„Dvejojau tik dėl to, kad vėl kils kalbų ir apkalbų banga. Bet jeigu būčiau bijojusi tokių dalykų, nebūčiau tapusi ragana", - šypsosi vyriausiąja Lietuvos ragana vadinama Vilija Lobačiuvienė (54). Šie nuogąstavimai ir abejonės susijusios su greitai pasirodysiančia biografine žymiausios Lietuvos magijos specialistės knyga.
Turėtumėte jaustis pakiliai...
Vis dar turiu abejonių, ar teisingai pasielgiau dėl tos knygos. Klausiu savęs: o kam to reikėjo? Juk reklamos man jau seniai užtenka, gal net per daug Lietuvos mastu (juokiasi). O jeigu darai ką nors reikšmingo, nori rezultato, grįžtamojo ryšio. Pirmiausia man rūpi, kokios naudos gaus knygą skaitysiantys žmonės. Su leidykla sutarėme, kad ji bus autobiografinė, bet nemanau, kad mano biografija labai jau išskirtinė ar įdomi. Todėl galvoju: kokios naudos bus žmonėms, kurie pro rakto skylutę pasižvalgys po mano gyvenimą? Galiu tik pažadėti, kad knygoje nieko nedailinau ir nenuslėpiau. Suprantu, kad daug kas joje tikėsis rasti atsakymų į rūpimus klausimus, gal net patarimų ar magiškų receptų. Bandžiau šiek tiek tokios informacijos pateikti, bet formatas labai riboja - autobiografija yra autobiografija. Todėl turiu vilties, kad išeis dar viena knyga. Ta, apie kurią jau daug metų galvoju ir kurią esu pažadėjusi savo mokiniams bei pagalbos besikreipiantiems žmonėms. Pasirodo, parašyti knygą - sunkus darbas. Net jeigu ne pats rašai, o tik šneki.
Kas gi sunkaus tiesiog išpasakoti savo gyvenimą?
Gal yra žmonių, kuriems praeitis - svarbesnė už dabartį. Aš tikrai ne iš tų. Išmokau sąmoningai uždaryti duris į tai, kas jau buvo, net jeigu įvykiai - vos metų ar kelių mėnesių senumo. Taigi knaisiotis po praeitį man visai nebūdinga. Paaiškėjo, kad sunku lupinėti užsitraukusias žaizdas, grįžti į tai, ką užtušavau, kad neskaudėtų. Praeitis grįžo su visa savo jėga, pirmiausia - sapnais. Juose vėl mačiau su manimi susijusius žmones, įvykius, net gyvenamas vietas... Be to, knygą rašiusiai žurnalistei buvau pažadėjusi savo dienoraščius. Rašiau juos ilgokai: dukros jau buvo didelės, buvau pradėjusi dirbti ekstrasense. Sunkiausias darbas - prisiversti vakarais užmigdžius Vaidulį dar skaityti trijų dešimčių metų senumo savo mintis, samprotavimus, išgyvenimus. Tai buvo juodas darbas...
Knygoje būsite moteris ar ragana?
Aš tų dalykų nelabai skiriu. Jeigu „ragana" būtų mano įvaizdis, turbūt rengčiausi, elgčiausi, gyvenčiau kaip nors ypatingai, provokuojamai, išskirtinai. Specialiai aplink save kurčiau prie raganos įvaizdžio derantį paslapčių lauką. Atlikčiau raganos vaidmenį. O manyje to raganiškumo buvo visada. Net vyriausiosios Lietuvos raganos vardas man nekėlė neigiamų asociacijų. Niekada nevaidinau ekstrasensės ar raganos - tiesiog ja buvau.
Kaip jums pavyksta balansuoti ties savotiška briauna: apie jūsų gyvenimą visi tarsi viską jau žino, kita vertus, daug kas yra paslaptis. Knygoje savo gyvenimą išguldysite atvirai?
Iki galo visko pasakyti net neįmanoma. Tiesiog bus daug faktų, jausmų ir ironijos. Galima sakyti, kiekvienas skaudus epizodas toje knygoje baigiasi savotiška autoironija. Iš pradžių, kai perskaičiau rankraštį, tarsi ir užsigavau, o paskui supratau, kad žurnalistė mane labai gerai „pagavo" ir specialiai paliko tokią, kokia ir norėčiau toje knygoje būti: nenusaldinta, nenuglostyta.
