Virgis Stakėnas (56) mielai sutiko prisiminti jaunas dieneles ir prisipažino nebijantis ekonomikos krizės, mat jis turi mažiausiai dešimt profesijų.
Vardas, pavardė: Virgis Stakėnas.
Gimimo data, vieta: 1953 08 10, Šiauliai.
Šeiminė padėtis: vedęs; žmona Ramutė (49) – drabužių dizainerė; turi dukrą Agnę (28).
Pasiekimai: dainininkas, dainų autorius, prodiuseris, žurnalistas, ansamblių „Sekmadienis“ ir „Jonis“ krikštatėvis; Lietuvos kantri muzikos festivalių pradininkas; sukūrė daugiau nei 300 baladžių, išleido 17 muzikos albumų; apdovanotas už nuopelnus Lietuvai.
Akiniuotas storulis
„Kaip ir visų žmonių, mano vaikystė buvo graži ir šviesi, tačiau, nėra ko slėpti, buvau bjaurusis ančiukas. Pirma, man teko nešioti akinius (čia toji mažesnė blogybė), antra – buvau storulis. Dėl nežinomų priežasčių pakito mano medžiagų apykaita, todėl nuo šešerių metų pradėjau pilnėti. Tai, ką patiria visi storuliai, išgyvenau ir aš: ir priekaištus, ir patyčias, ir erzinimus, ir nelaimingos meilės kančias“, – neslepia Virgis.
Būsimam muzikantui labai patiko eiti į mokyklą, ypač pirmąją savaitę, kai dar nenutuokė, kad po pamokų teks ruošti namų darbus. „Šito nemėgau, todėl tėvams prireikė daug kantrybės, kol mane išauklėjo. Turėjau gerą klasės draugą Kaziuką, kuriam beprotiškai pavydėjau, mat jis gyveno šalia mokyklos. Per pertraukas Kaziukas spėdavo grįžti į namus ir užkąsti. O labiausiai pavydėdavau, kad prieš kūno kultūros pamoką jis parbėgdavo į namus, persirengdavo sportinę aprangą. Jokių maišelių Kaziukui su savimi tampytis nereikėjo, be to, balkone valgydamas sumuštinį, jis galėdavo stebėti, kada mes pradėsime rinktis stadione. O tada jau ir Kaziukas atbėgdavo. Dauguma iš mūsų vėliau tapo tinginiais – kad nereikėtų neštis sportinės aprangos, ją apsirengdavome po drabužiais. Įsivaizduokite, po kūno kultūros esi sušilęs, suprakaitavęs, o ant sportinės aprangos užsivelki dar drabužių – ir sėdi pamokose sušutęs“, – juokiasi muzikantas.
Iš čiuožyklos grįžo su viena pačiūža
Virgio tėvai nusprendė, kad sūnus turi lankyti kokį nors užklasinės veiklos būrelį. „Metus lankiau lipdybos būrelį, vėliau mane leido į muzikos mokyklą. Iš pradžių į namus ateidavo mokytoja, kuri mane mokė groti akordeonu. Vienintelis privalumas, kad mokytoja buvo jauna graži studentė, vilkinti trumpą sijonėlį. Vėliau teko tampyti sunkų akordeoną į muzikos mokyklą – tai darydavau sukandęs dantis. Muzikos mokyklos nebaigiau – po trejų su puse metų mečiau. Mama man sakydavo, kad tas, kuris moka groti, visada bus kompanijos siela. Pasirodo, ji buvo teisi“,– sako Virgis.
Paskui V. Stakėnas pradėjo lankyti mokyklos automobilininkų būrelį. „Vaikystėje turėjau be galo daug mašinėlių. Mėgdavau jas išardyti ir vėl sukonstruoti. Iki šiol atsimenu, kad tais laikais turėjau beprotiškai brangią mašiną – ZIM’ą, kuri kainavo 5 rublius 50 kapeikų. Ši mašina – mano vaikystės simbolis“, – sako Virgis.
