Tikriausiai daugeliui dar prisimenančių prieš dvidešimt metų vykusią „Dainų dainelę“ ir joje pirmą sykį nuskambėjusią dainą „Sparnuotosios sūpynės“ smalsu išvysti, kaip išaugo to meto žvaigždė Vaida Genytė. Niekam nekilo abejonių, kad projekte „Žvaigždžių duetai“ legenda tapusią dainą atliekanti Vaida MARAZIENĖ (34) – ta pati šviesiaplaukė mergaitė...
Nelabai pasikeitėte…
Nelabai. Apskritas veidas, duobutės liko (juokiasi). Tik vaikystėje buvau trumpaplaukė – mama labai nemėgo kaspinų. Visada norėjau ilgų plaukų, juos auginti pradėjau paauglė. Matyt, taip jau būna: turiu pažįstamų, kurios dabar kerpasi trumpai, nes mažos vaikščiojo ilgais plaukais, o aš noriu vis ilgesnių ir ilgesnių (juokiasi).
Daug kas atpažįsta, kad jūs – toji mergaitė, kadaise atlikusi „Sparnuotąsias sūpynes“?
Kai pasakau: „Vaida Genytė, „Sparnuotosios sūpynės“, daug kas prisimena. O šiaip juk dažnai nesirodžiau televizijoje, nesipuikavau žurnalų viršeliuose, tai kodėl tą mažą vaiką iš „Dainų dainelės“ vis dar turėtų atsiminti?
O kažkada buvote žvaigždė.
Taip... Pirmą kartą „Dainų dainelėje“ su dainele „Čiunga čianga“ pasirodžiau šešerių. Iškart šauniai pasisekė. Tuo metu konkursas buvo labai akademiškas, santūrus. Ir štai staigmena: išeina mergaitė, kuri šoka, dainuoja. Tai buvo naujiena. Geros dainelės emocijos, vaikiškas mano aktyvumas, energija padėjo patraukti publiką savo pusėn.
„Dainų dainelė“ vyksta kas dvejus metus. 1982-aisiais, būdama pirmokė, ten pasirodžiau su „Sparnuotosiomis sūpynėmis“. Jos man tapo etikete. Kaip spuogelis (juokiasi).
Ta etiketė neerzina?
Yra kaip yra: ne kiekvienas gali pasigirti tiek metų išlikusia daina, kurią būtų kviečiamas atlikti vienur, kitur. Džiaugiuosi tuo. Daugelis ko nors pasiekęs tik tarp kitko pamini vaikystėje dalyvavęs „Dainų dainelėje“, o man yra šis konkursas ir gyvenimas po jo. Kartais atrodydavo, kad tos „sūpynės“ trukdo gyventi.
Mokyklos metai ir prabėgo jose supantis?
Tikrai buvau dėmesio centre – mokytojų, vaikų. Ir gerąja, ir blogąja prasme.
Vaikščiojote užrietusi nosį?
Ne, nesupratau, kas tai yra. Buvau labai natūrali. Nesuvokiau, kodėl mane vadina „pamaiva“. Dėl to labai išgyvenau, galvojau, kad aš ne tokia, nesimaivau. Buvo labai skaudu. Iškentėjau. Tačiau riesti nosį nekilo minties, nesupratau, kad galbūt galėčiau. Sėkmę priėmiau natūraliai.
Gal buvo kitoks laikas: dabar kiekviena mergaitė nuo mažumės svajoja būti žinoma. Tuomet tokios pompastikos nebuvo, žvaigždžių negarbino ir negamino.
Žurnalistai klausia, kaip paauglė galėjau mesti dainavimą, nejaugi nenorėjau būti žvaigždė. Negalvojau apie tai, juk nebuvo nei tiek žurnalų, televizijos kanalų.
Tikrai, kodėl paauglystėje nusprendėte nebedainuoti?
„Dainų dainelėje“ dalyvavau keturis kartus. Po „Sparnuotųjų sūpynių“ pasirodžiau su Vyganto Telksnio „Rytas miške“ ir 1988 metais, Atgimimo laikotarpiu, – su lietuvių liaudies daina. Didžiausias pagerbimas ten – žiūrovų prizas. Visus keturis kartus jį iškovojau. Man dainavimas niekada nebuvo darbas. Nei repeticijos, nei koncertai niekada nekėlė problemų. Tai buvo natūralu.
