Su dainininke Viktorija Perminaite (28) daug kartų esame bendravusios, kai dar gyvavo populiarioji „Mango". Buvome susitikusios ir tada, kai ji daug ką būtų atidavusi, kad grupė liktų Lietuvos muzikos padangėje. Dabar prieš mane, rodos, sėdėjo ta pati mergina - linksma, atvira, nuoširdi, plepi. Ir tik po pokalbio supratau, kad šį kartą kalbėjausi su visiškai kitu žmogumi. „Man nebereikia pinigų, skudurų - noriu tik būti laiminga. Visi kada nors prieiname tokį etapą, kai suvokiame, jog turime keistis", - pripažįsta atlikėja.
Visai neseniai šventei gimtadienį. Esi iš tų, kurie išaušus šventės rytui ima svarstyti, ką per praėjusius metus padarė ir ko ne, pradeda dalyti pažadus, ką būtinai nuveiks ateinančiais?
Lyg ir ne. Bet pastaruoju metu daug laiko skiriu savianalizei. Galbūt dėl to, kad dažnai būnu viena - esu apsiraminusi, net nelabai norisi kur eiti, todėl daugiau laiko lieka pabūti su savimi, savo mintimis, apsvarstyti, kas man svarbu ir ko noriu iš gyvenimo. Bet visa tai nesusiję su gimtadieniu.
Tiesa, vieną pažadą daviau sau, bet nesakysiu kokį. Jei kalbėsimės po metų, būtinai pasakysiu, ar pavyko jį įvykdyti (juokiasi). Apie tai, ką užsibrėžiau, nežino beveik niekas. Tik neskubėkite daryti išvadų: nieko baisaus, pikantiško ar labai intriguojančio nėra.
Užsiminei apie savęs ieškojimus, pažinimą. Nejaugi taip paprasta tvarkingai sudėlioti mintis į stalčiukus?
Dėl savo tikslų, norų, svajonių esu kaip niekada tvirta. Tiksliai žinau, ko noriu. Per pastaruosius metus labai daug kas pasikeitė. Džiaugiuosi dėl to, sykiu ir liūdžiu, kad anksčiau nesupratau, kaip reikia keistis, neužsibrėžiau tikslų.
Manau, visur svarbiausia - tikėjimas. Daug skaičiau, kaip mintimis žmogus gali kurti gyvenimą, ateitį. Todėl net neleidžiu sau pagalvoti, kad tai, ką užsibrėžiu, netaps realybe. Tikiu, kad galiu labai pakeisti savo gyvenimą.
Praėjusiais metais tavo gyvenimas ir taip vertėsi aukštyn kojomis: išsiskyrei su mylimuoju, su kuriuo draugavai daugiau nei ketverius metus, iširo grupė, kuriai atidavei dešimt metų. Kodėl nori dar labiau viską sujaukti?
Gyvenu ne visai taip, kaip norėčiau. Kodėl iširo „Mango"? Todėl, kad Rima suprato, jog trokšta keisti gyvenimą. Aš, panašu, tokį poreikį pajutau kiek vėliau (šypsosi). Tačiau vis dar daug kuo abejoju, todėl ir vengiu apie tai daug kalbėti.
Esu laiminga, nors dar ir gyvenu ne taip, kaip norėčiau. Siekiu tikslo, tikiu tuo, ką darau, ir tikrai žinau, kad likusią gyvenimo dalį nugyvensiu labai laimingai (šypsosi).
Neturiu priežasčių jaustis nelaiminga. Mano gyvenime gal ko nors ir trūksta, bet tuos trūkumus kompensuoju kitais dalykais. Neturiu antrosios pusės, bet atsiranda kitos veiklos, per ją užsimirštu: turiu draugų, su kuriais važiuojame į gamtą, yra draugių, su kuriomis nueiname į kiną. Buvo laikas, kai negalėjau pasigirti gera finansine padėtimi. Bet ar tai - didelė bėda? Važiuojame į gamtą, važinėjamės dviračiais, leidžiame laiką taip, kad nereikėtų švaistyti pinigų. Be jų atsiveria tokių plačių galimybių pramogauti - net neįsivaizdavome, kad taip smagiai galima leisti laiką.
