Žymioji sostinės ragana Vilija Lobačiuvienė (52) tikina pagaliau visa krūtine atsikvėpusi. Prieš savaitę teismas oficialiai išskyrė ją ir aštuoniolika metų jaunesnį buvusį sutuoktinį Darių Sabaliauską. Vos metus tetrukusios, neištikimybe, alkoholiu pažymėtos santuokos ir purvinais pasidrabstymais virtusių skyrybų moteris neskuba išbraukti iš gyvenimo, nes mainais dabar turi mylimą globotinį, dvejų metukų Vaidą, ir likimo patvirtinimą, kad vis dar yra stipri.
Turbūt net ir raganai santuokos nutraukimas nėra smagus dalykas...
Skyrybos, ačiū Dievui, jau įvyko. Aš jaučiu laisvę ir milžinišką palengvėjimą. Lyg ir nesureikšminau santuokos parašo, užtat labai svarbus man tapo skyrybų parašas. Po teismo posėdžio tikrai pajutau palengvėjimą, vaikštau visa išsišiepusi. Tiesą sakant, smagu man pasidarė jau prieš kurį laiką, kai pajutau, kad ta situacija pamažu atsiriša, išsivynioja. Vėl iš naujo įsimylėjau gyvenimą. Esu laisva, todėl jeigu norėsiu, dabar ir į naujus santykius galėsiu eiti. Būdama santuokoje (net ir tokioje nevykusioje), jaučiau atsakomybę vyrui. Bet kol kas nieko nenoriu. Man smagu, kaip yra dabar, mėgaujuosi laisve. Pagrindinis darbas - sutvarkyti naują savo sodybą Jurbarko rajone, kad mano raganynas turėtų kur rinktis. Su pagalbininkais plėšiame dirvonus, valome tvenkinį. Tokią erdvę, kokią turiu dabar, mačiau savo vizijose. Bet kiek ten darbo! Vieną dieną vilkau vilkau žoles iš prūdo, o paskui atsisėdau ant kranto ir pradėjau verkti kaip vaikas. Verkiu ir pati apie save galvoju: „Durne, tu durne! Gyventum kaip visos normalios moterys... Pažiūrėk į pasą ir ne verslus daryk, o anūkų auginti eik!" Bet kai nusiraminu, suprantu, kad nieko šiaip sau nevyksta. Likimas viską sutvarko taip, kaip turi būti. Atrodo, juk tiksliai žinau, kaip bus, bet vis tiek užsispiriu ir surizikuoju... Vienos mano rankos linkyje matyti antra santuoka, kitos - nėra. Vienam delne yra, kitame - ne. Galvoju, tyčia pabandysiu! Pabandžiau, bet dabar ir pati nesuprantu, ar aš buvau šį kartą ištekėjusi, ar ne. Kas yra santuoka, žinau, o tai, kas buvo šįkart, santuoka nepavadinčiau.
Pradedate gyvenimą iš naujo?
Gal, tiksliau, tęsiu nuo tos vietos, kur sustojau. Iš mano gyvenimo iškrito geri treji metai. Prieš daugiau nei dvidešimt metų, kai važinėdavome į ezoterines stovyklas Ukrainoje, parsivežiau keistą skaičiavimo lentelę. Pagalvojau, kad ji nelabai pagrįsta, ir nukišau tarp popierių. Bet neseniai netyčia ją radau ir susiskaičiavau. Išsigandau, kai pamačiau, kad penkiasdešimti mano gyvenimo metai - absoliučios krizės metai net su fizinės mirties grėsme. Visa tai turėjo tęstis dvejus trejus metus. O dabar ta kreivė vėl kyla.
Ar jau leidžiate sau pasvajoti apie artimą žmogų šalia?
Neturėjau laiko apie tai galvoti. Artimo žmogaus sritį kol kas užpildo draugai. Tie, kurie atsisijojo per pastaruosius metus. Kai tiek metų buvau aukštai, kai mano reitingai tik kilo aukštyn, šalia manęs visiems buvo gerai, daug kas glaudėsi. Žmonių, skelbiančių, kad yra mano draugai, buvo tikrai daug. Bet ne tiek mano pačios problemos, kiek ta situacija, kurioje atsidūriau, aplinkinių vertinimai vadinamąjį draugų ratą gerokai apkratė. Net nemaniau, kad taip gali būti.
Draugai paaiškėja nelaimėje...
