Kai iš tolo pamatai juos ateinant Pilies gatve, niekaip negali atsistebėti, koks švelnus šis vyriškis savo moteriai. Gana atsainiame lietuviškos gatvės šurmulyje tai kažkaip netipiška: tas atsargus glostymas, išskirtinai pagarbus klausymasis – o juk mes puikiai žinome, kad tikrai ne visi moters tauškalai įdomūs vyro ausiai... Iš šalies niekaip nepatikėtum, jog Tony Earlas – profesionalus JAV karys su didžiuliu stažu. Karys, įsimylėjęs būtent Lietuvoje.
Pradžioje, kai juodu susipažino, aplinkiniai šios poros santykių perspektyva netikėjo. Gražina tik šiek tiek šnekėjo angliškai, Tony visai nekalbėjo lietuviškai. Abu buvo sukūrę šeimas – bet su kitais žmonėmis. Be to, amerikiečio Tony projektas Lietuvoje – laikinas, taigi atrodė, kad ir ši netikėta meilė bus sezoninė. Juk ir amžius toks, racionalus: abu jau peržengę keturiasdešimtmetį.
Patirtis vėlgi absoliučiai skirtinga. Jos darbas ramus, valdiškas. O jis su galingiausia pasaulio kariuomene peržygiavo karščiausius taškus. Žaidė „kietus“ vyriškus žaidimus, bet kažkodėl – gal būtent todėl – sukaupė galybę švelnumo. Tad dabar ir lieja jį su kaupu: su Gražina elgiasi taip meiliai, jog santūrūs lietuviai kartais net nuleidžia akis. Nors Tony ir Gražina jau pusmetį susituokę ir pagal visas šeimyninės rutinos taisykles turėtų vienas į kitą reaguoti kasdieniškiau. Tam, kas pasakyta, iliustruoti – kiek intymesnė scenelė. Visai neseniai Gražina pusiau juokais pasiskundė, kad jai vis dar nepavyksta vonioje pasipliuškenti vienai. Tony būtinai įkiša galvą, nes stebėti besimaudančią moterį jam didžiulis malonumas – nekalbant jau apie įvairius smulkesnius patarnavimus. Bet leiskime porai apie save prabilti pačiai – juolab kad prisiminti savąją love story jiems vis dar labai smagu. Tačiau iš pradžių – apie netipišką vyrišką patirtį.
Tony, visas jūsų profesinis gyvenimas susijęs su karine veikla. Kaip tiksliai ji vadinasi?
Tony: Aš kuriu kompiuterines duomenų bazes kariuomenės pratyboms imituoti. Mokau kitus ir pats dalyvauju šiuose žaidimuose. Dabar konsultuoju Lietuvos kariuomenę, anksčiau keletą metų tą patį dariau JAV. Dar prieš pradėdamas konsultuoti dvidešimt penkerius metus priklausiau JAV karinėms pajėgoms, tarnavau jūrų laivyne. Įstojau savanoriškai, kai buvau septyniolikmetis, taigi pradėjau nuo pačios apačios.
JAV kariuomenė labai mobili, todėl greičiausiai aplankėte daugybę šalių?
Tony: Tikrai, daugelį kraštų išvydau ne kaip turistas. Per visą savo tarnybos laiką tik penkiolika metų praleidau tėvynėje. Tarnavau Korėjoje, Ispanijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Egipte, Saudo Arabijoje, Kuveite... Dalyvavau pirmajame Irako kare, o Italijoje atsidūriau tuo metu, kai buvo pasikėsinta į popiežiaus gyvybę – dar spėjau pamatyti ir jo pirmąją kalbą pasveikus.
Matyt, patyrėte ir gyvybei pavojingų situacijų?
Tony: Pavojingiausias buvo pirmasis Irako karas – jūs turbūt atsimenate, jog tuomet, 1991 metais, buvo užpultas Kuveitas ir teko jį gelbėti. Labiausiai įstrigo košmariška trijų dienų operacija dykumoje siaučiant baisiai audrai. Tada buvau įtrauktas į penkiolikos tūkstančių karių smogiamąją pėstininkų diviziją – po numatytų oro mūšių ji privalėjo užimti teritoriją. Bet mes atsidūrėme susišaudymo viduryje. Apskritai pagrindinė ataka turėjo užtrukti tris dienas, tačiau išsitęsė į alinantį keturių mėnesių košmarą. Buvo sunku ir fiziškai, ir psichologiškai: svilino nežmoniškas karštis, aplink žuvo žmonės. Nutaikęs laiko, pamiegoti vis tiek nesugebėdavai – nuolat jausdavai grėsmę, vos kam prisilietus išsyk pašokdavai. Vienas miega, kiti laukia, kol gaus nusnūsti. O miega arba tvankiame tanke, arba šalia jo suriestomis kojomis – mat jei išsitiesi, greičiausiai įsmigs kulka. Ir visą laiką neduoda ramybės mintis, kaip gyvensi, jei dabar sunkiai nukentėsi.