„Dainų dainelė“ žavi vien tai, kad baigiamajame koncerte turi galimybę dainuoti su orkestru. Atlikdama liaudies dainą tokios galimybės neturėjau. Man nebuvo smagu, todėl nutariau nebedalyvauti. Be to, paauglystė – toks laikotarpis… Kitokių konkursų, festivalių tuo metu nebuvo, man norėjosi maištauti – pati nelabai žinojau, ko reikia. Ir su mama nesutapo nuomonės. Prodiuserių, kurie rūpintųsi muzikine karjera, nebuvo.
Tačiau neneigsite – konkursas jums buvo reikšmingas?
Manau, taip. Tačiau kaip jau buvo, taip. Vadinasi, toks likimas – gimiau su ta žvaigždele. Kiekvienas ateidamas į šį pasaulį atsineša energiją, kuri lydi visą gyvenimą. „Dainų dainelė“ man tikrai daug reiškė. Kokių puikių likę prisiminimų! Ar daug kas turi galimybę vaikystėje dainuoti filharmonijos, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, garsiausiose to meto scenose su geriausiais chorais, orkestrais?
Kaip jaučiatės girdėdama, kad jūsų dainą dabar atlieka kiti?
„Sparnuotosios sūpynės“ – graži daina apie vaikystę. Daug kas ją perdainuoja. Man dėl to būna labai pikta. Ši daina iš rusiško kino filmo vaikams „Elektroniko nuotykiai“. Mama Danutė Genienė sugalvojo, kad galėčiau atlikti, bet Lietuvoje jos nebuvo. Tėtis Valentinas Genys specialiai važiavo į Kaliningradą, ėjo į biblioteką. Natų išsivežti negalėjo, todėl jis, neturėdamas muzikinio išsilavinimo, perrašė melodiją ir akompanimentą! Neįsivaizduoju, kaip tai pavyko. Tėvai nenorėjo, kad dainą atlikčiau rusiškai, todėl paprašė, kad žodžius į lietuvių kalbą išverstų poetė Meilė Kudarauskaitė.
Štai tokia „Sparnuotųjų sūpynių“ pradžia: mamos sumanymas, tėčio įgyvendinimas. Tas dainos variantas skamba iki šiol.
Buvote išskirtinė ir jūs, ir ta daina, jei po tiek metų Lietuvos televizija, LNK norėjo jus matyti dainų projektuose...
Keista, kad tik šiemet. Nesuprantu, kas atsitiko… Sulaukiau kvietimų ir pagalvojau: „Pagaliau.“ Tik susierzinau, kad iš sykio – du variantai. Viena televizija lyg ir įsižeidė, kad nuėjau kitur. Nesmagu…
Kadaise „Dainų dainelei“ jus rengė mama. Dabar klausėte jos patarimo, ar verta dalyvauti televizijos šou?
Su tėvais tariuosi daugeliu klausimų, bet šįsyk tik pasakiau, kad mane kviečia į televizijos projektą ir kad sutikau. Jie į viską žiūri atsakingai, svarsto, ar nenusivilsiu, kaip mane tai paveiks, – išgyvena, nes linki tik gero. Tėvai neskatina ir nestumia į viešumą: laikai pasikeitė, televizija nebe tokia, dabar viskas kitaip, todėl jų abejojimas ar rūpinimasis pagrįsti – pati kartais tiek nesugalvoju, kiek jie. Aš labai emocinga: greitai sutinku, greitai apsidžiaugiu, tik po kiek laiko suprantu, kur įkišau galvą (juokiasi). O trauktis nebėra kur. Visada yra dvi pusės. Blogoji – spauda, visokie komentarai…
Kaip reagavo jūsų sutuoktinis?