Metęs automobilininkų būrelį, būsimas muzikantas nusprendė, kad atėjo laikas sportui. „Iš pradžių vaikščiodavau į čiuožyklą, bet iki tol, kol vieną kartą namo grįžau su viena pačiūža – kitą atėmė chuliganai. Tais laikais visų berniukų svajonė buvo imtynės arba boksas, tačiau ne dėl to, kad tu kažkam galėsi duoti į snapą, o dėl to, kad galėsi apsiginti. Norėjau lankyti boksą, bet man pasakė, kad tešliukai ten nereikalingi. Tada pradėjau lankyti baseiną, žaidžiau vandensvydį – ten priėmė visus norinčiuosius, nes jų nebuvo daug. Ištvėriau net ketverius metus ir netgi užkopiau iki Lietuvos jaunių vicečempionų pakylos. Šis sportas šiek tiek apmažino mano kompleksus – juk įlindus į vandenį, tavo lašinių nesimato“, – pasakoja Virgis.
Iš pirmosios stipendijos nusipirko gitarą
Imtynes muzikantas išbandė studentaudamas. „Iki šiol atsimenu, kad buvau trijose treniruotėse. Kai atėjau pirmą kartą, treneris savo auklėtiniams nurodė: „Vaikinai, padirbkite su juo.“ Taip tapau ta lėle, kuria atliekami visi pratimai. Buvau vartomas ir mėtomas kaip maišas. Įpusėjus treniruotei, išvėmiau tai, ką valgiau pietums, o po treniruotės – tai, ką valgiau pusryčiams. Ryte vos pakilau iš lovos, bet į antrą treniruotę vis dėlto nuėjau. Treneris sakė nemanęs, kad pasirodysiu dar kartą. Antroji treniruotė praėjo pakankamai sėkmingai, todėl drąsiai atėjau į trečiąją. Buvo atvykęs kažkoks žinomas sportininkas iš Rusijos – jis ėmėsi manęs. Štai po šios treniruotės aš jau nebegrįžau“, – juokiasi Virgis.
Baigęs vidurinę mokyklą, Virgis išvyko į Vilnių. „Kadangi mano tėvai buvo medikai, (tėtis – žinomas chirurgas, Šiaulių miesto garbės pilietis), niekas net neabejojo, kad ir Stakėniukas bus gydytojas. Įstojau į mediciną. Ištrūkęs iš namų, pajutau laisvę, todėl mokslai man nelabai rūpėjo. Mano kurse iš vienuolikos vaikinų septyni grojo gitaromis, tad natūralu, kad ir aš iš pirmosios stipendijos nusipirkau gitarą. Nuo tos dienos, praėjus trims savaitėms, aš jau grojau kurso vakare. Po to vakaro pasijutau žvaigžde – su manimi visi ėmė sveikintis, net merginos, kurios iki tol nekreipdavo jokio dėmesio“, – prisimena V. Stakėnas.
Stakėniukas gydytoju netapo
„Medicinos studijose išbuvau pusantrų metų. Buvo vienas dėstytojas, su mano tėčiu baigęs mediciną. Tik mane pamatęs, jis ištarė: „Tavo tėvas buvo geras studentas, žiūrėsime, ką tu sugebi.“ Na ir prasidėjo... Nuo pirmos paskaitos jis mane užsisėdo. Per atsiskaitymus dėstytojas pasilikdavo mane „desertui“ – narstydavo po kaulelį. Jam užkliūdavo menkiausios smulkmenos: per ilgi mano plaukai, suglamžytos kelnės, įplyšęs sąsiuvinis. Kaip bausmę gaudavau kelių valandų darbą prozektoriume (medicininė patalpa, kurioje skrodžiami lavonai – aut. past.) – tekdavo utilizuoti, tvarkyti, nešioti lavonus“, – prisimena muzikantas.
Galų gale supratęs, kad ne medicina, o muzika yra jo pašaukimas, Virgis iš Vilniaus grįžo į Šiaulius. Žinoma, su gitara. „Kas vakarą brazdindavau gitarą, o tėtis, būdavo, anksti keliasi, dirba naktį. Aišku, jam trukdė mano pomėgis. Kentėjęs savaitę, jis paėmė gitarą ir su koja sulaužė. Tiesa, po metų jis man nupirko kitą gitarą. Galbūt kaip taikos simbolį, galbūt norėdamas pripažinti, kad pasikarščiavo. Aš tai labai vertinu“, – sako Virgis.