Ar labai ilgėjotės žmonos? Gal JAV pajėgose kas nors padeda vyrams likti ištikimiems savo šeimoms?
Tony: Savo moterų ilgisi visi vyrai. Nors jei profesionalas tarnauja savo šalyje, jis vakarais grįžta namo pas šeimą. Kas kita tarptautinės misijos. Pradžioje būna taip: karys maždaug tris mėnesius jaučiasi ramus, pareigingas, vykdo visus nurodymus. Bet staiga elgesys keičiasi, žmogus apsileidžia net išoriškai, o po tarnybos ne mokosi ar sportuoja – geria arba rūko. Vadinasi, jau reikia pagalbos. JAV kariuomenėje psichologine karių sveikata rūpinamasi labiau, nei įsivaizduoja daugelis civilių. Yra psichiatrų, psichologų, kapelionų, kunigų. Dviem trims kariams priskiriamas vadinamasis lyderis – jis visą laiką stebi, kaip jautiesi, kaip elgiesi, ką darai, ko sieki. Lyderiai nėra vadai, jie taip pat kariai, tik specialiai išmokyti stebėti. Taigi išklysti iš vėžių šansų nedaug.
Bet priimti psichologinės pagalbos neprivaloma, ji yra rekomendacinio pobūdžio. Nebent imi elgtis tikrai keistai, pavyzdžiui, lakstai girtas, nuogas arba iškreti ką kriminalinio.
Su kariuomene keliaudamas po pasaulį jūs, be abejo, matėte daugybę moterų.
Tony: O taip, ir labai skirtingų. Europietės gerokai santūresnės už amerikietes, bet vis dėlto jos nebijo atpažinti, pastebėti dėmesio. Jei tu žvilgtelėsi susižavėjęs, ji irgi pasižiūrės į tave. Ir pasižiūrės nesibaimindama. Tai visai priimtina: gali spoksoti net per ilgai, bet moteris nesusinervins. Ji tiesiog ramiai tęs savo darbus. Amerikoje tokiais atvejais greičiausiai šiurkščiai atšaus: „Ko čia spoksai?“ Azijiečių visuomenė labai uždara. Vienintelis atvejis, kai tu gali persismelkti per tą uždarų emocijų sieną, – jei tampi draugu. Bet Azijoje susidraugauti reikia daugybės laiko. Čia aš galiu bendrauti su moterimi kaip su žmogumi, o ten elgesio modelis būtų gerokai sudėtingesnis.
Apskritai žmonės Lietuvoje man atrodo gana atviri. Aš galiu bare susitikti nepažįstamą žmogų, ir po trumpo pokalbio jis pakvies mane į vakarėlį. Net buvo atvejis, kai per vakarą sutikau tokius tris! Amerika nėra tokia atvira, nors kartais būna įvairiai. JAV paskambinęs ir pakvietęs žmogų kavos greičiausiai išgirsi: „Turėjai paskambinti nors prieš savaitę ir susitarti... na, nebent kitą savaitgalį...“
Spauda rašo, jog Amerikoje pusė moterų gyvena be vyrų – esą joms jų nė nereikia. Ar tiesa, kad JAV vyrai jau pavargo nuo moterų dominavimo?
Tony: Amerikietės nėra tokios, kaip čia pasakius... smarkiai dėkingos. Jos priima kaip visiškai normalų dalyką, jog tu turi duoti, duoti, duoti, ir šito tikisi... Ir jeigu šiame nuolatiniame procese trumpam stabteli, amerikietės tiesiog nueina šalin. Jos nemano, kad taip pat turėtų dalytis. Tarkim, toks kasdienis pavyzdys: jei savo žmonai darau pėdų masažą, ji be galo patenkinta, jai malonu ir yra linkusi atsidėkoti tuo pačiu. O amerikietė paklaustų: „Ei, jau visa savaitė, kai man nemasažavai pėdų, kas atsitiko?“ Tai pasidaro tarsi pareiga.
Gal todėl į žmonas pasirinkote lietuvę?
Tony: Iš tiesų neieškojau žmonos, buvau užsiėmęs savais reikalais, taigi pirmą pusmetį mes buvome tik draugai. Bet jei žvilgtelėčiau atgal ir paanalizuočiau savo elgesį, ko gero, tektų konstatuoti, jog įsimylėjau anksčiau, nei pats tai suvokiau.
Kaip judu susipažinote?
