Dar prieš porą metų grupės „Išjunk šviesą" lyderis Valdas Burnys (36) juokavo esąs knygnešys - su tėvu, uošviu ir seserimi leido vadovėlius, vežiojo knygas, jas iškraudavo. Tačiau patyrus dvi stuburo išvaržas ir gavus neįgaliojo pažymėjimą specialybę teko keisti. Taip jis tapo vedybų planuotoju, tiksliau - renginių organizatoriumi.
Neseniai su bičiuliais šventėte grupės „Išjunk šviesą" jubiliejų, šia proga svečius sukvietei į savo namus. Vis svarstau: kas turėtų suktis žmogaus galvoje, kad vieną dieną sumanytų į savo kiemą sukviesti daugiau nei šimtą žmonių: gimines, bičiulius, kolegas, kaimynus. Juk kur kas paprasčiau tokią šventę surengti kad ir klube...
Daug kas mūsų su žmona klausė, ar negaila žalios žolytės, augančios šalia namo. O aš šimtu procentų buvau įsitikinęs, kad jai nieko nenutiks. Kažkada jau esame baliavoję iki ryto, tiesa, tada mūsų buvo gal tik dvylika. Kitą dieną tą vietą, kur sėdėjome, palaisčiau, ir žolė akimirksniu atsigavo. O jei dar trąšų užpylus...
Kodėl apskritai nusprendžiau švęsti? Turbūt todėl, kad kaip niekada anksčiau puikiai suprantu, jog laikas bėga vis greičiau. Štai dėl nugaros jau turiu problemų (juokiasi)... Teko net nusipirkti pagal specialų užsakymą Vokietijoje pagamintą akordeoną - kur kas lengvesnį, nė penkių kilogramų nesveriantį. Kita vertus, o ką daugiau veikti: vaikai beveik užauginti, namas pastatytas, medis pasodintas, tad belieka švęsti. Klube, nori nenori, jaučiasi oficialumas, o aš esu žmogus, kuris mėgsta šilumą, artumą, jaukumą. Pamaniau, jei švęsime mano kieme, būsime kaip viena šeima. Be to, jau kurį laiką organizuoju renginius - vestuves, mergvakarius, firmų šventes. Jei kitiems rengiu linksmybes, kodėl negalėčiau sau?
Žmona apie tai, matyt, turėjo kiek kitokią nuomonę?
Tiesą sakant, aš ilgiau svarsčiau, ar teisingai elgiamės, - Aušra tris kartus daugiau energijos rodė. Puošė tvoras, pirko ir dažė kėdes, ieškojo didelės baleikos alui laikyti - mano šeimai ruoštis gimtadieniui labai patiko.
O kitą dieną, kai po triukšmingo vakarėlio reikėjo viską sutvarkyti?
Prieš vakarėlį nerimavome tik dėl to, kad svečiai pasigers ir pridaužys butelių, bet visi buvo tokie kultūringi, kad nieko panašaus nenutiko. Svarbiausia - tinkamai paskirstyti darbus.
O tau pačiam darbelių liko?
Kitą rytą atvažiavo šiukšliavežis - siurbčiodamas alutį iš kampų sutempiau šiukšlių maišus. Be to, ant žolytės kur ne kur mėtėsi dešrelių, lašinukų ir kitokių maisto likučių, todėl iš voljero išsivedžiau šunį, ir jis, kaip Siurblys iš „Teletabių", viską susiurbė. Kadangi šventės dieną Aras gavo nemažą dozę raminamųjų ir buvo gerokai išalkęs, darbas vyko greitai ir sklandžiai (juokiasi).
Jau daugiau nei metus esi renginius organizuojančios „Gero laiko agentūros" direktorius. Ar dideliam kolektyvui vadovauji?
Kaip čia pasakius: esu aš, žmona, buhalterė, viena vadybininkė, dar sūnus su dukra, kai reikia, padeda. Jei organizuojame kokį rimtesnį renginį, pasisamdome žmonių.
