Reklamos agentūros „Euro RSCG MIA“ savininkas Marius Jovaiša, išleidęs antrąjį savo fotografijų albumą „Neregėta Lietuva“, ne vienam iš naujo atvėrė akis – gyvename tikrai gražioje šalyje. Bet kol kas šis 34 metų verslininkas ir fotomenininkas trumpam ją paliko, nes su žmona Brigita, penkiamete dukra Marija Izabele ir vos pusmečio sulaukusiu sūnumi Vincentu ilsisi kitoje Žemės rutulio pusėje.
Kaip fotografų gildija reagavo, kai reklamos agentūros vadovas išleido jau antrą, vėliau didžiulės sėkmės sulaukusį, fotoalbumą?
Stebėtinai pozityviai. Esu tarsi svetimkūnis tame fotografų pasaulyje, žmogus, į jį atėjęs iš verslo srities. Anksčiau, pasirodžius pirmam darbui „Tranquilia. Ramybės šalis“, jaučiau didesnį skeptiškumą. O dabar visi nuščiuvo ir, tikiuosi, įvertino meninę pusę.
Fotomenininko karjerą pradėjote nuo kitose pasaulio šalyse sukurtų vaizdų. Galbūt sąžinės graužatis išprovokavo atiduoti duoklę ir savo kraštui?
Tai gal buvo antra pagal svarbumą „Neregėtos Lietuvos“ atsiradimo priežastis. Pagrindinė, kaip ir anksčiau, išliko saviraiška ir kūrybos džiaugsmas. Norėjosi įrodyti sau, kad galiu padaryti ką nors gražaus.
Ar nerizikavote pasirinkdamas gana įprastą fotomenininkams temą?
Iš tikrųjų Lietuvos kraštovaizdis dažnai fotografuojamas, daug kur matytas. Tačiau keliaudamas po pasaulį panašių knygų vartydavau kiekvienoje didelėje, lankomoje, mylimoje šalyje. Beveik visos turi leidinių su vaizdais, fotografuotais iš oro. Antro albumo pratarmėje išsakiau drąsią mintį, kad Lietuva savo kraštovaizdžiu nė kiek neatsilieka nuo viso pasaulio.
Tą pamėginau įrodyti konkrečiomis Lietuvos ir kitų kraštų nuotraukomis. Be kūrybos malonumo, išleisti albumą mane skatino ir patriotizmas, noras padaryti ką nors gero savo gimtinei. Užaugau istorikų šeimoje, nuo mažens jaučiau Lietuvos kultūros ir paveldo sureikšminimą – tai mano tėvo viso gyvenimo tema. Jis, archeologas, nuo ketverių mane vežiodavosi į ekspedicijas. Augau stebėdamas, kaip tėvas kasinėja gyvenvietes, kapinynus, atranda senų kaulų, senovinių papuošalų, mėgina atkurti, kokie žmonės gyveno. Paaugęs ir pats susidomėjau archeologija.
Tėvo pėdomis nepasekėte?
Pasekiau. Baigiau istorijos mokslus ir turiu mokytojo diplomą. Prieš dešimtmetį kartu su tėvu įsteigėme įmonę ir leidžiame interaktyviuosius istorijos vadovėlius, kitokias mokymo priemones. Visada esu arti savo specialybės, dvyliktoje klasėje netgi parašiau Lietuvos ir visuotinės istorijos konspektus, kurių iki šiol galima įsigyti knygynuose. O dabar turiu minčių išleisti „Neregėtos Lietuvos“ versiją, skirtą vaikams. Šalia nuotraukų jiems būtina pridėti daugiau paaiškinimų, istorinių faktų ir visa tai susieti su geografija.
Tai dar ateityje, o kol kas jūs trims mėnesiams su visa šeima keičiate savo buvimo vietą...
Išvykstame į kelionę po įvairias šalis: Singapūrą, Tailandą, Filipinus, Havajus, Australiją.
Su tokiais mažais vaikais?
Abu jie dar būdami motinos pilve išmaišė pusę pasaulio. Marija, aišku, yra mačiusi daugiau, taip pat ir Havajus su Australija. O Vincentas kartu su mama iki šiol tėra buvęs Tenerifėje. Prieš pat atiduodamas albumą spausdinti dirbdavau po 20 valandų per parą, tad šeimą išsiunčiau pailsėti, kad nebūtų šalia tarsi gyvas priekaištas.