Gražina: Buvo vėlyvas pavasaris, pirmosios gegužės dienos, penktadienis. Švietė kaitri saulė, todėl buvo karšta. Aš užsimaniau šalto alaus, bet lauko kavinukėje aptikau tik vieną laisvą vietą – prie Tony. Man tai buvo puiki proga pakalbėti angliškai, o jam – lietuviškai, nes jis mūsiškai mokėjo vos kelis žodžius. Tony Lietuvoje dar buvo naujokas, todėl jam nauji kontaktai buvo labai įdomūs ir reikalingi. Iš tiesų jau trečias mano sakinys buvo apie tai, kad esu ištekėjusi. Tony pasakė, kad jis irgi vedęs. Tada abu nusiraminome ir nusprendėme, jog, matyt, galime saugiai bendrauti. Vėliau jį supažindinau su savo šeima ir kurį laiką visi draugiškai bendravome. Atsimenu, palaikiau Tony kompaniją festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Lijo lietus, mes ėjome po atskirais skėčiais ir aš kažkaip netikėtai pagalvojau: „Štai kaip paprastai gali būti laimingas ir kartu kaip tai romantiška. Kodėl to nejaučiu savo šeimoje?“ Taigi nuo šiol tikiu, kad svajodamas turi būti labai atsargus ir atsakingas, nes svajonės pildosi – netgi su kaupu. Kai Tony po pusmečio pasakė, kad skirsis, buvau gerokai sukrėsta. Ilgainiui su savo antrosiomis pusėmis išsiskyrėme abu. Procesas kai kuriais momentais atrodė gana dramatiškas, bet galiausiai viskas išsisprendė.
Kalbama, jog Amerikos moterys skirdamosi turi daug teisių. Ar brangiai kainavo Tony skyrybos?
Gražina: Tiesą sakant, buvo bandoma viską padalyti daugmaž sąžiningai. Ji pasiėmė namą, užtat jis galėjo pasilikti savo mėgstamą motociklą „Harley Davidson“. Tony jo kol kas neatsivežė. Per daug pavojinga pas mus juo važinėti, nesu tikra, ar liktume gyvi.
Kokia kalba jūsų šeimoje dabar vyraujanti?
Gražina: Dažniausiai anglų. Tony įnirtingai mokosi lietuvių kalbos, bet, žinia: mūsų linksniai – ne saldainis net žmogui, sugebėjusiam pramokti korėjietiškai. Tačiau jis labai užsispyręs ir apskritai linkęs nuolat tobulėti. Tai skatina ir JAV sistema – tarkim, atitarnavę kariai gauna ne tik nemokamas medicinos paslaugas, bet ir pasirinktas studijas aukštosiose mokyklose. Svetimos kalbos mokymasis mums abiem naudingas ir kita prasme: jis teikia labai daug žavesio ir stiprina ryšį. Manau, abipusį.
Abudu gaunate neblogus atlyginimus. Kodėl gyvenate 36 „kvadratų“ sodo namelyje ir dar savo rankomis jį statote: kalate vinis, dažote sienas. Juk čia nėra noras sutaupyti, tarkim, kasdien po 50 Lt?
Tony: O kas blogo dėl tų 50 sutaupytų litų? Gali išleisti krūvas pinigų ir jaustis laimingas. Bet gali pats darbuotis sode ir taip pat patirti begalinį džiaugsmą. Tą sodą ir namą suvokiame kaip didelį žaislą. Smagu su juo terliotis, patiems pirkti medžiagas, patiems statyti. Mane visada žavėjo kaimo gyvenimas, aš ir Amerikoje turėjau dviejų hektarų rančą su didžiuliu namu ir traktoriumi. Beje, man labai patinka jūsų sodai – tokių dalykų Kanzase nėra. Kai Gražina pirmą kartą pasikvietė į savo sodą, nežinojau, ko tikėtis: gal mažučio suspausto plotelio tarp dviejų didelių pastatų mieste? Bet pasirodė, kad tai – daug geriau: gali matyti gamtą, dangų, spoksoti į mėnulį, valtis, ančių jauniklius, net išvysti ondatrų. O ir miestas – visai šalia.
Gražina: Sode netikėtai atsiskleidė, jog patyręs karys turi begalę naudingų įgūdžių. Pavyzdžiui, mūryti, suręsti namą jam visai nesudėtinga. Jis nepriekaištingai nardo, slidinėja. Žodžiu, šalia turiu „profą“, kuris su meile, atsakingai, žingsnis po žingsnio mane daug ko išmokė.
Yra stereotipas, jog karys – griežtas, kietas, netgi negailestingas žmogus, o Tony atrodo toks švelnus ir tokio mielo charakterio. Štai neseniai jums nupirko du didžiulius žaislinius meškinus, nes „jie taip liūdnai iš parduotuvės kampo žiūrėjo“.