Žodžiu, šeimos verslas?
Panašiai.
Ar lengva su mylimu žmogumi po vienu stogu ir gyventi, ir dirbti?
Aušra dirba farmacijos įmonėje, o pas mus yra tik akcininkė, tad dirbti kartu tenka labai retai (juokiasi).
Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo. Kaip nutiko, kad linksmas, šiek tiek nutrūktgalviškas, draugų Valdeliu vadinamas grupės „Išjunk šviesą" lyderis vieną dieną kone vedybų planuotoju tapo?
Iki tol su uošviu, tėvuku, sese dirbau knygų leidybos firmoje, leidome vadovėlius. Galima sakyti, buvau knygnešys: išvežiodavau knygas, jas iškraudavau. Galėjau samdyti žmogų, kuris juodžiausius darbus padarytų, bet juk norėjosi kuo daugiau uždirbti. Taip stuburas ir „parėjo" - kai savaitę pagulėjau negalėdamas pajudėti, kreipiausi į gydytojus, o jie rado dvi išvaržas. Dabar, nors niekas tuo netiki, esu antros grupės invalidas.
Kodėl ėmiausi organizuoti renginius? Pastaruoju metu dažniausiai grodavome privačiuose vakarėliuose, tad kaip dirba renginių organizatoriai, prisižiūrėjau iki soties. Kai stebi iš šono, pamatai, kas gerai, kas blogai, ką būtų galima daryti kitaip, ką aš pats padaryčiau geriau.
Konkurencija negąsdino?
Suskaičiavome, kad panašių firmų šiuo metu yra apie tris šimtus. Gal ką nors tokie skaičiai ir išgąsdintų, bet mes pamanėme, kad jei jau trys šimtai turi ką veikti, trys šimtai viena taip pat turės kuo užsiimti.
Pameni, koks buvo pirmasis jūsų firmai pateiktas užsakymas?
Žinoma, pamenu. Tai buvo gimtadienis, kuriame dalyvavo penkiolika vaikų (juokiasi).
Turbūt pačiam teko ir į klouno kostiumą lįsti?
Bėda ta, kad vaikų gimtadieniuose negalima vartoti alkoholio, o be jo vaidinti klouno tikrai negalėčiau (juokiasi). Žinoma, būčiau sutaupęs, bet tegul kiekvienas dirba tai, ką geriausiai išmano.
Papasakok apie smagiausią suorganizuotą renginį - spėju, tavo darbe jų tikrai netrūko.
Rengėme mergvakarį, beje, jau po vestuvių. Vakarėlyje dalyvavo aštuonios merginos. Plaukėme iš Klaipėdos į Juodkrantę, kartais pagrodavome. Žinoma, šventėje netrūko nei gėrimų, nei kitokių gėrybių, vyko įvairūs atrakcionai, žaidimai...
Iš spindinčių tavo akių matyti, kad kažką nutyli...
Na, kas ten galėjo vykti?! Gašlūnų šventė, ir tiek (juokiasi). Stengiausi kontroliuoti padėtį, bet ką ten sukontroliuosi (juokiasi)... Laimei, kad tokios linksmybės vyksta nedideliame draugų būryje.
Juokingas mergvakaris man buvo dar ir todėl, kad iškart po jo turėjau būtinai grįžti į Vilnių, todėl pusę nakties blaškiausi po Klaipėdą ieškodamas, kur galėčiau papūsti į alkoholio matuoklį ir pažiūrėti, ar galiu vairuoti. Į dvi policijos nuovadas nuvažiavau taksi, kitas pasiekiau pėstute, tačiau niekur jo taip ir negavau. Vienoje nuovadoje man netgi pasakė: „Čia tu?! Taigi tau viskas dzin, gali ramiai važiuoti, o jei sustabdys, vis tiek paleis." Kitur paaiškino, kad įsigaliojus naujai tvarkai jie turi mano pūtimą užregistruoti, vadinasi, užfiksuoti, kodėl buvau sulaikytas ir priverstas pūsti į alkoholio matuoklį. Trečioje nuovadoje man patarė nueiti į dar vieną, kur policininkai naudojasi senais prietaisais. Tačiau joje radau tik vieną piktą pareigūną. Jis, žinoma, manęs nepažino, nusikeikė, liepė nevalkatauti ir nešdintis lauk. Galiausiai matuoklį radau degalinėje - savaime suprantama, po tokių žygių nieko nebepripūčiau (juokiasi).