Bet gal nėra itin smagu, kai privalai skaičiuoti, save riboti?
Darau tai jau gana seniai. Pasisekė šiek tiek sukaupti, todėl net ir išsiskirsčius „Mango" kurį laiką gyvenau taip pat plačiai. Tikrai nesigiriu ir, matyt, turėčiau pati sau pirštą prie smilkinio pasukioti, nes taip ir nesugebėjau sukaupti nei būstui, nei kokiam kitam dideliam pirkiniui. Kai pradėjau gauti honorarus ir savarankiškai gyventi, buvau pernelyg jauna. Tėvai sakė, kad taupyčiau, bet ar jaunas žmogus klausys vyresnių ir protingesnių (juokiasi)?
Negaliu pasakyti, kada pradėjau skaičiuoti ir taupyti, bet tikrai tai dabar darau. Ir žinai, ką pastebėjau? Kad man visiškai nereikia pinigų! Jie reikalingi nebent kurui. Dar - maistui, bet aš valgau kruopas, daržoves - tai, kas nebrangu. Jei kas norėtų, galėčiau papasakoti, kaip išgyventi krizę.
Ir kaipgi?
Pirmiausia reikia sveikai maitintis, o „sveikai" reiškia nevalgyti mėsos, kuri yra be proto brangi. Jei kam nors trūksta įrodymų, kad visų mūsų organizmui reikalingų medžiagų galime gauti iš augalinio maisto, kreipkitės - apdovanosiu patarimais ir pateiksiu įrodymų (juokiasi). Pavyzdžiui, dabar man skaniausias patiekalas - avižiniai dribsniai su pakeptais svogūnais, krapais, petražolėmis, o visa tai apibarstyta maltais sėmenimis - šį patiekalą galėčiau valgyti ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei. Kalbant apie kasdienybę... Automobilį galima pakeisti dviračiu ar riedučiais, kabelinę televiziją - knygomis. Vasarą šėliones klube puikiai atstoja šokiai prie laužo ar žvejyba, žiemą - stalo žaidimai. Tikrai yra „n" variantų ką veikti - tereikia pasitelkti fantaziją (šypsosi).
Nesijauti nepatogiai save varžydama?
Bet kad aš savęs nevaržau! Tiesiog nebeturiu kur leisti pinigų. Nepamenu, kada ėjau į parduotuvę ko nors nusipirkti... Gal prieš pusmetį? Pažiūrėk, štai šituos džinsus prieš šešerius metus parsivežiau iš Amerikos, bet beveik nenešiojau, nes netilpau, o batelius pirkau prieš trejus metus - pamenu, buvo nukainoti. Vienintelius šiuos marškinius nusipirkau visai neseniai - turėjau dovanų kuponą, kurio galiojimo laikas netrukus turėjo pasibaigti. Jei vis dėlto savų drabužių pradeda trūkti, mielai skolinuosi iš jaunėlės sesers, kuriai penkiolika, o ji - iš manęs. Kirpykloje pastarąjį kartą taip pat buvau prieš pusmetį - noriu pagaliau atsiauginti natūralius plaukus. Žinoma, kaip ir visos, noriu būti graži, bet man tai reiškia būti tvarkingai, prisižiūrėjusiai.
Atgal - į gamtą! Pastaruoju metu tampa populiaru atsigręžti į tai, kas natūralu...