Kaip ir tėvams, Aidui viską pasakiau. Šeima buvo nustebusi, kad sulaukiau kvietimų dalyvauti televizijos projektuose, visus ištiko lengvas šokas. Vyras džiaugiasi mano sėkme, palaiko. Žiūrėdami laidą visi nervinamės. Mes – komanda. Būtų sunku, jei jis manęs nesuprastų. Jaučiu Aido paramą. Dabar įtampa labai didelė. Be šeimos pagalbos būtų sunku. Namiškiai mane mato mažiau, bet stengiuosi jiems duoti meilės, kad tą trūkumą kompensuotų.
Su Aidu mes kartu trylika metų. Jis – medienos gaminių dizaineris ir technologas. Dirba baldų gamybos srityje.
Vyras nebijo, kad televizija pakeis jūsų santykius, juk tapsite žvaigžde?
Per tuos metus, kai mes kartu, buvo visko – mano gastrolių, išvažiavimų į užsienį. Jeigu išleido važiuoti su Vidaus reikalų ministerijos orkestru, kur beveik vien vyrai, tai nėra ko bijoti ir dabar (juokiasi).
Sūnų leistumėte į „Dainų dainelę“ ar kokį kitą muzikinį konkursą?
Nemąsčiau apie tai. Ainiui tik penkeri metai – dar anksti. Jei matysiu, kad turi gabumų, kodėl gi ne?
Jis dainingas berniukas?
Labiau kalbingas (juokiasi). Nenori eiti į darželį, sako, kad tai vaikų gyvenimo nelaimė. Lanko mokyklėlę, nes jam tai atrodo rimtesnis užsiėmimas. Tokios klausos kaip aš vaikystėje Ainius kol kas neturi.
Kadangi man visada trūksta laiko, migdydama sūnų dainuoju tai, kas turės skambėti scenoje. Taip niūniuodama kartoju žodžius. Du zuikius nušaunu: ir vaikui smagu, ir man naudinga (juokiasi).
Vadinasi, „Žvaigždžių duetams“ rengiamą repertuarą Ainius išgirsta pirmasis?
Pirmas dainas išmoko greičiau už mane, pataisydavo, kad ne toks turi būti žodis (juokiasi).
Pirmuosius judviejų su Alanu Chošnau pasirodymus komisija ir žiūrovai įvertino puikiai. O jūs pati?
Eidama į sceną tiek nebijojau, neišgyvenau, kiek laukdama pirmosios laidos transliacijos per televiziją: tada drebėjo ir kojos, ir širdis. Net pikta buvo, kad jaudinausi daugiau negu scenoje.
Pati sau esu kritiška gal daugiau, negu reikia. Ši mano savybė labai stipri. Aišku, viskas galėtų būti dar geriau – tobulėjimui ribų nėra. Tačiau apskritai debiutu likau patenkinta.
Nors tik įsibėgėja, šou jau spėjo sujaukti gyvenimą?
Sujaukė gerąja prasme: pakeitė įprastą ritmą, daug ką pakoregavo kita linkme. Intensyviai repetuojame: per savaitę penkis kartus – būtinai. Beveik kasdien… Dalyvaujame televizijos projekte, todėl reikia kurti šou, dainuoti neužtenka.
Po kiek metų pertraukos vėl esate scenoje?
Kartkartėmis gaunu kvietimų grįžti į televizijos sceną: būna koks „Dainų dainelės“ klubo susirinkimas, televizijos šventė. Kartais dainuoju Vilniaus pedagoginio universiteto chore „Ave Vita“. Klasikinė muzika man arti širdies. Su choru dažnai atlieku solo partijas.
Tačiau tokiame dideliame projekte kaip „Žvaigždžių duetai“ nedalyvavau nuo paauglystės, trylikos keturiolikos metų. Pauzė – kokių dvidešimt aštuonerių metų.
Kad ir kaip būtų, gyvenimas mane visada stipriai siejo ir sieja su muzika. Mano specialybė tokia, kad neišvengsi vaidinimų, spektaklių, dainavimo juose – taip ir lipi į sceną...
Jūs – mokytoja?
Esu baigusi muzikos pedagogiką, studijuoju muzikos edukologijos magistrantūroje. Dirbu privačioje Montesori mokykloje. Ten mokoma netradiciniu metodu: vaikų nedaug, klasės nedidelės – labai smagu dirbti. Pasisekė, kad pedagoginiam darbui turiu tokias geras sąlygas. Juk didžiosios mokyklos – kaip fabrikai, klasėse po trisdešimt mokinių, turėtų būti sunku...