Kokiais kriterijais remdamasis šįkart sudarėte maršrutą visai šeimai?
Mūsų draugai estai Tailande visai žiemai išsinuomojo namą – nusprendėme juos aplankyti. Man patinka Singapūras, nuostabus jo operos teatras, tad kol su Marija ir Vincentu vaikštinėsiu vietiniame zoologijos sode, Brigita galės pasiklausyti Verdi. Turime pasiskirstyti, nes su vaikais į operą neįleidžia. Ir šiaip ši kelionė – tarsi mano skolos grąžinimas šeimai. Devynis mėnesius, kol buvau apsikrovęs „Neregėtos Lietuvos“ darbais, labai mažai juos mačiau.
Pusės metų sūnaus beveik visai nepažįstate...
Iš tikrųjų užkroviau didžiulę naštą Brigitai. Fantastika, kad ji mane taip palaikė. Kartais išvykdavau savaitei, o net jei ir būdavau darbe, grįždavau dešimtą, vienuoliktą ar net antrą nakties. Dirbome itin sparčiai. Stengiausi greitai viską padaryti, tada dingti ilgam, pakeliauti tik su šeima, apmąstyti, kas atlikta, subrandinti tolesnes mintis, pasiruošti darbams. Norėjome vykti į kraštus, kuriuos gerai pažįstame. Neketinome atrasti ką nors naujo, bet troškome gilintis į tai, ką jau žinome. Havajai mums labai patinka: jų gamta ir apskritai visa Polinezijos dvasia. Esu jos gerbėjas. Pernai porą mėnesių keliavome po salyną, rinkau medžiagą būsimam dokumentiniam filmui apie Polineziją. Naiviai tikėjausi iki rudens jį pabaigti, bet tai pasirodė nerealu – Lietuvos fotografavimas surijo visą laiką.
Australijoje kovo 11-ąją atidariau parodą „Neregėta Lietuva“ – norėčiau, kad vėliau ji keliautų po visas mūsų šalies atstovybes pasaulyje. Išvykose neatitrūkstu nuo darbų ir reikalų – esu visada „įsijungęs“. Turiu ištobulinęs sistemą: ir ilsėdamasis su šeima galiu fotografuoti. Tarkim, Havajuose saulė teka šeštą valandą. Keliuosi trečią, išvažiuoju pasirinktu maršrutu, fotografuoju, dirbu savo darbus, grįžtu kokią pirmą dienos ir vėl būname visi drauge: maudomės, kaitinamės saulėje ar einame pas ką nors į svečius. Paprastai neapsiribojame vien turistavimu. Įlendame į vietos visuomenę, susipažįstame su žmonėmis, imame interviu. Taip prisikasu iki labai įdomių asmenybių: valstybių vadovų, žymių sportininkų, menininkų. Kartais su šeima einame pas juos, kartais – pasikviečiame į išsinuomotą namelį. Nesiekiame aplankyti kuo daugiau kraštų, bet stengiamės kuo giliau pažinti atskirą šalį. Nebendraujant su gyventojais – tai neįmanoma, nes neužtenka apžiūrėti vien tik gamtą ar architektūrą. Pavyzdžiui, Australijoje man labai patinka ir gamta, ir vietiniai žmonės, jų kultūra, kulinarija, ekspreso kavos automatai kiekvienoje degalinėje. Naujosios Zelandijos gamta netgi gražesnė, bet ten ilgam apsistoti negalėtume. O Australiją įtraukčiau į tinkamų gyventi šalių trejetuką. Nors to tikrai neplanuojame, nes labai myliu savo kraštą.
Tai kodėl taip dažnai iš jo išvažiuojate?
Ar trys mėnesiai per metus – dažnai? Na, gal dar viena kita kelionė šiemet bus, nors laukia daug darbo ir Vilniuje.
Net ne visi milijonieriai sau leidžia atitrūkti nuo darbų ir namų trims mėnesiams. Tai – didžiulė prabanga?
