Būtų keista, jei šiemet pirmą kartą sutikto žmogaus nepasiteirautum, kaip praėjo ilgasis žiemos švenčių maratonas. Garsaus plastinės chirurgijos specialisto profesoriaus Kęstučio Vitkaus ir dizainerės Daivos Vitkienės dukra Vita Vitkutė-Degutienė (32) šypsodamasi prisipažįsta, kad pirmąją Kalėdų dieną priėmė apie šešiasdešimt svečių. Neįtikėtina – šiais laikais į vestuves retai kas tiek kviečia!
Vitkų giminė seniai garsėja ypač artimu tėvų, vaikų ir senelių ryšiu. Tačiau ir to jiems neužtenka. Į tokius santykius per keliolika metų įsitraukė dar keletas šeimų: dailininkas Arūnas Žilys su žmona Virginija, skulptorius Romas Kvintas su antrąja puse dizainere Egle Kvintiene, aktorius Dalius Mertinas su žmona Laima, medikai Audronė ir Algirdas Usoniai. „Čia mano seneliai suskaičiavo, kad pas mus tiek svečių buvo prigužėję. Pirmą kartą Kalėdas su šeima – vyru Gediminu ir dukra Austėja – šventėme savo name. Persikėlėme pernai rudenį, bet progos sukviesti tiek svečių iki šiol nebuvo.
Vieni vaikus migdė, kiti skaitė, dudukas („dudukais“ šeimos nariai vadina docentą Mečislovą Vitkų ir jo žmoną profesorę Vitaliją Vitkienę – red. past.) panoro garsiausiai televizijos žinių pasiklausyti, o mes su mama Irute sugalvojome pašokti. Visą dieną klegesys ir šurmulys. Kaip man tai patinka! Vaišėmis niekada netenka rūpintis. Moterys žino, kad einant į svečius reikia ko nors atsinešti. Pas mus visos šeimininkaujančios. Be to, indaplovėje atradau specialią programą, pagal kurią indai per dvidešimt minučių iššveičiami. Buitinių rūpesčių kaip ir nebuvo (šypsosi). Beveik visomis švenčių dienomis sulaukėme svečių. Pas mus niekada nebūna vienatvės. Pamenu, tėtis pasakojo, kaip atvažiavęs į Valakampius pas būsimus uošvius Reimerius nustebo, kad ten visada pilna žmonių, manė, kad tik Vitkai tokie svetingi. Per balius būdavo taip linksma, kad kartą viena žymaus akademiko žmona su aukštakulniais ant žiguliuko stogo šoko“, – juokiasi plastinės chirurgijos klinikos „Vitkus Clinic“ direktorė Vita Vitkutė-Degutienė.
Kelios kartos – po vienu stogu
Kaip Vitkai priėmė Vitos šeimos sprendimą išsikraustyti iš namo, kuriame tik susituokusi su Gediminu keturiolika metų ji gyveno kartu su seneliais, tėvais ir dar dėdės šeima? Po vienu stogu dideliame keistos formos akį rėžiančios mėlynos spalvos būste gyveno trys Vitkų šeimos, o pačiame viršuje visiems ant galvų buvo įsikūrę jaunieji Degučiai. „Atrodo, pats gyvenimas priėmė tokį sprendimą. Mums pradėjo trūkti vietos, – atvirauja Vita. – Sunku buvo išsikelti, nes tame name gimiau, čia prabėgo vaikystė, nerūpestinga paauglystė, bet kažkada išaugame ne tik drabužius, bet ir namus“.
