Nors mamą Violetą jos laiko geriausia drauge, abi dainuojančiu aktoriumi save vadinančio Vido Petkevičiaus dukros sutinka, kad tėtis turėjo didelę įtaką jų gyvenimui. Vyresnioji Aistė, dirbanti turizmo sferoje, sėkmingai dainuoja ne tik su tėčiu – ji kartu su scenos partneriu Donatu laimėjo „Iššūkį žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtuką“, o jaunėlė Gabrielė, šįmet baigianti mokyklą, kol kas užsikrėtusi dainuojamąja poezija ir dar neišmeta iš galvos minčių apie aktorystę.
Įtariu, kad tėtis jums teko ne iš rūsčiųjų...
Vidas: Mergaites juk reikia lepinti! Berniuką turbūt griežčiau laikyčiau.
Gabrielė: Nepamenu nė vieno karto, kad tėtis būtų ant mūsų rėkęs! Net balso nepakeldavo.
Neprieštaraudavo ir dėl gyvūnėlių?
Aistė: Na, šunelio kažkada man nesiruošė pirkti. Bet pažadėjau, kad pradinę mokyklą baigsiu labai gerais pažymiais. Numojo ranka: jau matematikos tai puikiai ji tikrai neišmoks! Bet pasistengiau. Parnešiau ir padėjau ant stalo pagyrimo raštą. Kas beliko? Tad vieną dieną mama grįžo su šuniuku ant rankų.
Gabrielė: Visi gyvūnai šeimoje labiausiai myli tėtį.
Aistė: Aišku juk kodėl. Rūpinasi jis jais labiausiai. Reikia – į lauką išveda, reikia – gimstančius šunyčius priima. Nors kai gimtadienio proga Gabrielė gavo katiną, prisiminėme, kad tėtis kažkada jau buvo pareiškęs: arba jis, arba katinas. Nujautė, kam atiteks priežiūros rūpesčiai... Mes tai iš karto „išsileidome“, pamačiusios baltą pūkuotuką žydromis akimis. Ir su nerimu stebėjome tėčio reakciją. Jis nusisuko ir išėjo iš kambario. Po kiek laiko grįžo su raudonu raišteliu ir pradėjo su katinu žaisti...
Seserys paprastai būna skirtingos...
Aistė: Aš visur puldavau stačia galva, o Gabrielė – atsargi. Tėvai pasakodavo, kad užtekdavo pajūryje nuo manęs nors sekundei nusisukti – išsyk dingdavau.
Gabrielė: Bijodavau susipažinti su kitais vaikais. Prašydavau Aistės, kad ji supažindintų. Ji be ceremonijų prie bet ko prieidavo ir pareikšdavo: „Tai ką – draugaujam?“
Turbūt dainuojantis ir muziką kuriantis tėtis dukroms primygtinai siūlė mokytis muzikos?
Vidas: Buvome atidavę Aistę į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Turėjo gabumų groti pianinu, bet nuolat verkdavo, kad jai nepatinka... Na, ir suminkštėjo mums širdis – nebevertėme.
Aistė: Vėliau dainavau „Liepaitėse“, ir choras man nebuvo vargas. Užtat iki šiol prisimenu, kaip ašaros ant klavišų kapsėdavo... Tik dabar labai gailiuosi, kad kažkada neprisiverčiau groti.
Gabrielė: O aš dainuoti pradėjau visai neseniai – su klasės draugais turime grupę, man prie širdies dainuojamoji poezija. A. Vienažindžio, A. Strazdo eilės...
Vidas: Ji slapukė! Nė vienas jos dar negirdėjome, savaitgaly pakvietė į koncertą. O kad ji moka ir gali dainuoti – žinojome. Vienu metu jos vokalo duomenys buvo geresni už Aistės, bet Gabrielė ilgai balso nelavino.
Gabrielė: Mane kaustė siaubinga viešumos baimė. Atsikračiau jos tik savo puikios literatūros mokytojos dėka. Ji tiesiog išstūmė mane į sceną.
Vidas: Jai gal buvo treji, kai teatre žiūrėjo spektaklį „Piteris Penas“. Išsigando piratų, trenksmų, šaudymo. Pamenu, vėliau nešuosi ją per sceną į grimo kambarį, o ji verkia: „Tu tik nepratink manęs čia!“
O kaip tėčiui pavyko dukras atkalbėti nuo aktorystės?
Vidas: Gabrielės labai atkalbinėti nesistengiu. Bet... Reikėtų jas abi atsivesti į repeticiją, kad pamatytų, kas tai yra: režisierius tave keikia paskutiniais žodžiais, jauti, kad vaidinti nepavyksta, ir nepasitikėjimas savimi auga kas sekundę. Niekas nemato, kiek darbo ir energijos įdedi ir kiek visa tai kainuoja. Būna baisios nevilties akimirkų, kai jautiesi visiškas niekas.
