Olimpinė čempionė, pasaulio ir Europos krepšinio čempionatų nugalėtoja Vida Šulskytė-Beselienė (52) į gimtinę iš Majamio grįžo per Izraelį. Atostogų atvykusi su mažąja Nikole (5), labai gali būti, į Ameriką ji išsiveš vyresnėlę Liną (27). „Jau metai, kai gyvenu Amerikoje, tačiau Lina apie ją nieko nenorėjo girdėti, o štai ėmė ir apsisprendė..." - šypsosi bene garsiausia ir daugiausia titulų turinti Lietuvos krepšininkė. Šią akimirką ji - tiesiog mama.
Šiandien, kai paėmėte į rankas krepšinio kamuolį, taip keistai nusišypsojote. Daug toje šypsenoje visko buvo... Kas pirmiausia?
Aš taip seniai laikiau kamuolį... Prisiminimai. Daug jų, visokių.
Prisiminkime 1988-uosius. Olimpinės čempionės atsisveikinimas su krepšiniu buvo gana skaudus. Ar klystu?
Graudus. Ir skaudus, žinoma. Tikėjausi daugiau pagarbos. Viskas įvyko per vyrų krepšinio rungtynių pertrauką. Visi išsirikiavo, pakvietė komandą. Penkios, gal septynios minutės. Man atrodė, buvau verta daugiau.
O ant krepšiniui skirtos skulptūros, prie „Siemens" arenos, mano pavardė vis dar parašyta su klaida.
Ar su komandos draugėmis dar kada susitinkate?
Anksčiau susitikdavome dažniau, dabar - rečiau.
Taip ramiai sakote? Juk kažkada stipriausia to meto moterų krepšinio komanda „Kibirkštis" buvo jūsų šeima.
Šeima. Ir šventa, ir brangu... Baigusi žaisti krepšinį, dvejus metus dėsčiau tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Nutolau nuo komandos, o ir su šeima ruošėmės išvažiuoti į Izraelį.
Bet juk prisiminimų durys nevisiškai uždarytos? Kai galvojate apie anuos laikus, koks įvykis įstrigęs atmintyje?
Daugybė prisiminimų... Nuvažiavome į Druskininkus, aplankiau trenerį Algį Gedminą. Telefonu kalbėjausi su pirmuoju savo treneriu Šarūnu Gedminu. Grįžome į mokyklos laikus, prisiminėme, kaip kartu su dabartine Lietuvos Prezidente Dalia Grybauskaite Vilniaus sporto mokykloje pradėjome žaisti krepšinį. Mums tada buvo po šešiolika...
Prasitarėte, krepšinio aikštelėje būdavę, oi, kaip nelengva...
Į varžybas atėję žiūrovai paploja, pagiria arba papeikia, kai kas nors nepatinka. Laikraščiai parašo... Tik ne tai - sunkiausia. Nepatyrę krepšininkės kasdienybės, sunkiai mane supras. Kritikuoti lengva, bet kaip jaučiasi tas, kuris stovi prie linijos? Kuris meta ir nepataiko, o metimas - lemiamas? Sekundė ir tu būsi išgirta, tavimi didžiuosis, dar viena - tave pasmerks, apkaltins.
Vida, kodėl pasirinkote krepšinį? O gal, kai pradėjote stiebtis, tai buvo savaime suprantama?
Man krepšinis visiškai nepatiko! Nenorėjau žaisti. Gyvenau Šiauliuose. Tikriausiai dėl ūgio užsirašiau į krepšinį. Nuėjau į keletą treniruočių. Salė, prisimenu, tamsi, niūri, kvapas baisus. Gal ir diena apniukusi buvo... Nieko neprisimenu, ką tose treniruotėse darydavau ir ką veikdabvau su kamuoliu. O vieną dieną... Vieną dieną Šiauliuose atsidarė baseinas. Vanduo - mėlynas, šviesu, palmės kampuose, didžiuliai langai - pasaka. Net negalvojusi greitai, greitai užsirašiau į plaukimą. Taip patiko! Penkerius metus plaukiojau - treniruotės du kartus per dieną. Nuostabu! Man sekėsi, buvau geriausia mieste, bet pradėjus vienuolikos, siekti aukštumų buvo per vėlu.