Gražina: Tas įspūdis dėl Tony charakterio yra visiškai neteisingas. Galiu papasakoti, kas mane labai išgąsdino vieną iš pirmųjų pažinties dienų. Ramiai ėjome Pilies gatve, priešais artėjo vaikinas. Situacija atrodė saugi, būtume prasilenkę, ir tiek. Lyg ir jokio pavojaus. Bet Tony pastebėjo, kad vaikinas per arti, kad jis į mane atsitrenks. Gana agresyviai pašoko ir tą praeivį nustūmė, tiesa, atsiprašęs. Taigi tas švelnus ir malonus įspūdis klaidina. Galėčiau net taip pasakyti: kai vaikštinėju su savo dičkiu šunimi, jaudinuosi ne dėl to, kad kilus pavojui jis manęs neapgins, bet dėl to, kad gali per stipriai sužaloti užpuoliką. Taip pat išgyvenu ir dėl Tony.
Ar tas giliai rusenantis grėsmingas potencialas negąsdina?
Gražina: Turi omenyje smurtą šeimoje? Ne, aš neįsivaizduoju nieko panašaus. Moteris Tony yra griežtas tabu. Gal čia net ne amerikietiškos kultūros dalis, o jo šeimos auklėjimas. Be to, jis labai sąžiningas ir nuoširdus. Kiek kartų būtų galėjęs išvengti nemalonumų, jei būtų bent truputį pamelavęs arba nutylėjęs. Bet ne – jei jo klausia, visada sąžiningai ir nė kiek neišsisukinėdamas atsako.
Kultūrų skirtumai jums netrukdo?
Gražina: Mano galva, šeimoms labiau trukdo socialiniai, o ne kultūrų skirtumai. Tačiau, aišku, jie juntami. Amerikiečių bendravimas man atrodo malonesnis, švelnesnis, mandagesnis – toks elgesys perkeliamas ir į šeimą. Netgi į kalbą. Pavyzdžiui, Tony, aš ir iš Amerikos atvykusi pasisvečiuoti jo mama važiavome automobiliu. Mama paklausė, ar Tony norėtų sulčių? Jis atsakė: „Ne, mama, ačiū, bet labai dėkoju, kad pasiūlei.“ Gal todėl jo mama Lietuvoje kurį laiką buvo pašiurpusi: dėl vairavimo manieros, dėl elgesio, tiesiog dėl veidų – piktų, suirzusių arba paniurusių.
Ir tavęs tas pavyzdinis amerikiečių mandagumas neerzina?
Gražina: Aš prisimenu vieną pirmųjų kartų, kai iš tiesų susierzinau. Tony manęs kažko pasiteiravo ir aš atsakiau „yes“. O jis pataisė „yes, please“. Stovėjau išplėtusi akis – koks dar please. Tuomet Tony truputį sutriko ir nerišliai pasiaiškino, kad tiesiog tokia gramatika... Paskui sykį jis pareiškė: „Nieko tokio, kad tu tokia grumpy (surūgusi, suirzusi).“ Pagalvojau – na, jeigu čia grumpy, tai tu iš tiesų nežinai, ką tai reiškia. Apskritai pabendravusi su Tony ilgainiui tapau truputį malonesnė. Nors maniau, kad jau pirmoje santuokoje išmokau nešokti į akis, būti rami, nuolaidi, nekelti balso ir panašiai.
Ką galvojate apie šeimos išsiskyrimus? Ar susitarėte dėl persikraustymų? Juk projektas Lietuvoje pasibaigs ir teks keliauti kur nors toliau.
Gražina: Klausimas labai sudėtingas. Tik įsimylėjusi, pareiškiau, jog eisiu su Tony į pasaulio kraštą. O dabar manau, kad ne į bet kokį kraštą (šypsosi). Štai anksčiau Tony siūlė projektą kažkur Juodkalnijoje, kur net nėra elektros... Kur kažkokios būdelės kalnuose. Aš mėgstu savo darbą, jaučiuosi vertinama, palaikoma bendradarbių, vadovybės. Taigi viskas iš tiesų truputį kaba ore... Kartais pradedu svarstyti: sakykim, mudu atsiduriame Amerikoje... ir ką aš ten veikiu? Sėdžiu namie, verdu valgyti ir tvarkausi? Ko gero, tai gana nykus užsiėmimas. Tada bandau veikti ką nors kita. Ką – tvarkau kitų namus? Amerikoje nedarbas toks pat, jei ne didesnis.
Tony: Karas vienodai apmokestina visus: iš vyrų paima kraują, iš moterų – ašaras. Bet aš manau, jog labai blogai, kai žmona gyvena atskirai nuo vyro. Todėl skyrybų kariuomenėje visada daugiau nei civiliniame gyvenime. Šeimos turi būti kartu. Iš tiesų mes su Gražina žmoniškai nesusitarėme. Bla bla bla – pakalbėjome kažkada, ir tiek. Aš tik žinau, kad jos vienos čia nepaliksiu. Taigi, jei kas, naujoje šalyje man teks samdyti žmonių, kad jie sudarytų žmonai reikalingumo iliuziją. Ir galbūt netgi imituoti nuolatinį jos pareigų, algos kėlimą, premijas ir visus kitus darbo malonumus. Juokauju, aišku. Tikiuosi, mudu susitarsime.