Aistė: Bet už tas aktorių pastangas ir mėgsti teatrą, gaudai kiekvieną jų žodį, mintinai moki spektaklių tekstus. Buvau ir aš teatru susižavėjusi. O paskui sau prisipažinau, kad turbūt neturiu tokio ryškaus talento, kuris iš tolo švytėtų. Net nežinau, ar jau suradau save. Tie, kas mane puikiai pažįsta, klausia, ką aš veikiu. Nes žino, kad sėdėti kontoroje man kančia. Susigalvoju veiklos, kad tik galėčiau judėti, vaikščioti į susitikimus, bendrauti. Juk taip ir likau nepasėda. Bet džiaugiuosi savo patirtimi – pamačiau kitą turizmo pusę. Tai ne vien nuostabūs įspūdžiai, egzotiškos kelionės ir begalinis džiaugsmas...
Vidas: Viską reikia išbandyti pačiam. Kad paskui nesigailėtum. Mane nuo aktoriaus profesijos pirmąsyk atkalbėjo mama. Paklausiau jos patarimo rinktis ką nors žemiškesnio ir bandžiau tapti inžinieriumi. Ištvėriau dvejus studijų metus. Bet patirtis gera – tuomet supranti, ko tikrai nenori. Juk kada nors vis tiek surandi tai, kas iš tiesų tavo.
Gabrielė: Mano bendraamžių tėvai spaudžia, kad vaikas iškart įstotų į prestižinę specialybę, garantuojančią gerus pinigus, susirastų puikų darbą, kad viskas vyktų pagal jų sugalvotą planą... Gaila, kad kartais taip nužudomos svajonės.
Aistė: Savo kelio ieškojimas juk gali būti labai ilgas.
Aistė jau gyvena atskirai. Išsiskyrimas buvo sunkus?
Vidas: Ypač sunku buvo žmonai. Skambindavo, laukdavo grįžtančios.
Aistė: Buvome įpratusios su mama bei sese po darbų ir mokslų vakare aptarti, kas kuriai nutiko. Su Gabriele dalydavomės vienu kambariu ir kai atsiskyrėme, tik dar labiau įsitikinome, koks svarbus mums yra šeimos artumas. Pasiilgstame vieni kitų. Stengiamės visi, kiek galėdami, pabėgti nuo rutinos ir rasti laiko tiems, kurie brangiausi. Vakar taip laukiau iš kelionės grįžtančių tėvų! Mečiau
viską!
Vidas: Tai kad mes visur drauge, visur keturiese: mergaitės visai mažutės išmoko slidinėti, nuo tada – kartu į Austriją. Vasarą – į Šventąją, į aktorių poilsinę „Žaldokynė“.
Gabrielė: Su aktorių vaikais ten statydavome spektaklius, rengdavome koncertus.
Vidas: Pamenu, ten šventėme mano penkiasdešimtmetį. Merginos tokį koncertą paruošė, kad niekada nepamiršiu! Tiek išmonės, tiek kūrybiškumo!
Turbūt turėjote smagią vaikystę?
Gabrielė: Nelankėme darželio ir ištisas dienas leisdavome teatre. Kaip būdavo gera stebėti repeticijas: mintinai žinodavau, kas ką kurioje vietoje turi pasakyti. Mūsų vaikystė buvo kitokia, turbūt joje buvo daugiau kūrybiškumo, fantazijos, netikėtumų.
Aistė: Iki šiol prisimenu „Dėdės Vanios“ premjerą, nors buvau ketverių. Sėdžiu salėje ir matau, kaip Kosto Smorigino personažas užlaužia tėčio personažui rankas, o ašaros man kad byra, kad byra, nors puikiai žinau, jog realiame gyvenime juodu – draugai.
Gabrielė: Aš ir dabar drebu, kad tik jis nepavėluotų į spektaklį, nepamirštų teksto. Taip dažnai nutinka aktoriams, tik žiūrovai nepastebi.
Aistė: Būna juokinga, kai sėdi žiūrovų salėje ir matai: kažkas čia ne taip. Užtenka scenoje kur nors leisti nuklysti mintims, ir lauk netikėtumo: aš, va, net pati nesuprantu, kodėl kartą su Donatu dainuodama eilutę praleidau. Bet išsisukome.
Linksmintis mėgstate?
Vidas: Gimtadienis – proga pasikviesti draugų, pasibūti sodyboje, kur daug vietos. Bet, tiesą sakant, bendravimui svarbu ne tai. Kadaise po vienos premjeros į mūsų vieno kambario butuką sugriuvo apie penkiasdešimt žmonių. Tilpome. Vieni sėdėjo virtuvėje ant grindų, kiti – vonioje... Ir buvo taip smagu!
