„Knygoje bus nei teisybė, nei melas", - paslaptingai žada žymioji sostinės būrėja Vaiva Budraitytė (49), įsiliejusi į gretas įžymybių, galėsiančių didžiuotis, kad turi biografinę knygą. Ir kodėl gi ne? Juk tai - puiki dovana sau artėjančio penkiasdešimtmečio proga.
Pasidavėte visuotinei madai?
Net nesusimąsčiau apie tai. Pirmiausia pradėjo kalbinti draugai. Senas mano bičiulis, buvęs prezidento Algirdo Brazausko atstovas spaudai, ryšių su visuomene specialistas Artūras Monkevičius pažadėjo padėti rašyti. Antra - norėjau kokiu nors būdu padėkoti trims savo gyvenimo moterims: močiutei, kurią visi vadino Mama iš didžiosios raidės, tetai Elenai - tėčio seseriai, pas kurią vaikystėje augau, ir savo mamai, kuri man gyvenime labai daug davė. Knyga, man pasirodė, - geriausias padėkos būdas. Dvi iš šių moterų dar gyvos: mamai - septyniasdešimt aštuoneri, tetai - aštuoniasdešimt metų. Juk gyveni, bėgi, laiko bendrauti kaip visada trūksta, o ko netekai, pamatai tik kai brangiausių žmonių nebelieka (akyse ima tvenktis ašaros)... Per tą bėgimą ir nemokėjimą sustoti daug netenki.
Buvo sunku atvirai išsipasakoti?
Klausiate, kiek knygoje bus teisybės? Viskas ten teisybė. Kita vertus, tai yra mano požiūris į įvykius ir jų vertinimas mano akimis. Mes esame trys seserys ir tą patį gyvenimo epizodą visos trys nupasakotume skirtingai. Taigi manojoje knygoje nėra nei teisybės, nei melo. Ten yra mano teisybė. Mano požiūris, pojūčiai, mano prisiminimai. Ten emocijos yra tikros. O to, ko negalėjau, kas buvo per sunku, apskritai nelietėme. Knygoje nepasakojama nė apie vieną sutiktą blogą žmogų. Priešų neturiu. O jeigu kas mano, kad yra mano priešas, tai jau jo problema. Ko nenorėjau, net nesistengiau prisiminti. Artūras, su kuriuo mes pažįstami jau gerų dvidešimt metų, juokiasi: „Po tavo mirties parašysiu visą teisybę." „Dar truputį teks palaukti", - erzinu jį.
Su Artūru dirbome petys petin. Nebuvo taip, kad pasakočiau jam į diktofoną savo prisiminimus, o jis rašytų, redaguotų ir tik duotų man perskaityti galutinį variantą. Mes abu sėdėjome prie kompiuterio ir rašėme: aš diktavau, o Artūras spaudė klavišus. Čia pat kartu skaitėme, trynėme, taisėme... Gal todėl ir darbą pavyko atlikti taip greitai - užtrukome vos du mėnesius. Griežtai buvome sutarę, kad susitinkame dukart per savaitę ir dirbame po tris ar net šešias valandas. Aš jau seniai išmokau gyventi viską planuodama. Jeigu mes rašome knygą, tuo metu nepiešiu mandalų. Jeigu piešiu mandalas, tikrai nieko kito nedarysiu. Jeigu suplanavau šeštadienį iki pietų iškepti duoną, tai ir darysiu, net jeigu sveikatos neturėsiu. Tada viską spėju.
Tokias knygas rašyti ir leisti vis sudėtingiau, nes kelios panašios jau išėjusios: apie jūsų kolegę raganą Viliją Lobačiuvienę, dainininkes Gintarę Karaliūnaitę, Džordaną Butkutę, Birutę Dambrauskaitę, aktorę Larisą Kalpokaitę... Aišku, kiekviena biografija - skirtinga, bet esmė ta pati: gimė, augo, dirbo, mylėjo...
Bet juk ir visų romanų principas toks pat. Pasaulyje apskritai viskas vienoda ir sukasi ratu. Gimimas, augimas, senėjimas, mirtis - viskas! Ir aš savo knygoje pasakoju apie įvykius, man sukėlusius daugiausia emocijų. Apie tai, kaip tapau mage, kaip pasirinkau šitą kelią. Kokie pojūčiai ir įvykiai tai nulėmė. Net apie mirtį knygoje bus kalbama. Pavyzdžiui, mano tėtis ir močiutė sugebėjo mirti sąmoningai. Tai - didelis dalykas.
Galbūt jau ne paslaptis, kaip vadinsis knyga?
Jeigu niekas nepasikeis, turėtų būti: „Kažkas ateina ir padeda". Knygoje yra toks epizodas: aš karštai meldžiuosi, nes stoviu ties riba, gresia varžytynės, bankrotas... Staiga ateina mažai pažįstamas žmogus ir išsprendžia tokią sudėtingą problemą, kurios niekas neįveikė mažiausiai pusę metų. Atėjo ir padėjo...
Kaip atsikirsite kritikams, sakantiems, kad tokios knygos - bevertė rašliava.
Kritikai turėtų pagalvoti apie tai, kad yra toks dalykas kaip žmogaus sąskaitos su savo sąžine. Magijoje tai vadinama energijų susigrąžinimu. Kai tau kas nors palieka stiprų įspūdį, sukelia kančią, tie prisiminimai daug metų lieka glūdėti tavyje. Juos iškėlęs į paviršių, o paskui susigrąžinęs švarią energiją, pasijunti pilnesnis, švaresnis. Beje, specialūs kvėpavimo pratimai, kuriais susigrąžinama energija, - senovės indėnų technika.
Antra tokių knygų atsiradimo priežastis - lengvo, malonaus, įdomaus skaitalo noras. Gyvenimas dabar labai greitas, sudėtingas, mūsų protai pertempti, todėl, ypač mano amžiaus žmonėms, norisi galvos neapsunkinančios, gražios knygos, laidos, koncerto. Prisimenu, per šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės „Placebo" pristatymą kažkas pareiškė: „Geriau skaitykime Tolstojų." Brangieji mano, Tolstojų skaitėme, kai mums buvo penkiolika metų. Ir Tolstojaus romanus, ir „Tris muškietininkus" reikia perskaityti tuo laiku. O jeigu tu ir penkiolikos, ir penkiasdešimties skaitysi tą patį, nežinau, ko naujo beišmoksi. Kiekviename amžiuje savi poreikiai. Vieni skaito apie Radži, kitiems įdomi Larisos Kalpokaitės biografija ar mano knyga. Viskam yra vietos po saule. Juk labai smalsu, kaip žmogus pasiekė savo tikslus, kaip tapo garsus dainininkas ar verslininkas...
Jūsų knygą perskaičius bus aišku, kaip tapti mage?
Tam tikra prasme - taip. Turi daug dirbti ir mąstyti. Bet svarbiausia - norint tapti magu, reikia turėti žvėrišką norą ir poreikį juo tapti.
