„Pradedu įsijausti", - taria galiūnas Vidas Blekaitis (37), Kauno Rotušės aikšte žingsniuodamas po ketvirtos tą savaitę šokių treniruotės. Pas siuvėją pasimatuos šokėjo kostiumą ir lėks į Birštoną, kur pavakarę laukia galiūnų treniruotės. Dėl intensyvaus rengimosi netrukus prasidėsiančiam televizijos šokių projektui impozantiškos išvaizdos vyriškis jau šiek tiek sublogo.
Vasara parduota šokiams?
Tikrai: nemačiau atostogų, nebuvau prie jūros. Net prie jokio ežero neturėjau laiko visą dieną pagulėti. Šokiai, galiūnų treniruotės, kiti darbai surijo visą laiką. Ir žmoną retai matau. Pyksta dėl tų šokių. Tačiau jei jau aš susitaikiau, kad šoksiu, tai ir Rita turės (juokiasi).
Kiek reikėjo laiko, kad šokiai taptų įpročiu?
Treniruojuosi nuo birželio pradžios. Į antrą trečią treniruotę ėjau dar neapsisprendęs, ar šoksiu. Negaliu vienareikšmiškai teigti, kad šokiai jau pradėjo patikti, bet pajutau, jog galbūt tas dalykas man reikalingas. Vieni draugai džiaugėsi, kad gausiu profesionalų pamokų, lyg ir pavydo gaidelė jautėsi, kad ne tik išmoksiu šokti, bet dar ir per televiziją rodys! Tačiau kiti žiūrėjo skeptiškai, su sarkazmu. Tokių gal net bičiuliais negalima vadinti. Iš jų girdėjau pašaipų, kaip atrodysiu su kostiumu... Tai gal antidraugai, o tikrieji sakė, kad viskas bus super (juokiasi)!
Esu užsispyręs - pagal zodiaką Avinas. Jei darbą pradėjau, turiu užbaigti ir judėti į pergalę. Aišku, gal šokių konkurse nesiseks, gal greitai iškrisiu, bet reikia tikėti, nugalėti save, atremti išorines kliūtis ir eiti iki galo!
Taip pat yra ir per galiūnų konkursus?
Būtent šis sportas mane to išmokė. Galiūnų sportas - truputį ekstremalus ir vienas sunkiausių, nes varžybos vyksta po pusę dienos, tris keturias dienas iš eilės. Man šokiai - pasišokinėjimas. Tik tiek, kad čia visai kiti judesiai nei galiūnų sporte. Čia ir traumų rizika mažesnė. Kaip sakant, švaresnis darbas (juokiasi).
Kaip treniruojasi stipruoliai?
Ten visai kitokie žingsneliai (juokiasi). Dažnai jie būna smulkūs, bet žengiami sukandus dantis, nes sykiu nešami ar keliami dideli svoriai. Pas mus negali būti plastikos: nustatai tam tikrą kūno padėtį ir įtempęs raumenis neši svorį. O šokant labai svarbu laisvumas, plastika. Sudėtinga persiorientuoti... Mano šokio judesiai dar netobuli, ir tokie, matyt, netaps. Mūsų pora projekte išsiskirs impozantiškumu: aš ir mano partnerė profesionali šokėja Živilė Vasiliauskaitė esame išoriškai labai skirtingi.
„Karkvabalis ir Coliukė"?
Vieną kartą leptelėjau tą frazę ir prigijo (juokiasi). Gal negražu taip tiesmukai sakyti, bet taip jau atsitiko. Tačiau atrodysime tikrai išskirtinai. Turėtume sudominti žiūrovus.
Ar tokį didelį žmogų šokių partnerei Živilei tenka guosti, įkalbinėti, raminti, barti?
Per treniruotes dar neverkiau - nebent ateityje taip nutiks (juokiasi).
Jei mane kas nors paskatina, imu dar labiau stengtis, o jei pradeda bartis, sutrinku ir tada visai nebeišeina. Tad barimasis nebūtų į naudą (juokiasi)... Jei blogai darau, geriau mane pataisyti, paskatinti.
Galiūnams lietuviai jaučia dideles simpatijas.
Ne tik lietuviai. Žinau, kad šokių projektuose yra dalyvavę Latvijos, Švedijos ir Lenkijos galiūnai. Ir jie visi tapo nugalėtojais! Kitose šalyse galiūnus dėl išskirtinės išvaizdos populiaru kviesti ir į kitokius televizijos šou. Aišku, tai pareikalauja fizinių sugebėjimų. Galiūnai - stambūs žmonės, o per tokius projektus kaip šokių numeta trisdešimt keturiasdešimt kilogramų. Aš sublogau kol kas nedaug - kokius penkis šešis.
Sunkumus kilnojančiam, nešiojančiam sportininkui tai, matyt, nėra gerai?
Negali vienu metu suktis keliose srityse ir visose būti aukštai. Jei ko nors sieki vienoje, nukentės kita. Neįmanoma išlaikyti balanso.
Anksčiau su galiūnais treniruodavausi penkis šešis kartus per savaitę, dabar - tris keturis. Šiek tiek šis sportas nukenčia. Nieko nepadarysi. Palyginęs, kokia mano sportinė forma buvo prieš du tris mėnesius ir dabar, jaučiu skirtumą. Gal šokdamas įgijau ištvermės: čia reikia gerokai paprakaituoti. Nežinau, kaip tai atsilieps galiūnų sportui. Tikiuosi, viskas bus gerai... Ateinantį savaitgalį Marijampolėje per tarptautinį galiūnų turnyrą parodysiu ir trumpą šokių programėlę (juokiasi).
