Bijau žmonių, kurie nardo po sąmonės gelmes ir mato daugiau nei kiti. Tokie pokalbiai vargina. Atrodo, lyg tas, kuris stovi priešais, bandytų išplėšti iš manęs, ko nė pati nenumanau esant. Parapsichologas, astrologas Vladimiras AZANOVAS (50) tokios baimės nekelia. Šalia prisėda paprastas žmogus ir paprastai ištaria: „Dabar aš nedirbu.“
Gimėte po Skorpiono ženklu. Vadinasi, tiesa, kad šio ženklo atstovai turi ypatingų galių?
Kiekvienas jų turi. Ypač vandens ženklai. Žuvys talentingos iš prigimties. Vėžiai – labai jautrūs. Skorpionus veikia Plutonas ir Marsas. Plutonas valdo tai, kas paslėpta, ko negalima pamatyti įprasta akimi. Mano žmona Danutė – kitokia. Ji gimusi po Ožiaragio ženklu, kurio pragmatizmas atsveria Skorpiono jausmingumą.
Kaip pats save vadinate?
Parapsichologu. Tačiau man viskas įdomu. Dabar bandau sujungti astrologiją ir Taro kortas. Pastaruoju metu intensyviai domiuosi energoinformacine tapyba. Bandau ją pritaikyti, visos šios veiklos viena kitą papildo.
Staiga pagalvojau: Vladimirai, kaip jums gyventi, kai žinote daugiau nei kiti?
Visko žinoti neįmanoma! Galima tik suprasti, kas darosi, pritaikyti tas žinias savo gyvenime. Kada daryti operaciją, pirkti automobilį, rengti parodą... Astrologija, tarologija padeda nedaryti klaidų. Ne ta profesija, nes tas žmogus šalia, ne ten gyveni...
Sergu. O gal ligą sukelia darbas, į kurį taip nesinori eiti? Sėkmingi žmonės yra tie, kurie randa savo kelią.
Kaip jūs radote savąjį?
Liga man jį parodė. Kai negalėjau nei įkvėpti, nei iškvėpti, ėmiau svarstyti, kas iš tiesų yra gyvenimas. Sunku patikėti, bet kažkada man pavyko išsikapstyti iš mirtinos ligos gniaužtų. Vėžys... Aštuonis mėnesius gydytojai jos ieškojo. Paskui – didžiulės vaistų dozės, nuo kurių ėmė augti svoris. Man buvo šiek tiek per trisdešimt, svėriau 134 kilogramus. Nuo spindulinės terapijos ėmė streikuoti visi organai – jokių ateities galimybių. Su žmona išgyvenome tokį košmarą! Visas mano kūnas buvo nusėtas pūslėmis, jos trūkdavo, oda nuplyšdavo. Lankiausi daugybėje ligoninių – Onkologijos institute, Bokšto gatvėje, „Raudonojo Kryžiaus“, Antakalnio klinikose... Vilties išgyti beveik nebuvo, o mirti trisdešimties?.. Vienam sūnui – aštuoneri, kitam – vieni. Kai mama su mažiuku irgi pateko į ligoninę, vyresnėlis važiuodavo pas juos, o paskui veždavo maistą man į Bokšto gatvę. Tomis dienomis ir pradėjau galvoti, kaip galėčiau save it tas baronas Miunhauzenas už plaukų ištraukti iš balos. Susidomėjau natūraliąja medicina, vaistažolėmis. Knygų buvo nedaug, vienintelę radome namuose. Ramunėlės, čiobreliai... Fantastika, kokių dovanų mums teikia gamta, bet juk nemokame jų išnaudoti. Knygas galėdavau skaityti tik naktimis. Žinojau: jei užmigsiu, neprabusiu. Ramiau pasidarydavo prieš rytą, kai visi imdavo keltis.
Kankino nerimas, baimė?
Aš tiesiog žinojau, kad mirsiu. Mes gyvenome Baku, Azerbaidžane. Buvau keturiolikos, kai vieną dieną einantį gatve persmelkė žinojimas: gyvensiu Vilniuje, turėsiu lietuvę žmoną, pamačiau netgi jos profilį, o kai sueis trisdešimt, mirsiu. Tada gerai ir nesupratau, kas įvyko. Pranašystę prisiminiau devyniolikos, kai pirmą kartą atvažiavau į Vilnių. Abu su broliu Sergejumi buvome Azerbaidžano lengvosios atletikos rinktinės nariai, dalyvavome varžybose. Lietuvoje pirmą kartą paragavęs troškinio pasakiau, kad tokį maistą noriu valgyti kiekvieną dieną. Dar man patiko, kaip švelniai, minkštai lietuviškus žodžius taria moterys. Lengvosios atletikos manieže per treniruotę pirmą sykį pamačiau būsimą žmoną. Įsiprašiau ją palydėti iki namų. Kitą dieną vėl susitikome, kartu stebėjome varžybas. Netikėtai atsisukau ir įsižiūrėjau į Danutės profilį. Tai buvo toji pati moteris iš regėjimo. Pasakiau: „Būsi mano žmona.“ Ji tik nusijuokė: „Tikriausiai esi vedęs, kabini man makaronus.“ Buvome pažįstami vos keletą valandų... Kai išskridau į Baku, pradėjome susirašinėti. Laiškai į Vilnių keliaudavo kiekvieną dieną. Kai vėl atvažiavau į Lietuvą, iškart nunešėme pareiškimus tuoktis. Šią savaitę bus trisdešimt metų, kai mes pažįstami, o kitąmet – trisdešimt, kai susituokę.
