Vasara - tai laikas, kada daugiausia porų žengia prie altoriaus. Net šią vasarą, kai ekonomikos krizė gerokai suplonino pinigines, norinčiųjų tuoktis netrūksta. Žinomiausia vestuvių planuotoja Kristina Kaikarienė ir šiemet turi begales užsakymų.
Kaip ekonominė situacija Lietuvoje pakeitė vestuvių planavimą?
Nepakeitė. Turiu užsakymų tiek pat kaip ir praėjusiais metais. Žinote, kas norėjo kokybės, įsimintinos ir įspūdingos šventės, tas to nori ir dabar. Ir nebijo už tai mokėti atitinkamą kainą.
Nuo ko viskas prasideda?
Žmonės jau nebesako: noriu vestuvių, darykite ką nors (šypsosi). Ateina ir sako: „mačiau", „girdėjau" arba „buvau tokiose ir tokiose vestuvėse, ten buvo taip ir taip"... Dabar žmonės jau moka papasakoti, ko nori, kaip įsivaizduoja savo šventę. Vieni nori straksėti prie jūros, kopų, kiti renkasi dvarus, dar kiti - kaimo turizmo sodybas ar elegantiškus restoranus. Be jaunųjų, dar yra mamos, močiutės, kurios diktuoja savo norus, reikalavimus. Iš viso to ir sudėliojama būsima šventė.
Kokia būtų mažiausia suma, kad galėtumėte pradėti dirbti?
Jeigu tos sumos nėra jokios arba ji labai maža, stengiuosi kiek įmanoma daugiau patarti, ko galima atsisakyti. Nėra tokių dalykų, kuriuos mes galime ar negalime įgyvendinti. Mūsų patarimai dažnai būna daug naudingesni negu mes pačios. Labai daug ir pačių jaunųjų būna išmaningų, išradingų, tiesiog šaunuolių. Bet vis tiek reikia kažkokių konkrečių dalykų, kuriuos žinome ar galime suderinti būtent mes, vestuvių planuotojos. Suma nebūtinai turi būti didelė ar maža. Kartais kuklios vestuvės būna kur kas gražesnės nei kokio nors milijonieriaus. Juk ne suma lemia, kaip ilgai truks vedybinis gyvenimas ir kokios kokybės jis bus.
Ar visose vestuvėse dalyvaujate? Koks jūsų vaidmuo?
Visada vestuvėse būna vienas mūsų žmogus. Kaip galima organizuoti renginį ir jame nedalyvauti? Būtinai reikia atsakingo žmogaus, kuris viską žinotų ir galėtų bet kokioje situacijoje „išgelbėti" vestuves.
Kokių sunkumų iškyla?
Kartą labai ilgai teko laukti jaunosios. Įsivaizduokite, jaunasis stovi prie altoriaus, o jaunoji neatvažiuoja. Tą kartą sugedo senovinis automobilis, turėjęs atgabenti jaunąją, ir vairuotojas, tikėdamasis jį suremontuoti, delsė atsiliepti į mano skambučius. Laimė, jaunieji pamanė, kad tai organizatorių triukas jauduliukui sukurti. Be to, turėjome muzikantų, taigi svečiams neteko nuobodžiauti, o jaunąją netrukus atvežėme kitu transportu.
Ar nebūna Lietuvoje pabėgusių nuotakų?
(Beldžia tris kartus į medį.) Na, man taip tikrai nepasitaikė.
Ką užsakyti vestuvėms yra brangiausia?
Brangiausia tikriausiai yra užsienio atlikėjai. Patys brangiausi Rusijos. Ne tiek brangus jų pasirodymas, kiek aptarnavimas. Atlikėjų reikalavimai garso aparatūrai, apšvietimui, gėrimams, transportui, labai tikslūs nurodymai, kurių kartais tiesiog neįmanoma įgyvendinti. Pavyzdžiui, jie nori, kad veidrodis kambaryje būtų apšviestas ir palenktas būtent tokiu kampu, kaip jis nori, ir ne kitaip. Kartais derėdamiesi dėl tokių smulkmenų nusprendžiame kartu nedirbti.
Ar bandėte suskaičiuoti, kiek vestuvių suorganizavote?
Net neįsivaizduoju (šypsosi). Iš tiesų jau keli šimtai.
Ar surengus tiek vestuvių nepritrūksta idėjų? Nesikartojate?
Kartojasi tik angeliukų šokis ir šeimos židinys. Tie du dalykai yra tapę tarsi mano vizitine kortele. Juos visi jau žino, bet jie vis tiek jaudina ir neatsibosta. Renginys, rodos, tas pats, bet skirtingi elementai: lazeriai, fejerverkai, žibintai. Nebijau, net jei į kelerias mano organizuotas vestuves eis tie patys žmonės. Visada bus kuo nors nustebinti.
