Tomas Sinickis: iš tiesų - per daug galvoju...

Buvusio skandalingos, įvairiais išsišokimais pagarsėjusios grupės „Gravel“ lyderio Tomo Sinickio (26) galvoje vienu metu sukasi tūkstančiai minčių: apie muziką, darbą, verslą, politiką ir dar velniai žino ką. Jis pats pripažįsta, kad vieną dieną reikėtų nustoti tiek daug galvojus.

Tomas – ne tik ironiškomis pastabomis garsėjantis muzikantas, bet ir direktorius, vadovaujantis aštuonių žmonių kolektyvui. „Ar esu griežtas? To reikėtų klausti darbuotojų, bet, manau, esu gana lankstus ir linksmas vadovas, tikrai ne blogesnis už tą, kurį jie turėjo iki manęs, – šypteli informacinių technologijų bendrovės „Nexum IT“ padalinio Lietuvoje bosas. – Dvejus metus dirbu šį darbą, o per tą laiką nė vienas darbuotojas iš darbo savo noru neišėjo.“

Paradoksalu: grupės „Gravel“ nebėra beveik metus, o susidomėjimas tavimi, rodos, nė kiek nemažėja!

Galbūt dėl to kaltas aš? Gal man trūksta dėmesio? Žinai, visuomet esu linkęs dėl visko kaltinti save... LTV „Talentų ringe“ atsidūriau atsitiktinai. Atėjęs į vaikų „Eurovizijos“ finalą rengėjams pusiau juokais, pusiau rimtai užsiminiau, kad galbūt norėčiau vesti rimtą televizijos laidą. Pavyzdžiui, tokią kaip „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ – juk „Vėlyvas vakaras su Tomu Sinickiu“ taip pat skambėtų neprastai. Pasiūlė pabandyti jėgas „Talentų ringe“, ir aš sutikau. Kodėl pakvietė? Galbūt todėl, kad esu lankstus, galiu prisitaikyti prie bet kokio laidos formato: juk vienoks buvau MTV „Oops!“, kitoks esu čia.

Vertinti vaikus, juos kritikuoti neturėtų būti labai paprasta.

Iš manęs reikalaujama griežtesnės nuomonės ir, patikėkite, vertinti vaikus yra labai sunku. Neabejoju, pradinėse klasėse taip pat ne kiekvienas mokytojas vaikui parašytų dvejetą už dešimt klaidų diktante. Tam, ką darau, tikrai reikia turėti daugiau drąsos, nei „Eurovizijos“ finale išeiti į sceną su rankomis kišenėse, pusgirčiu veidu ir padainuoti pro šalį. Kiekvieną sekmadienį po filmavimų išeinu skaudančia širdimi ir turi prabėgti nemažai laiko, kol atsigaunu...

Lietuvos vaikai, tavo nuomone, talentingi?

Nepaprastai! Manau, Lietuva – puiki vieta būti talentingam. Provincijoje augusių vaikų ar tų, kurie nors kiek paragavę kaimiško gyvenimo, požiūris į daugelį dalykų skiriasi nuo miestiečių. Paprastai jie būna kur kas kūrybiškesni ir platesnių pažiūrų. Negana to, Lietuvoje, palyginti su Vakarų valstybėmis, muzikinis išsilavinimas – gana pigus malonumas.
Duok Dieve, kad visi suaugusieji nacionaliniams konkursams pasirengtų taip, kaip vaikai „Talentų ringui“. Šiame projekte išties yra į ką pažiūrėti, man keista, kad dar neleidžiamos šių vaikų kompaktinės plokštelės. Jei vadovaučiau komerciniam kanalui, tikrai paimčiau vaikus, sukurčiau konkurencinę „Talentų ringui“ laidą ir leisčiau albumus.

Tad ko nesiimi tokio projekto?

Aš ir taip turiu milijoną projektų. Kai įsisuks mano „seksšopo“ reikalai, galbūt atsiras daugiau laiko. Man negaila idėjų – tegul žmonės jas ima ir naudoja.

Kaip manai, kur tie talentai laikui bėgant dingsta?

Viskas ima griūti, kai žmonės supranta, kas užsidirbti iš to labai sunku.