Dar kartą savo viziją prisiminiau, kai susirgau. Tada pamaniau: jei dvi pranašystės jau išsipildė, kodėl turėtų neišsipildyti trečioji? Pamenu, guliu vienas palatoje. Buvęs sportininkas, stipruolis, o negaliu pasikelti... Gydytojai žmonai iškart pasakė, kad esu pasmerktas. Mirtis – lengviausia išeitis, tačiau ne man. Visada žiūrėdavau į palatos duris tikėdamasis, kad jose pasirodys žmogus, kuris man pagelbės. Tačiau toks nepasirodė. Užtat atradau Dievą, vaistažoles ir daržoves. Žmona nedirbo, pinigų nebuvo, šiaip ne taip nueinu iki parduotuvės, prisiperku morkų, burokėlių, kopūstų, susmulkinu ir valgau. Viena gydytoja atvežė iš Lenkijos ramunėlių – fantastika. Vasarą, pamenu, su žmona pasiimdavome vaistažolių knygą ir – į pievą. Rinkdavome pagal paveikslėlius, plikydavome karštu vandeniu. Tą užpilą gerdavau. Siaubingai skaudėjo inkstus, kepenis. Matyt, organizmas valėsi.
Panašu, kad griebėtės paskutinio šiaudo...
Mane išgelbėjo Dievas. Meldžiausi: „Jeigu tu esi, padėk man. Jei man padėsi, aš padėsiu kitiems.“ Tai buvo pagalbos žodžiai, nė nesvarsčiau, kaip padėsiu, ar galėsiu padėti... Įvyko taip, kaip įvyko. Dabar esu laimingas, kad pakeičiau darbą, kad galiu tai, ką galiu.
Juk tiesa, kad dirbote statybose?
Dulkėse, purve, sirgdamas... Negalėjau taip lengvai mesti – laukėme naujo buto.
Sakėte, kaip svarbu rasti savo vietą. Gal statybos nebuvo jūsiškė?
Viskam ateina laikas. Turiu darbą, kurį mėgstu, draugų. Laisvalaikiu galiu piešti. Argi tai nėra laimė?
Ir už ją, panašu, gana brangiai sumokėjote...
Niekam nelinkėčiau tokio kelio, kurį teko įveikti man. Supratau, kas yra pragaras, mirtis. Žinau, ką reiškia klinikinė mirtis. Pirmasis ekstrasensorika pradėjo domėtis mano brolis Sergejus. Sakiau jam: „Ir aš galiu, ir aš noriu.“ O jis: „Tau dar ne laikas! Esi pernelyg karštas, nervingas, lauk savo dienos.“ Po ligos buvo praėję metai.
Kada patikėjote, kad vėžys tikrai išnyko?
Tai rodė visi tyrimai. Kartą į mano kabinetą įėjo gydytoja. Įdėmiai pažiūrėjusi į mane prasitarė, kad esu panašus į žmogų, gulėjusį toje ligoninėje, kur ji dirbo.
Kai pasakiau, kad ir esu tas žmogus, nustebo: „O mes buvome jus palaidoję!“
Ir vis dėlto tokių stebuklų įvyksta labai retai... Gulėdamas Onkologijos ligoninėje sutikau vieną rusą iš Odesos. Po septynių gerklės operacijų jis atvažiavo mokytis iš naujo kalbėti. Išgirdus, kaip mėgina prabilti pilvu, net supykino. Tada jis pasakė: „Visi, kurie čia guli, pasiduoda, o aš – ne. Ir tu privalai nepasiduoti, privalai gyventi.“ Klausiu jo: „Kaip? Juk gydytojai tikina padarę viską, ką galėję.“ Naktį rašydavau eilėraščius apie mirtį. Dabar jau žinau: kovoti su vėžiu įmanoma. Svarbu rasti savyje jėgų, o šalia turėti palaikantį žmogų.
Kaip jums atrodo, Dievas ten, viršuje, žaidžia mūsų likimais: tam leisiu gyventi, tą pasiimsiu, o tam – kalną kančių?..
