“
Garsi manekenė Aistė Jasaitytė pati nepirko šuniuko – perėmė jį iš brolio. „Simas labai užsiėmęs, per treniruotes ir krepšinio varžybas jam paprasčiausiai neliko laiko prižiūrėti Ispanijoje įsigyto šunelio, – pasakoja mergina. – Retkarčiais jis man kelioms savaitėms palikdavo savo augintinį, kad pasaugočiau. Galiausiai taip prisirišau prie Pupio, kad nusprendžiau jį pasilikti visam laikui.“
O kokia Pupio vardo istorija? „Jokios istorijos, – šypsosi Aistė. – Tiesiog šunelis labai mažiukas, ir nuo angliško žodžio „puppy“, reiškiančio mažą šuniuką, kilo jo vardas. Žinote, Pupis toks mažas, kad jam net vėsiais vasaros vakarais šalta iki drebulio, ką jau kalbėti apie rudenį ir žiemą, todėl vis bandydavau jį į ką nors įvynioti. Būdama užsienyje pamačiau, kad maži šuneliai apvilkti specialiais drabužėliais, taigi paprašiau mamos ir močiutės ką nors panašaus ir mano Pupiui numegzti.“
Pamačiusi, kad drabužėliai pavyko, ir žinodama apie mažų šuniukų populiarumą Lietuvoje Aistė nutarė įkurti interneto svetainę, kurioje būtų galima užsisakyti drabužėlių mažiesiems augintiniams. „Tai nėra mano verslas ar pajamų šaltinis, tiesiog padariau šunų drabužėlių katalogą ir šiek tiek su mama ir močiute jų prigaminome“, – šypsosi Aistė.
Gintaras Mikalauskas: „Mūsų kalytė – kaip tikra moteris“
Aktoriaus, televizijos laidų ir renginių vedėjo Gintaro Mikalausko namuose šeimininkauja moterys, toiterjerų veislės kalytė Besija – ne išimtis. „Besija pas mus atsirado po to, kai žuvo ankstesnė kalytė, – pasakoja Gintaras. – Ji yra buvusios mūsų augintinės pusiau sesė (turi tą pačią mamą, tik kitą tėtį.). Vardą kalytei buvo išrinkę jos mamos šeimininkai, tokį ir palikome. Tiesa, vardu Besiją šaukiame retai: meiliai ją vadiname Besi, o kai ką nors iškrečia, ir Bestija apšaukiame.“
Paklaustas, ką pikta gali iškrėsti toks mažas mielas šunytis, Gintaras sako galintis išvardyti nemažai eibių. „Ji labai gera ir protinga, bet ir klastinga – kaip tikra moteris, – šypsosi aktorius. – Mėgsta miegoti mano dukterų lovose. Jei ten įsitaisiusi, geriau nesiartinti, nes gina savo teritoriją ir puola loti. Kadangi Besija be galo sumani ir, rodos, supranta kiekvieną žodį, jos geriau nepapiktinti, nes užpykusi palieka „dovanėlių“. Laimė, jog kalytė labai mažutė, tai tokios ten ir „dovanos“...
Gintaras prisipažino, kad į miegamąjį Besijos nelinkęs įsileisti. „Dėl to nukentėjo mūsų kilimai. Kai niekas nemato, kalytė įsliūkina į miegamąjį ir pažymi teritoriją, parodo mums, kad ji čia buvo. Bet, žinote, tie rūpestėliai ir menki nesusipratimai vis dėlto yra mieli. Visa mūsų šeima pametusi galvas dėl to mažo padarėlio. Uošvė ją vis peršeria, tad grįžusi į namus Besija turi pasistengti ir susigrąžinti buvusias linijas. Ji net bando tapti vegetare. Ypač mėgsta agurkus ir braškes, o jei jų duotum į cukrų padažytų, taptum jos draugu“, – juokiasi G. Mikalauskas.