Visada sakydavau savo mokytojams: „Jokio krepšinio, nenoriu kamuolio, galiu, ką tik norit, tik ne krepšinį!" Į mokyklą, pamenu, ateidavo toks treneris Majorovas, tik pavardę atsimenu. Tai jis man vis žadėdavo: „Vis tiek žaisi krepšinį. Sakai, kad nenori, bet žaisi!"
Pranašingi žodžiai!
Atvažiavo į Šiaulius treneris Šarūnas Gedminas. Pasikviečia mane ir klausia: „Nori žaisti krepšinį? Neliepiu iškart atsakyti. Pagalvok. Mes matome, kad krepšinyje tau daugiau perspektyvų nei plaukime. Ir ūgis..."
Kovo vienuoliktą dieną, pasirengusi sportuoti, atvažiuoju į Vilnių. Nuveža į salę, pamatuoja ūgį. Metras aštuoniasdešimt šeši!
Tada paduoda kamuolį ir liepia šveisti iš visų jėgų į sieną. Kaip šveičiau, lentelės vos nenubyrėjo. Treneriams pasirodė, kad visko užtenka - ir ūgio, ir jėgos. Nuo tada ir prasidėjo... Po dvejų metų jau treniravausi su „Kibirkštimi".
Kaip jus, naujokę, priėmė komandos senbuvės?
Žaidė Larisa Vinčaitė, Angelė Jankūnaitė-Rupšienė - visos tuometinės žvaigždės. Iš pradžių trenerio Algio Gedmino posakiai keldavo juoką, o paskui prisiminėm, ką sakydavo senbuvės: „Bus nejuokinga..." Trenerio leksikonas, oi, koks gausus buvo. Pasakydavo žodį - mes kaip kareivėliai.
Su „Kibirkštimi" - daug pirmų kartų. Pirmos pergalės, pirmos rimtos varžybos...
Mokykloje vos išleido! Mane ima į pirmą turą, į Novosibirską važiuojam. Grįžtu namo, parsivežu vieną tašką. Tas taškas man - aukso vertės, o mokytojai sako: „Tai ką, mokslus praleidai dėl vieno taško? Daugiau neleisim." O man - Dievuliau mano, taškas aukščiausioje lygoje!
Paskui pakvietė į SSRS jaunių rinktinę, 1975-aisiais Europos čempionate laimėjome trečią vietą. Anais laikais išvažiuoti tai sunku... Toks pasididžiavimas! Vėliau - SSRS moterų rinktinė. Devyniolikos tapau Europos čempione. Medaliai. Ir vėl - treniruotės... Kuo daugiau pergalių, tuo daugiau atsakomybės. Iš tavęs reikalauja, reikia įrodyti, parodyti. Negali blogai, namuose - dar sunkiau žaisti. Nė sezono be traumų. Vis kas nors ne taip, vis ką nors skauda, kur nors gydo...
Matyt, tomis sunkiausiomis akimirkomis į galvą ateidavo mintis viską mesti?
Ne fiziniai krūviai labiausiai slėgė. Baisus psichologinis spaudimas!
Žmonės, kurie žiūri rungtynes, jei ir galvoja apie tai, kad sportininkui sunku, tai pirmiausia - apie fizinį pasirengimą...
Niekas nieko negalvoja! Ateina pažiūrėti spektaklio. Pažiūrėti ir įvertinti, o dar dažniau - pakritikuoti. Visi - specialistai (juokiasi). Kažin ar jie pamėgino įmesti į krepšį? Ar nors kartą bandė aiškintis, kas slypi už nesėkmingo metimo.
Panašu, vis tiek atėjo laikas, kai pamilote krepšinį...
Pamilau! Taip pamilau, kad prašydavau trenerį padirbėti su manimi atskirai. Galėjau ir sekmadieniais treniruotis, kad tik jis ateitų. Vėliau krepšinis tapo darbu. O aš iš tų - jei jau nusprendžiu, tai atiduodu visas jėgas. Liūtams juk nebūna šiaip sau - tik priekyje, tik pirma...
Kada ištekėjote?
1978 metais, man buvo dvidešimt vieni. Nežinau, kur reikėjo skubėti? Atrodėm sau tokios suaugusios...
Jūsų vyras buvo sportininkas?
Ne, sporto gerbėjas...
Lina: Tėtis irgi aukštas, už mamą aukštesnis.
Vida: Užtat Lina tokia aukšta. Metras devyniasdešimt.
