Trapi ir gležna, taip pat ryžtinga bei tvirta. Viena ryškiausių TV projekto „Triumfo arka“ dalyvių Ona Kolobovaitė neslepia esanti be galo sentimentali, tačiau atkaklumo jai galėtų pavydėti ne vienas scenos artistas.
Sėkmingai ir tvirtai karjeros laipteliais kopianti jauna operos solistė. Ar šis apibūdinimas jums tinka?
Tikrai meluočiau sakydama, kad man labai nesiseka. Turiu nuostabius tėvus, brolį, darau tai, kas man patinka. Dainavimas – didžioji mano aistra. Dainuodama tiek fiziškai, tiek emociškai išgyvenu ypatingą būseną.
Darbo pasiūlymų jums, atrodo, netrūksta. Kokių tikslų vedama nusprendėte dalyvauti TV projekte „Triumfo arka“?
Man be galo svarbu yra nesustoti vietoje, judėti į priekį, priimti naujus iššūkius. Šis projektas – vienas iš jų. Dalyvauti jame tikrai nelengva. Repertuaras sudėtingas: kartais gaunu tokį kūrinį, kad jį mokydamasi turiu tiesiog „peržengti per save“. Be to, reikia išmokti valdyti savo emocijas, stiprinti ištvermę. Visgi nė akimirkos nesudvejojau dėl apsisprendimo dalyvauti „Triumfo arkoje“.
Jums svarbu laimėti?
Kiekvienam atlikėjui svarbu būti įvertintam, bet laimėti tikrai nesvarbiausias mano tikslas. Dalyvaudama projekte, žingsnelis po žingsnelio mokausi naujų dalykų. Pavyzdžiui, kiek įmanoma labiau atsipalaiduoti. Kai tai pavyks, per pasirodymus galėsiu daugiau eksperimentuoti. Didžiausia mano siekiamybė – gebėti valdyti situaciją. Kai pasieksiu šį tikslą, sieksiu kito (šypsosi).
Visada buvote tokia atkakli?
Meluočiau sakydama, kad nuo vaikystės. Iš tiesų nebuvau drąsuolė, veikiau net kukli. Labiau pasitikėti savo jėgomis padėjo ir sportas. Kai išmokau gerai vaikščioti, tėvai apavė pačiūžomis ir liepė čiuožti (juokiasi).
Bet dailusis čiuožimas netapo aistra?
Tai buvo tiesiog vaikystės užsiėmimas. Be to, dar žaidžiau krepšinį, lankiau šokius, buvau „užsikrėtusi“ tenisu. Jį tebežaidžiu.
O kada prabudo meilė muzikai?
Muzika mane lydėjo nuo mažų dienų. Neseniai sužinojau, kad tėtis nuo gimimo ugdė mano muzikinį skonį. Namuose visada skambėdavo muzika. Ir ne bet kokia. Prieš miegą klausydavausi ramios klasikinės, dieną – energingesnės. Anksti sužinojau, kas yra „The Beatles“, „Queen“ ir kt.
Skirtingai nei kiti vaikai, muzikos mokyklą lankėte su dideliu džiaugsmu?
Ne tėvai nusprendė, kad turiu ją lankyti, o pati to panorėjau. Pamenu, kaip mamą tempiau į muzikos mokyklą. Žinoma, ji neprieštaravo (šypsosi).
Anksti supratote, kad norite būti dainininkė?
Vaikystėje labiau norėjau būti seselė (juokiasi), bet kai reikėjo stoti į universitetą, tvirtai žinojau, kad noriu būti operos dainininkė. Visgi įstoti nebuvo lengva. Daug naktų nemiegojau, daug išgyvenau, bet visa tai buvo verta patirti! Kai sužinojau, kad įstojau, netvėriau savame kailyje – buvo taip smagu. Jaučiausi labai pakylėta.
Jaunai merginai, atvažiavusiai iš Visagino, Vilnius nepasirodė didelis ir bauginantis miestas?
Gal ir būtų toks pasirodęs, jei nebūčiau visa galva panirusi į darbus. Man tikrai labai pasisekė – iškart pakliuvau tarp pačių nuostabiausių žmonių. Buvau pakviesta dainuoti miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“. Dirbome „Pergalės“ kino teatre, kur tvyrojo ypatinga aura. Kiekviena diena buvo tikra šventė!