Bet kiek lietuviškame popmuzikos pasaulyje yra netalentingų žmonių! Nepasakysi, kad iš muzikos jie neuždirba – jei taip būtų, vidutinybių scenose matytume kur kas mažiau.

Verslas visiškai nesusijęs su menu ir kūryba – bent Lietuvoje tokia taisyklė tikrai galioja. Padariau eksperimentą su grupe „Gravel“, kuri pati viską kūrė ir neturėjo jokių rėmėjų, ir galiu pasakyti, kad gyventi vien tik iš muzikos Lietuvoje beveik neįmanoma.
Kai įkūrėme „Gravel“, apie nieką negalvojome – darėme, ir tiek. Tik vėliau pradedi mąstyti, skaičiuoti, supranti, kad tai nėra labai pelningas užsiėmimas. Aišku, gali parašyti per metus šimtą penkiasdešimt „častuškų“, kurias pagros radijas ir televizija, ir surinkti nemažai autorinio atlyginimo, tik klausimas, ar tau pačiam tai bus miela, ar apie tai svajojai, kai buvai vaikas. Žinoma, yra keli atlikėjai, kurie tai daro jau dvidešimt metų, ir, kad ir ką jie darytų, žmonės vis vien perka. Ir tai vadinama sėkme.

Esi pragmatikas?

Ne, bet labai stengiuosi toks būti. Jei būčiau pragmatikas, manęs čia nebūtų – jei atvirai, manau, neturiu ką veikti Lietuvoje. Čia man pernelyg sudėtinga brautis per korporatyvines džiungles. Civilizuotame pasaulyje bent jau gali pripažinti, kad esi prastesnis ar kvailesnis už kai kuriuos žmones ir kad turi iki jų užaugti, kad tau dar daug ko trūksta, kol pasieksi net vidutinio banko darbuotojo Austrijoje ar Šveicarijoje lygį. Bet kai bendrauju su atseit tokio pat lygio specialistais Lietuvoje, suprantu, kad man nė velnio nieko netrūksta. Bet aš nenoriu būti toks kaip jie!
Pragmatiškiausia dabar būtų kur nors važiuoti mokytis. Tiesą sakant, nesuprantu tų, kurie baigę labai geras užsienio mokyklas grįžta į Lietuvą. Jų pačių labui viliuosi, kad greitai išvažiuos iš Lietuvos.
Ir pats noriu išvažiuoti, tačiau daugybė projektų, kurių prisigalvojau, mane vis sustabdo. Kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad privalau laikyti egzaminus ir vėl mokytis. Mano tėvas sako, kad protas yra tarsi raumuo, kurį nuolat reikia mankštinti, treniruoti. Pats priaugau daugybę kilogramų, jaučiu, ir protas netrukus riebalais apaugs.

Nemanai, kad vertėtų pagaliau imtis kokių nors veiksmų, o ne tik kalbėti?

Apsimetu, kad esu labai spontaniškas – bent jau žiūrint iš šalies gali taip atrodyti, bet iš tikrųjų taip nėra. Netikiu horoskopais, tačiau esu Jautis, tad teoriškai turėčiau viską planuoti ir nuosekliai dirbti. Bet taip ir yra!
Įsivaizduok upių, tekančių į jūrą, sistemą. Mano galvoje tokių minčių upių gali būti ir dešimt, ir dvidešimt. Kažkur yra muzika, kažkur – nuolatinis darbas, kurį dirbu ir kuris turbūt užima devyniasdešimt procentų mano galvos. Kažkur yra mokslai, kažkur – galimybė išvažiuoti. Tu apie ją nuolat negalvoji, ji vis vien yra tavo galvoje. Truputį paplaukiu viena upe, paskui – kita, galiausiai vis tiek pateksiu į jūrą. Taigi kol kas jokių konkrečių veiksmų nedarau, bet galiu padaryti rytoj ar po metų – kada, nėra labai svarbu.