Ir mes ne visais gyvenimo etapais taip galėsime. Dabar Brigitai – motinystės atostogos, o vaikai per maži mokytis. Su nerimu laukiame to meto, kai Marija pradės lankyti mokyklą, – tuomet ilgos kelionės baigsis. Tad stengiamės avansu pamatyti daugiau. Kiti negali ilgam išvažiuoti, nes galbūt siekia viską kontroliuoti, o gal – uždirbti visus pasaulio pinigus. Sunku palikti verslą, kai nepasitiki žmonėmis ir jame sukasi milijonai. Bet žmogui pinigų reikia ne tiek ir daug. Numirti ir palikti juos vaikams? Tai sugadintų jų charakterius. Kai neturi tikslo vien tik uždirbti, kai reikalai sukasi, nesvarbu, kad galbūt prasčiau nei tau būnant šalia, tada gali keliauti.
Žinau, kad kartais išsiruošiate visai kitokio pobūdžio – pavojingesniais – maršrutais nei šįsyk.
Kartą ar du per metus su keliais draugais kur nors išvažiuojame. Sugalvojame tokių sudėtingų kelionių, į kurias vykti mūsų žmonos pačios atsisako. Šiemet planuojame skristi į Papua Naująją Gvinėją, Melanezijos širdį. Ten, kur visiškai laukinis kraštas, žmonės gyvena akmens amžiuje, kur labai realūs pavojai, maliarija, kitos ligos, tropinis karštis ir drėgmė.
Kam jums reikia pavojų? Tos maliarijos ir nuodingų gyvačių?
Aišku, geriau, kad maliarijos nebūtų, nes specialiai mirčiai į nasrus nelendame. Tokiose kelionėse visada ieškome ko nors dar neatrasto. Sunkūs maršrutai masėms neprieinami. Visiems dabar rūpi autentiški, natūralūs dalykai. Prie jų prisiliesti gali tik ten, kur mažai turistų. O jie nesilanko, kur neįdomu, sudėtinga arba labai brangu. Jeigu randi būdą ir jėgų iki tokių vietų nuvažiuoti, visada įvertini faktą, kad baltasis žmogus ten – tarsi bibliografinė retenybė. Pamatai kraštą, kuris nenumindžiotas svetimų kojų ir savo ritmu gyvena tūkstančius metų. Norisi tai pačiupinėti pačiam, kol dar gali, nes turizmas pasaulyje – turbūt sparčiausiai besiplėtojantis verslas. Žmonės skverbiasi visur, tampa vis sunkiau rasti jų nepaliestų vietų, kur dar neprimėtyta kokakolos skardinių.
Norite pirmieji įbesti savo vėliavėlę į dar neatrastą žemę?
Matyt, tokiu būdu pasijuntame tarsi tyrinėtojais. Kiekvieną žmogų veda į priekį tam tikri archetipai, siekiai, motyvai: noras išreikšti save, pažinti, atrasti tiesą, pradžiuginti kitus ir panašiai. Nuo mažens jaučiu atradėjo gyslelę. Vaikystėje prisiskaičius knygų apie indėnus norėdavosi eiti į mišką, nusikirsti nudžiūvusią pušį, pasistatyti palapinę, susikurti laužą ir nakvoti miegmaišyje.
Taip iki šiol su berniukais ir žaidžiate indėnus?
Taip. Statome palapines ir kuriame laužus. Ne taip seniai mano keliones labai papildė pomėgis fotografuoti ir filmuoti. Kai pradedi į tai gilintis, ieškoti nematyto kampo, tave dar gena noras kur nors užlipti, įlįsti ar nusileisti. Pasisamdyti lėktuvėlį arba laivą.
Ar tikite, kad jeigu lemta įkristi į kokią nors properšą, tai šitaip ir bus?
Netikiu, kad lemtis nusakyta iš anksto. Tikiu principu, kad darbai sugrįžta. Man patinka vadovautis šia filosofija. Kartais matau, kad žmogus viską daro gražiai ir teisingai, padeda kitiems, o staiga likimas sudaužo jo gyvenimą. Klausiu savęs, kodėl? Bet jei pasvarstau, kad galbūt ne šiame, o kitame gyvenime jam viskas sugrįš, tuomet galiu daug ką suvokti. Man toks požiūris labai priimtinas.