Iš šalies atrodo, kad visas jūsų gyvenimas – didelė šventė...
Visada stengiuosi mąstyti pozityviai. Net pačiuose nemaloniausiuose dalykuose bandau įžvelgti kažką teigiama. Gyvenu su tokia nuostata – visa, kas vyksta, tik į gera. Žinoma, pasitaiko ir sunkumų, bet jie tik dar labiau užgrūdina. Labai svarbu, kaip į juos žiūrime, kaip mokame spręsti problemas.
Esate gimusi po Žuvų ženklu. Tokie žmonės paprastai yra labai jautrūs, emocingi...
Tokia ir esu. Dar galėčiau pridurti, kad Žuvys linkusios į depresiją. Tačiau aš uoliai mokausi save pažinti, stengiuosi stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis. Man labai svarbi vidinė ramybė. Kai esi ramus, tą ramybę gali skleisti aplinkui. Jei viduje chaosas, tai atsispindi ir išorėje.
Man net sunku suprasti, kaip kiti neanalizuoja savo poelgių, jausmų, neieško atsakymų į jiems rūpimus klausimus. Tikrai žinau, kad galima rasti atsakymus net į pačius sunkiausius klausimus. O gilindamasis į save geriau supranti tam tikrus savo poelgus, nuotaikas. Žinau, kad šis saviugdos, savianalizės procesas tęsis visą gyvenimą.
Kas kasdienybėje jums padeda susitelkti, susikaupti?
Labai mėgstu pabėgioti Vilnelės pakrante. Bėgimas padeda ir tada, kai reikia kažką pamiršti, ir tada, kai norisi apmąstyti vieną ar kitą situaciją.
O kada žaidžiate tenisą?
Tenisas – labiau vasaros sportas. Žaidžiu, kai nuvažiuoju pas tėvus į Visaginą. Profesionaliai tenisą žaidžia ir mano brolis bei tėtis. Kai brolis žaidžia turnyruose, būtinai stengiuosi nueiti jo palaikyti. O jis ateina pasiklausyti mano dainavimo.
Net penkis kartus buvote „Dainų dainelės“ laureatė. Jautėtės pranašesnė už kitus vaikus?
Nepasakyčiau. Apie tai net negalvojau. Gal dėl to, kad bendraudavau su vaikais, kurie taip pat turėjo įvairių pomėgių ir buvo savo srities profesionalai. Be to, prie rezultato vėlgi „neprisirišdavau“. Man buvo svarbus pats procesas – pasirengimas šiam konkursui. Tai taip pat buvo tikra tvirtybės mokykla. O kaip pakylėtai jausdavausi, kai galėdavau dainuoti grojant galingam orkestrui! Jaučiau ypatingą atsakomybę.
Neatitrūkti nuo žemės padėjo tai, kad esu gana savikritiška. Visada matau savo klaidas ir galvoju apie tai, kaip galėčiau dar labiau tobulėti.
Kieno nuomonė jums yra svarbi?
Tėvų, dėstytojų. Taip pat draugų, kuriais iš širdies galiu pasidžiaugti. Atvirai galiu pasakyti, jog turiu racionalius ir nepataikaujančius bičiulius. Jie nebijo išrėžti man tiesą į akis, jais visada galiu pasikliauti.
Labai nemėgstu melo ir apgaulės. Deja, netikrumo aplinkui labai daug.
Komplimentai, kurių sulaukiate, irgi būna netikri?
Norisi tikėti, kad mano gerbėjai nuoširdūs. Tokia stengiuosi ir pati būti. Žinau, kad jei scenoje apsimetinėsi, nebūsi savimi, niekas tavimi nepatikės.
Kokių dar savybių reikia norint pavergti publiką?
Žinoma, vien geru balsu nepakerėsi. Turi būti charizmatiška asmenybė. Reikalinga ir sėkmė. Taip pat svarbu tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje ir mokėti pasinaudoti likimo siunčiamomis galimybėmis.
Nenorėjote praleisti galimybės ir sulaukusi kvietimo vaidinti TV seriale „Nekviesta meilė“?