Mano mąstymas ne matematinis, daug dalykų darau intuityviai. O gal tai net nėra intuicija – tiesiog apie kai kuriuos dalykus galvoju taip ilgai, kad vėliau sprendimas ateina tarsi savaime.
Esu galvoklis, ir su manimi labai sunku gyventi. Mano draugei atrodo, kad esu žiauriai nelaimingas, todėl net ir mano blogo nebeskaito. Tiesą sakant, kai jį paskaitau, ir pats užsiparinu. Nėra nė akimirkos, kad intensyviai negalvočiau apie sau svarbius dalykus. Tai nėra visuomet pragmatiška – puikiai suprantu, kad kartais būtų galima ramiau, geriau ir turtingiau gyventi užsiimant kuo nors vienu. Kita vertus, kai užsiimi daugybe dalykų, jie nenusibosta.

Bet tai nereiškia, kad viską įmanoma daryti vienodai gerai.

Žinoma, ne. Vienas draugas man yra pasakęs: „Gyvenimas privalo teikti džiaugsmą.“ Jei tau patinka penkiolika valandų dirbti skirtingus darbus ir nuolat būti pasimetusiam (kaip mano atveju), kodėl gi ne? Jei tau patinka nieko neveikti ir dėl nieko nesijaudinti, gulėk sau lovoj – tavo valia.
Kalbėjome apie spontaniškumą. Taip, kartais pasielgiu spontaniškai – pavyzdžiui, išeinu atostogų, kai pajuntu, kad pernelyg dažnai rėkiu ant darbuotojų.

Sakai, kad tavo galvoje vienu metu sukasi daugybė minčių, idėjų, bet kol kas esi tik samdomas direktorius. Kurti savo verslą per anksti?

Kodėl per anksti? Prieš praėjusias Kalėdas su drauge „atidarėme“ internetinę sekso reikmenų parduotuvę vibrai.lt. Tiesa, supratau, kad tam trūksta laiko, todėl įmonės vadeles atidaviau į Justinos rankas. Pinkevičius Valentaitei dovanoja „Vilniaus vartus“, o aš draugei – „seksšopą“ (juokiasi). Manau, moteriai toks darbas tinka.

Justina tos pačios nuomonės?

To reikėtų paklausti jos, bet, manau, Justinai šis darbas įdomus. Be to, manau, tai puiki pradžia, kuri išmokys komercijos subtilybių, o toliau žiūrėsime: ką norės, tą ji ir veiks. Manau, šis verslas bus kur kas sėkmingesnis nei „Vilniaus vartai“. Labai gera dovana ir ne itin brangi (šypsosi).

Vis dar retkarčiais koncertuoji su broliu, negana to, ketini įrašyti naują albumą. Gal vis dėlto triukšmingieji „Gravel“ per anksti išsiskirstė?

Ne, taip nemanau. Tiesą sakant, net nesu tikras, ar tai, ką įrašysiu ir išleisiu, pardavinėsiu – galbūt tiesiog išdalysiu. Noriu įrašyti minimalistinį albumą, kuriame dėmesį skirsiu tekstams, nuotaikai, todėl nemanau, kad tai bus komercinis projektas.
Grupėje „Gravel“ mudu su broliu grojome pirmuoju smuiku, tačiau likę nariai vis vien turėjo lūkesčių – dėl koncertų, veiklos. Man, kaip autoriui, teko didelė atsakomybė, o laiko veiklai turėjau ne per daugiausia. Nenorėjau nuvilti žmonių. Jei visa tai neturi prasmės, jei grupės veikla – vien išlaidos ir nėra jokių pajamų, kam viso to? Niekada nedarysiu to, kas man nepatinka, bet žinau, kad tai, kas patinka, neatneš finansinės naudos. Be to, atims daug laiko ir suės nemažai nervų, nes vis vien atsiras tokių, kurie išvadins mane šūdlenkiu.

Tad kam tau viso to?!