Šiame darbe jaučiatės atradusi save?
Tiesiog taip susiklostė gyvenimas… Dirbu tikrai nuoširdžiai. Turbūt bet kokį darbą atlikčiau gerai, kokybiškai. Negaliu sakyti, kad mokytojauti – mano pašaukimas. Galbūt jis kitur, gal scenoje. Tačiau būti atlikėju nelengva. Tai varginantis darbas.
Baigusi Panevėžio konservatoriją sakiau, kad niekada nebūsiu mokytoja. Vis ieškojau galimybių lipti į sceną, dainuoti. Atvažiavusi į Vilnių dirbau filharmonijai priklausančioje aktorių trupėje. Važinėjome po Lietuvą su muzikiniais spektakliais. Paskui – su Vidaus reikalų ministerijos orkestru: vėl dainavimas, scena, gastrolės. Pajutau, kad sunku, kad tai labai nepastovu, niekada nežinai, kiek uždirbsi, ar bus koncertų. Sėdi, lauki… Mane tai erzino, vargino. Pagalvojau, kad noriu ramesnės, stabilesnės veiklos.
Ir, nors pati sakėte, kad pedagogika – ne jums, nuėjote į mokyklą.
Buvau užtektinai ragavusi dainininkės duonos, supratau, ką tai reiškia. Jei būtų pasitaikiusios kitokios sąlygos, gal viskas būtų buvę kitaip. 1997 metais buvo išleista mano kasetė „Dabartis“ ir vėl – koncertai, važinėjimai... Supratau, kad vien tuo gyventi nenoriu. Visada svajojau, kad scena man būtų hobis, kad lydėtų šalia to, ką turiu pastovaus, užtikrinto. Tačiau to buvo nedaug. Dabar svajonė išsipildė.
Grįžtumėte į sceną?
Nuolat dirbti gal nelabai norėčiau. Tačiau retkarčiais dalyvauti kokiame projekte įdomu – juk būna visokių miuziklų, spektaklių. Man patiktų.
Turite progą: televizija kuria naujas žvaigždes, atgaivina primirštas.
Ji gali tikrai daug…
Nelabai pasikeitėte…
Nelabai. Apskritas veidas, duobutės liko (juokiasi). Tik vaikystėje buvau trumpaplaukė – mama labai nemėgo kaspinų. Visada norėjau ilgų plaukų, juos auginti pradėjau paauglė. Matyt, taip jau būna: turiu pažįstamų, kurios dabar kerpasi trumpai, nes mažos vaikščiojo ilgais plaukais, o aš noriu vis ilgesnių ir ilgesnių (juokiasi).
Daug kas atpažįsta, kad jūs – toji mergaitė, kadaise atlikusi „Sparnuotąsias sūpynes“?
Kai pasakau: „Vaida Genytė, „Sparnuotosios sūpynės“, daug kas prisimena. O šiaip juk dažnai nesirodžiau televizijoje, nesipuikavau žurnalų viršeliuose, tai kodėl tą mažą vaiką iš „Dainų dainelės“ vis dar turėtų atsiminti?
O kažkada buvote žvaigždė.
Taip... Pirmą kartą „Dainų dainelėje“ su dainele „Čiunga čianga“ pasirodžiau šešerių. Iškart šauniai pasisekė. Tuo metu konkursas buvo labai akademiškas, santūrus. Ir štai staigmena: išeina mergaitė, kuri šoka, dainuoja. Tai buvo naujiena. Geros dainelės emocijos, vaikiškas mano aktyvumas, energija padėjo patraukti publiką savo pusėn.
„Dainų dainelė“ vyksta kas dvejus metus. 1982-aisiais, būdama pirmokė, ten pasirodžiau su „Sparnuotosiomis sūpynėmis“. Jos man tapo etikete. Kaip spuogelis (juokiasi).
Ta etiketė neerzina?