Klientų pageidavimų, kurie net tau būtų pasirodę keisti, kada nors pasitaikė?
Esu toks iškrypėlis, kad manęs, rodos, niekas nebestebina.
Prisipažinsiu - tavęs, kaip vestuvių planuotojo, nelabai įsivaizduoju...
Gali netikėti, bet man organizuoti vestuves kur kas įdomiau nei kokį kitą renginį.
O kokios buvo taviškės?
Nuotaikingos ir linksmos. Dabar jaunuosius veža limuzinai, o mane į vietą pristatė žiguliukas, iš paskos važiavo mikroautobusas „Latvija". Vestuvės vyko sausio trisdešimtąją, spaudė devyniolikos laipsnių šaltukas, todėl ir gėrimai, ir patiekalai skaniai vartojosi. Pamenu, tėvukas puikaus naminio alaus buvo pridaręs. Nuo dviejų stiklinių tokio svečiams jau reikėjo griūti pailsėti.
O jaunikis šventę atlaikė?
Keista, bet taip (juokiasi). Ir ne šiaip atlaikiau, o tris dienas tris naktis švenčiau - pradėję linksmintis penktadienį, baigėme tik pirmadienio rytą. Kokie laikai buvo! Galėdavome tris paras nemiegoti, o dabar viskas kitaip - jėgų nebėra. Žiūrėk, koncertas baigiasi, ir jau kokią antrą trečią valandą traukia prigulti, pailsėti. Todėl ir sakau, kad turime kiekvieną dieną leisti kuo smagiau - laikas bėga, nėra ko laukti. Bet nesupraskite neteisingai: tikrai nepropaguoju alkoholio vartojimo. Džiaugiuosi, kad daugelis mano draugų žino, kaip juo mėgautis, bet kiek yra tokių, kurie juo tiesiog žudosi...
O pats tarp kurių esi?
Kartą po didžiulės šventės reanimacijoje esu atsidūręs ir aš. Pagrojome, paskui šiek tiek paraganavome, o kitą rytą pabudau pajutęs, jog traukia viso kūno raumenis, net kalbėti nebegalėjau. Žmona iškvietė greitąją, iškart buvau nuvežtas į reanimaciją, lašelinė, vaistukai - pasirodo, širdis pradėjo permušti. Vėliau, kai išsityriau, gydytojai pasakė, kad savo statinę jau išgėriau.
Pasidarė baisu, kad ta statinė taip anksti baigėsi?
Ir taip, ir ne. Ir išsigandau, ir giliai viduje pajutau pakylėjimą, kad dabar turėsiu susirasti kitų vertybių, kuriomis galėčiau džiaugtis (juokiasi). Kai atsidūriau reanimacijoje, pamaniau: „O kas bus toliau?" Velnių nemačiau, šviesos tunelio gale - taip pat, tad ir išsigandęs nebuvau.
Bet kas jau kas, o žmona turbūt velnių tikrai davė...
Štai ji tikrai išsigando - net velnių neišrašė.
Turbūt pylos vis tiek kartais nuo jos gauni?
Žinoma, gaunu! Kočėlu ar šluota per galvą nemuša, bet rimtų pokalbių pasitaiko. Tik kad aš toks žmogus - niekada nesigailiu dėl to, ką padariau. Visada sakau, kad turbūt taip turėjo nutikti...