Legendinėje roko operoje „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ sudainavote Jėzaus Kristaus partiją, o tėčiu pirmąkar tapote sulaukęs Kristaus amžiaus – 33-ejų. Jautėtės subrendęs tėvystei?
Vidas: Turbūt gerai, kad dukros gimė, kai jau nebuvau vėjavaikis. Labai labai jų laukiau.
Įtariu, kad tėtis jums teko ne iš rūsčiųjų...
Vidas: Mergaites juk reikia lepinti! Berniuką turbūt griežčiau laikyčiau.
Gabrielė: Nepamenu nė vieno karto, kad tėtis būtų ant mūsų rėkęs! Net balso nepakeldavo.
Neprieštaraudavo ir dėl gyvūnėlių?
Aistė: Na, šunelio kažkada man nesiruošė pirkti. Bet pažadėjau, kad pradinę mokyklą baigsiu labai gerais pažymiais. Numojo ranka: jau matematikos tai puikiai ji tikrai neišmoks! Bet pasistengiau. Parnešiau ir padėjau ant stalo pagyrimo raštą. Kas beliko? Tad vieną dieną mama grįžo su šuniuku ant rankų.
Gabrielė: Visi gyvūnai šeimoje labiausiai myli tėtį.
Aistė: Aišku juk kodėl. Rūpinasi jis jais labiausiai. Reikia – į lauką išveda, reikia – gimstančius šunyčius priima. Nors kai gimtadienio proga Gabrielė gavo katiną, prisiminėme, kad tėtis kažkada jau buvo pareiškęs: arba jis, arba katinas. Nujautė, kam atiteks priežiūros rūpesčiai... Mes tai iš karto „išsileidome“, pamačiusios baltą pūkuotuką žydromis akimis. Ir su nerimu stebėjome tėčio reakciją. Jis nusisuko ir išėjo iš kambario. Po kiek laiko grįžo su raudonu raišteliu ir pradėjo su katinu žaisti...
Seserys paprastai būna skirtingos...
Aistė: Aš visur puldavau stačia galva, o Gabrielė – atsargi. Tėvai pasakodavo, kad užtekdavo pajūryje nuo manęs nors sekundei nusisukti – išsyk dingdavau.
Gabrielė: Bijodavau susipažinti su kitais vaikais. Prašydavau Aistės, kad ji supažindintų. Ji be ceremonijų prie bet ko prieidavo ir pareikšdavo: „Tai ką – draugaujam?“
Turbūt dainuojantis ir muziką kuriantis tėtis dukroms primygtinai siūlė mokytis muzikos?
Vidas: Buvome atidavę Aistę į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Turėjo gabumų groti pianinu, bet nuolat verkdavo, kad jai nepatinka... Na, ir suminkštėjo mums širdis – nebevertėme.
Aistė: Vėliau dainavau „Liepaitėse“, ir choras man nebuvo vargas. Užtat iki šiol prisimenu, kaip ašaros ant klavišų kapsėdavo... Tik dabar labai gailiuosi, kad kažkada neprisiverčiau groti.
Gabrielė: O aš dainuoti pradėjau visai neseniai – su klasės draugais turime grupę, man prie širdies dainuojamoji poezija. A. Vienažindžio, A. Strazdo eilės...
Vidas: Ji slapukė! Nė vienas jos dar negirdėjome, savaitgaly pakvietė į koncertą. O kad ji moka ir gali dainuoti – žinojome. Vienu metu jos vokalo duomenys buvo geresni už Aistės, bet Gabrielė ilgai balso nelavino.
Gabrielė: Mane kaustė siaubinga viešumos baimė. Atsikračiau jos tik savo puikios literatūros mokytojos dėka. Ji tiesiog išstūmė mane į sceną.
Vidas: Jai gal buvo treji, kai teatre žiūrėjo spektaklį „Piteris Penas“. Išsigando piratų, trenksmų, šaudymo. Pamenu, vėliau nešuosi ją per sceną į grimo kambarį, o ji verkia: „Tu tik nepratink manęs čia!“
O kaip tėčiui pavyko dukras atkalbėti nuo aktorystės?
Vidas: Gabrielės labai atkalbinėti nesistengiu. Bet... Reikėtų jas abi atsivesti į repeticiją, kad pamatytų, kas tai yra: režisierius tave keikia paskutiniais žodžiais, jauti, kad vaidinti nepavyksta, ir nepasitikėjimas savimi auga kas sekundę. Niekas nemato, kiek darbo ir energijos įdedi ir kiek visa tai kainuoja. Būna baisios nevilties akimirkų, kai jautiesi visiškas niekas.