Pradžioje, kai juodu susipažino, aplinkiniai šios poros santykių perspektyva netikėjo. Gražina tik šiek tiek šnekėjo angliškai, Tony visai nekalbėjo lietuviškai. Abu buvo sukūrę šeimas – bet su kitais žmonėmis. Be to, amerikiečio Tony projektas Lietuvoje – laikinas, taigi atrodė, kad ir ši netikėta meilė bus sezoninė. Juk ir amžius toks, racionalus: abu jau peržengę keturiasdešimtmetį.
Patirtis vėlgi absoliučiai skirtinga. Jos darbas ramus, valdiškas. O jis su galingiausia pasaulio kariuomene peržygiavo karščiausius taškus. Žaidė „kietus“ vyriškus žaidimus, bet kažkodėl – gal būtent todėl – sukaupė galybę švelnumo. Tad dabar ir lieja jį su kaupu: su Gražina elgiasi taip meiliai, jog santūrūs lietuviai kartais net nuleidžia akis. Nors Tony ir Gražina jau pusmetį susituokę ir pagal visas šeimyninės rutinos taisykles turėtų vienas į kitą reaguoti kasdieniškiau. Tam, kas pasakyta, iliustruoti – kiek intymesnė scenelė. Visai neseniai Gražina pusiau juokais pasiskundė, kad jai vis dar nepavyksta vonioje pasipliuškenti vienai. Tony būtinai įkiša galvą, nes stebėti besimaudančią moterį jam didžiulis malonumas – nekalbant jau apie įvairius smulkesnius patarnavimus. Bet leiskime porai apie save prabilti pačiai – juolab kad prisiminti savąją love story jiems vis dar labai smagu. Tačiau iš pradžių – apie netipišką vyrišką patirtį.
Tony, visas jūsų profesinis gyvenimas susijęs su karine veikla. Kaip tiksliai ji vadinasi?
Tony: Aš kuriu kompiuterines duomenų bazes kariuomenės pratyboms imituoti. Mokau kitus ir pats dalyvauju šiuose žaidimuose. Dabar konsultuoju Lietuvos kariuomenę, anksčiau keletą metų tą patį dariau JAV. Dar prieš pradėdamas konsultuoti dvidešimt penkerius metus priklausiau JAV karinėms pajėgoms, tarnavau jūrų laivyne. Įstojau savanoriškai, kai buvau septyniolikmetis, taigi pradėjau nuo pačios apačios.
JAV kariuomenė labai mobili, todėl greičiausiai aplankėte daugybę šalių?
Tony: Tikrai, daugelį kraštų išvydau ne kaip turistas. Per visą savo tarnybos laiką tik penkiolika metų praleidau tėvynėje. Tarnavau Korėjoje, Ispanijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Egipte, Saudo Arabijoje, Kuveite... Dalyvavau pirmajame Irako kare, o Italijoje atsidūriau tuo metu, kai buvo pasikėsinta į popiežiaus gyvybę – dar spėjau pamatyti ir jo pirmąją kalbą pasveikus.
Matyt, patyrėte ir gyvybei pavojingų situacijų?
Tony: Pavojingiausias buvo pirmasis Irako karas – jūs turbūt atsimenate, jog tuomet, 1991 metais, buvo užpultas Kuveitas ir teko jį gelbėti. Labiausiai įstrigo košmariška trijų dienų operacija dykumoje siaučiant baisiai audrai. Tada buvau įtrauktas į penkiolikos tūkstančių karių smogiamąją pėstininkų diviziją – po numatytų oro mūšių ji privalėjo užimti teritoriją. Bet mes atsidūrėme susišaudymo viduryje. Apskritai pagrindinė ataka turėjo užtrukti tris dienas, tačiau išsitęsė į alinantį keturių mėnesių košmarą. Buvo sunku ir fiziškai, ir psichologiškai: svilino nežmoniškas karštis, aplink žuvo žmonės. Nutaikęs laiko, pamiegoti vis tiek nesugebėdavai – nuolat jausdavai grėsmę, vos kam prisilietus išsyk pašokdavai. Vienas miega, kiti laukia, kol gaus nusnūsti. O miega arba tvankiame tanke, arba šalia jo suriestomis kojomis – mat jei išsitiesi, greičiausiai įsmigs kulka. Ir visą laiką neduoda ramybės mintis, kaip gyvensi, jei dabar sunkiai nukentėsi.
Ar labai ilgėjotės žmonos? Gal JAV pajėgose kas nors padeda vyrams likti ištikimiems savo šeimoms?