Yra kaip yra: ne kiekvienas gali pasigirti tiek metų išlikusia daina, kurią būtų kviečiamas atlikti vienur, kitur. Džiaugiuosi tuo. Daugelis ko nors pasiekęs tik tarp kitko pamini vaikystėje dalyvavęs „Dainų dainelėje“, o man yra šis konkursas ir gyvenimas po jo. Kartais atrodydavo, kad tos „sūpynės“ trukdo gyventi.
Mokyklos metai ir prabėgo jose supantis?
Tikrai buvau dėmesio centre – mokytojų, vaikų. Ir gerąja, ir blogąja prasme.
Vaikščiojote užrietusi nosį?
Ne, nesupratau, kas tai yra. Buvau labai natūrali. Nesuvokiau, kodėl mane vadina „pamaiva“. Dėl to labai išgyvenau, galvojau, kad aš ne tokia, nesimaivau. Buvo labai skaudu. Iškentėjau. Tačiau riesti nosį nekilo minties, nesupratau, kad galbūt galėčiau. Sėkmę priėmiau natūraliai.
Gal buvo kitoks laikas: dabar kiekviena mergaitė nuo mažumės svajoja būti žinoma. Tuomet tokios pompastikos nebuvo, žvaigždžių negarbino ir negamino.
Žurnalistai klausia, kaip paauglė galėjau mesti dainavimą, nejaugi nenorėjau būti žvaigždė. Negalvojau apie tai, juk nebuvo nei tiek žurnalų, televizijos kanalų.
Tikrai, kodėl paauglystėje nusprendėte nebedainuoti?
„Dainų dainelėje“ dalyvavau keturis kartus. Po „Sparnuotųjų sūpynių“ pasirodžiau su Vyganto Telksnio „Rytas miške“ ir 1988 metais, Atgimimo laikotarpiu, – su lietuvių liaudies daina. Didžiausias pagerbimas ten – žiūrovų prizas. Visus keturis kartus jį iškovojau. Man dainavimas niekada nebuvo darbas. Nei repeticijos, nei koncertai niekada nekėlė problemų. Tai buvo natūralu.
„Dainų dainelė“ žavi vien tai, kad baigiamajame koncerte turi galimybę dainuoti su orkestru. Atlikdama liaudies dainą tokios galimybės neturėjau. Man nebuvo smagu, todėl nutariau nebedalyvauti. Be to, paauglystė – toks laikotarpis… Kitokių konkursų, festivalių tuo metu nebuvo, man norėjosi maištauti – pati nelabai žinojau, ko reikia. Ir su mama nesutapo nuomonės. Prodiuserių, kurie rūpintųsi muzikine karjera, nebuvo.
Tačiau neneigsite – konkursas jums buvo reikšmingas?
Manau, taip. Tačiau kaip jau buvo, taip. Vadinasi, toks likimas – gimiau su ta žvaigždele. Kiekvienas ateidamas į šį pasaulį atsineša energiją, kuri lydi visą gyvenimą. „Dainų dainelė“ man tikrai daug reiškė. Kokių puikių likę prisiminimų! Ar daug kas turi galimybę vaikystėje dainuoti filharmonijos, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, garsiausiose to meto scenose su geriausiais chorais, orkestrais?
Kaip jaučiatės girdėdama, kad jūsų dainą dabar atlieka kiti?
„Sparnuotosios sūpynės“ – graži daina apie vaikystę. Daug kas ją perdainuoja. Man dėl to būna labai pikta. Ši daina iš rusiško kino filmo vaikams „Elektroniko nuotykiai“. Mama Danutė Genienė sugalvojo, kad galėčiau atlikti, bet Lietuvoje jos nebuvo. Tėtis Valentinas Genys specialiai važiavo į Kaliningradą, ėjo į biblioteką. Natų išsivežti negalėjo, todėl jis, neturėdamas muzikinio išsilavinimo, perrašė melodiją ir akompanimentą! Neįsivaizduoju, kaip tai pavyko. Tėvai nenorėjo, kad dainą atlikčiau rusiškai, todėl paprašė, kad žodžius į lietuvių kalbą išverstų poetė Meilė Kudarauskaitė.