Paklausta, ar po vestuvių vyrui Gediminui buvo jauku ateiti gyventi pas žmoną, moteris šypteli: „Buvome jauni, todėl džiaugėmės, kad dudukai mus priėmė. Pamenu, tas vienas kambariukas palėpėje mums atrodė kaip tikri rūmai. Kai gimė Austėja, mes patys turėjome ja rūpintis, nes mūsų su Gediminu tėvai dirbo, mano seneliai taip pat turėjo daug veiklos. Abu stengėmės, kaip galėjome. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad patirti rūpesčiai mūsų šeimą sucementavo. Austėjai tik trylika, o ji – jau mūsų šeimos ryšininkė. Jei ką organizuoti reikia, tarp Vitkų ir Degučių šeimų viską puikiausiai sudėlioja (juokiasi).“
Paklausta, ar vaikystėje netrūko be proto užsiėmusių tėvų dėmesio, Vita susimąsto ir pripažįsta, kad auklėjama buvau griežtai, nes tam laiko negailėjo ne tik jie, bet ir seneliai. „Mamytė buvo atlaidesnė ir neretai palepindavo. Tačiau dėl griežtumo esu dėkinga. Jų įskiepytos gyvenimo vertybės padeda kasdien tvirtai stovėti ant žemės. Todėl ir Austėją auginame taip pat. Daugiausia dėmesio skiriame tarpusavio bendravimui. Dukters šito mokyti nereikia, nes ji mato gyvų pavyzdžių. Gyvenimo išminties ji semiasi bendraudama su proseneliais ir seneliais. Kai pagalvoju, dėl jų mūsų Austėjai labai pasisekė – juk kiekvienas yra nepakartojama asmenybė!“ – džiaugiasi Vita, taip pat gražiai sutarianti su uošviais. O vyro mamą, Seimo narę Ireną Degutienę, vadina mamyte.
Mano Gedutis – auksinis žmogus
Dar mokydamasi mokykloje garsaus mediko Kęstučio Vitkaus ir žinomos dizainerės Daivos Vitkienės dukra patyrė savotišką abiejų tėvų spaudimą: mamos giminė norėjo, kad mergaitė taptų menininke. Vitkai, žinoma, traukė į mediciną. „Ketinau stoti į Čiurlionio menų gimnaziją. Net parengiamuosius kursus lankiau. Tačiau tėveliai nusprendė: baigsiu vidurinę mokyklą, o tada pati spręsiu, mediciną ar menus Dailės akademijoje studijuosiu, – prisimena Vita. – Įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.“
Tačiau medicinos ji nebaigė. Ir dėl to greičiausiai kalta... meilė. Žinoma, dėl žodžio „kalta“ Vita nesutinka. Su būsimu vyru Gediminu jie buvo grupės draugai, tada ir susipažino artimiau. O pirmą kartą susitiko dar vaikystėje Druskininkuose, kai Vitos tėveliai buvo konferencijoje ir dukrą nusivedė pas ponios Irenos Degutienės tėvus. Vita iki šiol prisimena, kaip tąsyk Gediminas įstūmė ją į pusnį... Nuo studijų laikų dar nepamiršo, kaip profesorė Janina Tutkuvienė pasakojo: „Skaitau paskaitą Didžiojoje auditorijoje, o Vitkutė žiūri pro langą į svyruojantį beržą ir nieko negirdi.“ Susitiko įsimylėjėliai rugsėjį, o kitų metų gegužę jau šventė vestuves. „Nesigailiu, kad tokia jauna sukūriau šeimą. Suprantama, tėvai šiuo sprendimu tuomet ne itin džiaugėsi. Dabar, kai pati turiu dukrą ir pagalvoju, kad po kokių penkerių metų ji gali ištekėti, džiugesys neima (šypteli). Tiesa, seneliai vestuvėmis buvo labai patenkinti. Galbūt jautė, kad išsirinkau gerą vyrą.