Tony: Savo moterų ilgisi visi vyrai. Nors jei profesionalas tarnauja savo šalyje, jis vakarais grįžta namo pas šeimą. Kas kita tarptautinės misijos. Pradžioje būna taip: karys maždaug tris mėnesius jaučiasi ramus, pareigingas, vykdo visus nurodymus. Bet staiga elgesys keičiasi, žmogus apsileidžia net išoriškai, o po tarnybos ne mokosi ar sportuoja – geria arba rūko. Vadinasi, jau reikia pagalbos. JAV kariuomenėje psichologine karių sveikata rūpinamasi labiau, nei įsivaizduoja daugelis civilių. Yra psichiatrų, psichologų, kapelionų, kunigų. Dviem trims kariams priskiriamas vadinamasis lyderis – jis visą laiką stebi, kaip jautiesi, kaip elgiesi, ką darai, ko sieki. Lyderiai nėra vadai, jie taip pat kariai, tik specialiai išmokyti stebėti. Taigi išklysti iš vėžių šansų nedaug.
Bet priimti psichologinės pagalbos neprivaloma, ji yra rekomendacinio pobūdžio. Nebent imi elgtis tikrai keistai, pavyzdžiui, lakstai girtas, nuogas arba iškreti ką kriminalinio.
Su kariuomene keliaudamas po pasaulį jūs, be abejo, matėte daugybę moterų.
Tony: O taip, ir labai skirtingų. Europietės gerokai santūresnės už amerikietes, bet vis dėlto jos nebijo atpažinti, pastebėti dėmesio. Jei tu žvilgtelėsi susižavėjęs, ji irgi pasižiūrės į tave. Ir pasižiūrės nesibaimindama. Tai visai priimtina: gali spoksoti net per ilgai, bet moteris nesusinervins. Ji tiesiog ramiai tęs savo darbus. Amerikoje tokiais atvejais greičiausiai šiurkščiai atšaus: „Ko čia spoksai?“ Azijiečių visuomenė labai uždara. Vienintelis atvejis, kai tu gali persismelkti per tą uždarų emocijų sieną, – jei tampi draugu. Bet Azijoje susidraugauti reikia daugybės laiko. Čia aš galiu bendrauti su moterimi kaip su žmogumi, o ten elgesio modelis būtų gerokai sudėtingesnis.
Apskritai žmonės Lietuvoje man atrodo gana atviri. Aš galiu bare susitikti nepažįstamą žmogų, ir po trumpo pokalbio jis pakvies mane į vakarėlį. Net buvo atvejis, kai per vakarą sutikau tokius tris! Amerika nėra tokia atvira, nors kartais būna įvairiai. JAV paskambinęs ir pakvietęs žmogų kavos greičiausiai išgirsi: „Turėjai paskambinti nors prieš savaitę ir susitarti... na, nebent kitą savaitgalį...“
Spauda rašo, jog Amerikoje pusė moterų gyvena be vyrų – esą joms jų nė nereikia. Ar tiesa, kad JAV vyrai jau pavargo nuo moterų dominavimo?
Tony: Amerikietės nėra tokios, kaip čia pasakius... smarkiai dėkingos. Jos priima kaip visiškai normalų dalyką, jog tu turi duoti, duoti, duoti, ir šito tikisi... Ir jeigu šiame nuolatiniame procese trumpam stabteli, amerikietės tiesiog nueina šalin. Jos nemano, kad taip pat turėtų dalytis. Tarkim, toks kasdienis pavyzdys: jei savo žmonai darau pėdų masažą, ji be galo patenkinta, jai malonu ir yra linkusi atsidėkoti tuo pačiu. O amerikietė paklaustų: „Ei, jau visa savaitė, kai man nemasažavai pėdų, kas atsitiko?“ Tai pasidaro tarsi pareiga.
Gal todėl į žmonas pasirinkote lietuvę?
Tony: Iš tiesų neieškojau žmonos, buvau užsiėmęs savais reikalais, taigi pirmą pusmetį mes buvome tik draugai. Bet jei žvilgtelėčiau atgal ir paanalizuočiau savo elgesį, ko gero, tektų konstatuoti, jog įsimylėjau anksčiau, nei pats tai suvokiau.
Kaip judu susipažinote?