Sakykite, kur radote tą auksinės kantrybės moterį, laukiančią jūsų iš pavojingiausių kelionių?
Gyvenimas mus atsitiktinai suvedė Vilniuje. Pirmą kartą susidūrėme mieste, persimetėme tik keliais žodžiais, bet vienas kitą įsidėmėjome. Po pusmečio susitikome bendrų draugų kompanijoje – tada ir „susikukavome“. Santykiai klostėsi audringai, nes esame aktyvios asmenybės. Jeigu tikėtume horoskopais, mūsų santuoka neįmanoma – mes abu Dvyniai. Brigita gimusi birželio 12-ą, aš – 21-ą. Ji labai stipri moteris su tvirta nuomone. Irgi turi polinkį į ekstremalias veiklos rūšis – anksčiau kartu su ja šokinėdavome nuo bokštų prisirišę guma, mokėmės leistis parašiutais, važinėdavome motociklais ir motoroleriais. Kol jai „įsijungė“ savisaugos instinktas, o vėliau – ir man. Dabar nebedarau tokių kvailysčių, kaip anksčiau. Praėjusią savaitę trims dienoms išvykęs į kalnus pastebėjau, kad snieglente ėmiau čiuožti kaip koks pensininkas. Gal todėl, kad jau buvau susilaužęs raktikaulį, o gal paveikė mintis, kad turiu rūpintis vaikais. Anksčiau po miestą važinėdavau be saugos diržo, bet pernai nusprendžiau segtis. Ne dėl savo saugumo, bet kad vaikai matytų pavyzdį. Labai įdomu stebėti augantį savo socialinės atsakomybės jausmą.
Ar žmona neprašo, kad nebevyktumėte į pavojingas keliones?
Ji žino, kad dabar viską darau labai atsargiai, ir tiki, kad nekrečiu kvailysčių. Brigita supranta, kad man reikia bent kartą per metus patirti ką nors ekstremalaus. Bet, kaip ir kiekviena moteris, turi būdų, kaip iš vyro išreikalauti lygiaverčių mainų. Ir pats jaučiu, kad žmona kažką aukoja, kad aš ramiai kelias savaites galėčiau pakeliauti su draugais. Moralinę skolą įmanoma grąžinti, pavyzdžiui, pažadu, jog būtinai tik dviese išvažiuosime ilgo savaitgalio į Romą. Brigita turi pomėgių, tad randame būdų susitarti, kad ir aš galėčiau keliauti, ir ji išpildytų savo lūkesčius. Galų gale ir žmonai malonu, kai mano kelionės virsta konkrečiais darbais, – tuomet jos įgyja daugiau prasmės. Kai tik įmanoma, stengiuosi šeimą pasiimti kartu. Jeigu tik vaikus įleidžia, drauge visur vykstame, plaukiame, skrendame. Brigita tikrai protinga, atsakinga moteris – labai ja džiaugiuosi. Ji turi ir kūrybos gyslelę. Mano sukurtam albumui apie Lietuvą vasarą parašė eilėraštį – tai buvo itin gražu ir netikėta. Kai jį perskaitė, man net ašaros pasirodė. Per pristatymą visiems jį perskaičiau, nors Brigita nelabai norėjo. Matyt, drovėjosi savo poetinių sugebėjimų, kurie, mano požiūriu, tikrai neeiliniai.
O gal prisiekusiam keliautojui patogiau būti vienišam – neturėti šeimos?
Daug tokių esu matęs. Bet žmogus – sociali būtybė, normalu, kada jis kuria šeimą, turi tėvus, senelius, vaikus, žmoną. Sąmoningai visko atsisakyti vien dėl to, kad taip patogiau, manau, kvaila. Juk kelionės nėra savitikslis dalykas. Mes keliaujame tam, kad pažintume ir pasaulį, ir save. Dabar, kai dukra paaugo, norisi jai parodyti daugiau, nuvežti į gamtos parką ar naktinį safarį. Smagu žmonai papasakoti įspūdžius, padiskutuoti. Brigita kelionėse dažnai rašo dienoraštį, aš filmuoju, fotografuoju. O kai kur nors važiuoju vienas, būna truputį liūdna. Nesvarbu, kad greitai integruojuosi ir susirandu draugų. Yra žmonių, kurie neskirti šeimai, bet, manyčiau, prasminga ją turėti.