Tačiau ji krepšininke netapo?
Lina: Aš žaidžiau, bet greitai supratau, kad tai - ne man.
Vida: Lina žaidė Izraelyje, į rinktinę buvo kviečiama, bet vis ne ir ne... Maniau, ateis laikas, prabus aistra krepšiniui. Neprabudo.
Lina: Mama sakydavo: „Pamatysi, vaikeli, pamilsi..."
Vida: Nepamilo, kad ir kaip ją skatinau.
Lina: Kai buvau aštuonerių, mama į rankas įbruko krepšinio kamuolį. Vos atvykome į Izraelį, po dviejų mėnesių aš jau stovėjau krepšinio aikštelėje. Sakau, mama, nepatinka... Po dvejų metų ir vėl grūdo. Sakė, nenueisi į treniruotę - gali namo negrįžti.
Vida: Atsisėsdavo už namo kampo ir sėdėdavo.
Lina: Vienintelį kartą taip buvo!
Vida: Bet aš pagavau. Skambinu treneriui, o tas: „Neatėjo."
Na, kai vyrai žaidžia krepšinį, lyg ir viskas aišku. Jie dažnai tai daro. Jei ne profesionaliai, tai bent su draugais, po darbo. Moterims, atrodytų, yra daugiau ką veikti...
Vida: Užtat mano dukra ir priekaištauja: „Tavęs niekada nebūdavo namuose..."
Lina: Tikrai - nebūdavo.
Vida: O kas duoną uždirbs?
Gimė Lina. Kaip suderindavote mamos pareigas ir krepšinį?
Lina: Iki penkerių metų gyvenau pas močiutę Šiauliuose.
Vida: Atvažiuodavome tavęs aplankyti, kai tik galėdavome. Šiauliai - ne čia pat.
Tais laikais gal ir automobilio neturėjote?
Vida: Turėjome. Davė už pasiekimus. Leido nusipirkti pigiau.
Tiesiog moteriškai smalsu. Kai pasijutote nėščia, kiek dar žaidėte?
Vida: Gal dar tris mėnesius... Lina gimė 1981 metų gruodį. Prieš tai buvo kelio operacija, paskui - nėštumas, gimdymas, prireikė laiko, kad atsigaučiau ir vėl galėčiau žaisti.
Ar sportininkės dažnai planuoja vaikus, kai yra traumuotos?
Niekas nieko neplanavo, taip išėjo... Ir gerai, kad pastojau, pagimdžiau dvidešimt penkerių. Pats laikas.
Ar buvusios traumos dabar atsiliepia?
Ką jūs manote?! Ir kojos, ir rankos, ir širdis... Ką ten krepšinį žaisti - aš bėgti negalėčiau.
Ir vis dėlto, jei dabar kas lieptų pradėti viską iš naujo, pradėčiau. Šiandien kažkodėl kalbame apie tai, kas blogai, o juk būta ir gražių akimirkų. Jei tau nebuvo lemta laimėti rungtynių paskutinėmis sekundėmis, niekada nesuprasi, koks tai jausmas.
Kai Kalėdos išpuldavo ne namie, tai būtinai - stalas, dvylika valgių. Važiuodamos dainuodavome, aš tai ne dainininkė, o štai Angelė Rupšienė, Zita Kuzminskienė ir kitos turėjo gerus balsus.
O kaip pajutote, kad atėjo laikas padėti kamuolį?
Vida: Uždraudė, viską uždraudė. Juodas medikų kryžius mano kortelėje. Širdis ėmė tabaluotis. Kai nuvažiavau į Izraelį, iškart pas gydytojus. Patikrino iš visų pusių ir leido žaisti. Širdis jiems nesukėlė jokių įtarimų. Aš tokia patenkinta! Man trisdešimt treji, vėl žaidžiu. Tačiau širdis dar ne kartą davė apie save žinoti. To sutrikimo priežastys nėra aiškios. Pirmasis priepuolis įvyko Lietuvoje. Paskui keletą kartų Izraelyje. Ima trūkti oro, širdis daužosi... Tada - į ligoninę, prijungia prie aparatų ir vėl - sveika, gyva.
Kartą priepuolis ištiko tiesiog aikštelėje. Visa tai matė Lina.
