Gražesnę Niujorko panoramą sunku įsivaizduoti - pro restorano „Cipriani" langus atrodo, kad didmiestis tiesiog išsitiesė po kojomis. Tai tik viena iš priežasčių, kodėl Angelo Acquistai (52) net nekilo minties, kad kitur galėtų kelti puotą savo ir Svetlanos Griaznovos (34) vestuvių garbei.
Svetlanai kalbant telefonu girdėti įprastinis namų triukšmas - Alessandros trepsėjimas, Angelo balsas. Ausiai mielas namų šurmulys. Toks, kokio Svetlana ir norėjo. „Tai moteris, kuri žino, ko nori. Tokiai moteriai nesunku suteikti laimės", - yra sakęs Angelo. „Visada žinojau, ko noriu, ir to siekiau. Viduje pajusdavau, tai man ar ne", - tvirtina Svetlana ir džiugiu balsu pasakoja apie spalio pradžioje Niujorke įvykusį pokylį.
Dar vienos vestuvės? Amžiną ištikimybę pora jau du sykius prisiekė: 2006-ųjų lapkritį Svetlana ir Angelo Niujorke padėjo parašus civilinės santuokos dokumentuose, 2008-ųjų vasarą žengė prie altoriaus Vilniuje ir atšoko sutuoktuves „Stiklių" restorane, „Klimkynės" kaimo turizmo sodyboje. Tačiau pora negalėjo dar sykį nepakelti taurių šampano už savo laimę mieste, kuris kadaise priėmė devynmetį Angelo, su šeima persikėlusį iš Sicilijos, ir po kelių dešimtmečių Svetlaną, įkopti į mados olimpą sumaniusią dvidešimtmetę iš Jašiūnų. Norėjosi su artimaisiais ir draugais pasidžiaugti švente, o visų susodinti į lėktuvą ir atskraidinti į Lietuvą neįmanoma. Tada ir kilo mintis surengti širdžiai mieliems žmonėms dar vieną šventę (Angelo itin svetingas ir geras kulinaras, mėgsta kviesti draugus į namus ir stebinti juos savo sugebėjimais), tačiau ne dar vienas vestuves. Net ir besirenkančios, kaip norėtų tą vakarą pasipuošti, Svetlanos galvoje sukosi mintis, kad suknelė būtų balta, tačiau ne nuotakos. Net nesvarstė galimybės vėl pasipuošti Juozo Statkevičiaus kurtu apdaru („saugau ją kaip relikviją. Gal dukra sumanys ja vilkėdama tuoktis"), o pasirinko bičiulio dizainerio Marco Bouwer kurtą drabužį.
Vestuvėmis Lietuvoje rūpinosi pati Svetlana, pokylis Niujorke - Angelo galvos skausmas. Nors koks rūpestis, kai net diskutuoti nereikėjo, kur jis vyks. Ne tik dėl pro restorano „Cipriani" langus atsiveriančio vaizdo („niekur tokio Niujorko nepamatysi"). Svetlana ir Angelo jame mėgsta lankytis. „Be abejonės, tai geriausias Niujorko restoranas, - tvirtina Svetlana. - Kai užsimanome pasilinksminti, pašokti - čia vakarais skamba gyva muzika, o man kyla noras pasipuošti vakarine suknele, išsiruošiame būtent į jį."
Prie valgiaraščio sukti galvos taip pat nereikėjo - dažni restorano lankytojai puikiausiai žinojo, ką nori pasiūlyti savo svečiams, o jų sukviesta apie šimtą aštuoniasdešimt. „Kokie buvo užkandžiai, net nepasakysiu - tuo metu sutikau svečius ir su visais norėjosi pabendrauti. Tik išgėriau šampano", - prisimindama juokiasi nuotaka. Prie stalų prisėdusiems svečiams pirmiausia buvo patiekta apkeptų makaronų („mėgstamiausias mūsų patiekalas"), paskui visi galėjo rinktis patiekalus iš veršienos ar omarų. Svetlana atsisakė didžiulio jaunavedžių torto. „Jis juk buvo Vilniuje", - paaiškina. Deserto patiekta „Cipriani" pasididžiavimu vadinamo šokoladinio torto („pats skaniausias Niujorke").
Visą vakarą Niujorke lydėjo vestuvių Lietuvoje aura. Jo pradžioje Angelo papasakojo svečiams apie šventę Svetlanos gimtinėje, o paskui didžiuliame ekrane buvo parodytas septynių minučių trukmės filmas apie dvi svarbiausias dienas jų gyvenime. Svetlana buvo maloniai sujaudinta išvydusi, kaip svečiai braukia ašaras. Ne vienas priėjo dar sykį pasveikinti jaunavedžius. Svetlanos mamai Sofijai Griaznovai, daug prisidėjusiai, kad šventė Lietuvoje pavyktų, buvo itin malonu, jog išrankiai didmiesčio publikai taip patiko vestuvėse sukurta atmosfera.
Labiausiai Svetlaną ir Angelo nustebino tą vakarą Niujorke išdrąsėjusi jų mažylė, kuri užsižiūrėjusi į ekrane vis rodomas fotografijas iš tėvų vestuvių, pasigirdus muzikai, išėjo į šokių aikštelės vidurį ir pradėjo suktis. „Alessandra juk taip gėdijasi svetimų", - nustebo Svetlana. Muzika tą vakarą liejosi pati įvairiausia. Norėdami įtikti visiems svečiams, šeimininkai užsakė, kad grotų įvairių stilių muziką - nuo praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio iki šiuolaikinių melodijų. Tad skambėjo ir tango, ir valsas. Šokti mėgstanti Svetlana sukosi ir sukosi. Aišku, kitą dieną kojas skaudėjo - įprastą vakarą, kai išeina pasilinksminti, tiek nešoka. Kokios vestuvinės dovanos ji sulaukė iš vyro? „Mane vyras dažnai mėgsta nustebinti - juvelyriniais dirbiniais ar kelionėmis, tad vestuvių proga specialios net nelaukiau. Vestuvės Lietuvoje ir pokylis Niujorke - geriausios dovanos."
Ne vienas svečias klausė, gal jaunavedžiai dar ketina susituokti kokioje nors romantiškoje vietoje - tarkim, akinančio žydrumo paplūdimyje. „Tikrai nieko panašaus neplanuojame. Mūsų vestuvės jau buvo Vilniuje. Tikiuosi, vienintelės visam gyvenimui, - nusikvatoja. - Nebent kada nors sumanysime paminėti kokį nors jubiliejų." Kuo apvalesnį, telieka palinkėti...