Verslininkė Rasa Martens ilgai abejojo, ar verta susigundyti „Lietuvos šokių dešimtuku“. Apsispręsti padėjo tai, kad manė nebijanti tiesioginio eterio – ne kartą yra dalyvavusi laidose ir prieš kameras neprarasdavo iškalbos. Tačiau šokiai buvo visai kas kita… Ir jie beveik apvertė Rasos gyvenimą.
Ką televizija gali pakeisti su ja iki tol nesusijusio žmogaus gyvenime?
Supratau, kad ji yra labai didelė jėga! Kol pati ten neatsidūriau, apie tai nesusimąstydavau – televizija neatrodė svarbi. Didžiulis stresas, didelė atsakomybė ir nemaža kritikos dozė mane supurtė iki pirštų galiukų. Projektas turėjo ir realybės šou elementų – puikiai suvokiau, jog kamera fiksuos kiekvieną veido raumens krustelėjimą; regis, buvau tam pasiruošusi, bet, patikėkite, kai taip nutinka tikrovėje, iš pradžių sunku suvaldyti emocijas. O paskui, gana negailestingai kritikuojama komisijos pirmininko, nusprendžiau kreipti dėmesį vien į teigiamus dalykus: jei pagiria, kad graži suknelė, kad esu žavi moteris, – ko daugiau reikia? Juokaudavau: na, kad graži, imsiu ir patikėsiu! Nes girdėdama tai iš artimųjų pripranti ir manai, kad jie neobjektyvūs, kad taip sako tik iš meilės.
Buvo itin sunkių momentų?
Kai viskas praeina, jie išsitrina ir lieka vien geri prisiminimai – gal todėl užsikrečiama televizijos virusu? Pasimiršta nežmoniškas fizinis nuovargis, stresas. Prieš kiekvieną pasirodymą mane tiesiog sukaustydavo įtampa, ją jausdavo ir projekte dalyvaujantys televizijos darbuotojai. Vėliau stebino net tarp labai draugiškai sutariančių dalyvių atsiradusios „povandeninės srovės“. Man naiviai atrodė: visiems mums televizija suteikė šansą, kuriuo galime pasinaudoti ir siekti savų tikslų nekenkdami kitiems... Juokinga: versle esu vėtyta ir mėtyta, o čia kažkodėl įsivaizdavau, kad tai – tik žaidimas, kad galioja kitokios taisyklės. Tačiau jei kas prašytų sudėti pliusus ir minusus, pirmųjų būtų daugiau. Susiradau naujų draugų. Susidomėjau šokiais – dabar be jų baigiu išsikraustyti iš proto! Žinau, kad grįžusi po trumpos kelionės būtinai eisiu šokti! Kur ir kaip, tikiuosi, padės nuspręsti buvęs šokių partneris Arturas Bajoras. Net pačiai keista, kad per keturis mėnesius viskas taip pasikeitė.
Tapote žinomesnė?
Ne tik. Anksčiau mane pažinojo mažas verslo žmonių būrelis, o dabar džiugiai stebina tai, kad kartais priėję nepažįstamieji pasako ką nors gražaus. Suprantu, kad toks populiarumas laikinas, kad veidus, kuriuos įsidėmėjo žiūrovai, tuojau pat pakeis kiti, bet tai malonu. Visgi turėjau galvoje kitokius pokyčius: įgijau pasitikėjimo savimi, supratau, kad gyvenime svarbu ne vien darbas ir namai. Kad dar yra daug neatrastų dalykų...
Tarkim, naktiniai klubai, ar ne?
Taip. Bet tik tie, kuriuose netrūksta erdvės šokti. Ieškau judesio, šokio siautulio...
Ar dalyvavimas projekte nepakeitė santykių su vyru Johannu?
Į pabaigą jis nuo manęs užsikrėtė nervingumu. Buvau labai nuvargusi. Slėgė tai, kad sugriuvo planai kur nors išvažiuoti, – maniau, jog iškrisime anksčiau. Jam turbūt negalėjo labai patikti, kad, net būdama šalia, mintimis skrajodavau kitur: rūpindavausi, koks bus kitas pasirodymas, kokie drabužiai, kokia muzika. Keturis mėnesius gyvenau visiškai naują gyvenimą. Antra vertus, tuo metu Johannas itin daug dirbo. Jam pasisekė – būdama laisvesnė, būčiau iškėlusi skandalą dėl dėmesio trūkumo! Svarbiausia, kad iš esmės jis mane palaikė.