Lina: Prisimenu kaip dabar. Buvo labai šalta, mama žaidė kažkokiame miestelyje. Iškart po apšilimo aikštelėje ji nukrito. Supuolė gydytojas, treneris, nuvedė, pasodino, o ji - visa mėlyna. Aš rėkiu: „Mama miršta!" Man buvo gal dvylika.
Vida: Jei mane kas patikrintų po tokio priepuolio, nieko nerastų. Bet užeiti gali bet kada... Prieš trejus metus - miške, čia, Lietuvoje. Dabar tai jau žinau, ką reikia daryti, išsiklausinėjau Izraelio daktarų. Ketveri metai - nė vieno priepuolio. Bet mes ir vėl - tik apie bėdas...
Tada papasakokite, kodėl nusprendėte išvažiuoti iš Lietuvos?
Mano buvęs vyras - žydas. Lina iš mokyklos parėjusi skųsdavosi, kad visi ją žydelka šaukia. Į akis niekas nieko nesakydavo, už akių kalbėdavo, be abejo. 1990-aisiais galiausiai apsisprendėme.
Išvažiuoti nebuvo sunku, ypač kai jau nuspręsta. O ko - sunku? Ką čia paliekame? Tada dar sovietinė Lietuva, sovietinės prekės, valgyti ko netgi nelabai buvo. Kol sportavau, talonų gaudavau, o paskui... Gal, sakiau, reikia pamėginti ir kitą laimę.
Nors apvažiavau visą pasaulį, Izraelyje nebuvau buvusi. Visai kitas mentalitetas, kitoks gyvenimo būdas. Nors... Nevažiavome į tuščią vietą. Vyras Izraelyje turėjo draugų. Jie surado, kur gyventi, per juos gavome darbus. Aš pradėjau mokytojauti. Ryte - darbas, po pietų - treniruotės. Beveik kaip Lietuvoje. Tik artimųjų trūko.
Paskui - kitas etapas. Vyras daug važinėjo. Į Lietuvą, į Rusiją. Paskui grįžo į Vilnių, Liną išsivežė. 1998-aisiais išsiskyrėme. Aš susipažinau su dabartiniu vyru, išskridau į Ameriką. Los Andžele pragyvenau dvejus metus. Tada grįžau į Izraelį, vėl dėsčiau fizinį lavinimą mokykloje. Atvažiavo Lina, ji dvejus metus tarnavo Izraelio armijoje. Gimė Nikolė...
Kodėl tada nelikote Amerikoje?
Man buvo smagu dirbti mokykloje, puikus kolektyvas, labai gerai jaučiausi.
Dabar gyvenu Majamyje, padedu vyrui versle. Jis užsiima nekilnojamuoju turtu, daug kuo. Labiausiai čia man trūksta Linos ir mokyklos, kurią palikau Izraelyje. Lina visada mojuodavo rankomis: „Ne, ne, tik ne į Ameriką!" Prieš dvi dienas prasitarė: „Mama, o gal skrisčiau su tavimi?" To negalėjau tikėtis, bet jos niekada ir nespaudžiau. Žmogus turi pats apsispręsti, ką jam daryti, kur gyventi.
Lina: Aš bijau skristi. Vienintelis šansas, kad bus nebaisu, - skristi su mama.
Vida: Atskridome dviese, išskrisime trise, tikiuosi.
Tarp jūsų dukterų - dvidešimt dvejų metų skirtumas. Ką reiškia vyresniame amžiuje gimdyti?
Pirmąjį gal geriau gimdyti jaunystėje, bet vėliau... Jei tik yra galimybė, jei tik galėsi vaikelį išlaikyti, būtinai reikia gimdyti. Po keturiasdešimties vaikai auga geriau. Kai esi jauna, daug ko nespėji, negirdi, nemoki įsiklausyti į vaiko pageidavimus, troškimus. O dabar... Dabar visai kas kita!
Vida, esate iš tų moterų, kurios nebijo keisti savo gyvenimo?
O ko bijoti? Juk visada tikiesi, kad tame, kitame gyvenime bus geriau. Man teko daug sunkių valandų, bet aš gyvenau ir meldžiau Dievą geresnio gyvenimo. Reikia tik prašyti, Dievas išklauso. Yra moterų, kurios užsidariusios dejuoja, kaip blogai gyvena, tačiau nieko neprašo, apie nieką nesvajoja. Užtat ir negauna.