Štai tokia „Sparnuotųjų sūpynių“ pradžia: mamos sumanymas, tėčio įgyvendinimas. Tas dainos variantas skamba iki šiol.
Buvote išskirtinė ir jūs, ir ta daina, jei po tiek metų Lietuvos televizija, LNK norėjo jus matyti dainų projektuose...
Keista, kad tik šiemet. Nesuprantu, kas atsitiko… Sulaukiau kvietimų ir pagalvojau: „Pagaliau.“ Tik susierzinau, kad iš sykio – du variantai. Viena televizija lyg ir įsižeidė, kad nuėjau kitur. Nesmagu…
Kadaise „Dainų dainelei“ jus rengė mama. Dabar klausėte jos patarimo, ar verta dalyvauti televizijos šou?
Su tėvais tariuosi daugeliu klausimų, bet šįsyk tik pasakiau, kad mane kviečia į televizijos projektą ir kad sutikau. Jie į viską žiūri atsakingai, svarsto, ar nenusivilsiu, kaip mane tai paveiks, – išgyvena, nes linki tik gero. Tėvai neskatina ir nestumia į viešumą: laikai pasikeitė, televizija nebe tokia, dabar viskas kitaip, todėl jų abejojimas ar rūpinimasis pagrįsti – pati kartais tiek nesugalvoju, kiek jie. Aš labai emocinga: greitai sutinku, greitai apsidžiaugiu, tik po kiek laiko suprantu, kur įkišau galvą (juokiasi). O trauktis nebėra kur. Visada yra dvi pusės. Blogoji – spauda, visokie komentarai…
Kaip reagavo jūsų sutuoktinis?
Kaip ir tėvams, Aidui viską pasakiau. Šeima buvo nustebusi, kad sulaukiau kvietimų dalyvauti televizijos projektuose, visus ištiko lengvas šokas. Vyras džiaugiasi mano sėkme, palaiko. Žiūrėdami laidą visi nervinamės. Mes – komanda. Būtų sunku, jei jis manęs nesuprastų. Jaučiu Aido paramą. Dabar įtampa labai didelė. Be šeimos pagalbos būtų sunku. Namiškiai mane mato mažiau, bet stengiuosi jiems duoti meilės, kad tą trūkumą kompensuotų.
Su Aidu mes kartu trylika metų. Jis – medienos gaminių dizaineris ir technologas. Dirba baldų gamybos srityje.
Vyras nebijo, kad televizija pakeis jūsų santykius, juk tapsite žvaigžde?
Per tuos metus, kai mes kartu, buvo visko – mano gastrolių, išvažiavimų į užsienį. Jeigu išleido važiuoti su Vidaus reikalų ministerijos orkestru, kur beveik vien vyrai, tai nėra ko bijoti ir dabar (juokiasi).
Sūnų leistumėte į „Dainų dainelę“ ar kokį kitą muzikinį konkursą?
Nemąsčiau apie tai. Ainiui tik penkeri metai – dar anksti. Jei matysiu, kad turi gabumų, kodėl gi ne?
Jis dainingas berniukas?
Labiau kalbingas (juokiasi). Nenori eiti į darželį, sako, kad tai vaikų gyvenimo nelaimė. Lanko mokyklėlę, nes jam tai atrodo rimtesnis užsiėmimas. Tokios klausos kaip aš vaikystėje Ainius kol kas neturi.
Kadangi man visada trūksta laiko, migdydama sūnų dainuoju tai, kas turės skambėti scenoje. Taip niūniuodama kartoju žodžius. Du zuikius nušaunu: ir vaikui smagu, ir man naudinga (juokiasi).
Vadinasi, „Žvaigždžių duetams“ rengiamą repertuarą Ainius išgirsta pirmasis?
Pirmas dainas išmoko greičiau už mane, pataisydavo, kad ne toks turi būti žodis (juokiasi).
Pirmuosius judviejų su Alanu Chošnau pasirodymus komisija ir žiūrovai įvertino puikiai. O jūs pati?
Eidama į sceną tiek nebijojau, neišgyvenau, kiek laukdama pirmosios laidos transliacijos per televiziją: tada drebėjo ir kojos, ir širdis. Net pikta buvo, kad jaudinausi daugiau negu scenoje.