Visada apsvarstau pasiūlymus. Jei veikla nauja, įdomi, neatsisakau išbandyti jėgas. Taip buvo ir sulaukus kvietimo vaidinti seriale „Nekviesta meilė“. Pamenu, išsyk tegalėjau sušukti: „O, Viešpatie!“ Kadangi aktorystės meistriškumą būtina išmanyti ir mano tiesioginiame darbe, pamaniau, jog padirbėti su profesionalais filmavimo aikštelėje – pati puikiausia galimybė, kokią tik galiu įsivaizduoti.
Nebuvo sunku?
Tikrai nebuvo lengva. Didžiausias keblumas tas, kad nebuvo laiko mokytis. Nusifilmavai vienoje, kitoje serijoje, ir žiūrovas iš karto paskelbė verdiktą – patikai ar nepatikai. Supratau, kaip nelengva prisitaikyti prie žaibiškai besikeičiančio siužeto: vieną akimirką turi verkti graudžiomis ašaromis, o kitą – plačiai šypsotis. Ir viską privalai atlikti kuo natūraliau.
Reikėjo nugalėti susikaustymą. Esu dėkinga visai filmavimo grupei, kad nepaliko manęs likimo valioje, bet mokė, davė vertingų patarimų.
Kalbame vien apie darbus, projektus. Ar atostogauti lieka laiko?
Praėjusią vasarą vieną mėnesį atostogavau pas tetą kaime. Tai buvo vienos nuostabiausių mano atostogų. Gaivus oras, nuostabiai žalias horizontas, neįtikėtino mėlio dangus – ar gali būti kas nors nuostabiau? Ne tik gėrėjausi stebuklingu gamtos peizažu, bet su teta važinėjome po apylinkes, eksperimentavome virtuvėje, fotografavau pačius nuostabiausius vaizdus. O kiek parsivežiau nuotraukų... Tokia jau esu – sentimentali, romantiška.
O Romeo vis das laukiate ar jau sutikote?
Galiu pasakyti, kad esu apsupta ypatingu dėmesiu, bet daug kalbėti apie romantiškus jausmus ir santykius šiuo metu nenorėčiau. Tik dėl to, jog viskas labai trapu, bijau nubaidyti tą stebuklingą laimės paukštę...
Sėkmingai ir tvirtai karjeros laipteliais kopianti jauna operos solistė. Ar šis apibūdinimas jums tinka?
Tikrai meluočiau sakydama, kad man labai nesiseka. Turiu nuostabius tėvus, brolį, darau tai, kas man patinka. Dainavimas – didžioji mano aistra. Dainuodama tiek fiziškai, tiek emociškai išgyvenu ypatingą būseną.
Darbo pasiūlymų jums, atrodo, netrūksta. Kokių tikslų vedama nusprendėte dalyvauti TV projekte „Triumfo arka“?
Man be galo svarbu yra nesustoti vietoje, judėti į priekį, priimti naujus iššūkius. Šis projektas – vienas iš jų. Dalyvauti jame tikrai nelengva. Repertuaras sudėtingas: kartais gaunu tokį kūrinį, kad jį mokydamasi turiu tiesiog „peržengti per save“. Be to, reikia išmokti valdyti savo emocijas, stiprinti ištvermę. Visgi nė akimirkos nesudvejojau dėl apsisprendimo dalyvauti „Triumfo arkoje“.
Jums svarbu laimėti?
Kiekvienam atlikėjui svarbu būti įvertintam, bet laimėti tikrai nesvarbiausias mano tikslas. Dalyvaudama projekte, žingsnelis po žingsnelio mokausi naujų dalykų. Pavyzdžiui, kiek įmanoma labiau atsipalaiduoti. Kai tai pavyks, per pasirodymus galėsiu daugiau eksperimentuoti. Didžiausia mano siekiamybė – gebėti valdyti situaciją. Kai pasieksiu šį tikslą, sieksiu kito (šypsosi).
Visada buvote tokia atkakli?
Meluočiau sakydama, kad nuo vaikystės. Iš tiesų nebuvau drąsuolė, veikiau net kukli. Labiau pasitikėti savo jėgomis padėjo ir sportas. Kai išmokau gerai vaikščioti, tėvai apavė pačiūžomis ir liepė čiuožti (juokiasi).