Gyvenimo universitetai
Dėl šventos ramybės Virgis įsidarbino Šiaulių onkologijos dispanserio sanitaru. „Ir ten įsigudrindavau pasidaryti pertraukėlę, per kurią elektriko kambarėlyje brazdindavau gitarą“, – juokiasi Virgis, tuo metu pradėjęs rašyti ir eilėraščius, ir apysakas, ir dainų tekstus.
Vėliau V. Stakėnas įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, defektologijos specialybę, netgi gaudavo padidintą stipendiją, pradėjo dalyvauti įvairiuose festivaliuose, grojo „Tauro“ estrados ansamblyje. Po studijų jis įsidarbino auklėtoju pagalbinėje mokykloje, vėliau – Mokytojų namuose Vaikų sektoriaus vedėju. Netrukus V. Stakėnas išbandė ir radijo žurnalisto duoną, pradėjo vesti ir režisuoti renginius, festivalius, kurti scenarijus.
Kai Virgio kas nors paklausia, kaip jį veikia ekonomikos krizė, muzikantas sako, kad, kaip ir visus žmones, krizė jį veikia neigiamai. „Tačiau mane gelbsti tai, kad esu Barbė devyndarbė, nes turiu daug profesijų. Manęs niekas nemokino, kaip reikia dirbti pramogų versle. Aš išėjau daug rimtų gyvenimo universitetų. Labai kentėjau, klydau, esu daug praradęs, ėjau ne ta kryptimi – visko buvo. Tačiau šiandien galiu pasidžiaugti turįs neįkainojamą patirtį“, – sako Virgis.
Įsimylėjo fuksiukę
Virgis atviras: „Mylėjau daug merginų, tačiau nė viena nemylėjo manęs, nes aš joms buvau negražus – storas, akiniuotas. Barzdą pradėjau auginti, kad paslėpčiau pagurklį, juodais drabužiais maskuodavau savo lašinius. Neslėpsiu, būdavo skaudu, kai mergina, kurią tu kadrini, pasirenka tavo draugą.“
Virgis sako ilgai nesutikęs tokio žmogaus, kuriam jis būtų įdomus. Vienas po kito jo draugai kūrė šeimas, o Virgis pasinėrė į muziką. „Kartą užsukau į diskoteką. Aš – jau senas vilkas, o ten būriai jaunų fuksiukių (pirmakursių – aut. past.). Ir pamačiau vieną aukštą, liekną, gražią merginą – mane visada tokios žavėjo. Priėjau, užkalbinau, pakviečiau šokti, išsiaiškinau, kad ji – mano mokyklos laikų meilės giminaitė. Pažadėjau Ramutę po šokių palydėti namo. Tačiau scenoje aš pamačiau pianiną, nuėjau pagroti, dar alučio pagurkšnojau ir man iš galvos išgaravo, kad namo turiu lydėti mergaitę. Tai prisiminęs, nulėkiau prie išėjimo, visi jau išsiskirstę, tik viena Ramutė manęs prie drabužinės laukia. Pradėjome bendrauti, bendravimas peraugo į draugystę, o draugystė – į meilę“, – prisimena Virgis.
Būdamas 28 metų, Virgis vedė Ramutę prie altoriaus, jiems gimė dukra Agnė. Šiuo metu Stakėnų atžala su vyru Niku gyvena Amerikoje. „Labai pasiilgstu ir dukters, ir anūkėlės Isabellos Alexandros, kurios nors kartą per metus mus aplanko. Su anūkėle žiūrime animacinius filmukus, jai įrašiau ir savo albumą „Senelio pasakos“, – šypsosi Virgis.
Tai įdomu
• Mėgstamiausia daina: grupės „The Beatles“ kūrinys „Yesterday“.
• Kolekcija: turi apie 1 000 audio- ir 300 DVD plokštelių bei 15 skrybėlių.
• Pravardė: Keturakis, Storkis, Dramblys, Pastorius, Tvenkinys.
• Įspūdingiausia dovana: žmona Virgiui padovanojo... tvenkinį.
• Maloniausia laisvalaikio pramoga: vėžių gaudymas.