Tikrai paaiškėja. Turbūt net asmeninė mano nelaimė ar kokia trauma nebūtų reikiamas patikrinimas, nes ligoninės palatoje tikrai stovėtų eilės žmonių. O dabar įvyko pati tikriausia atranka. Manau, kad daugelis atsitraukė laikinai. Pasižiūrėti, ar aš atsikelsiu, ar jau nebe. Visas tas viešumas, ant manęs pilamas purvas... Aš juk nesu viešas žmogus ir neprivalau atsiskaitinėti už asmeninį gyvenimą. Tai - mano reikalas, galų gale mano problema ir nelaimė. Bet ji man buvo suversta kaip kaltė. „Kaip ji, būdama ragana, galėjo nepasižiūrėti ateities?! Nevykusi ragana!" - tada manė daugelis. Netiesa, kad nežinojau, kaip bus. Iškart po vestuvių ir dar prieš jas ne kartą interviu žurnalistams esu sakiusi, kad neaišku, kaip čia mums ta santuoka nusiseks. Žadėjau metus būti ištekėjusi, o toliau - nežinia. Kad nieko gero iš to nebus, jutau nuolat. Ir kitam žmogui stengiausi pasakyti, kad mūsų santuoka baigsis skyrybomis, jeigu jis nieko nekeis ir nesikeis. Nesiruošiu nieko nei taisyti, nei keisti, nei būti kam nors tramplinu į žinomumą...
Daug kam turbūt vis dar neatsakytas lieka klausimas: kodėl žinodama, kaip bus, vis tiek tekėjote?
Kol kas nesakysiu kodėl. Dar ne laikas. Tas klausimas buvo keliamas dar prieš vestuves. Tik aš viena žinau, kodėl tai dariau. Bet tikrai ne dėl išskaičiavimo ir materialinių sumetimų. Jei būčiau norėjusi gyventi be rūpesčių, būčiau tekėjusi už verslininko ar politiko, nes tikrai buvo tokių galimybių. Nei aš ką gavau iš šitos santuokos, nei ką ypač praradau. Viską, ko man reikia, visada pati turėjau.
O dėl to žinojimo... Sakykite, kodėl chirurgas pats sau operacijos nepasidaro? O kodėl tada aiškiaregys turėtų išsigryninti gyvenimą iki tokio lygio, kad jau nei sau, nei kitiems nebeįdomus būtų? Mano gyvenimas man patinka. Tik prašydama Dievo vieno ar kito dalyko priduriu: „Padėk man išspręsti mano rūpesčius. Bet tik kad nebūtų labai skaudžiai..." Aš žinau, kad gausi visko, ko prašai, bet tai turi savo kainą. Dažniausiai prašydavau iš sielos išvalyti dyglius. Kai daug kam esi reikalingas, žmonės tave ištampo, išsiurbia visą energiją. Tada jau ne tik svetimus ar priešus, bet ir savus pradedi badyti. Žmogus ateina prisiglausti, o tu jam dar skaudžiau duri. Ir pačiai sunku jau būdavo atskirti, kur savigyna, o kur - tuštybė ir cinizmas. Aš jau nebegaliu sielos išgryninti vien meditacija, nes nebe tie metai, patirtis ir požiūris į gyvenimą - kitokie. Pamažu ėmiau pastebėti, kad pavadinimas „ragana" ima virsti tikrove, net viduje ėmiau raganėti. Jau seniai norėjau apsivalyti sielą. Bet šios paslaugos kaina tapo pastarieji treji metai... Jie mane išgrynino: ištuštėjau energiškai, išsivaliau emociškai. Skausmas išdegina pyktį viduje, todėl dabar vėl esu tokia rami ir išgryninta, kokia jau seniai buvau.
Kitas jūsų vietoje sakytų, kad ta sielos ramybė kainavo per brangiai.
Atvirkščiai! Ačiū Dievui, kad ta kaina - ne vaikų ligos, ne kokios nors didelės nelaimės, ne netektys. Gerai, kad tik tiek. Tie mainai nebuvo labai skaudūs. Dabar aš turiu Vaidą, kuris man daugeliu atvejų buvo pats tikriausias pagalbos šiaudas. Džiaugiuosi, kad nors ir kaip sunku buvo, negrąžinau jo į globos namus. Jaučiu, kad viskas grįžta į savo vėžes. Atsikračiau daugybės savo fobijų: bankų, teismų, advokatų. Visa tai jau esu patyrusi ir nebebijau. Net sulaukiau pasiūlymų dirbti su seniau baimę kėlusiomis įstaigomis. Įsivaizduokite: ragana ir skolų išieškojimo firma! Bet man labai rimtai siūlo bendradarbiauti, padėti nelaimės ištiktiems žmonėms. Daug metų svajojau apie nuosavą sodybą. Dabar ir ją turiu.
O buvusiam vyrui dar ką nors jaučiate?
Keršto ar neapykantos tikrai nejaučiu. Man tik kartais jo gaila, nes žinau, kad tapo įrankiu kitų žmonių rankose. Daug ką žinau ir, pamatysite, dar daug kas išaiškės. Yra toks posakis: aš - ne kerštinga, tiesiog mano atmintis gera... Kerštauti tikrai nekerštausiu,
tiesiog išlauksiu, kol viskas stos į savo vietas ir visiems bus atlyginta pagal nuopelnus. Ši situacija tik dar kartą įrodė, kad esu stipri: nors ir kaip sunku būtų, kad ir kas atsitiktų, parklupdyti mane nėra lengva. Nebūčiau aš ragana...