Žinoma, neišvengsi ir pačių gražiausių tradicijų, kurios kartojasi kiekvienose vestuvėse: jaunųjų valso, nuotakos torto, vidurnakčio, bet, kaip minėjau, viską galima kaskart kitaip apipavidalinti.
Kokios buvo jūsų pačios vestuvės?
Oi, labai kuklios (šypsosi). Mes susirašėme Santuokų rūmuose ir nuvykome su tėveliais ir seserimis papietauti į „Metropolį". O kitą dieną su draugais šėlome dar neįrengtame name. Pamenu, net barti nuo šeimininkės gavau, kad svečius ant žemės vaišinu, bet mes sėdėjome ant pagalvėlių ir puikiai leidome laiką.
Kokios būtų jūsų vestuvės dabar?
Nežinau, galbūt jas rengčiau ne Lietuvoje, o išvykčiau kur nors į užsienį.
Į vestuves kviestumėte tik artimus draugus ar ir reikalingus žmones?
Jokiu būdu. Visada jaunavedžiams sakau, kad ši šventė yra tik jų dviejų. Į vestuves patariu kviesti draugus, kurie šiandien yra su jais, nes dabar jie svarbiausi. Kam vestuvėse reikalingi vos du kartus matyti žmonės ar tolimiausi giminaičiai, kurie jus matė dar kūdikį? Juk galima ir dviese nueiti į bažnyčią, paskui suvalgyti po kokį skanų pyragaitį ar braškę, aplietą šokoladu, ir taip pažymėti savo vestuves. Žmonės per daug susikaustę ir prisirišę prie to, „kaip priimta", „taip reikia", „taip liepė".
Kas vestuvėse svarbiausia?
Svarbiausia ne maistas, ne vieta, ne muzikantai, ne svečiai ar tortas, svarbiausia yra priesaika, kurią du mylintys žmonės dovanoja vienas kitam. Būtent tuo bandau įtikinti jaunavedžius.
Taigi tenka ir psichologe pabūti, ne tik vestuvių planuotoja?
Kuo tik man netenka būti (juokiasi). Ir psichologe, ir dizainere, ir batsiuve. Kartais, kai prireikia pabūti gydytoja, net vyrui skambinu pasitarti, mat turime nemažą vaistinėlę, ne apie visus vaistus išmanau.
Galbūt yra tiesos žodžiuose, kad pasamdęs vestuvių planuotoją nebeturi jokių rūpesčių, tiesiog lauki vestuvių dienos?
Tai priklauso nuo žmonių. Vieni yra labai užimti ir visą atsakomybę perleidžia mums. Tiesiog jie pasako: mes uždirbame pinigus, o vestuvėmis tegul rūpinasi tos srities profesionalai. Kiti aktyviai dalyvauja - ne kišasi ar tikrina, tiesiog jiems paties labai įdomu, smalsu, rūpi. Reikia susipažinti su žmogumi, kad suprastum, kokio maisto, gėrimų, muzikos reikės.
Daug bendraujate su jaunaisiais. Ar ir po vestuvių palaikote ryšį?
Be abejo. Iš pradžių aš maniau, kad taip nebus. Juk vestuvės - vienkartinis įvykis, praėjo ir jau viskas. Bet žmonės pradėjo grįžti dėl krikštynų, dėl mamų ir vaikų švenčių, jubiliejų - tai buvo didžiausias mano profesinis įvertinimas.
Kokiems žinomiems žmonėms esate rengusi vestuves?
Violetai Repčenkaitei-Blėdienei, Ingai Paksaitei-Stumbrienei, Robertui Javtokui... Iš tiesų daugeliui, bet ne visi linkę viešintis. Darbo pradžioje žurnalistai mėgindavo iš manęs išgauti būsimų garsenybių vestuvių datas, vietas, įvairias aplinkybes ir smulkmenas, bet aš niekada neprasitariau ir jie liovėsi (šypsosi). Šią vasarą taip pat bus kelerios vestuvės, kurios labai domintų žiniasklaidą...
Kodėl neskelbiate garsių vestuvių?
Žinote, dėl trumpo pasiskandalijimo televizijoje ar spaudoje, išdavusi garsių žmonių pasitikėjimą, aš galiu nebegauti jokių užsakymų. Man pačiai reklama nepamaišytų, bet mano darbe konfidencialumas itin svarbu.
Kokių klientų prašymų negalėtumėte įgyvendinti?
Bet ko vulgaraus, įžeidžiančio kitą žmogų, kažkokių kvailų, nelabai juokingų kiaulysčių ir nevykusių pokštų. Iš tiesų esu atsisakiusi dirbti su kai kuriais žmonėmis, nes nepanorau vykdyti kai kurių šventės elementų ir pan. Tikrai yra dalykų, kurių nedaryčiau net už didžiausius pinigus.
