Violeta Repčenkaitė-Blėdienė: jei yra balta, bus ir juoda

Nuostabu saulėtą rytą gerti kavą vaikiškų traukinukų ir mašinyčių pilnoje Violetos Repčenkaitės-Blėdienės (26) svetainėje, iš dangoraižio aukštybių grožėtis rudenėjančio miesto panorama! Malonumas šnekučiuotis apie jos kasdienybę, kuri, Violeta nesigina, turi visokių spalvų, bet vis tiek yra pati nuostabiausia...

Ar dažni tokie ramūs rytai, kai gerdama kavą gali gerėtis miesto vaizdais?

Neatsimenu, kada taip buvo, kiekvieną rytą pirmas pabunda Matukas. Labai retai mums atsikėlus jis dar snaudžia. Tuomet su Titu juokiamės: „Mūsų karalius miega.“ Viskas sukasi apie sūnų: jis atsikelia ir mes kylame. Niekada vaiko nesodiname prie televizoriaus, kad patys dar pamiegotume. Visas mūsų dėmesys priklauso jam.

Dar ne metas svajoti apie dukrą?

Tikiuosi, kada nors turėsime ir dukrą. Šiandien apie gausesnę šeimą dar negalvojame, bet nežinia, kaip bus rytoj (juokiasi). Juk ne viskas tik nuo mūsų priklauso. Daug kas – ir Aukščiausiojo valioje… Kol kas smagu save realizuoti ten, kur gera, įdomu. Manau, viskas ateina savo laiku: ir darbo pasiūlymai, ir permainos šeimoje. Visuomet sakau, kad yra daug durų, tik reikia jas pastebėti. Neprarasti budrumo, nesiilgėti praėjusių dienų, nes gali nepamatyti, kas dedasi šiandien. Labai trūksta laiko pabūti su draugais, gurkšnojant vyną terasoje pasišnekučiuoti su vyru. Visas kalbas trumpini sąmoningai, dažniausiai aptari tik svarbiausius dalykus, nes spiria laikas.

Ir jus įsukusi spėraus kasdienio gyvenimo rutina…

Kaipgi be jos! Tačiau kai kas sykiu yra ir ritualai. Tarkim, mes kasryt būtinai kartu pusryčiaujame. Žinau, kad Matui įsimins mamos gaminami pusryčiai, kaip jis kviečia tėtį prie stalo, kai pavalgome, užpučia žvakę… Man ruošti maistą – jokia kančia ar prievolė, gera maitinti savo vyrus, visuomet pusryčiauju ir pati. Tokia dienos pradžia – labai gera. Aišku, ji nebūna rami, juk namuose yra mažas vaikas, bet vis tiek žavinga (juokiasi).

Televizijos sezonas įsibėgėja, o tavęs ir „Super L.T.“ niekur nematyti…

Jokių per „Lietuvos ryto“ televiziją ketinamų rodyti laidų nematyti – jos prasidės spalio viduryje. Istorinis įvykis: atsiranda naujas kanalas! Labai laukiu sezono pradžios. Metai televizijoje man buvo kupini atradimų, dabar jau žinau, ko laukiu, bet kaskart tai – vis tiek iššūkis.

Telieka pavydėti tokių ilgų atostogų: visa vasara, rugsėjis…

…ir visi metai, nes dirbu mėgstamą darbą! Taip, labai didelė prabanga turėti „fun“, linksmintis ir kad tai būtų darbas. Televizija man malonumas, bet dirbdama siekiu profesionalumo. Mano gyvenimas dabar labai gražus. Nenoriu jo kaip filmo pagreitintai sukti, kad tuoj pat prasidėtų darbas. Gyvenu šia diena, mėgaujuosi kiekviena minute. Dabar nuostabus laikas, ramiai laukiu televizijos sezono pradžios.

Nors akies krašteliu žiūri, kaip laikosi modelių „kasta“, kuriai tiek metų priklausei?