Aistė: Bet už tas aktorių pastangas ir mėgsti teatrą, gaudai kiekvieną jų žodį, mintinai moki spektaklių tekstus. Buvau ir aš teatru susižavėjusi. O paskui sau prisipažinau, kad turbūt neturiu tokio ryškaus talento, kuris iš tolo švytėtų. Net nežinau, ar jau suradau save. Tie, kas mane puikiai pažįsta, klausia, ką aš veikiu. Nes žino, kad sėdėti kontoroje man kančia. Susigalvoju veiklos, kad tik galėčiau judėti, vaikščioti į susitikimus, bendrauti. Juk taip ir likau nepasėda. Bet džiaugiuosi savo patirtimi – pamačiau kitą turizmo pusę. Tai ne vien nuostabūs įspūdžiai, egzotiškos kelionės ir begalinis džiaugsmas...
Vidas: Viską reikia išbandyti pačiam. Kad paskui nesigailėtum. Mane nuo aktoriaus profesijos pirmąsyk atkalbėjo mama. Paklausiau jos patarimo rinktis ką nors žemiškesnio ir bandžiau tapti inžinieriumi. Ištvėriau dvejus studijų metus. Bet patirtis gera – tuomet supranti, ko tikrai nenori. Juk kada nors vis tiek surandi tai, kas iš tiesų tavo.
Gabrielė: Mano bendraamžių tėvai spaudžia, kad vaikas iškart įstotų į prestižinę specialybę, garantuojančią gerus pinigus, susirastų puikų darbą, kad viskas vyktų pagal jų sugalvotą planą... Gaila, kad kartais taip nužudomos svajonės.
Aistė: Savo kelio ieškojimas juk gali būti labai ilgas.
Aistė jau gyvena atskirai. Išsiskyrimas buvo sunkus?
Vidas: Ypač sunku buvo žmonai. Skambindavo, laukdavo grįžtančios.
Aistė: Buvome įpratusios su mama bei sese po darbų ir mokslų vakare aptarti, kas kuriai nutiko. Su Gabriele dalydavomės vienu kambariu ir kai atsiskyrėme, tik dar labiau įsitikinome, koks svarbus mums yra šeimos artumas. Pasiilgstame vieni kitų. Stengiamės visi, kiek galėdami, pabėgti nuo rutinos ir rasti laiko tiems, kurie brangiausi. Vakar taip laukiau iš kelionės grįžtančių tėvų! Mečiau
viską!
Vidas: Tai kad mes visur drauge, visur keturiese: mergaitės visai mažutės išmoko slidinėti, nuo tada – kartu į Austriją. Vasarą – į Šventąją, į aktorių poilsinę „Žaldokynė“.
Gabrielė: Su aktorių vaikais ten statydavome spektaklius, rengdavome koncertus.
Vidas: Pamenu, ten šventėme mano penkiasdešimtmetį. Merginos tokį koncertą paruošė, kad niekada nepamiršiu! Tiek išmonės, tiek kūrybiškumo!
Turbūt turėjote smagią vaikystę?
Gabrielė: Nelankėme darželio ir ištisas dienas leisdavome teatre. Kaip būdavo gera stebėti repeticijas: mintinai žinodavau, kas ką kurioje vietoje turi pasakyti. Mūsų vaikystė buvo kitokia, turbūt joje buvo daugiau kūrybiškumo, fantazijos, netikėtumų.
Aistė: Iki šiol prisimenu „Dėdės Vanios“ premjerą, nors buvau ketverių. Sėdžiu salėje ir matau, kaip Kosto Smorigino personažas užlaužia tėčio personažui rankas, o ašaros man kad byra, kad byra, nors puikiai žinau, jog realiame gyvenime juodu – draugai.
Gabrielė: Aš ir dabar drebu, kad tik jis nepavėluotų į spektaklį, nepamirštų teksto. Taip dažnai nutinka aktoriams, tik žiūrovai nepastebi.
Aistė: Būna juokinga, kai sėdi žiūrovų salėje ir matai: kažkas čia ne taip. Užtenka scenoje kur nors leisti nuklysti mintims, ir lauk netikėtumo: aš, va, net pati nesuprantu, kodėl kartą su Donatu dainuodama eilutę praleidau. Bet išsisukome.
Linksmintis mėgstate?
Vidas: Gimtadienis – proga pasikviesti draugų, pasibūti sodyboje, kur daug vietos. Bet, tiesą sakant, bendravimui svarbu ne tai. Kadaise po vienos premjeros į mūsų vieno kambario butuką sugriuvo apie penkiasdešimt žmonių. Tilpome. Vieni sėdėjo virtuvėje ant grindų, kiti – vonioje... Ir buvo taip smagu!
Legendinėje roko operoje „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ sudainavote Jėzaus Kristaus partiją, o tėčiu pirmąkar tapote sulaukęs Kristaus amžiaus – 33-ejų. Jautėtės subrendęs tėvystei?
Vidas: Turbūt gerai, kad dukros gimė, kai jau nebuvau vėjavaikis. Labai labai jų laukiau.