Inga Stumbrienė: „Parodose iškovojame tik aukščiausias vietas“
Buvusio šalies prezidento dukra Inga Stumbrienė augina Maltos bišonų kalytę. „Kurį laiką mano svajonių šuo buvo Jorkšyro terjeras. Tačiau šios veislės šuniukų spalvos labai niūrios: juoda, ruda, tamsiai geltona, o aš visada svajojau apie mažą baltą šuniuką. Ilgai varčiau šunų enciklopediją, kol radau Maltos bišonų veislę – ji man tiko idealiai. Prieš pirkdama šuniuką, išvažinėjau daugelį parodų, susirašinėjau su veislynais Lietuvoje ir užsienyje, kol galiausiai radau tinkamus, tituluotus tėvus – abu jie Lietuvos ir Baltijos šalių čempionai. Tiesa, šuniuko teko laukti net metus, mat vados planuojamos iš anksto.“
Paklausta, kaip kilo mintis savo augintinę pavadinti Barbe Versace, Inga plačiai šypsosi. „Barbės pase įrašytas Donos Diamantės Proximos vardas, tačiau man norėjosi ją pervadinti, – pasakoja. – Kadangi šuniukas yra prabangus, aristokratiškas, iš kilmingos šeimos, nutariau jį pavadinti Versace, tačiau kalytė nepriprato. Be to, ir kviesti tokiu vardu buvo sunkoka. Taigi pamačiusi ją su rožiniu kaspinėliu nutariau „perkrikštyti“ Barbe.“
Kaspinėlių Barbė turi visą kolekciją, suknelių ir paltukų – taip pat. „Labai rūpinuosi savo augintine, – sako I. Stumbrienė. – Kartą per mėnesį vežu ją į šunų grožio saloną, kad apkirptų, sušukuotų, išvalytų ausytes ir akytes, kas savaitę pati ją maudau. Visa tai darau ne tik dėl savo bei Barbės malonumo, bet ir dėl to, kad kalytė puikiai pasirodytų parodose. Barbytė yra tituluota, net keturis kartus užėmusi aukščiausias vietas Lietuvos ir Baltijos šalių šunų parodose, turinti įvairiausių diplomų, apdovanojimų kaspinų ir netgi taurių.“
Vilija Lobačiuvienė: „Su šunimi galima ir pasikalbėti“
Vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė augina du šunis. „Vienai mano kiemsargytei jau penkiolika metų, ji vardu Marytė, kita kalytė – čiau čiau veislės ir jos vardas Karma, – pasakoja moteris. – Karmą aš gavau iš geros draugės, turinčios veislyną. Kalytė man buvo paguodos dovana, nes buvau ką tik palaidojusi savo koli veislės Beatą. Ji mirė nuo vėžio tiesiog ant operacinio stalo. Labai sunkiai išgyvenau, ilgai verkiau, todėl draugė, norėdama mane paguosti, ir padovanojo Karmą.“
Kodėl šuns būtent toks vardas? „Tokį davė geraširdė draugė, – sako Vilija Lobačiuvienė. – Veislynuose vienos vados šuniukai turi būti pavadinti ta pačia raide prasidedančiais vardais, taigi juos galvojant kyla pačių įvairiausių minčių. Tuo metu Karma mane išgelbėjo nuo liūdesio ir apatijos. Pamenu, grįžtu namo, o dukra ir sako: „Pagaliau po kelių savaičių pirmą kartą nusišypsojai, nejaugi parsivežei šuniuką?“ Taip ir buvo.“
Vilija neslepia, kad joks kitas gyvūnas negali prilygti šuniui. „Turėjome ir papūgų, ir žuvyčių, bet šuo yra šuo. Jį galima apsikabinti ir paglostyti, su juo galima pasikalbėti, o ką tos žuvytės ar papūgos? Sėdėk ir žiūrėk į juos – neturiu aš tam laiko. Labai džiaugiuosi, kad ir mano katė Elzė labiau primena šunį nei katę – ji visur paskui mane sekioja ir net namus saugo, todėl ją myliu ir gerbiu beveik taip pat kaip šunis.“
Aistė Jasaitytė: „Pupį man atidavė brolis“
Garsi manekenė Aistė Jasaitytė pati nepirko šuniuko – perėmė jį iš brolio. „Simas labai užsiėmęs, per treniruotes ir krepšinio varžybas jam paprasčiausiai neliko laiko prižiūrėti Ispanijoje įsigyto šunelio, – pasakoja mergina. – Retkarčiais jis man kelioms savaitėms palikdavo savo augintinį, kad pasaugočiau. Galiausiai taip prisirišau prie Pupio, kad nusprendžiau jį pasilikti visam laikui.“
O kokia Pupio vardo istorija? „Jokios istorijos, – šypsosi Aistė. – Tiesiog šunelis labai mažiukas, ir nuo angliško žodžio „puppy“, reiškiančio mažą šuniuką, kilo jo vardas. Žinote, Pupis toks mažas, kad jam net vėsiais vasaros vakarais šalta iki drebulio, ką jau kalbėti apie rudenį ir žiemą, todėl vis bandydavau jį į ką nors įvynioti. Būdama užsienyje pamačiau, kad maži šuneliai apvilkti specialiais drabužėliais, taigi paprašiau mamos ir močiutės ką nors panašaus ir mano Pupiui numegzti.“
Pamačiusi, kad drabužėliai pavyko, ir žinodama apie mažų šuniukų populiarumą Lietuvoje Aistė nutarė įkurti interneto svetainę, kurioje būtų galima užsisakyti drabužėlių mažiesiems augintiniams. „Tai nėra mano verslas ar pajamų šaltinis, tiesiog padariau šunų drabužėlių katalogą ir šiek tiek su mama ir močiute jų prigaminome“, – šypsosi Aistė.