Kodėl apskritai sutikote, kad biografinė knyga pasirodytų? Juk būnant ragana kur kas geriau apie save palikti kuo daugiau paslapčių...
Niekada neturėjau tokio tikslo. Be to, žodžiai iš mano lūpų - daug geriau ir teisingiau nei tie „išmislai", kurie vienur ar kitur vis išlenda. Aišku, pasirodžius šiai knygai komentarų ir samprotavimų bus nė kiek ne mažiau. Bet žinau, kad niekas nevyksta šiaip sau. Stengiuosi atpažinti ir suvokti Dievo ar likimo man teikiamas pamokas. Pas būrėjas nevaikštau (juokiasi), todėl pačiai reikia išmokti pamatyti siunčiamus ženklus ir nuspręsti, kaip elgtis.
Kokie ženklai rodė, kad greitai rankose laikysite savo biografinę knygą?
Kad gausiu pasiūlymą rašyti knygą, žinojau senokai. Kai išgirdau, kad leidžiamos žinomų žmonių biografijos, supratau, jog sulauksiu beldimo ir į savo duris (juokiasi). Beje, ne iš vienos leidyklos beldėsi... Tiesą sakant, jeigu tiek metų nebūčiau mirgėjusi žurnalų puslapiuose ar televizijos laidose, gal knygos apie save pasirodymą labai sureikšminčiau. O dabar manau, kad žmonėms bus tiesiog įdomu skaityti. Ir šiek tiek naudinga. Daug kas iš tos knygos tikisi gauti tvirtumo pamokų. Tikiuosi, būtent tai ir ras. Juk mane gyvenimas išmokė nekreipti dėmesio į mažas nuoskaudas ar nemalonumus, o iš didesnių vargų ieškoti išeities. Esu dėkinga net mane įskaudinusiems žmonėms, nes iš to irgi pasimokiau. Turiu vilties, kad toks požiūris į gyvenimą gali padėti ir kitiems. Tai bus tikroji knygos misija.
Mama, laikanti vienintelę dukrą ant rankų, buvo išlydėta į namus ruoštis laidotuvėms. Kaimynas net mažą karstelį spėjo sukalti. Namuose pasodino Viliūtę į lovą, apkamšė pagalvėmis, kad galėtų kvėpuoti. Praėjo diena, kita. Dar po savaitės visi žiūri, kad mergaitė nemiršta, jau ir pieną, arbatą pradėjo nuryti. Pajutę, kad gyvybė nepasiduoda, tėvai vėl puolė kinkyti arklius ir atgal į ligoninę. Senyvas gydytojas, išvydęs tą patį vaiką, su kuriuo, regis, atsisveikino visam laikui, nustebo: „Tai jau Dievo žmogus. Matyt, visus mus pergyvens, nes tokių stebuklų nesu matęs."
Šiaip ne taip ryžosi. Liepė sėstis jai ant kėdės ir negalvoti, kad kaimynė iš proto išsikraustė. „Pacientė" sutiko, „daktarė" ėmėsi darbo. Dabar, prisimindama tuos įvykius, neišduoda, ką darė: gal rankomis virš galvos vedžiojo, gal mintimis energiją siuntė. Gydė taip, kaip pati įsivaizdavo ir skaičiusi buvo. Po kiek laiko ligonė ėmė prakaituoti, visa išraudo ir sumurmėjo: „Tuoj prarasiu sąmonę." Vilija persigando, kad iš tikrųjų taip nenutiktų. Bet staiga Audrai akyse prašviesėjo, atsikėlė nuo kėdės lyg nieko nebūtų buvę. Na, sako, stebuklai.
Iš manęs pavogė mano Meilę... Du kartus. Tai buvo taip skaudu, kad net dabar bijau apie tai pagalvoti. Ne, aš nekaltinu vagių - jaunų mergaičių, aš tik nepateisinu tų, kurie pasirinko ne mane - tada pasirinko blogesnį kelią... Seniai uždariau vartus ir nesigręžioju į praeitį... Nenorėčiau sutikti akių, kurios mane išdavė. Nenoriu bjauriai jaustis ir nenoriu, kad taip elgtųsi kiti.
Iš knygos "Vilija Lobačiuvienė. Raganos istorija"
