„Nors man didžiausia kančia duoti interviu ir fotografuotis, mielai pasidalysiu mintimis apie naująjį šviežutėlį albumą „Namo", - atsidūsta šiek tiek nuo malonių rūpesčių pavargusi balsingoji Veronika Povilionienė. Folkloro dainininkė ir puoselėtoja už švietėjišką veiklą pernai buvo apdovanota nacionaline kultūros ir meno premija.
Kaip jaučiatės išleidusi dar vieną, berods, tryliktą albumą?
Jaučiuosi šiek tiek pavargusi, norisi pauzės, ramybės ir poilsio. Dar tie žurnalistai lyg susitarę prieš Kalėdas puolė skambinti ir klausinėti, kaip verdamas kisielius. O ką čia daug pripasakosi - jokio stebuklo, juk jį taip paprasta išvirti (juokiasi). Nepaisant nuovargio, emocijos geros, nes į albumą įdėta daug širdies. Jame yra penkiolika kūrinių, ir visi jie unikalūs.
Albumas „Namo" mano rankose atsidūrė prieš pat Naujuosius, gruodžio 30 dieną. Net negaliu apibūdinti žanro - tiesiog „labai geras", nes prie dainų ranką pridėjo kompozitoriai. Yra ir repo elementų, ir poezijos intarpų, ir trumpų eilėraštukų. Nebijau šiuolaikiškai perdainuoti dainų, kurios gyvuoja tūkstantmečius. Man tai įdomu.
Esate novatorė ir eksperimentatorė...
Nebijau imtis pačių įvairiausių ir keisčiausių projektų. Teko dainuoti ir su roko, džiazo grupėmis, dirbti su įvairiais kompozitoriais, ansambliais, orkestrais. Lengviau būtų pasakyti, su kuo tik neteko koncertuoti (šypsosi). Įdomiausia tai, kad visur sutinku bendraminčių. Širdis džiaugiasi matant, kaip kiekvienas atranda savo viduje tūnančią senąją liaudišką kultūrą. Juk iš ten - mūsų šaknys, todėl norisi tas vertybes saugoti ir puoselėti. Civilizacija sparčiai žengia į priekį, net nespėju koja kojon. Nepaisant to, kad viskas taip sparčiai keičiasi, mūsų tautosaka, folkloras liko tokie patys.
Ar skaičius trylika nebaugina, nesate prietaringa?
Kad ir neskaičiavau, kiek iš viso tų albumų išleista. Nesu prietaringa. Juodas ar baltas katinas perbėgo kelią, nekvaršinu sau galvos. Jei imsi galvoti, išprotėsi. Iš namų bijosi ir koją iškelti (juokiasi). Tikrai žinau, kad tai - antrasis mano albumas, išleistas su Lietuvos kariuomenės orkestru.
Kaip kilo mintis įrašyti albumą „Namo"?
Jis skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Vilnius - šių metų kultūros sostinė, norėjosi įamžinti šią datą. Visada galvodavau, kas mus sieja su Austrijos miestu Lincu, kuris kaip ir Vilnius išrinktas 2009 metų Europos kultūros sostine. Pasirodo, nuo neatmenamo „čėso" mus vienija upė Dunojus. Paklausite, kodėl ši upė, kuri net neteka pro mūsų kraštą?! Ogi kai ėmiau domėtis, paaiškėjo, jog dainių apdainuotas Dunojus reiškia didelius vandenis, mūsų poezijoje dažnai vartojamas žodis „nemunai". Personifikacija.
Kartą perbridęs didelius vandenis, atgal toks pat negrįši, tai mus keičia. Ištekėjusi mergina jau niekada nebus mergaitė, pagimdžiusi moteris visam gyvenimui įgyja motinos statusą, o kareivis, žuvęs kare, jau nebebus paprastas kareivis, jis tampa didvyriu...