Visi esame Dievo vaikai. Jis visada palaikys tą, kuris bus geras, malonus ir mylės save. Dešimtyje Dievo įsakymų parašyta: mylėk savo artimą kaip pats save. Kai kritikuojame save, iš tiesų kritikuojame Dievą savyje. Tada jis mūsų negirdi. Juk bažnyčioje prašome: duok sveikatos, duok laimės. Išeiname ir vėl esame tokie pat. Mūsų mintys, poelgiai nepasikeičia... Apie kokią sveikatą galime kalbėti, kai kaimynui linkime pikto?! Jei iš tiesų norime būti sveiki, pirmiausia turime gydyti sielą. Tai – svarbi tiesa.
Vladimirai, ar prieš ligą jūs tikėjote Dievą?
Sovietų Sąjungoje nebuvo madinga vaikščioti į bažnyčią. Tačiau anksčiau ar vėliau pradedi suprasti, kad egzistuoja aukščiausioji jėga. Šiandien esu visai kitoks, nei buvau prieš dvidešimt metų. Pasikeitė požiūris, charakteris, esu ramesnis, iš manęs neišgirsi nė vieno pikto žodžio, nesišvaistau įžeidimais.
Kada prisiminėte Dievui duotą pažadą: jei tu man padėsi, aš padėsiu žmonėms?
Pirmą kartą savo galias išbandžiau padėdamas sūnui. Vėliau per akimirką pagelbėjau žmonai – jai skaudėjo nugarą. Tada kaimynai, bičiuliai... Iki šiol vykdau savo pažadą.
Betgi esama visokiausių skeptikų: na, Azanovai, parodyk, ką gali...
Yra buvę visokių. Kartą mano kabinete prisėdo vienas universiteto profesorius: „Na, gydyk, pažiūrėsim, ką moki.“ Jis buvo piktas, agresyvus – cukraligė... Po dviejų dienų jau kalbėjo ką kita: „Nepatikėsite, aš pirmą kartą supratau, kad gali nieko neskaudėti. Jūs tikrai turite galių.“ Bet juk man nieko nereikia įrodinėti! Ne aš gydau, Dievas gydo per mane. Bažnyčia mus atstumia, neigia, tačiau vadovaujamės svarbiausia taisykle – nedaryk kitam bloga, nekenk. Juk nesame pirmieji. Visais amžiais buvo tokių, kurie gydė rankomis. Ir pats žmogus save gydo: jei skauda galvą, pirmiausia nesąmoningai ją susiimame rankomis. Tas pat ir su širdimi... Taip kūne bandome sustabdyti energiją, išvalyti savo biolauką.
Koks jis, tas mūsų biolaukas? Kaip jį matote?
O kaip jūs mane matote? Biolaukas – lyg rūkas, gaubiantis žmogų. Kai nedirbu, esu normalaus žmogus. Kai pasirengęs, įjungiu mechanizmą. Baigęs darbą išjungiu, tada esu pavargęs, kaip ir daugelis baigiantis dienai.
Argi nesunku svetimiems dalyti savo energiją?
Aš jos nedaliju. Pusę esu atidavęs vieną kartą ir tik brangiausiam žmogui – sūnui. Save vadinu žmogaus ir kosmoso tarpininku. Aš negydau, nenaudoju jokių vaistų, jokių priemonių.
Esu girdėjusi, kad žaidimai su siela gana pavojingi. Kaip žinoti, ar atėjai pas tinkamą žmogų?
Juk ieškote kirpėjo? Ir siuvėjo, kuris jūsų neerzintų? Tas pat ir su bioenergetiku arba ekstrasensu. Visose gyvenimo srityse esama šarlatanų. Dailininkas nutapo paveikslą. Kas pasakys jo kainą? Žmonės kalbės, kad brangu, o juk dailininkas iš tiesų žino, kiek minčių, kiek jėgų į jį sudėjo.
Už kiek parduodate savus paveikslus?
Ne tai svarbu. Draugams ir bičiuliams norėjau parodyti, ko išmokau, kas mano mintyse. Kai kurie paveikslai – nauji. Kitus pasiskolinau iš privačių kolekcijų.
Kada pradėjote tapyti?
Tai buvo mano gyvenimo svajonė. Šešiolikos mudu su broliu norėjome važiuoti į Sankt Peterburgą restauruoti ikonų. Mama neišleido – didelis miestas, jokių pažįstamų. 2001-aisias baigiau Augustino Savicko dailės galerijos mokyklą, tobulinausi pas kitus dailininkus. Tapyba man – nenutrūkstantis darbas ir intensyvios paieškos.
Koks amžiaus skirtumas tarp jūsų su broliu?