Gražina: Buvo vėlyvas pavasaris, pirmosios gegužės dienos, penktadienis. Švietė kaitri saulė, todėl buvo karšta. Aš užsimaniau šalto alaus, bet lauko kavinukėje aptikau tik vieną laisvą vietą – prie Tony. Man tai buvo puiki proga pakalbėti angliškai, o jam – lietuviškai, nes jis mūsiškai mokėjo vos kelis žodžius. Tony Lietuvoje dar buvo naujokas, todėl jam nauji kontaktai buvo labai įdomūs ir reikalingi. Iš tiesų jau trečias mano sakinys buvo apie tai, kad esu ištekėjusi. Tony pasakė, kad jis irgi vedęs. Tada abu nusiraminome ir nusprendėme, jog, matyt, galime saugiai bendrauti. Vėliau jį supažindinau su savo šeima ir kurį laiką visi draugiškai bendravome. Atsimenu, palaikiau Tony kompaniją festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Lijo lietus, mes ėjome po atskirais skėčiais ir aš kažkaip netikėtai pagalvojau: „Štai kaip paprastai gali būti laimingas ir kartu kaip tai romantiška. Kodėl to nejaučiu savo šeimoje?“ Taigi nuo šiol tikiu, kad svajodamas turi būti labai atsargus ir atsakingas, nes svajonės pildosi – netgi su kaupu. Kai Tony po pusmečio pasakė, kad skirsis, buvau gerokai sukrėsta. Ilgainiui su savo antrosiomis pusėmis išsiskyrėme abu. Procesas kai kuriais momentais atrodė gana dramatiškas, bet galiausiai viskas išsisprendė.
Kalbama, jog Amerikos moterys skirdamosi turi daug teisių. Ar brangiai kainavo Tony skyrybos?
Gražina: Tiesą sakant, buvo bandoma viską padalyti daugmaž sąžiningai. Ji pasiėmė namą, užtat jis galėjo pasilikti savo mėgstamą motociklą „Harley Davidson“. Tony jo kol kas neatsivežė. Per daug pavojinga pas mus juo važinėti, nesu tikra, ar liktume gyvi.
Kokia kalba jūsų šeimoje dabar vyraujanti?
Gražina: Dažniausiai anglų. Tony įnirtingai mokosi lietuvių kalbos, bet, žinia: mūsų linksniai – ne saldainis net žmogui, sugebėjusiam pramokti korėjietiškai. Tačiau jis labai užsispyręs ir apskritai linkęs nuolat tobulėti. Tai skatina ir JAV sistema – tarkim, atitarnavę kariai gauna ne tik nemokamas medicinos paslaugas, bet ir pasirinktas studijas aukštosiose mokyklose. Svetimos kalbos mokymasis mums abiem naudingas ir kita prasme: jis teikia labai daug žavesio ir stiprina ryšį. Manau, abipusį.
Abudu gaunate neblogus atlyginimus. Kodėl gyvenate 36 „kvadratų“ sodo namelyje ir dar savo rankomis jį statote: kalate vinis, dažote sienas. Juk čia nėra noras sutaupyti, tarkim, kasdien po 50 Lt?
Tony: O kas blogo dėl tų 50 sutaupytų litų? Gali išleisti krūvas pinigų ir jaustis laimingas. Bet gali pats darbuotis sode ir taip pat patirti begalinį džiaugsmą. Tą sodą ir namą suvokiame kaip didelį žaislą. Smagu su juo terliotis, patiems pirkti medžiagas, patiems statyti. Mane visada žavėjo kaimo gyvenimas, aš ir Amerikoje turėjau dviejų hektarų rančą su didžiuliu namu ir traktoriumi. Beje, man labai patinka jūsų sodai – tokių dalykų Kanzase nėra. Kai Gražina pirmą kartą pasikvietė į savo sodą, nežinojau, ko tikėtis: gal mažučio suspausto plotelio tarp dviejų didelių pastatų mieste? Bet pasirodė, kad tai – daug geriau: gali matyti gamtą, dangų, spoksoti į mėnulį, valtis, ančių jauniklius, net išvysti ondatrų. O ir miestas – visai šalia.
Gražina: Sode netikėtai atsiskleidė, jog patyręs karys turi begalę naudingų įgūdžių. Pavyzdžiui, mūryti, suręsti namą jam visai nesudėtinga. Jis nepriekaištingai nardo, slidinėja. Žodžiu, šalia turiu „profą“, kuris su meile, atsakingai, žingsnis po žingsnio mane daug ko išmokė.
Yra stereotipas, jog karys – griežtas, kietas, netgi negailestingas žmogus, o Tony atrodo toks švelnus ir tokio mielo charakterio. Štai neseniai jums nupirko du didžiulius žaislinius meškinus, nes „jie taip liūdnai iš parduotuvės kampo žiūrėjo“.
Gražina: Tas įspūdis dėl Tony charakterio yra visiškai neteisingas. Galiu papasakoti, kas mane labai išgąsdino vieną iš pirmųjų pažinties dienų. Ramiai ėjome Pilies gatve, priešais artėjo vaikinas. Situacija atrodė saugi, būtume prasilenkę, ir tiek. Lyg ir jokio pavojaus. Bet Tony pastebėjo, kad vaikinas per arti, kad jis į mane atsitrenks. Gana agresyviai pašoko ir tą praeivį nustūmė, tiesa, atsiprašęs. Taigi tas švelnus ir malonus įspūdis klaidina. Galėčiau net taip pasakyti: kai vaikštinėju su savo dičkiu šunimi, jaudinuosi ne dėl to, kad kilus pavojui jis manęs neapgins, bet dėl to, kad gali per stipriai sužaloti užpuoliką. Taip pat išgyvenu ir dėl Tony.