O kodėl gi ne?! Jei atvirai, džiaugiuosi, kad išgyvename sunkmetį, nes žmonės į daugelį dalykų pradėjo žiūrėti kitaip. Keičiasi net bendravimas. Pažįstu keletą šeimų, kurių finansinė padėtis nepavydėtina, tačiau kaip pasikeitė santykiai! Džiaugiuosi matydama, kaip žmonės pradėjo žiūrėti vienas į kitą, kaip kas penkias minutes vienas kitam rankas bučiuoja (šypsosi). Buvome pripratę gyventi plačiai, bet pripažinkite: tikrai per gerai. Lyg princai ir princesės ant žirnių. Nusileidusi ant žemės jaučiuosi labai gerai.
Gyveni su tėvais, paskolomis nesirūpini, tad bepigu kalbėti...
Manai, džiaugiuosi, kad iki šiol gyvenu su tėvais? Nebe tie metai, ir tikrai tai jaučiu. Kai net pradeda kontroliuoti, vietoje ar ne vietoje padėtas puodelis, darosi juokinga.
O jei puodelis vis dėlto ne vietoje?
„Neisterikuoju": padedu puodelį kur reikia, ir viskas (šypsosi).
O kaip apskritai sutari su tėvais? Ką jie mano apie tavo karjerą, gyvenimo būdą?
Gerai sutariu: jie mane visada ir visur palaiko, kai reikia, pakritikuoja. Myliu juos vien už tai, kad jiems svarbiausia, jog būčiau laiminga - nors ir ką daryčiau, nors ir ką nuspręsčiau.
Bet vis tiek norėtum gyventi viena?
Ne viena, o su pačios sukurta šeima. Tačiau kol kas jos nėra... Ir dabar yra žmonių, kurie sako, kad esu senmergė. Dėl to nesijaučiu blogai, bet tikrai noriu šeimos, trokštu auginti vaikus. Tačiau juk negaliu kurti šeimos su bet kuo.
Gal vaikinams keli per didelius reikalavimus?
Visai ne. Tiesiog pastaruoju metu užmezgu nelabai daug pažinčių. O jei ir susipažįstu su savo amžiaus vyrais, dažniausiai jie jau būna vedę. Arba gėjai (juokiasi). Nepagalvokite: nieko prieš gėjus neturiu - esu tolerantiška ir jie man netgi patinka.
Daugybė žmonių registruojasi pažinčių tinklalapiuose, antrųjų pusių ieško internete, kartais net susituokia virtualioje erdvėje. O tu?
Esu užsiregistravusi keliuose socialiniuose tinklalapiuose. Vaikinai dažnai kviečia išgerti kavos, bet nesutinku - juk jų net nepažįstu.
Susipažintum!
O jei po penkių minučių jis man nepatiktų? Tokia esu - negalėčiau tiesiai šviesiai žmogui pasakyti, kad jis man nepatinka ar kad nemalonu leisti laiką jo draugijoje. Negi sėdėti ir kankintis? Esame skirtingi, todėl neprivalome vienas kitam patikti, bet kam sėdėti ir kankintis?
Josepho Murphy knygoje „Per kitokį mąstymą į sveikatą, turtą ir laimę" parašyta: „Tai, ko trokšti, jau yra, o tai, ko ieškai, ieško tavęs." Man antrosios pusės ieškojimas prilygsta tikėjimui, kad tikrai ją rasiu. Nereikia eiti į biblioteką, klubą ir ieškoti: „Kur maniškis?" Tikiu, kad toks žmogus yra ir, atėjus laikui (o jis tikrai ateis), rasime vienas kitą.
Bet juk žmonės, būna, visą gyvenimą neranda vieni kitų...
Gal per mažai tiki? O gal tiesiog per mažai myli aplinkinius. Toje pačioje Murphy knygoje rašoma, kad tikrą laimę ir meilę galima rasti tik tada, kai besąlygiškai pamilsti viską aplinkui. Taip stengiuosi gyventi ir, tikiu, rasiu savąją laimę. Nesakau, kad taip elgtis lengva, bet labai pasistengus - įmanoma. Jei kas nors erzina, tiesiog stengiuosi stabdyti tokias mintis.