Tai – liga visam gyvenimui. Podiumas, fotosesijos niekuomet nebus svetima. Į manekenes žiūriu su jauduliu, sergu už jas, stebiu, kaip eina pakyla, ir ploju kiekvienai, nors reikėtų ploti jų pristatomam drabužiui (juokiasi). Net parduotuvėje atkreipiu dėmesį į modelio duomenų turinčias mergaites. Vartydama žurnalą visada po nuotrauka pažiūriu, kieno makiažas, stilius, kas fotografavo. Negaliu užsidėti akinių ir staiga to nebematyti… Tai – mano istorija, mano gyvenimo dalis. Kaskart fotosesijos, kuriose dalyvauju, man būna savotiškas déjà vu… Beje, podiumo, fotografavimosi neišsižadėjau, tokių darbų turiu nuolatos, tik ne visi matomi. Man tai – sielos atgaiva, galimybė neatitrūkti nuo modelių pasaulio reikalų.

Ir šiaip visuomet atrodai kaip nužengusi nuo podiumo.

Ačiū ačiū… Būna, ir be makiažo išeinu į gatvę (juokiasi)! Kartais, kai geras oras, Matas jau šeštą ryto nori į parką. Stengiuosi kaip nors sulaukti bent aštuntos, kad ten nebūtume pirmieji. Su sūnumi einu pasivaikščioti be makiažo, paprastai apsirengusi. Tuomet tikrai neatrodau kaip nuo pakylos nulipusi, greičiau tai – kasdienis gyvenimiškas vaizdelis, bet aš šito nebijau. Gal ir amžius man dar leidžia taip elgtis (juokiasi). Tačiau į vakarėlį be makiažo nenorėčiau eiti – metai įpareigoja (juokiasi). Nors man – tik dvidešimt šešeri, pažiūrėjusi į šešiolikmetes suprantu, kad nemigo naktys nepraeina be žymių.

Nevyk Dievo į medį! Atrodai puikiai, tokia pat liekna kaip kadaise, kai intensyviai dirbai modeliu, kaip ir tos šešiolikmetės…

Man jau net ligas kabina… Iš tiesų aš normali moteris, dar noriu turėti vaikų. Esu mama ir manau, kad nuo to, kaip jaučiuosi, priklauso, ką galiu duoti savo atžalai ir kitiems, esantiems šalia. Neturiu laiko nei depresuoti, nei savęs alinti dietomis. Užtenka kitų svarbių dalykų. Noriu būti sveikas žmogus, sveika mama ir žmona. Esu patenkinta, kaip atrodau. Titas juokiasi iš kalbų, kad sergu: draugai, artimieji žino apie mano pomėgį pavalgyti. O tai, kad sveikai maitinuosi, irgi nėra paslaptis, nemanau, jog čia kažkas „iš modelių gyvenimo“. Valgau tikrai normaliai. Bijau sakyti „daug“, nes kiekvienam atrodo skirtingai, bet, mano nuomone, normaliai.

Gal beveik gyveni sporto klube?

Ne, dėl sporto man sunku. Galiu tik iš tolo žavėtis. Kažkada bandžiau sportuoti, bet nepavyko – nemėgstu, nejaučiu malonumo (juokiasi). Man atrodo, nė viena mama negali turėti antsvorio, nes gyvenimas su vaiku – labai aktyvus. Kartais būnu išsekusi nuo pasivaikščiojimo su Matu maratonų ir dalyvavimo kiekviename jo sugalvotame žaidime. Štai kaip mankštinuosi! O dėl sporto klubų… Stangrus kūnas dar niekam netrukdė, bet aš kol kas jį stangrinu kremais.

Sakoma, žmonės priauga svorio nuo ramaus šeimyninio gyvenimo. Tu, atvirkščiai – tekėdama buvai gerokai apvalesnė.