Kaip fotografų gildija reagavo, kai reklamos agentūros vadovas išleido jau antrą, vėliau didžiulės sėkmės sulaukusį, fotoalbumą?
Stebėtinai pozityviai. Esu tarsi svetimkūnis tame fotografų pasaulyje, žmogus, į jį atėjęs iš verslo srities. Anksčiau, pasirodžius pirmam darbui „Tranquilia. Ramybės šalis“, jaučiau didesnį skeptiškumą. O dabar visi nuščiuvo ir, tikiuosi, įvertino meninę pusę.
Fotomenininko karjerą pradėjote nuo kitose pasaulio šalyse sukurtų vaizdų. Galbūt sąžinės graužatis išprovokavo atiduoti duoklę ir savo kraštui?
Tai gal buvo antra pagal svarbumą „Neregėtos Lietuvos“ atsiradimo priežastis. Pagrindinė, kaip ir anksčiau, išliko saviraiška ir kūrybos džiaugsmas. Norėjosi įrodyti sau, kad galiu padaryti ką nors gražaus.
Ar nerizikavote pasirinkdamas gana įprastą fotomenininkams temą?
Iš tikrųjų Lietuvos kraštovaizdis dažnai fotografuojamas, daug kur matytas. Tačiau keliaudamas po pasaulį panašių knygų vartydavau kiekvienoje didelėje, lankomoje, mylimoje šalyje. Beveik visos turi leidinių su vaizdais, fotografuotais iš oro. Antro albumo pratarmėje išsakiau drąsią mintį, kad Lietuva savo kraštovaizdžiu nė kiek neatsilieka nuo viso pasaulio.
Tą pamėginau įrodyti konkrečiomis Lietuvos ir kitų kraštų nuotraukomis. Be kūrybos malonumo, išleisti albumą mane skatino ir patriotizmas, noras padaryti ką nors gero savo gimtinei. Užaugau istorikų šeimoje, nuo mažens jaučiau Lietuvos kultūros ir paveldo sureikšminimą – tai mano tėvo viso gyvenimo tema. Jis, archeologas, nuo ketverių mane vežiodavosi į ekspedicijas. Augau stebėdamas, kaip tėvas kasinėja gyvenvietes, kapinynus, atranda senų kaulų, senovinių papuošalų, mėgina atkurti, kokie žmonės gyveno. Paaugęs ir pats susidomėjau archeologija.
Tėvo pėdomis nepasekėte?
Pasekiau. Baigiau istorijos mokslus ir turiu mokytojo diplomą. Prieš dešimtmetį kartu su tėvu įsteigėme įmonę ir leidžiame interaktyviuosius istorijos vadovėlius, kitokias mokymo priemones. Visada esu arti savo specialybės, dvyliktoje klasėje netgi parašiau Lietuvos ir visuotinės istorijos konspektus, kurių iki šiol galima įsigyti knygynuose. O dabar turiu minčių išleisti „Neregėtos Lietuvos“ versiją, skirtą vaikams. Šalia nuotraukų jiems būtina pridėti daugiau paaiškinimų, istorinių faktų ir visa tai susieti su geografija.
Tai dar ateityje, o kol kas jūs trims mėnesiams su visa šeima keičiate savo buvimo vietą...
Išvykstame į kelionę po įvairias šalis: Singapūrą, Tailandą, Filipinus, Havajus, Australiją.
Su tokiais mažais vaikais?
Abu jie dar būdami motinos pilve išmaišė pusę pasaulio. Marija, aišku, yra mačiusi daugiau, taip pat ir Havajus su Australija. O Vincentas kartu su mama iki šiol tėra buvęs Tenerifėje. Prieš pat atiduodamas albumą spausdinti dirbdavau po 20 valandų per parą, tad šeimą išsiunčiau pailsėti, kad nebūtų šalia tarsi gyvas priekaištas.
Kokiais kriterijais remdamasis šįkart sudarėte maršrutą visai šeimai?