Šiaip sau žmonės neima į rankas savianalizės knygų. Kodėl tai darai tu?
Praėję metai buvo labai sunkūs. Kartais atrodo, kad persirgau kažkokios formos depresija. Bet tai įvyko tikrai ne dėl „Mango". Tiesiog buvo laikas, kai negalėjau rasti vietos: kur beeičiau - nepatinka, su kuo bendraučiau - blogai. Nežinau, kodėl taip jaučiausi. Gal pradėjau suprasti, kad einu ne tuo keliu. Buvau gilioje duobėje, iš jos išsikapanoti man padėjo du žmonės. Beje, su vienu susipažinau internete (juokiasi)...
Tad draugystė užsimegzti internete gali!
Pasirodo, taip. Bet su šiuo žmogumi mane sieja sielos draugystė - ne daugiau. Susitikę iškart sutarėme, kad jei nors vienam kas nors nepatiks, nesikankinsime. Kodėl su juo susitikau? Todėl, kad šis žmogus nuo pirmos pažinties minutės ėmė manyje skiepyti tikėjimą. Dabar jis toks stiprus, kad net nežinau, kaip tai išreikšti žodžiais. Galite pagalvoti, jog įstojau į sektą, bet taip nėra. Džiaugiuosi atradusi tikėjimą, ir tiek. Tikiu, kad ne bus, o jau yra viskas gerai. Praeitis ir ateitis vagia tai, kuo mes gyvename dabar.
Visiškai nustojai žvalgytis į praeitį?
Yra dalykų, kuriems jaučiu sentimentų, tačiau nebegyvenu praeitimi. Buvo gyvenime klaidų, bet visa tai praėjo ir nebeverta graužtis. Neverta gailėtis dėl to, kas buvo, - tai yra gyvenimo pamokos, kurių visi turime išklausyti ir jas išmokti.
Tačiau spaudoje buvo pasirodę straipsnių, anot kurių, tu lyg ir gailiesi, kad išsiskyrė tavo ir Edgaro (dainininko Amberlife - red. past.) keliai, kad jei ne aplinkybės, mielai pas jį grįžtum.
Bet tai - visiška nesąmonė! Dėl nieko nesigailiu, nesigraužiu ir tikrai nesakiau, kad pati sugrioviau savo laimę. Tai buvo žurnalistės, ne mano žodžiai. Gal tai buvo mano, o gal jo klaida, bet ar verta apie tai kalbėti?
Važiuodama į interviu net neabejojau, kad to paklausi. Bet kodėl?! Juk nuo tos dienos, kai išsiskyrėme, prabėgo jau pusantrų metų! Negi žmonėms vis dar įdomu? Negi manęs klausinės apie tai tol, kol sukursiu šeimą? Jei įdomu, pasakysiu tik tiek: iki šiol su Edgaru bendraujame, esame bičiuliai - to turėtų užtekti (šypsosi).
Natūraliai priimu tai, kad esu viena. Dėmesį, kuriuo galėčiau apdovanoti mylimą žmogų, kol kas skiriu kitiems dalykams. Taip, man trūksta meilės, bet tai - jokia tragedija.
Neseniai išleidai albumą, jį pavadinai labai simboliškai: „Aš viena". Ir vis dėlto, kaip yra: vienas lauke tikrai ne karys?
Galiu pasakyti atvirai: man beprotiškai sunku. Ir fiziškai, ir emociškai. Stengiuosi į viską žiūrėti kuo ramiau, bet suprantu, kad nebe tie metai: daugiau pakoncertuoju, mažiau pamiegu ir jau jaučiuosi prastai. Anksčiau, rodos, net nuovargis pasidalydavo į tris dalis, o dabar visą krūvį tenka vežti vienai.