Mano Gedutis – auksinis žmogus. Man tikrai labai pasisekė. Pamenu, per vienas atostogas Italijoje jam užsiminiau: „Jeigu mokėtum gaminti valgį, būtum nerealus.“ Gedutis nuėjo į turgų, nupirko aštuonkojį ir tokius nuostabius pietus paruošė, kad netekau amo. Beje, visi mūsų draugai vyrai puikiai gamina. Tik mano tėtis sako, kad ruošti maistą – ne vyrų reikalas“, – gerų žodžių po keturiolikos bendro gyvenimo metų sutuoktiniui negaili Vita. Aplink ji mato daug gražių, darnių šeimų, tačiau idealia laiko senelių Vitkų. Jie susituokė prieš šešiasdešimt trejus metus.
Vitos vyras Gediminas Degutis jau dešimt metų yra tarptautinės bendrovės „Calvatis-Calgonit Industrials“, užsiimančios higienos sprendimais maisto ir gėrimų pramonėje, generalinis direktorius ir bendraturtis.
Tėčio viršininkė
Kiek daugiau nei prieš ketverius metus Vita iš tėčio išgirdo, kad bus šeimos plastinės chirurgijos klinikos direktorė. Gal vis dėlto tai buvo pasiūlymas? „Ne, ne, – šypsosi. – Pamenu, važiavome pro „Akropolį“, ir tėtis pranešė tai, kas jau buvo nuspręsta. Tačiau aš nė kiek nenustebau. Iš pradžių tėtis rūpinosi statybomis, mama kūrė interjerą, o kai viskas ėjo į pabaigą, reikėjo gauti licencijas. Tas darbas ir buvo patikėtas man.
Tėtis – didžiausias mano autoritetas ir asmeniniame, ir profesiniame gyvenime. Dabar jis – mano pavaldinys. Nuo mažumės jį gerbiu, todėl kartais būna sunku priimti sprendimą ir pranešti tėčiui. Tenka perlipti per save ir pasitelkti diplomatinius gebėjimus (šypsosi). Visi žino jo polėkį, todėl kaip įmanydama stengiuosi jo neriboti ir apsaugoti nuo biurokratinių pinklių.
Kai pradėjome kartu dirbti, pirmiausia tėtis manęs paprašė, kad klinikoje nebūtų įtampos. Jis nepakęstų kokių nors nutylėjimų, nekalbadienių ir apkalbų. Mums pavyko to išvengti, kasdien iš pacientų girdime, kad klinikoje jie jaučiasi tarsi namie. Tiesa, buvo keli konfliktiški darbuotojai, bet su jais greitai atsisveikinome. Žinote, mūsų klinikoje labai šeimyniška atmosfera. Kartu švenčiame vestuves, gimtadienius, – pripažįsta jauna klinikos vadovė. Bet ar tai neatsibosta: su kolegomis ne tik darbo metu, bet ir laisvalaikiu? – Ne. Pastebiu, kad po poros atostogų dienų jau skambinamės ir sakome, kad pasiilgome vieni kitų.“
Vita prisimena, kaip pernai užsiminė, kad gimtadienio nešvęs ir tą dieną į darbą neateis. Tačiau klinikos administracijos vadovė Julija jai paskambino ir išprašė, kad direktorė trumpam užsuktų į darbą. „Tokio mano gimtadienio dar nebuvo! Visos kolegės paruošė po patiekalą, kiekvienas įteikė gėlių puokštę ir dar visą kibirą rožių gavau. Grįžau namo, o iki vėlyvo vakaro ėjo ir ėjo svečiai. Po vidurnakčio nuėjau miegoti, svečiai liko švęsti.
Visada stengiausi gyventi taip, kad žmonės mane gerbtų ir mylėtų. Per savo gimtadienį pamačiau, kaip tai grįžta su kaupu. Gyvenu pagal principą: „Vakar yra istorija, šiandien – šventė, o rytojus – dovana.“ Vertinu kiekvieną akimirką, nes svarbiausi dalykai susideda iš paprastų smulkmenų. Toks supratimas, matyt, ateina su branda, po sunkių gyvenimo smūgių, netekčių. Nėra didesnio priešo už patį save. Koks bus tavo požiūris, tokią susikursi ir aplinką. Kas iš pykčio, pavydo ir neapykantos? Tik bloga nuotaika, ligos. Žinoma, ir mane apninka liūdesys. Tada padeda miela muzika, gera arbata su pienu arba taurė gero vyno“, – optimistiškai prataria Vita.