Mūsų draugai estai Tailande visai žiemai išsinuomojo namą – nusprendėme juos aplankyti. Man patinka Singapūras, nuostabus jo operos teatras, tad kol su Marija ir Vincentu vaikštinėsiu vietiniame zoologijos sode, Brigita galės pasiklausyti Verdi. Turime pasiskirstyti, nes su vaikais į operą neįleidžia. Ir šiaip ši kelionė – tarsi mano skolos grąžinimas šeimai. Devynis mėnesius, kol buvau apsikrovęs „Neregėtos Lietuvos“ darbais, labai mažai juos mačiau.
Pusės metų sūnaus beveik visai nepažįstate...
Iš tikrųjų užkroviau didžiulę naštą Brigitai. Fantastika, kad ji mane taip palaikė. Kartais išvykdavau savaitei, o net jei ir būdavau darbe, grįždavau dešimtą, vienuoliktą ar net antrą nakties. Dirbome itin sparčiai. Stengiausi greitai viską padaryti, tada dingti ilgam, pakeliauti tik su šeima, apmąstyti, kas atlikta, subrandinti tolesnes mintis, pasiruošti darbams. Norėjome vykti į kraštus, kuriuos gerai pažįstame. Neketinome atrasti ką nors naujo, bet troškome gilintis į tai, ką jau žinome. Havajai mums labai patinka: jų gamta ir apskritai visa Polinezijos dvasia. Esu jos gerbėjas. Pernai porą mėnesių keliavome po salyną, rinkau medžiagą būsimam dokumentiniam filmui apie Polineziją. Naiviai tikėjausi iki rudens jį pabaigti, bet tai pasirodė nerealu – Lietuvos fotografavimas surijo visą laiką.
Australijoje kovo 11-ąją atidariau parodą „Neregėta Lietuva“ – norėčiau, kad vėliau ji keliautų po visas mūsų šalies atstovybes pasaulyje. Išvykose neatitrūkstu nuo darbų ir reikalų – esu visada „įsijungęs“. Turiu ištobulinęs sistemą: ir ilsėdamasis su šeima galiu fotografuoti. Tarkim, Havajuose saulė teka šeštą valandą. Keliuosi trečią, išvažiuoju pasirinktu maršrutu, fotografuoju, dirbu savo darbus, grįžtu kokią pirmą dienos ir vėl būname visi drauge: maudomės, kaitinamės saulėje ar einame pas ką nors į svečius. Paprastai neapsiribojame vien turistavimu. Įlendame į vietos visuomenę, susipažįstame su žmonėmis, imame interviu. Taip prisikasu iki labai įdomių asmenybių: valstybių vadovų, žymių sportininkų, menininkų. Kartais su šeima einame pas juos, kartais – pasikviečiame į išsinuomotą namelį. Nesiekiame aplankyti kuo daugiau kraštų, bet stengiamės kuo giliau pažinti atskirą šalį. Nebendraujant su gyventojais – tai neįmanoma, nes neužtenka apžiūrėti vien tik gamtą ar architektūrą. Pavyzdžiui, Australijoje man labai patinka ir gamta, ir vietiniai žmonės, jų kultūra, kulinarija, ekspreso kavos automatai kiekvienoje degalinėje. Naujosios Zelandijos gamta netgi gražesnė, bet ten ilgam apsistoti negalėtume. O Australiją įtraukčiau į tinkamų gyventi šalių trejetuką. Nors to tikrai neplanuojame, nes labai myliu savo kraštą.
Tai kodėl taip dažnai iš jo išvažiuojate?
Ar trys mėnesiai per metus – dažnai? Na, gal dar viena kita kelionė šiemet bus, nors laukia daug darbo ir Vilniuje.
Net ne visi milijonieriai sau leidžia atitrūkti nuo darbų ir namų trims mėnesiams. Tai – didžiulė prabanga?