Kažkas pasakė: „Jei tave kas nors nervina, nervink juos.“ Ateinu tam, kad panervinčiau (šypsosi).
Manau, kiekvienas žmogus turi ne vieną, o kelias svajones, apie kurias nuolat pagalvoja. Visada svajojau pabūti direktoriumi, roko žvaigžde ir to siekiau. Mokydamasis gimnazijoje žinojau, kad man reikia gerų įvertinimų ir kad kai kuriuos dalykus noriu gerai išmanyti. Net turėjau strategiją, kaip, pavyzdžiui, iš man visiškai nereikalingos biologijos trimestre turėti dešimtuką – jau tada buvau gana pragmatiško strateginio mąstymo vaikis. Mokydamasis gimnazijoje dar norėjau būti roko muzikantu, nors nė velnio nemokėjau groti gitara. Na ir kas, kad būdamas „Gravel“ kartais blogai padainuodavau, o kai kurios dainos neturėjo jokios išliekamosios meninės vertės, tačiau bent mėnesį mes tikrai buvome roko žvaigždės. Mes buvome visur, darėme ir šnekėjome, ką norėjome, ir visi manė, kad tai yra gerai, – viso to iš mūsų niekas negali atimti.

Ir net jei daugiau nieko nepadarysiu (nors man dar tik dvidešimt šešeri), būdamas senelis turėsiu ką papasakoti anūkams apie savo gyvenimą, galėsiu parodyti nuotraukų, kurių, tiesa, neturiu, bet kurių yra pilnas internetas. Visa tai gali nuskambėti arogantiškai, tačiau taip yra. Ir tai visiškai nereiškia, kad ketinu sustoti.

Esi iš tų, kurie sunkiai nuginčijamą nuomonę turi visais gyvenimo klausimais?

Turbūt gyvenime tiesiog per daug apie viską galvoju. Žinau: man reikia nustoti tiek daug galvoti. Dar geriau: reikėtų pradėti daugiau veikti, nei galvoti...

Daug kam atrodai piktas, griežtas, ciniškas, pernelyg sarkastiškas. Toks ir esi, ar eidamas į viešumą mieliau pasislepi po kauke?

Iš tiesų esu labai pažeidžiamas ir jautrus žmogus. Draugė yra gerai pasakiusi: „Visiems, kurie tavęs nepažįsta, atrodo, kad tau niekas nerūpi, o iš tikrųjų tau viskas pernelyg stipriai rūpi.“ Tikriausiai taip ir yra, tik galbūt moku tai paslėpti.
Atskiriu bendravimą su savimi nuo bendravimo su kitais. Kita vertus, galbūt ir nėra labai lengva nubrėžti ribas. Yra visuomenė prieš Sinickį, artimieji prieš Sinickį ir Sinickis prieš Sinickį. Taip mes visi ir bendraujame...

Draugei gyventi su tokia prieštaringa asmenybe neturėtų būti lengva?

Aš ir Justina esame tokie skirtingi, kad net negaliu patikėti (juokiasi). Bet kol kas ji mane toleruoja, o kaip bus toliau – pamatysime.

Apie šeimą, vaikus pasikalbate?

Jei atsirastų vaikas, pernelyg nesijaudinčiau – vaikų tikrai nevengiu (juokiasi). Šeimos upė kažkur galvoje taip pat teka, bet kada į ją įbrisiu, kada tam turėsiu laiko, nežinau. Kita vertus, jei merginoje neįžvelgiu potencialios motinos, žinau, kad niekada rimtai į ją nežiūrėsiu.

Visos merginos, su kuriomis mane siejo rimti santykiai, manau, galėjo būti puikios mano vaikų motinos, tiesiog, būna, ateina laikas, kai kažko ima trūkti ir žmonės išsiskiria. Jos visos – labai geri žmonės, o dažniausiai dėl visko būdavau kaltas aš.

Kažkada žurnalistams esi drąsiai pareiškęs, kad devyniasdešimt penki procentai moterų tave tiesiog „užknisa“, nes reikalauja per daug dėmesio. Metams bėgant nuomonė keičiasi?

Metams bėgant mano gyvenime moterų tiesiog mažėja (juokiasi). Tikiuosi, kad labai gerai filtruoju, ir man atrodo, jog gyvenime nusišypsojo laimė artimai bendrauti tik su likusiais penkiais procentais. Kita vertus, paprastai turiu laiko bendrauti tik su viena moterimi, visos kitos moterys yra mano idėjos. Beje, jos taip pat atima dalį laiko, kurį turėčiau skirti tai, vienintelei. Justina – išties šventoji, nes norint ištverti su manimi reikia turėti daug drąsos.