Tada buvo mano svorio apogėjus (juokiasi)! Laukdamasi nebuvau tiek priaugusi, kiek prieš vestuves. Mes labai norėjome vaikelio. Vis atrodė, kad jau esu nėščia, man dėdavosi nepaaiškinami dalykai, užsimanydavau valgyti tai to, tai ano. O kai iš tiesų laukiausi, visai nebesinorėjo (juokiasi).
Juokiausi, kad tuomet iš meilės buvau sustorėjau. Tačiau savo Titui vis tiek buvau pati gražiausia, ir sau patikau. Atsimenu, vyras tada sakė, kad tikriausiai būsime stori žmonės, nes labai mėgstame pavalgyti (juokiasi). Prieš vestuves pagalvojau, kad tokia, kokia būsiu savo iškilmių dieną, nuotraukose liksiu visam gyvenimui. Ir porą mėnesių po šeštos valandos vakaro stengiausi laikytis, mažiau užkandžiauti. Tačiau ir tada – jokių drastiškų dietų, jokių ligų… Tie dešimt papildomų kilogramų ištirpo savaime.
Per nėštumą priaugau tik devynis kilogramus, jų prisidėjo tik ant pilvo. Iš gimdymo namų išėjau su sijonu, kurį segėjau prieš nėštumą. O paskui vaiko maitinimas, kėlimaisi naktimis. Ir viskas – nereikalingų gramų neliko…

Tiesa, kad modeliai gyvi stikline vandens ir saliero stiebu?

Niekada nesilaikiau drastiškų dietų. Iki penkiolikos metų valgiau tikrai daug, bet tuo metu tįsau ir buvau liesa kaip šakaliukas. Paskui tai priaugdavo porą kilogramų, tai nukrisdavo. Tačiau svorį visuomet labai paprastai reguliavau: mažiau maisto vakarais.
Po gimdymo sau galiu leisti valgyti išties daug. Tai – laimė. Sakoma, kad artėjant trisdešimtmečiui kūnas keičiasi, bet aš to dar nejaučiu. Gal todėl, kad mano gyvenimas su Matu yra labai intensyvus.
Manau, sveika moteris turi laikytis sveikos mitybos principų. Šeimos moters, kuri planuoja turėti vaikų, pagimdė, negalima kaltinti jokiomis ligomis. Tai tas pat, kas dešimt metų kartu gyvenančios poros klausti, kada pagaliau susilauks atžalų… Tokios apkalbos – mūsų žinomumo kaina. Pavydo yra visur. Arba į tai reaguoji, arba eini į priekį ir bendrauji tik su tais, kurie tau nelinki bloga.

Kai pasklinda ne pačių gražiausių gandų, ar neapninka mintys, kad kartais būti žinomam – labai brangu?

Nesu ledo karalienė, kuri viską šaltai pasveria ir tik tada vertina. Esu emocijų žmogus. Gal reikia turėti daug liūdnos patirties, kad tai nebetrikdytų. Tačiau jei toje netiesoje savęs nematai, jaustis užgautai, įskaudintai nebėra reikalo.

Nebesuskaičiuoju, prieš kiek metų buvo tavo ir Tito vestuvės?

Mes susituokę, atrodo, ketveri metai… Ketveri? Taip, tikrai ketveri (juokiasi)!

O meilė trunka trejus metus…

Tas, kas taip pasakė, apgavo (juokiasi)! Tikiu, kad ji gali trukti visą gyvenimą. Tik dabar suvokiu daugelį dalykų, ko mama mane mokė, ką pasakojo. Į jos pamokymus reaguodavau labai emocingai. Suprantu, kad ji kalbėjo tiesą, o aš jau padariau klaidų. Ačiū Dievui, viskas dar prieš akis ir galiu pasitaisyti (juokiasi). Tačiau įsitikinau, kad reikia klausyti vyresnių moterų. Kaip sako mano mama, „jei dvidešimtmetės turėtų keturiasdešimtmečių proto!..“
Mums su Titu prisitaikyti vienam prie kito buvo gal paprasčiau, nes kartu augome. Numanai, ko iš žmogaus tikėtis, koks jis bus vienoje ar kitoje situacijoje – jau nelabai kuo nustebins. Nors įsisukome į jaukią namų, šeimos rutiną, bet Titas vis pateikia kokią nors staigmeną, surengia atokvėpį, skiria daugiau dėmesio. Taip stengiuosi elgtis ir aš. Mums netrūksta romantikos.

Per tuos metus nei karto nepagalvojai, kad gal skubotai tuokėtės?