Ir mes ne visais gyvenimo etapais taip galėsime. Dabar Brigitai – motinystės atostogos, o vaikai per maži mokytis. Su nerimu laukiame to meto, kai Marija pradės lankyti mokyklą, – tuomet ilgos kelionės baigsis. Tad stengiamės avansu pamatyti daugiau. Kiti negali ilgam išvažiuoti, nes galbūt siekia viską kontroliuoti, o gal – uždirbti visus pasaulio pinigus. Sunku palikti verslą, kai nepasitiki žmonėmis ir jame sukasi milijonai. Bet žmogui pinigų reikia ne tiek ir daug. Numirti ir palikti juos vaikams? Tai sugadintų jų charakterius. Kai neturi tikslo vien tik uždirbti, kai reikalai sukasi, nesvarbu, kad galbūt prasčiau nei tau būnant šalia, tada gali keliauti.
Žinau, kad kartais išsiruošiate visai kitokio pobūdžio – pavojingesniais – maršrutais nei šįsyk.
Kartą ar du per metus su keliais draugais kur nors išvažiuojame. Sugalvojame tokių sudėtingų kelionių, į kurias vykti mūsų žmonos pačios atsisako. Šiemet planuojame skristi į Papua Naująją Gvinėją, Melanezijos širdį. Ten, kur visiškai laukinis kraštas, žmonės gyvena akmens amžiuje, kur labai realūs pavojai, maliarija, kitos ligos, tropinis karštis ir drėgmė.
Kam jums reikia pavojų? Tos maliarijos ir nuodingų gyvačių?
Aišku, geriau, kad maliarijos nebūtų, nes specialiai mirčiai į nasrus nelendame. Tokiose kelionėse visada ieškome ko nors dar neatrasto. Sunkūs maršrutai masėms neprieinami. Visiems dabar rūpi autentiški, natūralūs dalykai. Prie jų prisiliesti gali tik ten, kur mažai turistų. O jie nesilanko, kur neįdomu, sudėtinga arba labai brangu. Jeigu randi būdą ir jėgų iki tokių vietų nuvažiuoti, visada įvertini faktą, kad baltasis žmogus ten – tarsi bibliografinė retenybė. Pamatai kraštą, kuris nenumindžiotas svetimų kojų ir savo ritmu gyvena tūkstančius metų. Norisi tai pačiupinėti pačiam, kol dar gali, nes turizmas pasaulyje – turbūt sparčiausiai besiplėtojantis verslas. Žmonės skverbiasi visur, tampa vis sunkiau rasti jų nepaliestų vietų, kur dar neprimėtyta kokakolos skardinių.
Norite pirmieji įbesti savo vėliavėlę į dar neatrastą žemę?
Matyt, tokiu būdu pasijuntame tarsi tyrinėtojais. Kiekvieną žmogų veda į priekį tam tikri archetipai, siekiai, motyvai: noras išreikšti save, pažinti, atrasti tiesą, pradžiuginti kitus ir panašiai. Nuo mažens jaučiu atradėjo gyslelę. Vaikystėje prisiskaičius knygų apie indėnus norėdavosi eiti į mišką, nusikirsti nudžiūvusią pušį, pasistatyti palapinę, susikurti laužą ir nakvoti miegmaišyje.
Taip iki šiol su berniukais ir žaidžiate indėnus?
Taip. Statome palapines ir kuriame laužus. Ne taip seniai mano keliones labai papildė pomėgis fotografuoti ir filmuoti. Kai pradedi į tai gilintis, ieškoti nematyto kampo, tave dar gena noras kur nors užlipti, įlįsti ar nusileisti. Pasisamdyti lėktuvėlį arba laivą.
Ar tikite, kad jeigu lemta įkristi į kokią nors properšą, tai šitaip ir bus?
Netikiu, kad lemtis nusakyta iš anksto. Tikiu principu, kad darbai sugrįžta. Man patinka vadovautis šia filosofija. Kartais matau, kad žmogus viską daro gražiai ir teisingai, padeda kitiems, o staiga likimas sudaužo jo gyvenimą. Klausiu savęs, kodėl? Bet jei pasvarstau, kad galbūt ne šiame, o kitame gyvenime jam viskas sugrįš, tuomet galiu daug ką suvokti. Man toks požiūris labai priimtinas.
Sakykite, kur radote tą auksinės kantrybės moterį, laukiančią jūsų iš pavojingiausių kelionių?