Bet dailusis čiuožimas netapo aistra?
Tai buvo tiesiog vaikystės užsiėmimas. Be to, dar žaidžiau krepšinį, lankiau šokius, buvau „užsikrėtusi“ tenisu. Jį tebežaidžiu.
O kada prabudo meilė muzikai?
Muzika mane lydėjo nuo mažų dienų. Neseniai sužinojau, kad tėtis nuo gimimo ugdė mano muzikinį skonį. Namuose visada skambėdavo muzika. Ir ne bet kokia. Prieš miegą klausydavausi ramios klasikinės, dieną – energingesnės. Anksti sužinojau, kas yra „The Beatles“, „Queen“ ir kt.
Skirtingai nei kiti vaikai, muzikos mokyklą lankėte su dideliu džiaugsmu?
Ne tėvai nusprendė, kad turiu ją lankyti, o pati to panorėjau. Pamenu, kaip mamą tempiau į muzikos mokyklą. Žinoma, ji neprieštaravo (šypsosi).
Anksti supratote, kad norite būti dainininkė?
Vaikystėje labiau norėjau būti seselė (juokiasi), bet kai reikėjo stoti į universitetą, tvirtai žinojau, kad noriu būti operos dainininkė. Visgi įstoti nebuvo lengva. Daug naktų nemiegojau, daug išgyvenau, bet visa tai buvo verta patirti! Kai sužinojau, kad įstojau, netvėriau savame kailyje – buvo taip smagu. Jaučiausi labai pakylėta.
Jaunai merginai, atvažiavusiai iš Visagino, Vilnius nepasirodė didelis ir bauginantis miestas?
Gal ir būtų toks pasirodęs, jei nebūčiau visa galva panirusi į darbus. Man tikrai labai pasisekė – iškart pakliuvau tarp pačių nuostabiausių žmonių. Buvau pakviesta dainuoti miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“. Dirbome „Pergalės“ kino teatre, kur tvyrojo ypatinga aura. Kiekviena diena buvo tikra šventė!
Iš šalies atrodo, kad visas jūsų gyvenimas – didelė šventė...
Visada stengiuosi mąstyti pozityviai. Net pačiuose nemaloniausiuose dalykuose bandau įžvelgti kažką teigiama. Gyvenu su tokia nuostata – visa, kas vyksta, tik į gera. Žinoma, pasitaiko ir sunkumų, bet jie tik dar labiau užgrūdina. Labai svarbu, kaip į juos žiūrime, kaip mokame spręsti problemas.
Esate gimusi po Žuvų ženklu. Tokie žmonės paprastai yra labai jautrūs, emocingi...
Tokia ir esu. Dar galėčiau pridurti, kad Žuvys linkusios į depresiją. Tačiau aš uoliai mokausi save pažinti, stengiuosi stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis. Man labai svarbi vidinė ramybė. Kai esi ramus, tą ramybę gali skleisti aplinkui. Jei viduje chaosas, tai atsispindi ir išorėje.
Man net sunku suprasti, kaip kiti neanalizuoja savo poelgių, jausmų, neieško atsakymų į jiems rūpimus klausimus. Tikrai žinau, kad galima rasti atsakymus net į pačius sunkiausius klausimus. O gilindamasis į save geriau supranti tam tikrus savo poelgus, nuotaikas. Žinau, kad šis saviugdos, savianalizės procesas tęsis visą gyvenimą.
Kas kasdienybėje jums padeda susitelkti, susikaupti?
Labai mėgstu pabėgioti Vilnelės pakrante. Bėgimas padeda ir tada, kai reikia kažką pamiršti, ir tada, kai norisi apmąstyti vieną ar kitą situaciją.
O kada žaidžiate tenisą?
Tenisas – labiau vasaros sportas. Žaidžiu, kai nuvažiuoju pas tėvus į Visaginą. Profesionaliai tenisą žaidžia ir mano brolis bei tėtis. Kai brolis žaidžia turnyruose, būtinai stengiuosi nueiti jo palaikyti. O jis ateina pasiklausyti mano dainavimo.
Net penkis kartus buvote „Dainų dainelės“ laureatė. Jautėtės pranašesnė už kitus vaikus?