Ir tuomet, kai po transliacijos grįždavote namo paryčiais?
Manau, ilgai su juo gyvenu ir gerai jį pažįstu, tad būčiau pajutusi pavydą ar nepasitenkinimą, bet nepajutau. Šeštadieniais po vidurnakčio visiems šokėjams kraujyje siautėdavo adrenalinas: ramiai grįžti namo ir užmigti atrodė neįmanomas dalykas. Šokdavome toliau: iš pradžių – LRT, vėliau – kuriame nors naktiniame klube. Tiesa, kartais Johanną, kaip ir kiekvieną vyrą, „užknisdavo“, kad tuos kelis mėnesius skraidyte skraidžiau: tik susimetu daiktus, ir manęs jau nėra! Bet įdomiausia, kad tą šeštadienį, kai niekur nebereikėjo važiuoti, jis nustebęs paklausė: „Tai niekur neini?“
Ar televizijos jėga galėtų išklibinti tarpusavio santykius?
Tikrai taip. Juk ji privertė mane susimąstyti apie mūsų gyvenimo būdą. Gyvenome gerai ir laimingai, bet bėda: supratau, kad taip neturėtų gyventi trisdešimtmetė. Aš juk neturėjau nerūpestingos jaunystės – vien dirbau ir mokiausi. Ir dabar dienos ėjo taip... Gal kartais per rimtai, per sėsliai, per nuobodžiai.
O ar norės jūsų vyras tą gyvenimą keisti? Jis juk projekte nedalyvavo, tokių minčių gali ir neturėti...
Visko gali būti. Bet mane išjudino projektas, o aš būsiu tas žmogus, kuris išjudins Johanną. Jeigu pavyks... Jis gi gana jaunas žmogus, kad rūpėtų vien darbas. Labai norėčiau aktyviau leisti laisvalaikį. Nepajutome, kada tapome savo darbo įkaitais. Visada esi nuvargęs, ir tas nuovargis žudo tiesiogiai. Turėjau didelių rūpesčių dėl sveikatos, bet nelabai kreipiau dėmesį į gydytojų reikalavimus sau skirti daugiau poilsio; dabar pasižadėjau elgtis kitaip. Tendencijų jau yra: kaip niekada dažnai juokiuosi... Ir savo artimiesiems būdama tokia, kokia esu šiuo metu, galiu duoti daugiau – pirmiausia džiaugsmo!
Jei kas pasiūlytų tapti laidos vedėja, sutiktumėte?
Anksčiau maniau: ne, niekada! Dabar taip nebeteigčiau. Nes jaučiuosi gerokai pamurkdyta ir nemažai išmokusi.
Bet kas tai per stebuklinga jėga, kuri taip įtraukia?
Na, faina! Tai teikia pasitikėjimo savimi, nors esu tvirtai ant žemės stovintis, realiai save vertinantis žmogus ir į teliką nesiveržiu. Ta trauka turbūt susijusi su teigiamomis emocijomis. Po streso ateina euforijos akimirkos, kurių tikrovėje patiri ne itin dažnai. Be to, į eterį visada patenki gražus: nugrimuotas, sušukuotas, papuoštas – taigi jautiesi pakylėtas. Malonu, kad tavo pastangas kažkas stebi, vertina. Tai veža“ Savo darbe juk dirbi, varai varai įprastą vagą, nelaukdamas ir nesitikėdamas jokių pagyrų. Dabar tik svarbu, kad vėl neįtrauktų rutina. Kai pernai mane operavo ir atsibudau po narkozės, pažadėjau sau: gyvensiu kitaip. Laikiausi šio pažado kokius tris mėnesius, paskui vėl įšokau į tą pačią vagelę... Padariau dar vieną atradimą: būdama labiau užsiėmusi įpratau savo darbus perduoti kitiems – pirma tam nesiryždavau ir neleisdavau atsiskleisti žmonėms, kurie buvo pasirengę prisiimti atsakomybę. Šito pagaliau išmokau, o kiti geri dalykai – dar priešaky!