Akivaizdu, kad šokiai jus įtraukė gana smarkiai...
Netikėtai taip atsitiko. Jei man būtų pasiūlę šokti prieš kokius metus ar anksčiau, būčiau nesutikęs, nes būdavo labai intensyvus galiūnų varžybų sezonas. Nebūčiau visur spėjęs. Dėl ekonominio sunkmečio šiemet varžybų mažiau, tad turiu laiko ir kitokiai veiklai.
Šokti siūlė ir galiūnui Žydrūnui Savickui, bet jis atsisakė...
Su Žydrūnu esame ir konkurentai, ir bičiuliai. Kai išgirdau, kad jį kviečia šokti, bandžiau save įsivaizduoti jo vietoje ir sakiau, jog tikrai neičiau. Kai man pasiūlė, irgi atsikalbinėjau, bet projekto rengėjai tol atakavo skambučiais, kol palaužė (juokiasi).
Sakoma, kad stambūs žmonės geraširdžiai.
Esame stambūs, stiprūs, mes nieko nebijome. Smulkus, liesas žmogus būna piktas, nes galbūt turi nevisavertiškumo kompleksų, pyksta „ant viso svieto". O mes į viską žiūrime su šypsena. Varžybose stengiamės vienas kitam padėti. Kai priešininkas lipa ant kulnų, norisi ne pakišti koją, o patarti, kaip tą rungtį jam geriau atlikti.
Ir humoro jausmo jums nestinga.
Jo užtenka ir kasdieniame gyvenime, ir per varžybas. Mėgstu pajuokauti. Anksčiau žmonės manė, kad galiūnai - labai rimti, niekad nejuokauja, kad mums labai sunku, todėl visuomet būname susiraukę. Bet jų nuomonė keičiasi.
Ar jums apibūdinti tinka posakis „Net musės nenuskriaustų“?
Musių apskritai nemėgstu. Kam musės, uodai apskritai reikalingi (juokiasi)! Jei rimtai, tikrai nemėgstu muštis. Tačiau kantrybė turi ribas, esu patekęs į situacijas, kai reikėjo panaudoti jėgą. Auklėdamas žmogų gali perlenkti lazdą, todėl stengiuosi pamokyti švelniai (juokiasi). Tie, kuriuos pamokiau, ir tie, kurie matė, kaip viskas vyko, tai atsimins visą gyvenimą...
Tokio sudėjimo vyriškiui reikia neblogai užkąsti?
Valgau daugiau negu paprasti žmonės. Kitam ryte užtenka sumuštinio ir puodelio kavos, aš tuo tikrai neapsiriboju. Ant mano stalo būna geras bliūdas sriubos, šiandien suvalgiau apie pusę kilogramo dešrelių, du pakelius varškės, išgėriau didelį puodelį - kaip kokie penki kavinėje - kavos. Desertui - plytelė šokolado. Bet galiūnai ne daugiausia iš sportininkų valgo. Kai perskaičiau amerikiečio septyniskart olimpinio čempiono Michaelo Phelpso racioną, supratau, kad maisto vartoju kokius tris kartus mažiau už jį. Atrodo, kad jis tik miega ir valgo, o turi tik kokius keturiasdešimt procentų mano svorio! Maniau, kai šoksiu, gal dings apetitas. Nė velnio! Valgau dar daugiau (juokiasi).
Dosjė
Gimęs Birštone, dešimt metų gyveno Vilniuje, bet įsigijęs namą grįžo į tėviškę.
Vedęs prieš daugiau kaip trejus metus. Žmona Rita - verslininkė.
Vilniaus pedagoginiame universitete baigė biologiją ir kūno kultūrą. Dabar šiek tiek dirba pagal specialybę Birštono sporto centre. Taip pat yra karo policininkas.
Ūgis - 182 centimetrai.
Svoris - kai pradėjo šokti, buvo 152, dabar -145 kilogramai.
Galiūnų sporte - nuo 1994 metų. Kaip profesionalas juo užsiima dvylika metų. Keturis kartus Lietuvos galiūnų vicečempionas, dusyk pasaulio komandinio galiūnų čempionato nugalėtojas, du kartus Baltijos šalių galiūnų čempionas. Pasaulio galiūnų čempionato ketvirtosios vietos laimėtojas.
Šiemet pagerino du Lietuvos rekordus. 135 kilogramus sveriantį rąstą iškėlė dešimt kartų. 365 kilogramus sveriančius naščius 25 metrus nunešė per vienuolika sekundžių. „Ir pasaulio naščių nešimo rekordas priklauso man: 410 kilogramų esu nunešęs greičiausiai, kol kas šio rezultato niekas nepagerino."
Laisvalaikiu mėgsta važinėtis dviračiu, kurį laimėjo per galiūnų varžybas. „Tuomet tuo dviračiu numyniau kokius penkiasdešimt metrų ir jis sulūžo. Meistriukas man jį pastiprino - važinėju iki šiol."
Mėgstamiausi patiekalai - tie, kurių sportininkams negalima dažnai valgyti: cepelinai, bulviniai blynai. „Esu žalios mėsos valgymo pradininkas Lietuvoje: jautienos ar kiaulienos kumpį susmulkini šašlykų dydžio gabaliukais, pagardini prieskoniais, dvi tris dienas pamarinuoji ir gali valgyti. Kas ragavo, visiems patiko."