Keista atostogauti dviese
Kai po akimirkos moteris ima pasakoti apie nuotykių kupinas atostogas su draugų šeimomis Ispanijos pietuose arba Provanse, kyla klausimas, ar jie su vyru bent sykį ilsėjose dviese, be tėvų ir bičiulių palydos? „Vieną kartą. Gedutis to norėjo, todėl per savo trisdešimtmetį padariau siurprizą ir užsakiau savaitės atostogas vienoje Portugalijos saloje. Buvo keista būti tik dviese. Džiaugsmą mes randame bendraudami su šeima ir draugais. Tai – didelė vertybė. Todėl pastaruosius metus atostogas leidžiame su dideliu būriu. Gedutis paprastai surenka informaciją apie vietą, kur nusprendžiame ilsėtis. Projektas pristatomas visoms šeimoms. Dalius Mertinas dažniausiai rūpinasi lėktuvo bilietų rezervavimu, automobilių nuoma. Tik dėl ateinančios vasaros atostogų suskilome į dvi stovyklas: vieni nori važiuoti į Bretanę, kiti – vėl grįžti į Provansą.“
Neišskiriamos draugų šeimos turi dar vieną gražią tradiciją. Kęstutis Vitkus Molėtuose per medžioklės sezoną nušauna bebrą. Mėsa padalijama bičiuliams, o tada vieni pas kitus eina į svečius ragauti bebrienos. Dėl geriausio patiekalo titulo varžosi Daiva Vitkienė, Dalius Mertinas, žvėrieną ruošiantis su spanguolėmis ir kadagiais, bei Romas Kvintas, gebantis ją pagardinti mėlynuoju sūriu. „Šiemet per gimtadienį mano tėtis Austėjai dovanojo bebrų kailių liemenę. Dukra pasakė, kad tai – pati geriausia dovana, kokią kada nors yra gavusi“, – jaukiai ir labai motiniškai istoriją apie gražias tradicijas baigia Vita.
Vitkų giminė seniai garsėja ypač artimu tėvų, vaikų ir senelių ryšiu. Tačiau ir to jiems neužtenka. Į tokius santykius per keliolika metų įsitraukė dar keletas šeimų: dailininkas Arūnas Žilys su žmona Virginija, skulptorius Romas Kvintas su antrąja puse dizainere Egle Kvintiene, aktorius Dalius Mertinas su žmona Laima, medikai Audronė ir Algirdas Usoniai. „Čia mano seneliai suskaičiavo, kad pas mus tiek svečių buvo prigužėję. Pirmą kartą Kalėdas su šeima – vyru Gediminu ir dukra Austėja – šventėme savo name. Persikėlėme pernai rudenį, bet progos sukviesti tiek svečių iki šiol nebuvo.
Vieni vaikus migdė, kiti skaitė, dudukas („dudukais“ šeimos nariai vadina docentą Mečislovą Vitkų ir jo žmoną profesorę Vitaliją Vitkienę – red. past.) panoro garsiausiai televizijos žinių pasiklausyti, o mes su mama Irute sugalvojome pašokti. Visą dieną klegesys ir šurmulys. Kaip man tai patinka! Vaišėmis niekada netenka rūpintis. Moterys žino, kad einant į svečius reikia ko nors atsinešti. Pas mus visos šeimininkaujančios. Be to, indaplovėje atradau specialią programą, pagal kurią indai per dvidešimt minučių iššveičiami. Buitinių rūpesčių kaip ir nebuvo (šypsosi). Beveik visomis švenčių dienomis sulaukėme svečių. Pas mus niekada nebūna vienatvės. Pamenu, tėtis pasakojo, kaip atvažiavęs į Valakampius pas būsimus uošvius Reimerius nustebo, kad ten visada pilna žmonių, manė, kad tik Vitkai tokie svetingi. Per balius būdavo taip linksma, kad kartą viena žymaus akademiko žmona su aukštakulniais ant žiguliuko stogo šoko“, – juokiasi plastinės chirurgijos klinikos „Vitkus Clinic“ direktorė Vita Vitkutė-Degutienė.