Pati sau esu kritiška gal daugiau, negu reikia. Ši mano savybė labai stipri. Aišku, viskas galėtų būti dar geriau – tobulėjimui ribų nėra. Tačiau apskritai debiutu likau patenkinta.
Nors tik įsibėgėja, šou jau spėjo sujaukti gyvenimą?
Sujaukė gerąja prasme: pakeitė įprastą ritmą, daug ką pakoregavo kita linkme. Intensyviai repetuojame: per savaitę penkis kartus – būtinai. Beveik kasdien… Dalyvaujame televizijos projekte, todėl reikia kurti šou, dainuoti neužtenka.
Po kiek metų pertraukos vėl esate scenoje?
Kartkartėmis gaunu kvietimų grįžti į televizijos sceną: būna koks „Dainų dainelės“ klubo susirinkimas, televizijos šventė. Kartais dainuoju Vilniaus pedagoginio universiteto chore „Ave Vita“. Klasikinė muzika man arti širdies. Su choru dažnai atlieku solo partijas.
Tačiau tokiame dideliame projekte kaip „Žvaigždžių duetai“ nedalyvavau nuo paauglystės, trylikos keturiolikos metų. Pauzė – kokių dvidešimt aštuonerių metų.
Kad ir kaip būtų, gyvenimas mane visada stipriai siejo ir sieja su muzika. Mano specialybė tokia, kad neišvengsi vaidinimų, spektaklių, dainavimo juose – taip ir lipi į sceną...
Jūs – mokytoja?
Esu baigusi muzikos pedagogiką, studijuoju muzikos edukologijos magistrantūroje. Dirbu privačioje Montesori mokykloje. Ten mokoma netradiciniu metodu: vaikų nedaug, klasės nedidelės – labai smagu dirbti. Pasisekė, kad pedagoginiam darbui turiu tokias geras sąlygas. Juk didžiosios mokyklos – kaip fabrikai, klasėse po trisdešimt mokinių, turėtų būti sunku...
Šiame darbe jaučiatės atradusi save?
Tiesiog taip susiklostė gyvenimas… Dirbu tikrai nuoširdžiai. Turbūt bet kokį darbą atlikčiau gerai, kokybiškai. Negaliu sakyti, kad mokytojauti – mano pašaukimas. Galbūt jis kitur, gal scenoje. Tačiau būti atlikėju nelengva. Tai varginantis darbas.
Baigusi Panevėžio konservatoriją sakiau, kad niekada nebūsiu mokytoja. Vis ieškojau galimybių lipti į sceną, dainuoti. Atvažiavusi į Vilnių dirbau filharmonijai priklausančioje aktorių trupėje. Važinėjome po Lietuvą su muzikiniais spektakliais. Paskui – su Vidaus reikalų ministerijos orkestru: vėl dainavimas, scena, gastrolės. Pajutau, kad sunku, kad tai labai nepastovu, niekada nežinai, kiek uždirbsi, ar bus koncertų. Sėdi, lauki… Mane tai erzino, vargino. Pagalvojau, kad noriu ramesnės, stabilesnės veiklos.
Ir, nors pati sakėte, kad pedagogika – ne jums, nuėjote į mokyklą.
Buvau užtektinai ragavusi dainininkės duonos, supratau, ką tai reiškia. Jei būtų pasitaikiusios kitokios sąlygos, gal viskas būtų buvę kitaip. 1997 metais buvo išleista mano kasetė „Dabartis“ ir vėl – koncertai, važinėjimai... Supratau, kad vien tuo gyventi nenoriu. Visada svajojau, kad scena man būtų hobis, kad lydėtų šalia to, ką turiu pastovaus, užtikrinto. Tačiau to buvo nedaug. Dabar svajonė išsipildė.
Grįžtumėte į sceną?
Nuolat dirbti gal nelabai norėčiau. Tačiau retkarčiais dalyvauti kokiame projekte įdomu – juk būna visokių miuziklų, spektaklių. Man patiktų.
Turite progą: televizija kuria naujas žvaigždes, atgaivina primirštas.
Ji gali tikrai daug…