Iki šiol vis dar kartais pagalvoju: „Kam man to reikėjo?" Bet kaskart išgelbėja mintis: jei taip yra, vadinasi, taip ir turi būti. Man tikrai nėra kančia stovėti scenoje, juolab kad žmonėms, kurie ateina į mano koncertus, teikiu džiaugsmą. Tiesiog niekada nemaniau, kad būti atlikėja, o ne grupės nare, yra taip sunku. O gal aš pasenau ir metų pertrauka, kai nebuvau scenoje, man buvo per ilga (šypsosi)? Be to, mintys vis dažniau sukasi apie kita: noriu šeimos, vaikų...
Vadybininkai Gintaras ir Mindaugas už tokias kalbas kumščiu negrūmoja?
Už ką?! Aš juk nieko blogo nepasakiau! Atvirai šneku apie tai, ką galvoju ir kaip jaučiuosi. Su Gintaru ir Mindaugu kalbamės apie tai, o ir jie patys mato, kad ne visada įveikiu emocijas.
Bet juk „Mango" laikais taip atvirai kalbėti vadybininkai nebūtų leidę. Bėgant metams net ir darbo santykiai keičiasi?
Kai mums buvo po dvidešimt metų, visos mintys sukosi tik apie grupę... Žinoma, buvo ir pirmosios meilės, ir nusivylimų, ir išgyvenimų, bet mes visada telkdavomės į tai, kuo gyvenome, - į grupės reikalus. O dabar net ir metai padiktuoja, kaip mums jaustis, elgtis ar kuriuo keliu pasukti. Ir Bendžiai visiškai su tuo nesusiję. Beje, jie niekada neliepdavo slėpti to, ką jauti ar išgyveni. Ir Bendžiai, ir mes visada buvome už atvirumą, natūralumą scenoje ir per interviu. Ir dabar niekas iš Bendžių globojamų atlikėjų nekuria iš savęs „žvaigždžių". Toms pačioms „Širdelėms" (jos gi naujokės) patarimus dalijame visi, nes gyvename tarsi šeima (šypsosi).
Santykiai su Gintaru ir Mindaugu, man atrodo, nė kiek nepakito - ir dirbame, ir neretai ilsimės kartu. Turbūt pasikeitė jų požiūris į mus: juk kai pradėjome dainuoti, mums buvo vos aštuoniolika - dar ne itin subrendusios asmenybės. O dabar visos jau esame moterys, tad ką bepakeisi (juokiasi).
Jūsų trijulė neseniai įsteigė kelionių agentūrą „Mango turas". Veiklos, panašu, tikrai turi užtektinai.
Sutarėme, kad apie „Mango turo" reikalus kalba Rima. Ji direktorė - lai pasakoja (šypsosi). Bet agentūra tikrai atima daug laiko - kasdien ten būnu nuo vienuolikos ryto iki septynių vakaro. Pirmomis darbo dienomis labai pavargdavau, atrodė, ne man sėdėti nuo ryto iki vakaro kontoroje, bendrauti telefonu, atsakinėti į laiškus. Grįžusi namo nieko nebegalėdavau daryti, nes nuo kompiuterio baisingai skaudėdavo akis. Dabar pripratau: pagaliau atsirado noras, polėkis ir jėgos dirbti.
Gerai savijautai padeda ypatinga dieta?
Tiesiog pakeičiau mitybos įpročius. Nebevalgau mėsos, retai užkandu žuvies. Noriu tapti vegane. Taip, šiuo metu laikausi detoksikacinės dietos, bet apie ją nepasakosiu, nes vėl atsiras piktų, prie smilkinių pirštus sukiojančių komentatorių, kurie žino, kaip kam reikia gyventi ir maitintis. Galiu pasakyti tik tiek, kad ir maistas žmogaus gyvenime ne toks svarbus, kaip įsivaizduojame (kvatojasi).
Visi kada nors suvokiame, jog turime keistis. Ateina laikas, kai suprantame, kad gyvename, elgiamės kažkaip ne taip, kad nesame pakankamai sąžiningi nei sau, nei kitiems. Toks etapas pasibeldė į mano gyvenimą...