Nepasakyčiau. Apie tai net negalvojau. Gal dėl to, kad bendraudavau su vaikais, kurie taip pat turėjo įvairių pomėgių ir buvo savo srities profesionalai. Be to, prie rezultato vėlgi „neprisirišdavau“. Man buvo svarbus pats procesas – pasirengimas šiam konkursui. Tai taip pat buvo tikra tvirtybės mokykla. O kaip pakylėtai jausdavausi, kai galėdavau dainuoti grojant galingam orkestrui! Jaučiau ypatingą atsakomybę.
Neatitrūkti nuo žemės padėjo tai, kad esu gana savikritiška. Visada matau savo klaidas ir galvoju apie tai, kaip galėčiau dar labiau tobulėti.
Kieno nuomonė jums yra svarbi?
Tėvų, dėstytojų. Taip pat draugų, kuriais iš širdies galiu pasidžiaugti. Atvirai galiu pasakyti, jog turiu racionalius ir nepataikaujančius bičiulius. Jie nebijo išrėžti man tiesą į akis, jais visada galiu pasikliauti.
Labai nemėgstu melo ir apgaulės. Deja, netikrumo aplinkui labai daug.
Komplimentai, kurių sulaukiate, irgi būna netikri?
Norisi tikėti, kad mano gerbėjai nuoširdūs. Tokia stengiuosi ir pati būti. Žinau, kad jei scenoje apsimetinėsi, nebūsi savimi, niekas tavimi nepatikės.
Kokių dar savybių reikia norint pavergti publiką?
Žinoma, vien geru balsu nepakerėsi. Turi būti charizmatiška asmenybė. Reikalinga ir sėkmė. Taip pat svarbu tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje ir mokėti pasinaudoti likimo siunčiamomis galimybėmis.
Nenorėjote praleisti galimybės ir sulaukusi kvietimo vaidinti TV seriale „Nekviesta meilė“?
Visada apsvarstau pasiūlymus. Jei veikla nauja, įdomi, neatsisakau išbandyti jėgas. Taip buvo ir sulaukus kvietimo vaidinti seriale „Nekviesta meilė“. Pamenu, išsyk tegalėjau sušukti: „O, Viešpatie!“ Kadangi aktorystės meistriškumą būtina išmanyti ir mano tiesioginiame darbe, pamaniau, jog padirbėti su profesionalais filmavimo aikštelėje – pati puikiausia galimybė, kokią tik galiu įsivaizduoti.
Nebuvo sunku?
Tikrai nebuvo lengva. Didžiausias keblumas tas, kad nebuvo laiko mokytis. Nusifilmavai vienoje, kitoje serijoje, ir žiūrovas iš karto paskelbė verdiktą – patikai ar nepatikai. Supratau, kaip nelengva prisitaikyti prie žaibiškai besikeičiančio siužeto: vieną akimirką turi verkti graudžiomis ašaromis, o kitą – plačiai šypsotis. Ir viską privalai atlikti kuo natūraliau.
Reikėjo nugalėti susikaustymą. Esu dėkinga visai filmavimo grupei, kad nepaliko manęs likimo valioje, bet mokė, davė vertingų patarimų.
Kalbame vien apie darbus, projektus. Ar atostogauti lieka laiko?
Praėjusią vasarą vieną mėnesį atostogavau pas tetą kaime. Tai buvo vienos nuostabiausių mano atostogų. Gaivus oras, nuostabiai žalias horizontas, neįtikėtino mėlio dangus – ar gali būti kas nors nuostabiau? Ne tik gėrėjausi stebuklingu gamtos peizažu, bet su teta važinėjome po apylinkes, eksperimentavome virtuvėje, fotografavau pačius nuostabiausius vaizdus. O kiek parsivežiau nuotraukų... Tokia jau esu – sentimentali, romantiška.
O Romeo vis das laukiate ar jau sutikote?
Galiu pasakyti, kad esu apsupta ypatingu dėmesiu, bet daug kalbėti apie romantiškus jausmus ir santykius šiuo metu nenorėčiau. Tik dėl to, jog viskas labai trapu, bijau nubaidyti tą stebuklingą laimės paukštę...