• Gyvenimo šūkis: „Kiekvienas privalo turėti savo kvapą.“
Vardas, pavardė: Virgis Stakėnas.
Gimimo data, vieta: 1953 08 10, Šiauliai.
Šeiminė padėtis: vedęs; žmona Ramutė (49) – drabužių dizainerė; turi dukrą Agnę (28).
Pasiekimai: dainininkas, dainų autorius, prodiuseris, žurnalistas, ansamblių „Sekmadienis“ ir „Jonis“ krikštatėvis; Lietuvos kantri muzikos festivalių pradininkas; sukūrė daugiau nei 300 baladžių, išleido 17 muzikos albumų; apdovanotas už nuopelnus Lietuvai.
Akiniuotas storulis
„Kaip ir visų žmonių, mano vaikystė buvo graži ir šviesi, tačiau, nėra ko slėpti, buvau bjaurusis ančiukas. Pirma, man teko nešioti akinius (čia toji mažesnė blogybė), antra – buvau storulis. Dėl nežinomų priežasčių pakito mano medžiagų apykaita, todėl nuo šešerių metų pradėjau pilnėti. Tai, ką patiria visi storuliai, išgyvenau ir aš: ir priekaištus, ir patyčias, ir erzinimus, ir nelaimingos meilės kančias“, – neslepia Virgis.
Būsimam muzikantui labai patiko eiti į mokyklą, ypač pirmąją savaitę, kai dar nenutuokė, kad po pamokų teks ruošti namų darbus. „Šito nemėgau, todėl tėvams prireikė daug kantrybės, kol mane išauklėjo. Turėjau gerą klasės draugą Kaziuką, kuriam beprotiškai pavydėjau, mat jis gyveno šalia mokyklos. Per pertraukas Kaziukas spėdavo grįžti į namus ir užkąsti. O labiausiai pavydėdavau, kad prieš kūno kultūros pamoką jis parbėgdavo į namus, persirengdavo sportinę aprangą. Jokių maišelių Kaziukui su savimi tampytis nereikėjo, be to, balkone valgydamas sumuštinį, jis galėdavo stebėti, kada mes pradėsime rinktis stadione. O tada jau ir Kaziukas atbėgdavo. Dauguma iš mūsų vėliau tapo tinginiais – kad nereikėtų neštis sportinės aprangos, ją apsirengdavome po drabužiais. Įsivaizduokite, po kūno kultūros esi sušilęs, suprakaitavęs, o ant sportinės aprangos užsivelki dar drabužių – ir sėdi pamokose sušutęs“, – juokiasi muzikantas.
Iš čiuožyklos grįžo su viena pačiūža
Virgio tėvai nusprendė, kad sūnus turi lankyti kokį nors užklasinės veiklos būrelį. „Metus lankiau lipdybos būrelį, vėliau mane leido į muzikos mokyklą. Iš pradžių į namus ateidavo mokytoja, kuri mane mokė groti akordeonu. Vienintelis privalumas, kad mokytoja buvo jauna graži studentė, vilkinti trumpą sijonėlį. Vėliau teko tampyti sunkų akordeoną į muzikos mokyklą – tai darydavau sukandęs dantis. Muzikos mokyklos nebaigiau – po trejų su puse metų mečiau. Mama man sakydavo, kad tas, kuris moka groti, visada bus kompanijos siela. Pasirodo, ji buvo teisi“,– sako Virgis.
Paskui V. Stakėnas pradėjo lankyti mokyklos automobilininkų būrelį. „Vaikystėje turėjau be galo daug mašinėlių. Mėgdavau jas išardyti ir vėl sukonstruoti. Iki šiol atsimenu, kad tais laikais turėjau beprotiškai brangią mašiną – ZIM’ą, kuri kainavo 5 rublius 50 kapeikų. Ši mašina – mano vaikystės simbolis“, – sako Virgis.
