„Kai kitais metais skinsime pirmą agurkų derlių, būtinai pakviesime", - juokiasi įmonių grupės „Helios Group" prezidentas Valerijus Stankevičius (41) ir jo gyvenimo draugė, nekilnojamojo turto agentūros „Helios Real Estate" direktorė Jurga Šapokaitė (28), mums susiruošus išvažiuoti iš jų sodybos, esančios šalia Trakų-Aukštadvario kelio, jaukiai įsispraudusio tarp vešlaus, nuo triukšmo saugančio miško ir ramybe alsuojančio ežero.
Kodėl turėsime atvykti dėl agurkų? „Aš juos labai mėgstu ir valgau kiekvieną dieną, todėl turiu idėją susikasti lysvę ir jų pasėti. Paties užauginti bus dar skanesni, - šypsosi ponas Valerijus. - Tarp užsienio milijardierių tai labai populiaru. Jie jau išragavo pačius įvairiausius skanumynus, bet savo rankomis išaugintų daržovių, išvirtos uogienės ar užraugtų agurkėlių niekas nepakeis."
Pirtis - šventas ritualas
Svarstyti, kad vieną dieną sudygę gležni agurkų daigeliai „užsilenks", nes šeimininkas daugiau laiko praleidžia namuose Vilniuje, nėra pagrindo. Vyriškis kiekvieną sekmadienį atvažiuoja į sodybą ir kaitinasi pirtyje. Tai - šventas ritualas. Kol kas prie šių tradicijų pratinasi ir Jurgita, kur kas rečiau besimėgaujanti karšto garo teikiamais malonumais.
„Įprotis eiti į pirtį atsirado dar tada, kai aktyviai sportavau. Tai buvo jau ankstyvoje paauglystėje. Trečiadienis ir šeštadienis buvo pirties diena. Sportininkams tai - vienas iš būdų atsipalaiduoti. Jeigu dabar sekmadienį į ją nenueinu, visą savaitę prastai jaučiuosi. Kai būnu kelionėse, beveik nevaikštau į sausas pirtis. Man patinka malkomis kūrenama drėgna. Neatsiejamas ritualas, be kurio pirtinimasis netenka bemaž pusės žavesio, yra šokti į ežerą, o žiemą - į eketę", - paaiškina verslininkas, prie ežero turintis apie vieną hektarą žemės.
Vieta, kurioje stovi trys dailūs rąstiniai namai, surasta maždaug prieš penkiolika metų. Tuomet ten buvo Lentvario kilimų fabriko poilsiavietė. Ponui Valerijui buvo svarbu, kad nuo Vilniaus iki jo sodybos būtų ne daugiau kaip pusšimtis kilometrų. Ieškojo aplink Trakus ir Aukštadvarį. Sako, tos vietos jam pačios gražiausios. Molėtų apylinkės į paieškos sąrašą nebuvo įtrauktos. „Trise nusprendėme pasistatyti po namą, o pirtį - visiems bendrą. Per tiek metų nekilo nesutarimų dėl to, kad ja nepasidalytume. Vienas kaimynas į sodybą gana retai atvažiuoja, o su kitu sutarėme, kad jis pirtinsis šeštadieniais, o man puikiausiai tinka ir sekmadienis", - sugyvenimo su kaimynais subtilumus atskleidžia verslininkas. Kartu pasidžiaugia, kad santykiai su jais nepasidarė pernelyg artimi, kai dėl patogumo tvoroje į gretimą kiemą įdedami varteliai, o savaitgaliais moterys draugiškai verda didžkukulius.
Namo statybą patikėjo suomiams
Grįžkime prie sodybos kūrimo istorijos. Vieningai buvo nuspręst statyti tokius pat rąstinius namus. Tai irgi didelis pranašumas, nes dabar ši vieta panaši į Šveicarijos Alpių priekalnes, kur sutūpę išpuoselėti namukai. „Žinojau, kad statybą patikėsiu suomiams, nes jie yra puikūs rąstinių namų specialistai. Kreipiausi į kompaniją „Honka". Jos darbuotojai su visa reikalinga įranga atvyko į Lietuvą ir maždaug dviejų šimtų kvadratinių metrų plotą namą surinko beveik per vieną dieną. Prieš dešimt metų mums tai prilygo stebuklui. Gėrėjausi, kaip jie dirba. Kiekvienas rąstas pažymėtas numeriu. Visuose namo kampuose ir viduryje įsukti varžtai ir juos kas trys mėnesiai tikrindavo vėlgi iš Suomijos atvykę specialistai. Taip apžiūrėjo trejus metus. Pasirodo, neteisingai pastatytas ir neprižiūrimas, vieną dieną namas gali sugriūti kaip kortų namelis. Atvažiavus pailsėti nebūtų jauku rasti krūvą rąstų (juokiasi). Pažįstami stebėjosi, kam sodyboje įrengiau visas komunikacijas, šildomąsias grindis, vejos laistymo sistemą. Norėjau čia jaustis komfortiškai", - pasakoja ponas Valerijus.
Ramybės oazė
Pirmus metus atvykęs į sodybą vyriškis kone sutrikdavo: nežinojo, kuo užsiimti ir kaip greičiau prastumti ramų savaitgalį. Mat buvo įpratęs prie daugiabučio tradicijų. Ilgainiui suprato, kad čia galima prasmingai išnaudoti miško takelius, ežerą ir net kelią iki Trakų. „Į sodybą paprastai atvažiuoju šeštadienį per pietus. Sėdu ant kurio nors dviračio ir sportuoju. Kartais pasirenku kalnų dviratį ir traukiu į mišką. Esu atradęs keletą sudėtingų trasų. Kartą su manimi važiavo ir dukra Simona, bet taip pavargo, kad, maniau, galą gaus (juokiasi). Būna, sėdu ant plento dviračio ir lekiu iki Trakų, paskui - atgal. Numinu apie keturiasdešimt kilometrų. Puikus sportas ir atsipalaidavimo būdas, - tikina praeityje gerų rezultatų trišuolio rungtyje pasiekęs vyras. - Mėgstu ir šiaip po mišką vaikščioti. O sekmadienis skiriamas pirčiai. Iškūrenu ir kaitinuosi kelis kartus su pertraukomis, kad organizmas ne nuvargtų, o atsipalaiduotų ir pailsėtų. Žinoma, užtenka laiko ir laikraščius paskaityti, televizorių pažiūrėti. Sodyboje ilsiuosi ir pasiruošiu naujai daro savaitei. Nepatinka man čia kviestis būrius draugų ir rengti vakarėlius. Pirtyje geriausiai jaučiasi šeši žmonės, jeigu daugiau, būna per didelis šurmulys."
Jurgita dažniausiai į sodybą atvažiuoja sekmadienį. „Aš dar nepripratau prie tokios ilgos Valerijaus relaksacijos programos. Man labiausia patinka važinėtis keturračiu ir skaityti knygas. Ir žiemą čia užtenka malonumų. Kai gerai prisninga, slidinėjame. Valerijus visada nuo kiemo pats nukasa sniegą. Sako, jam tai puikus sportas", - po pirties išlipusi iš ežero į pokalbį įsitraukia Jurgita. Saulė jau neria į ežerą, oras atvėsta, ir šeimininkai nusprendžia persikelti į namą prie židinio. Tą vakarą į sostinę jie negrįžo. Suprantama, kai tik yra galimybė, reikia likti ramybės oazėje. Ir dar ponas Valerijus užsiminė, kad sodyboje labai gerai miegasi.