Ką televizija gali pakeisti su ja iki tol nesusijusio žmogaus gyvenime?
Supratau, kad ji yra labai didelė jėga! Kol pati ten neatsidūriau, apie tai nesusimąstydavau – televizija neatrodė svarbi. Didžiulis stresas, didelė atsakomybė ir nemaža kritikos dozė mane supurtė iki pirštų galiukų. Projektas turėjo ir realybės šou elementų – puikiai suvokiau, jog kamera fiksuos kiekvieną veido raumens krustelėjimą; regis, buvau tam pasiruošusi, bet, patikėkite, kai taip nutinka tikrovėje, iš pradžių sunku suvaldyti emocijas. O paskui, gana negailestingai kritikuojama komisijos pirmininko, nusprendžiau kreipti dėmesį vien į teigiamus dalykus: jei pagiria, kad graži suknelė, kad esu žavi moteris, – ko daugiau reikia? Juokaudavau: na, kad graži, imsiu ir patikėsiu! Nes girdėdama tai iš artimųjų pripranti ir manai, kad jie neobjektyvūs, kad taip sako tik iš meilės.
Buvo itin sunkių momentų?
Kai viskas praeina, jie išsitrina ir lieka vien geri prisiminimai – gal todėl užsikrečiama televizijos virusu? Pasimiršta nežmoniškas fizinis nuovargis, stresas. Prieš kiekvieną pasirodymą mane tiesiog sukaustydavo įtampa, ją jausdavo ir projekte dalyvaujantys televizijos darbuotojai. Vėliau stebino net tarp labai draugiškai sutariančių dalyvių atsiradusios „povandeninės srovės“. Man naiviai atrodė: visiems mums televizija suteikė šansą, kuriuo galime pasinaudoti ir siekti savų tikslų nekenkdami kitiems... Juokinga: versle esu vėtyta ir mėtyta, o čia kažkodėl įsivaizdavau, kad tai – tik žaidimas, kad galioja kitokios taisyklės. Tačiau jei kas prašytų sudėti pliusus ir minusus, pirmųjų būtų daugiau. Susiradau naujų draugų. Susidomėjau šokiais – dabar be jų baigiu išsikraustyti iš proto! Žinau, kad grįžusi po trumpos kelionės būtinai eisiu šokti! Kur ir kaip, tikiuosi, padės nuspręsti buvęs šokių partneris Arturas Bajoras. Net pačiai keista, kad per keturis mėnesius viskas taip pasikeitė.
Tapote žinomesnė?
Ne tik. Anksčiau mane pažinojo mažas verslo žmonių būrelis, o dabar džiugiai stebina tai, kad kartais priėję nepažįstamieji pasako ką nors gražaus. Suprantu, kad toks populiarumas laikinas, kad veidus, kuriuos įsidėmėjo žiūrovai, tuojau pat pakeis kiti, bet tai malonu. Visgi turėjau galvoje kitokius pokyčius: įgijau pasitikėjimo savimi, supratau, kad gyvenime svarbu ne vien darbas ir namai. Kad dar yra daug neatrastų dalykų...
Tarkim, naktiniai klubai, ar ne?
Taip. Bet tik tie, kuriuose netrūksta erdvės šokti. Ieškau judesio, šokio siautulio...
Ar dalyvavimas projekte nepakeitė santykių su vyru Johannu?
Į pabaigą jis nuo manęs užsikrėtė nervingumu. Buvau labai nuvargusi. Slėgė tai, kad sugriuvo planai kur nors išvažiuoti, – maniau, jog iškrisime anksčiau. Jam turbūt negalėjo labai patikti, kad, net būdama šalia, mintimis skrajodavau kitur: rūpindavausi, koks bus kitas pasirodymas, kokie drabužiai, kokia muzika. Keturis mėnesius gyvenau visiškai naują gyvenimą. Antra vertus, tuo metu Johannas itin daug dirbo. Jam pasisekė – būdama laisvesnė, būčiau iškėlusi skandalą dėl dėmesio trūkumo! Svarbiausia, kad iš esmės jis mane palaikė.