Kelios kartos – po vienu stogu
Kaip Vitkai priėmė Vitos šeimos sprendimą išsikraustyti iš namo, kuriame tik susituokusi su Gediminu keturiolika metų ji gyveno kartu su seneliais, tėvais ir dar dėdės šeima? Po vienu stogu dideliame keistos formos akį rėžiančios mėlynos spalvos būste gyveno trys Vitkų šeimos, o pačiame viršuje visiems ant galvų buvo įsikūrę jaunieji Degučiai. „Atrodo, pats gyvenimas priėmė tokį sprendimą. Mums pradėjo trūkti vietos, – atvirauja Vita. – Sunku buvo išsikelti, nes tame name gimiau, čia prabėgo vaikystė, nerūpestinga paauglystė, bet kažkada išaugame ne tik drabužius, bet ir namus“.
Paklausta, ar po vestuvių vyrui Gediminui buvo jauku ateiti gyventi pas žmoną, moteris šypteli: „Buvome jauni, todėl džiaugėmės, kad dudukai mus priėmė. Pamenu, tas vienas kambariukas palėpėje mums atrodė kaip tikri rūmai. Kai gimė Austėja, mes patys turėjome ja rūpintis, nes mūsų su Gediminu tėvai dirbo, mano seneliai taip pat turėjo daug veiklos. Abu stengėmės, kaip galėjome. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad patirti rūpesčiai mūsų šeimą sucementavo. Austėjai tik trylika, o ji – jau mūsų šeimos ryšininkė. Jei ką organizuoti reikia, tarp Vitkų ir Degučių šeimų viską puikiausiai sudėlioja (juokiasi).“
Paklausta, ar vaikystėje netrūko be proto užsiėmusių tėvų dėmesio, Vita susimąsto ir pripažįsta, kad auklėjama buvau griežtai, nes tam laiko negailėjo ne tik jie, bet ir seneliai. „Mamytė buvo atlaidesnė ir neretai palepindavo. Tačiau dėl griežtumo esu dėkinga. Jų įskiepytos gyvenimo vertybės padeda kasdien tvirtai stovėti ant žemės. Todėl ir Austėją auginame taip pat. Daugiausia dėmesio skiriame tarpusavio bendravimui. Dukters šito mokyti nereikia, nes ji mato gyvų pavyzdžių. Gyvenimo išminties ji semiasi bendraudama su proseneliais ir seneliais. Kai pagalvoju, dėl jų mūsų Austėjai labai pasisekė – juk kiekvienas yra nepakartojama asmenybė!“ – džiaugiasi Vita, taip pat gražiai sutarianti su uošviais. O vyro mamą, Seimo narę Ireną Degutienę, vadina mamyte.