Gyvenimas mus atsitiktinai suvedė Vilniuje. Pirmą kartą susidūrėme mieste, persimetėme tik keliais žodžiais, bet vienas kitą įsidėmėjome. Po pusmečio susitikome bendrų draugų kompanijoje – tada ir „susikukavome“. Santykiai klostėsi audringai, nes esame aktyvios asmenybės. Jeigu tikėtume horoskopais, mūsų santuoka neįmanoma – mes abu Dvyniai. Brigita gimusi birželio 12-ą, aš – 21-ą. Ji labai stipri moteris su tvirta nuomone. Irgi turi polinkį į ekstremalias veiklos rūšis – anksčiau kartu su ja šokinėdavome nuo bokštų prisirišę guma, mokėmės leistis parašiutais, važinėdavome motociklais ir motoroleriais. Kol jai „įsijungė“ savisaugos instinktas, o vėliau – ir man. Dabar nebedarau tokių kvailysčių, kaip anksčiau. Praėjusią savaitę trims dienoms išvykęs į kalnus pastebėjau, kad snieglente ėmiau čiuožti kaip koks pensininkas. Gal todėl, kad jau buvau susilaužęs raktikaulį, o gal paveikė mintis, kad turiu rūpintis vaikais. Anksčiau po miestą važinėdavau be saugos diržo, bet pernai nusprendžiau segtis. Ne dėl savo saugumo, bet kad vaikai matytų pavyzdį. Labai įdomu stebėti augantį savo socialinės atsakomybės jausmą.
Ar žmona neprašo, kad nebevyktumėte į pavojingas keliones?
Ji žino, kad dabar viską darau labai atsargiai, ir tiki, kad nekrečiu kvailysčių. Brigita supranta, kad man reikia bent kartą per metus patirti ką nors ekstremalaus. Bet, kaip ir kiekviena moteris, turi būdų, kaip iš vyro išreikalauti lygiaverčių mainų. Ir pats jaučiu, kad žmona kažką aukoja, kad aš ramiai kelias savaites galėčiau pakeliauti su draugais. Moralinę skolą įmanoma grąžinti, pavyzdžiui, pažadu, jog būtinai tik dviese išvažiuosime ilgo savaitgalio į Romą. Brigita turi pomėgių, tad randame būdų susitarti, kad ir aš galėčiau keliauti, ir ji išpildytų savo lūkesčius. Galų gale ir žmonai malonu, kai mano kelionės virsta konkrečiais darbais, – tuomet jos įgyja daugiau prasmės. Kai tik įmanoma, stengiuosi šeimą pasiimti kartu. Jeigu tik vaikus įleidžia, drauge visur vykstame, plaukiame, skrendame. Brigita tikrai protinga, atsakinga moteris – labai ja džiaugiuosi. Ji turi ir kūrybos gyslelę. Mano sukurtam albumui apie Lietuvą vasarą parašė eilėraštį – tai buvo itin gražu ir netikėta. Kai jį perskaitė, man net ašaros pasirodė. Per pristatymą visiems jį perskaičiau, nors Brigita nelabai norėjo. Matyt, drovėjosi savo poetinių sugebėjimų, kurie, mano požiūriu, tikrai neeiliniai.
O gal prisiekusiam keliautojui patogiau būti vienišam – neturėti šeimos?
Daug tokių esu matęs. Bet žmogus – sociali būtybė, normalu, kada jis kuria šeimą, turi tėvus, senelius, vaikus, žmoną. Sąmoningai visko atsisakyti vien dėl to, kad taip patogiau, manau, kvaila. Juk kelionės nėra savitikslis dalykas. Mes keliaujame tam, kad pažintume ir pasaulį, ir save. Dabar, kai dukra paaugo, norisi jai parodyti daugiau, nuvežti į gamtos parką ar naktinį safarį. Smagu žmonai papasakoti įspūdžius, padiskutuoti. Brigita kelionėse dažnai rašo dienoraštį, aš filmuoju, fotografuoju. O kai kur nors važiuoju vienas, būna truputį liūdna. Nesvarbu, kad greitai integruojuosi ir susirandu draugų. Yra žmonių, kurie neskirti šeimai, bet, manyčiau, prasminga ją turėti.