Žmonai su tokiu vyru gyventi turbūt nėra labai lengva?
Mudu su Aušra esame be galo skirtingi: ji susikaupusi, viską stengiasi kruopščiai suplanuoti, o aš... Ką aš? Atsipūtęs plevėsa esu! Nesijaudinu dėl smulkmenų, į viską stengiuosi žiūrėti paprastai.
Taip gyventi lengviau?
Manau, taip. Sunkiai gyvenau tol, kol į viską žiūrėjau rimtai. Kai ištinka bėda, visada pagalvoju, kad pasaulyje yra daug daugiau žmonių, kuriems labiau nesiseka. Yra dalykų, į kuriuos negali nekreipti dėmesio, bet nėra tokių, dėl kurių vertėtų pulti į neviltį.
Tai vis dėlto Aušrai su tavimi gyventi paprasta?
Manau, taip (juokiasi).
Oho, nuo kuklumo nemirsi!
Žinoma, pasibarame, būna, ir dantis sukandus tenka iš kambario išeiti. Su Aušra gyvename jau šešioliktus metus. Pirmus aštuonerius griežtas jos požiūris galbūt šiek tiek erzino, paskui, kaip ir daugelyje šeimų, išgyvenome krizę, bet, laimei, ją įveikėme. Aš susitaikiau su silpnosiomis Aušros vietomis, ji - su maniškėmis. Daug kas jai sako: „Kaip tu gali pakęsti vyrą, kuris į savo pasirodymus striptizo šokėją vežasi? Juk tai - neištikimybė!" O Aušra nesinervina, supranta, kad visai tai - tik šou.
Tiesa, pirmojo mūsų pasirodymo su striptizo šokėja tiesioginiame Lietuvos televizijos eteryje Aušra nematė, o apie tai, kas nutiko, perskaitė tik grįždama iš komandiruotės. Iš lėktuvo išlipo su žaibais akyse, o pirma jos frazė buvo: „Tai ką, mielasis, prisidirbai?" Galvoje įsijungė skaitiklis, bandžiau prisiminti, ką blogo padariau (juokiasi).
Įdomiausia, kad niekas netiki, jog tikrai neplanavome, kad Andželika tiesioginiame eteryje nusirengs. Jei atvirai, prieš pasirodymą paragavome kokteilių, Andželikai jų turbūt buvo kiek per daug, todėl viskas taip ir išėjo. O kolegos mus vis gyrė, kad puikiai pasireklamavome - juk mūsų elgesys net Seime buvo svarstomas. Be to, Andželikai už smulkų chuliganizmą buvo iškelta byla. Teisme dalyvavau kaip liudytojas, o kai paskyrė trijų šimtų litų baudą, be kalbų ją sumokėjau. Tokio scenarijaus niekaip nebūčiau sugalvojęs...
Tačiau žmona tavęs už tai nepagyrė.
Tikrai ne. Ji jautėsi prastai, kai spauda mirgėte mirgėjo straipsniais ir nuotraukomis, nežinojo, kaip į tai reaguoti ir elgtis.
Aušra - pirmoji ir vienintelė didžioji tavo gyvenimo meilė?
Taip ir yra. Susipažinome Sporto rūmuose per pirmuosius „Išjunk šviesą" koncertus. Aušra buvo aktyvi „Bix" gerbėjų klubo narė, todėl sukiojosi aplinkui. Vos tik susipažinome, man juokais pasakė: „Tu būsi mano vyras." „Valio!" - atsakiau taip pat juokais. Kitą dieną vėl susitikome, pradėjome draugauti, susirašinėti, o po metų susituokėme.
Ar vis dar pameni, kuo ji tave apžavėjo?
Pamenu, kad pirmiausia pamačiau dideles šviesias Aušros akis. Man jų užteko. Todėl, kai dabar manęs klausia, ar tikiu meile iš pirmo žvilgsnio, atsakau, jog taip, nes būtent taip man ir nutiko.