Ar tas giliai rusenantis grėsmingas potencialas negąsdina?
Gražina: Turi omenyje smurtą šeimoje? Ne, aš neįsivaizduoju nieko panašaus. Moteris Tony yra griežtas tabu. Gal čia net ne amerikietiškos kultūros dalis, o jo šeimos auklėjimas. Be to, jis labai sąžiningas ir nuoširdus. Kiek kartų būtų galėjęs išvengti nemalonumų, jei būtų bent truputį pamelavęs arba nutylėjęs. Bet ne – jei jo klausia, visada sąžiningai ir nė kiek neišsisukinėdamas atsako.
Kultūrų skirtumai jums netrukdo?
Gražina: Mano galva, šeimoms labiau trukdo socialiniai, o ne kultūrų skirtumai. Tačiau, aišku, jie juntami. Amerikiečių bendravimas man atrodo malonesnis, švelnesnis, mandagesnis – toks elgesys perkeliamas ir į šeimą. Netgi į kalbą. Pavyzdžiui, Tony, aš ir iš Amerikos atvykusi pasisvečiuoti jo mama važiavome automobiliu. Mama paklausė, ar Tony norėtų sulčių? Jis atsakė: „Ne, mama, ačiū, bet labai dėkoju, kad pasiūlei.“ Gal todėl jo mama Lietuvoje kurį laiką buvo pašiurpusi: dėl vairavimo manieros, dėl elgesio, tiesiog dėl veidų – piktų, suirzusių arba paniurusių.
Ir tavęs tas pavyzdinis amerikiečių mandagumas neerzina?
Gražina: Aš prisimenu vieną pirmųjų kartų, kai iš tiesų susierzinau. Tony manęs kažko pasiteiravo ir aš atsakiau „yes“. O jis pataisė „yes, please“. Stovėjau išplėtusi akis – koks dar please. Tuomet Tony truputį sutriko ir nerišliai pasiaiškino, kad tiesiog tokia gramatika... Paskui sykį jis pareiškė: „Nieko tokio, kad tu tokia grumpy (surūgusi, suirzusi).“ Pagalvojau – na, jeigu čia grumpy, tai tu iš tiesų nežinai, ką tai reiškia. Apskritai pabendravusi su Tony ilgainiui tapau truputį malonesnė. Nors maniau, kad jau pirmoje santuokoje išmokau nešokti į akis, būti rami, nuolaidi, nekelti balso ir panašiai.
Ką galvojate apie šeimos išsiskyrimus? Ar susitarėte dėl persikraustymų? Juk projektas Lietuvoje pasibaigs ir teks keliauti kur nors toliau.
Gražina: Klausimas labai sudėtingas. Tik įsimylėjusi, pareiškiau, jog eisiu su Tony į pasaulio kraštą. O dabar manau, kad ne į bet kokį kraštą (šypsosi). Štai anksčiau Tony siūlė projektą kažkur Juodkalnijoje, kur net nėra elektros... Kur kažkokios būdelės kalnuose. Aš mėgstu savo darbą, jaučiuosi vertinama, palaikoma bendradarbių, vadovybės. Taigi viskas iš tiesų truputį kaba ore... Kartais pradedu svarstyti: sakykim, mudu atsiduriame Amerikoje... ir ką aš ten veikiu? Sėdžiu namie, verdu valgyti ir tvarkausi? Ko gero, tai gana nykus užsiėmimas. Tada bandau veikti ką nors kita. Ką – tvarkau kitų namus? Amerikoje nedarbas toks pat, jei ne didesnis.
Tony: Karas vienodai apmokestina visus: iš vyrų paima kraują, iš moterų – ašaras. Bet aš manau, jog labai blogai, kai žmona gyvena atskirai nuo vyro. Todėl skyrybų kariuomenėje visada daugiau nei civiliniame gyvenime. Šeimos turi būti kartu. Iš tiesų mes su Gražina žmoniškai nesusitarėme. Bla bla bla – pakalbėjome kažkada, ir tiek. Aš tik žinau, kad jos vienos čia nepaliksiu. Taigi, jei kas, naujoje šalyje man teks samdyti žmonių, kad jie sudarytų žmonai reikalingumo iliuziją. Ir galbūt netgi imituoti nuolatinį jos pareigų, algos kėlimą, premijas ir visus kitus darbo malonumus. Juokauju, aišku. Tikiuosi, mudu susitarsime.