Mano Gedutis – auksinis žmogus
Dar mokydamasi mokykloje garsaus mediko Kęstučio Vitkaus ir žinomos dizainerės Daivos Vitkienės dukra patyrė savotišką abiejų tėvų spaudimą: mamos giminė norėjo, kad mergaitė taptų menininke. Vitkai, žinoma, traukė į mediciną. „Ketinau stoti į Čiurlionio menų gimnaziją. Net parengiamuosius kursus lankiau. Tačiau tėveliai nusprendė: baigsiu vidurinę mokyklą, o tada pati spręsiu, mediciną ar menus Dailės akademijoje studijuosiu, – prisimena Vita. – Įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.“
Tačiau medicinos ji nebaigė. Ir dėl to greičiausiai kalta... meilė. Žinoma, dėl žodžio „kalta“ Vita nesutinka. Su būsimu vyru Gediminu jie buvo grupės draugai, tada ir susipažino artimiau. O pirmą kartą susitiko dar vaikystėje Druskininkuose, kai Vitos tėveliai buvo konferencijoje ir dukrą nusivedė pas ponios Irenos Degutienės tėvus. Vita iki šiol prisimena, kaip tąsyk Gediminas įstūmė ją į pusnį... Nuo studijų laikų dar nepamiršo, kaip profesorė Janina Tutkuvienė pasakojo: „Skaitau paskaitą Didžiojoje auditorijoje, o Vitkutė žiūri pro langą į svyruojantį beržą ir nieko negirdi.“ Susitiko įsimylėjėliai rugsėjį, o kitų metų gegužę jau šventė vestuves. „Nesigailiu, kad tokia jauna sukūriau šeimą. Suprantama, tėvai šiuo sprendimu tuomet ne itin džiaugėsi. Dabar, kai pati turiu dukrą ir pagalvoju, kad po kokių penkerių metų ji gali ištekėti, džiugesys neima (šypteli). Tiesa, seneliai vestuvėmis buvo labai patenkinti. Galbūt jautė, kad išsirinkau gerą vyrą.
Mano Gedutis – auksinis žmogus. Man tikrai labai pasisekė. Pamenu, per vienas atostogas Italijoje jam užsiminiau: „Jeigu mokėtum gaminti valgį, būtum nerealus.“ Gedutis nuėjo į turgų, nupirko aštuonkojį ir tokius nuostabius pietus paruošė, kad netekau amo. Beje, visi mūsų draugai vyrai puikiai gamina. Tik mano tėtis sako, kad ruošti maistą – ne vyrų reikalas“, – gerų žodžių po keturiolikos bendro gyvenimo metų sutuoktiniui negaili Vita. Aplink ji mato daug gražių, darnių šeimų, tačiau idealia laiko senelių Vitkų. Jie susituokė prieš šešiasdešimt trejus metus.
Vitos vyras Gediminas Degutis jau dešimt metų yra tarptautinės bendrovės „Calvatis-Calgonit Industrials“, užsiimančios higienos sprendimais maisto ir gėrimų pramonėje, generalinis direktorius ir bendraturtis.
Tėčio viršininkė
Kiek daugiau nei prieš ketverius metus Vita iš tėčio išgirdo, kad bus šeimos plastinės chirurgijos klinikos direktorė. Gal vis dėlto tai buvo pasiūlymas? „Ne, ne, – šypsosi. – Pamenu, važiavome pro „Akropolį“, ir tėtis pranešė tai, kas jau buvo nuspręsta. Tačiau aš nė kiek nenustebau. Iš pradžių tėtis rūpinosi statybomis, mama kūrė interjerą, o kai viskas ėjo į pabaigą, reikėjo gauti licencijas. Tas darbas ir buvo patikėtas man.
Tėtis – didžiausias mano autoritetas ir asmeniniame, ir profesiniame gyvenime. Dabar jis – mano pavaldinys. Nuo mažumės jį gerbiu, todėl kartais būna sunku priimti sprendimą ir pranešti tėčiui. Tenka perlipti per save ir pasitelkti diplomatinius gebėjimus (šypsosi). Visi žino jo polėkį, todėl kaip įmanydama stengiuosi jo neriboti ir apsaugoti nuo biurokratinių pinklių.