Metęs automobilininkų būrelį, būsimas muzikantas nusprendė, kad atėjo laikas sportui. „Iš pradžių vaikščiodavau į čiuožyklą, bet iki tol, kol vieną kartą namo grįžau su viena pačiūža – kitą atėmė chuliganai. Tais laikais visų berniukų svajonė buvo imtynės arba boksas, tačiau ne dėl to, kad tu kažkam galėsi duoti į snapą, o dėl to, kad galėsi apsiginti. Norėjau lankyti boksą, bet man pasakė, kad tešliukai ten nereikalingi. Tada pradėjau lankyti baseiną, žaidžiau vandensvydį – ten priėmė visus norinčiuosius, nes jų nebuvo daug. Ištvėriau net ketverius metus ir netgi užkopiau iki Lietuvos jaunių vicečempionų pakylos. Šis sportas šiek tiek apmažino mano kompleksus – juk įlindus į vandenį, tavo lašinių nesimato“, – pasakoja Virgis.
Iš pirmosios stipendijos nusipirko gitarą
Imtynes muzikantas išbandė studentaudamas. „Iki šiol atsimenu, kad buvau trijose treniruotėse. Kai atėjau pirmą kartą, treneris savo auklėtiniams nurodė: „Vaikinai, padirbkite su juo.“ Taip tapau ta lėle, kuria atliekami visi pratimai. Buvau vartomas ir mėtomas kaip maišas. Įpusėjus treniruotei, išvėmiau tai, ką valgiau pietums, o po treniruotės – tai, ką valgiau pusryčiams. Ryte vos pakilau iš lovos, bet į antrą treniruotę vis dėlto nuėjau. Treneris sakė nemanęs, kad pasirodysiu dar kartą. Antroji treniruotė praėjo pakankamai sėkmingai, todėl drąsiai atėjau į trečiąją. Buvo atvykęs kažkoks žinomas sportininkas iš Rusijos – jis ėmėsi manęs. Štai po šios treniruotės aš jau nebegrįžau“, – juokiasi Virgis.
Baigęs vidurinę mokyklą, Virgis išvyko į Vilnių. „Kadangi mano tėvai buvo medikai, (tėtis – žinomas chirurgas, Šiaulių miesto garbės pilietis), niekas net neabejojo, kad ir Stakėniukas bus gydytojas. Įstojau į mediciną. Ištrūkęs iš namų, pajutau laisvę, todėl mokslai man nelabai rūpėjo. Mano kurse iš vienuolikos vaikinų septyni grojo gitaromis, tad natūralu, kad ir aš iš pirmosios stipendijos nusipirkau gitarą. Nuo tos dienos, praėjus trims savaitėms, aš jau grojau kurso vakare. Po to vakaro pasijutau žvaigžde – su manimi visi ėmė sveikintis, net merginos, kurios iki tol nekreipdavo jokio dėmesio“, – prisimena V. Stakėnas.
Stakėniukas gydytoju netapo
„Medicinos studijose išbuvau pusantrų metų. Buvo vienas dėstytojas, su mano tėčiu baigęs mediciną. Tik mane pamatęs, jis ištarė: „Tavo tėvas buvo geras studentas, žiūrėsime, ką tu sugebi.“ Na ir prasidėjo... Nuo pirmos paskaitos jis mane užsisėdo. Per atsiskaitymus dėstytojas pasilikdavo mane „desertui“ – narstydavo po kaulelį. Jam užkliūdavo menkiausios smulkmenos: per ilgi mano plaukai, suglamžytos kelnės, įplyšęs sąsiuvinis. Kaip bausmę gaudavau kelių valandų darbą prozektoriume (medicininė patalpa, kurioje skrodžiami lavonai – aut. past.) – tekdavo utilizuoti, tvarkyti, nešioti lavonus“, – prisimena muzikantas.
Galų gale supratęs, kad ne medicina, o muzika yra jo pašaukimas, Virgis iš Vilniaus grįžo į Šiaulius. Žinoma, su gitara. „Kas vakarą brazdindavau gitarą, o tėtis, būdavo, anksti keliasi, dirba naktį. Aišku, jam trukdė mano pomėgis. Kentėjęs savaitę, jis paėmė gitarą ir su koja sulaužė. Tiesa, po metų jis man nupirko kitą gitarą. Galbūt kaip taikos simbolį, galbūt norėdamas pripažinti, kad pasikarščiavo. Aš tai labai vertinu“, – sako Virgis.