Kur galima įsigyti naująjį jūsų albumą? Kiek teiravausi, niekur jo nėra...
Deja, juo neprekiaujama. Kadangi albumo leidybą rėmė Krašto apsaugos ministerija ir Tautinių mažumų bei išeivijos departamentas, albumas skirtas tik dovanoms. Viliuosi, jog šiais jubiliejiniais metais kas nors panorės išleisti pakartotinai, nors tūkstantį egzempliorių. Ištikimiausiems klausytojams.
Iš kur toks balsas? Ar Dzūkijoje visi tokie balsingi?
Nors gimiau Dzūkijoje, manau, visi žmonės gimsta turėdami balsą ir klausą. Visi dainavo ir dainuoja. Tik kai kurių gal balsai neišlavinti. Šiek tiek padirbėjęs kiekvienas galėtų taip sudainuoti, kad širdis apsiverktų iš to gražumo.
Kada susidomėjote lietuvių liaudies dainomis?
Studijų laikais, kai mokiausi universitete lietuvių kalbos ir literatūros. Man visada patiko užrašinėti ne tik dzūkų liaudies dainas, papročius ir apeigas. Kai Vilniaus universitetas rengdavo ekspedicijas po Lietuvos kaimus, iš senųjų dainininkų išmokau daug dainų. Daugelis jų skamba iki šiol. Nė nepajutau, kaip liaudies muzika tapo mano gyvenimo dalimi, daugiau nei profesija.
Jums neatrodo, kad žmonės labai supainioję vertybes?..
Oi, dar ir kaip. Gal pernelyg pripratome prie labai daug daiktų. Argi tiek reikia? Tas nepasotinamas vartotojiškumas trukdo pastebėti ir džiaugtis mažais dalykais. Nemanau, kad gerai, kai prabangus automobilis ar namas, įsigytas už milijoninę paskolą, žmonėms tampa didžiausia siekiamybe ir vertybe.
Užauginote tris vaikus, bet noriai kalbate tik apie savo vaikaitę Liepą...
Nemėgstu viešai porinti apie savo asmeninį gyvenimą. Tiesa, manasis visiems kaip ant delno, nieko neslepiu. Bet gerbiu savo šeimos narių privatumą.
Esate stipri moteris. Kovodama su krūties vėžiu, dalyvavote įvairiuose projektuose, nesiliovėte kūrusi...
Gyvenimas eina į priekį, nejaunėjame, tad norisi viską nuveikti dabar, greičiau, kol dar turi sveikatos ir jėgų. Kartais šeimyna barasi, jog pernelyg daug visko veikiu, kad man reikia daugiau ilsėtis. Baru ir pati save. Sakau, dabar - jokių projektų, bet ir vėl... Kitaip gyventi, matyt, jau nemoku.
Sakoma, liga keičia žmones. Kaip ji pakeitė jus?
Nenoriu daugiau kalbėti apie ligą. Nepadoru spekuliuoti tokiais dalykais. Apie tai jau prišnekėjau iki koktumo. Niekam neįdomu.
Manau, neverta klausinėti savęs, už ką, kodėl taip nutiko būtent tau. Nesu linkusi mistifikuoti ar filosofuoti šia tema. Neverta kapstytis po praeitį. Nemanau, kad esu blogas žmogus, kad mane Dievulis už ką nors baudžia. Juolab nepuoliau savęs gailėtis. Tiesiog yra taip, kaip yra. Likimo nepakeisi.
Gal esate sveikuolė? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Nesu jokia sveikuolė. Va, prikepiau blynų, prikirtome su šeimyna vakarienei (juokiasi). O laisvalaikiu noriu vieno - pamiegoti, nes pastaruoju metu, kol išleidome albumą, labai trūko laiko poilsiui.
Negaliu pasigirti ir išskirtiniais pomėgiais, nes jų neturiu. Tai, ką gyvenime darau, ir yra didžiausias mano hobis.