Kai pradėjome kartu dirbti, pirmiausia tėtis manęs paprašė, kad klinikoje nebūtų įtampos. Jis nepakęstų kokių nors nutylėjimų, nekalbadienių ir apkalbų. Mums pavyko to išvengti, kasdien iš pacientų girdime, kad klinikoje jie jaučiasi tarsi namie. Tiesa, buvo keli konfliktiški darbuotojai, bet su jais greitai atsisveikinome. Žinote, mūsų klinikoje labai šeimyniška atmosfera. Kartu švenčiame vestuves, gimtadienius, – pripažįsta jauna klinikos vadovė. Bet ar tai neatsibosta: su kolegomis ne tik darbo metu, bet ir laisvalaikiu? – Ne. Pastebiu, kad po poros atostogų dienų jau skambinamės ir sakome, kad pasiilgome vieni kitų.“
Vita prisimena, kaip pernai užsiminė, kad gimtadienio nešvęs ir tą dieną į darbą neateis. Tačiau klinikos administracijos vadovė Julija jai paskambino ir išprašė, kad direktorė trumpam užsuktų į darbą. „Tokio mano gimtadienio dar nebuvo! Visos kolegės paruošė po patiekalą, kiekvienas įteikė gėlių puokštę ir dar visą kibirą rožių gavau. Grįžau namo, o iki vėlyvo vakaro ėjo ir ėjo svečiai. Po vidurnakčio nuėjau miegoti, svečiai liko švęsti.
Visada stengiausi gyventi taip, kad žmonės mane gerbtų ir mylėtų. Per savo gimtadienį pamačiau, kaip tai grįžta su kaupu. Gyvenu pagal principą: „Vakar yra istorija, šiandien – šventė, o rytojus – dovana.“ Vertinu kiekvieną akimirką, nes svarbiausi dalykai susideda iš paprastų smulkmenų. Toks supratimas, matyt, ateina su branda, po sunkių gyvenimo smūgių, netekčių. Nėra didesnio priešo už patį save. Koks bus tavo požiūris, tokią susikursi ir aplinką. Kas iš pykčio, pavydo ir neapykantos? Tik bloga nuotaika, ligos. Žinoma, ir mane apninka liūdesys. Tada padeda miela muzika, gera arbata su pienu arba taurė gero vyno“, – optimistiškai prataria Vita.
Keista atostogauti dviese
Kai po akimirkos moteris ima pasakoti apie nuotykių kupinas atostogas su draugų šeimomis Ispanijos pietuose arba Provanse, kyla klausimas, ar jie su vyru bent sykį ilsėjose dviese, be tėvų ir bičiulių palydos? „Vieną kartą. Gedutis to norėjo, todėl per savo trisdešimtmetį padariau siurprizą ir užsakiau savaitės atostogas vienoje Portugalijos saloje. Buvo keista būti tik dviese. Džiaugsmą mes randame bendraudami su šeima ir draugais. Tai – didelė vertybė. Todėl pastaruosius metus atostogas leidžiame su dideliu būriu. Gedutis paprastai surenka informaciją apie vietą, kur nusprendžiame ilsėtis. Projektas pristatomas visoms šeimoms. Dalius Mertinas dažniausiai rūpinasi lėktuvo bilietų rezervavimu, automobilių nuoma. Tik dėl ateinančios vasaros atostogų suskilome į dvi stovyklas: vieni nori važiuoti į Bretanę, kiti – vėl grįžti į Provansą.“
Neišskiriamos draugų šeimos turi dar vieną gražią tradiciją. Kęstutis Vitkus Molėtuose per medžioklės sezoną nušauna bebrą. Mėsa padalijama bičiuliams, o tada vieni pas kitus eina į svečius ragauti bebrienos. Dėl geriausio patiekalo titulo varžosi Daiva Vitkienė, Dalius Mertinas, žvėrieną ruošiantis su spanguolėmis ir kadagiais, bei Romas Kvintas, gebantis ją pagardinti mėlynuoju sūriu. „Šiemet per gimtadienį mano tėtis Austėjai dovanojo bebrų kailių liemenę. Dukra pasakė, kad tai – pati geriausia dovana, kokią kada nors yra gavusi“, – jaukiai ir labai motiniškai istoriją apie gražias tradicijas baigia Vita.