Gal galite išduoti, koks buvo didžiausias vestuvių biudžetas?
Konkrečios sumos tikrai negaliu įvardyti, bet yra buvę „žiauriai" didelio biudžeto vestuvių. Svečiai iš užsienio šalių buvo skraidinami net privačiais lėktuvais, scenos ir garso bei šviesos aparatūros būtų galėję pavydėti pasaulinio lygio atlikėjai. Organizavau vestuves ir Prancūzijos pilyse.
Įspūdinga...
Žinokite, Prancūzijos pilyse suorganizuoti vestuves kainuoja pigiau nei bet kokiame Lietuvos dvare. Patalpų nuoma ir maistas bei aptarnavimas stebina itin žemomis kainomis ir aukšta kokybe. O koks įspūdis, kokia atmosfera, kokie prisiminimai...
O dėl prisiminimų... Kaip tapote vestuvių planuotoja?
Man visada patiko organizuoti. Pažįstamas paprašė surengti jam vestuves. Pamenu, teko ir servetėles rankomis dažyti, pati liejau spalvotas žvakes, kad stalas gražiau atrodytų, nes tais laikais nieko negalėjai nusipirkti (šypsosi). Tas pirmas kartas buvo labai keistas ir jaudinantis. Na, paskui dar vienam, antram, trečiam suorganizavau, ir taip pomėgis pamažu tapo verslu.
Kiek personalo turite?
Na, yra tik kelios nuolatinės asistentės. Visas kitas personalas samdomas, kiek kiekvienai šventei reikia. Vienoms vestuvėms reikia viso būrio, kitoms pakanka dviejų žmonių. Tiesiog skambiname į įvairias tarnybas, stengiamės dirbti su laiko patikrintais kolegomis ir partneriais. Didelio kolektyvo nėra, nes jį išlaikyti brangiai kainuoja.
Kokių vestuvių nerengiate?
Tiems žmonėms, kurie nori tradicinių vestuvių, aš netinku. Mano rengiamos vestuvės elegantiškos, aš žaidžiu emocijomis, pažįstu žmones ir stengiuosi juos pradžiuginti maloniomis smulkmenomis.
O jei žmogus ateina ir prašo būtent tokių? Atsisakote?
Ne, pirmiausiai stengiuosi išsiaiškinti, kaip jie supranta „tradicines vestuves". Dažniausiai kiekvienas jas suvokia savaip. Pavyzdžiui, kad ir nešimas per tiltą. Nėra tokios tradicijos ir niekada nebuvo. Aš suprantu, jei prie to tilto jie susipažino ar ant jo pasibučiavo, ir tas statinys iš tiesų jiems kažką primena. Tada kodėl ne, bet nešti per bet kokį miesto viaduką... Kiekviena tradicija turi būti prasminga paties jauniesiems. Jei tradicija nieko nesimbolizuoja - tai ne tradicija, o kažkokia nesąmonė.
Kokie dalykai jums dar nepriimtini?
Dvi ceremonijos. Kam mainytis žiedais ir Santuokų rūmuose, ir bažnyčioje? Kam susituokti ir tuoj pat nusimauti žiedus? Nelogiška. Visiems jauniesiems patariu rinktis vieną iš šių institucijų. Patikėkite manimi, nesuvaidinsi jausmo, žvilgsnio, kai jaunasis pirmą kartą išvysta nuotaką, einančią bažnyčioje jo link. Tas fantastiškas drebulys, akių žibėjimas - tai nepakartojama, tokios akimirkos negalima aukoti dėl to, kad „taip kažkada buvo priimta". Atsikratykime to, vestuvės - dviejų žmonių šventė, o ne giminių ar buvusių bendraklasių, kad jie turėtų kur pasveikinti jaunuosius. Išgers šampano kitą kartą (juokiasi).
Reikia nekreipti dėmesio į nieką?
Svarbiausia, kad nuotaka jaustųsi patogiai. Juk visą dieną visų dėmesys bus nukreiptas į ją. Todėl būtina protingai suplanuoti laiką, atsisakyti visų nereikalingų apeigų ir tradicijų, kad jaunoji nepervargtų ir vakare galėtų džiaugtis savo švente, o ne svajoti apie poilsį. Nereikia dirbti jaunąja, galima ja tiesiog būti (šypsosi). Vestuves geriausiai pradėti po pietų, gerai išsimiegojus ir neskubant susiruošus. Tada ir akys spindės, ir šypsena nuo veido nedings.
Ko galėtumėte palinkėti visiems būsimiems jaunavedžiams?
Visiems jauniems žmonėms noriu palinkėti rasti tą vienintelį žmogų, be kurio nesinori gyventi.