Gyvenimo universitetai
Dėl šventos ramybės Virgis įsidarbino Šiaulių onkologijos dispanserio sanitaru. „Ir ten įsigudrindavau pasidaryti pertraukėlę, per kurią elektriko kambarėlyje brazdindavau gitarą“, – juokiasi Virgis, tuo metu pradėjęs rašyti ir eilėraščius, ir apysakas, ir dainų tekstus.
Vėliau V. Stakėnas įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, defektologijos specialybę, netgi gaudavo padidintą stipendiją, pradėjo dalyvauti įvairiuose festivaliuose, grojo „Tauro“ estrados ansamblyje. Po studijų jis įsidarbino auklėtoju pagalbinėje mokykloje, vėliau – Mokytojų namuose Vaikų sektoriaus vedėju. Netrukus V. Stakėnas išbandė ir radijo žurnalisto duoną, pradėjo vesti ir režisuoti renginius, festivalius, kurti scenarijus.
Kai Virgio kas nors paklausia, kaip jį veikia ekonomikos krizė, muzikantas sako, kad, kaip ir visus žmones, krizė jį veikia neigiamai. „Tačiau mane gelbsti tai, kad esu Barbė devyndarbė, nes turiu daug profesijų. Manęs niekas nemokino, kaip reikia dirbti pramogų versle. Aš išėjau daug rimtų gyvenimo universitetų. Labai kentėjau, klydau, esu daug praradęs, ėjau ne ta kryptimi – visko buvo. Tačiau šiandien galiu pasidžiaugti turįs neįkainojamą patirtį“, – sako Virgis.
Įsimylėjo fuksiukę
Virgis atviras: „Mylėjau daug merginų, tačiau nė viena nemylėjo manęs, nes aš joms buvau negražus – storas, akiniuotas. Barzdą pradėjau auginti, kad paslėpčiau pagurklį, juodais drabužiais maskuodavau savo lašinius. Neslėpsiu, būdavo skaudu, kai mergina, kurią tu kadrini, pasirenka tavo draugą.“
Virgis sako ilgai nesutikęs tokio žmogaus, kuriam jis būtų įdomus. Vienas po kito jo draugai kūrė šeimas, o Virgis pasinėrė į muziką. „Kartą užsukau į diskoteką. Aš – jau senas vilkas, o ten būriai jaunų fuksiukių (pirmakursių – aut. past.). Ir pamačiau vieną aukštą, liekną, gražią merginą – mane visada tokios žavėjo. Priėjau, užkalbinau, pakviečiau šokti, išsiaiškinau, kad ji – mano mokyklos laikų meilės giminaitė. Pažadėjau Ramutę po šokių palydėti namo. Tačiau scenoje aš pamačiau pianiną, nuėjau pagroti, dar alučio pagurkšnojau ir man iš galvos išgaravo, kad namo turiu lydėti mergaitę. Tai prisiminęs, nulėkiau prie išėjimo, visi jau išsiskirstę, tik viena Ramutė manęs prie drabužinės laukia. Pradėjome bendrauti, bendravimas peraugo į draugystę, o draugystė – į meilę“, – prisimena Virgis.
Būdamas 28 metų, Virgis vedė Ramutę prie altoriaus, jiems gimė dukra Agnė. Šiuo metu Stakėnų atžala su vyru Niku gyvena Amerikoje. „Labai pasiilgstu ir dukters, ir anūkėlės Isabellos Alexandros, kurios nors kartą per metus mus aplanko. Su anūkėle žiūrime animacinius filmukus, jai įrašiau ir savo albumą „Senelio pasakos“, – šypsosi Virgis.
Tai įdomu
• Mėgstamiausia daina: grupės „The Beatles“ kūrinys „Yesterday“.
• Kolekcija: turi apie 1 000 audio- ir 300 DVD plokštelių bei 15 skrybėlių.
• Pravardė: Keturakis, Storkis, Dramblys, Pastorius, Tvenkinys.
• Įspūdingiausia dovana: žmona Virgiui padovanojo... tvenkinį.
• Maloniausia laisvalaikio pramoga: vėžių gaudymas.
• Gyvenimo šūkis: „Kiekvienas privalo turėti savo kvapą.“