Ne! Buvo visokių momentų, bet niekada nekilo abejonių dėl santuokos, ar Titas – tikrai mano žmogus. Dėl to man neleidžia dvejoti meilė, draugystė, pagarba, aistra – viskas, kas mudu atvedė prie vedybų. Minčių, ar mums pavyks rasti teisingą sprendimą, ar pavyks neįskaudinti artimo, kokioje nors situacijoje apninka kiekvieną žmogų. „O visa kita yra menkniekis“, – pasakytų mano mama (juokiasi).
 
Nejaugi jūsų namuose nebūna tylaus pykčio dienų?

Visuomet vienaip ar kitaip aiškinamės, kalbamės. Kol nebuvome susituokę, gal būdavo visko, o dabar juk turime bendrų reikalų, vaiką – reikia pamiršti egoizmą, galvoti ne apie save, o apie trečią šeimos narį. Sūnus viską mato ir kada nors tai nusineš į savo šeimą. Kaip pati savyje matau tėvus, o stebėdama anytos ir šešuro santykius atpažįstu savo vyrą, taip mūsų santykiai kada nors atsispindės Mato elgesyje. Norime užauginti gerą, protingą, šeimynišką žmogų. Kas iš to, jei šeimoje bus vienaip, o jį mokysime kitokio elgesio.
Aišku, ne visuomet pasielgi taip, kaip reikėtų. Kartais iš pradžių viršų ima emocijos, manai esąs teisus. Nesutarimai, aiškinimaisi atima tiek energijos! Tačiau su laiku viskas pereina į kitą lygmenį. Man atrodo, mes labai greitai mokomės. Džiaugiuosi, kad neiname į ilgus karo, vargo kelius. Barniai, blogos emocijos kaupiasi žmogaus viduje, kelia ligas.
Kažkieno šnekos apie ne pačias geriausias mūsų dienas, blogus laikus yra netiesa. Dabar nuostabiausias mūsų laikas – auginame vaiką! Mes tik ketveri arba net ketveri metai susituokę. Mudviejų santykiai tobulėja, juos toliau puoselėjame. Esame jauni, ambicingi, turime sveikus tėvus, jie taip pat jauni. Jokios apkalbos mūsų neišskirs!

Matant, kaip aptarinėjamas tavo ir kitų žinomų žmonių gyvenimas, ir peršasi mintis, ar tikrai verta tiek aukoti dėl žinomumo?..

Manau, save gerbiantis žmogus negali dergti kito. Tai mažų mažiausiai neetiška. Jei gyvenime gerai – balta, tai bus ir juoda. Kai tenka tai pereiti, nesvarstai, kad gal per brangiai moki. Juk vis tiek yra daug gerų dalykų, ir jie užgožia, švelniai tariant, nesusipratimus, o jeigu tiesiai – šmeižtą, klaikias apkalbas, pavydą, sąskaitų suvedinėjimus, gal kokią konkurenciją… Sunku tai apsakyti, nes niekuomet niekam nejaučiau pavydo, nenorėjau kito „nusodinti“, nebuvau arogantiška. Mano aplinkos žmonės – tokie patys. Lengva ironija, pasišaipymas iš savęs man nesvetimas. To nestokojame ir laidoje „Super L.T.“. Pajuokavimai, užuominos, kurios nemenkina kito, nepamina garbės ir orumo, yra normalu. O kas išeina už tų ribų, ko sau pati neleidžiu, to nesitikiu ir iš kitų. Jeigu tai įvyksta, telieka kalbėti būtuoju laiku, o gyvenimas eina į priekį. Buvimo žinomam kaina kartais atrodo labai didelė, bet apskritai reikia žiūrėti, gyvenime daugiau gauni ar prarandi. Svarbiausia – savęs nepamesti, nepasimesti, nepatikėti blogais dalykais.

Gyvenimas – ne tik balta ir juoda?

Yra daug nuostabių ryškių tonų. Dabar – gražios dienos, patys gražiausi mano metai. Taip teigiu šiandien, sakiau prieš metus ir sakysiu ateityje. Niekas neapsaugotas nuo įvairios patirties, nes gyvenimas turi visokių spalvų!