Ir tuomet, kai po transliacijos grįždavote namo paryčiais?
Manau, ilgai su juo gyvenu ir gerai jį pažįstu, tad būčiau pajutusi pavydą ar nepasitenkinimą, bet nepajutau. Šeštadieniais po vidurnakčio visiems šokėjams kraujyje siautėdavo adrenalinas: ramiai grįžti namo ir užmigti atrodė neįmanomas dalykas. Šokdavome toliau: iš pradžių – LRT, vėliau – kuriame nors naktiniame klube. Tiesa, kartais Johanną, kaip ir kiekvieną vyrą, „užknisdavo“, kad tuos kelis mėnesius skraidyte skraidžiau: tik susimetu daiktus, ir manęs jau nėra! Bet įdomiausia, kad tą šeštadienį, kai niekur nebereikėjo važiuoti, jis nustebęs paklausė: „Tai niekur neini?“
Ar televizijos jėga galėtų išklibinti tarpusavio santykius?
Tikrai taip. Juk ji privertė mane susimąstyti apie mūsų gyvenimo būdą. Gyvenome gerai ir laimingai, bet bėda: supratau, kad taip neturėtų gyventi trisdešimtmetė. Aš juk neturėjau nerūpestingos jaunystės – vien dirbau ir mokiausi. Ir dabar dienos ėjo taip... Gal kartais per rimtai, per sėsliai, per nuobodžiai.
O ar norės jūsų vyras tą gyvenimą keisti? Jis juk projekte nedalyvavo, tokių minčių gali ir neturėti...
Visko gali būti. Bet mane išjudino projektas, o aš būsiu tas žmogus, kuris išjudins Johanną. Jeigu pavyks... Jis gi gana jaunas žmogus, kad rūpėtų vien darbas. Labai norėčiau aktyviau leisti laisvalaikį. Nepajutome, kada tapome savo darbo įkaitais. Visada esi nuvargęs, ir tas nuovargis žudo tiesiogiai. Turėjau didelių rūpesčių dėl sveikatos, bet nelabai kreipiau dėmesį į gydytojų reikalavimus sau skirti daugiau poilsio; dabar pasižadėjau elgtis kitaip. Tendencijų jau yra: kaip niekada dažnai juokiuosi... Ir savo artimiesiems būdama tokia, kokia esu šiuo metu, galiu duoti daugiau – pirmiausia džiaugsmo!
Jei kas pasiūlytų tapti laidos vedėja, sutiktumėte?
Anksčiau maniau: ne, niekada! Dabar taip nebeteigčiau. Nes jaučiuosi gerokai pamurkdyta ir nemažai išmokusi.
Bet kas tai per stebuklinga jėga, kuri taip įtraukia?
Na, faina! Tai teikia pasitikėjimo savimi, nors esu tvirtai ant žemės stovintis, realiai save vertinantis žmogus ir į teliką nesiveržiu. Ta trauka turbūt susijusi su teigiamomis emocijomis. Po streso ateina euforijos akimirkos, kurių tikrovėje patiri ne itin dažnai. Be to, į eterį visada patenki gražus: nugrimuotas, sušukuotas, papuoštas – taigi jautiesi pakylėtas. Malonu, kad tavo pastangas kažkas stebi, vertina. Tai veža“ Savo darbe juk dirbi, varai varai įprastą vagą, nelaukdamas ir nesitikėdamas jokių pagyrų. Dabar tik svarbu, kad vėl neįtrauktų rutina. Kai pernai mane operavo ir atsibudau po narkozės, pažadėjau sau: gyvensiu kitaip. Laikiausi šio pažado kokius tris mėnesius, paskui vėl įšokau į tą pačią vagelę... Padariau dar vieną atradimą: būdama labiau užsiėmusi įpratau savo darbus perduoti kitiems – pirma tam nesiryždavau ir neleisdavau atsiskleisti žmonėms, kurie buvo pasirengę prisiimti atsakomybę. Šito pagaliau išmokau, o kiti geri dalykai – dar priešaky!