Penkiolikos minučių. Iš tiesų, mes gimėme trise. Pirmiausia – sesuo Tatjana, po jos – mudu su Sergejumi. Kai mama mūsų laukėsi, gydytojai sakė: neaišku, kas gims ir kuo viskas baigsis. Kai ji gimdė, tėvelis laukė ligoninėje. Išėjo gydytoja: „Žmona pagimdė dukrą.“ Po penkiolikos minučių ir vėl: „Jūs turite sūnų.“ Praėjo dar penkiolika: „Turite dar vieną sūnų.“ Tėtis negalėjo patikėti – kur vaikus vežti? Išėjo iš ligoninės, vos po tramvajumi nepateko. Šeima gyveno vieno kambario bute. Kai mes gimėme, tėvai gavo du kambarius.
Su broliu esame labai artimi. Nors jis – Kaune, jaučiu jį. Paskambinu: „Ar tau tikrai skauda galvą?“ Dar viena, vienuolika metų vyresnė sesuo gyvena Izraelyje. Tatjana – Stavropolio krašte. Tėvus pavyko prisivilioti į Lietuvą, seserų – ne.
Ar galite apibūdinti, kokie žmonės į jus kreipiasi pagalbos?
Paprastai turintys asmeninių problemų. Moterims svarbiau, kas vyksta šeimoje, vyrams – darbe. Tik vėliau jie prabyla apie sveikatą ir šeimą. Moterų ateina daugiau nei vyrų, gal jos jausmingesnės? Vyrai savarankiškesni, o moteris dažnai užgriūva visa namų našta. Nors savaitei jie galėtų susikeisti vietomis. Tada tikrai suprastų, kaip joms sunku. Darbas šeimoje kainuoja daug nervų.
Neseniai leidotės į dar vieną avantiūrą – dalyvausite televizijos laidoje „Vaiduoklių medžiotojai“...
Vienas laikraštis dar dešimtajame dešimtmetyje mane taip pakrikštijo. Koks aš medžiotojas?! Negaudau vaiduoklių, tik konstatuoju faktą, kad jie egzistuoja.
Kaip atsiranda vaiduokliai?
Kai kurios sielos nenurimsta ir po mirties. Ramybės neturi nuo insulto mirę, avarijose žuvę arba nužudyti žmonės. Tos sielos klaidžioja tarp mūsų, ateina į sapnus. Kai kurios demonstruoja savo energiją, jėgą – kartais girdime žingsnius, prasiveria durys, girgžda sienos, teka vanduo...
Esate pats tai matęs?
Patikėkite, tai nėra maloniausias vaizdas. Juo labiau kad negalima logiškai paaiškinti. Sėdite, o šalia jūsų – žingsniai. Aš galiu matyti, kas vaikšto, o jūs – ne, tik jausite šaltį arba padvelks vainikais, lelijomis, supuvusiais kiaušiniais. Gyvūnai ypač jautrūs. Jei mirusi siela bus kambaryje, šuo los lyg ant priešo, o katė pasišiauš. Nužudytųjų sielos niekada nebus agresyvios, o štai nusižudžiusiųjų ne vienus metus gali gyventi tarp mūsų.
Ar tiesa, kad vaiduoklius mato ir vaikai?
Kol pasąmonė švari. Reikia vaiko paklausinėti, ką mato? Ką jaučia? Iki septynerių metų tokią informaciją dar galima ištraukti, o vėliau jų galvelės užteršiamos.
Ar pastebėjote, kad jūsų vaikai irgi turi ypatingų galių?
Savo sūnų – Jurijaus ir Igorio – niekada neskatinau to daryti. Tai jų pasirinkimas, jie neseka mano pėdomis. Vyresnysis Jurijus baigė Vilniaus universitetą, įgijo verslo administravimo ir vadybos magistro diplomą, dirba reklamos srityje, labai domisi fotografija. Gali būti, kad tas pomėgis virs antrąja profesija. Jaunesnysis Igoris studijuoja Vilniaus universitete, pasirinko kompiuterio programų sistemos specialybę, laisvalaikiu kuria interneto svetaines.
O žmona?
Ji – dešinioji mano ranka: tiksliai suplanuoja darbotvarkę, organizuoja, administruoja, labai daug padeda. Taigi su astrologija neturi nieko bendra. Jai svarbiau šeima, namų jaukumas. Danutės hobis – dekoratyviniai augalai ir apželdinimas.
Jums penkiasdešimt, nors atrodote gerokai jaunesnis. Ar yra kokia paslaptis?
Tai – nuolatinis noras gyventi įdomiai, atrasti nauja, patirti dar nepatirta. Baigiu rengti spaudai naują savo knygą apie Taro kortas. Daug keliaujame po Lietuvą, aštuntus metus abu šokame Tomo Petreikio studijoje. Abu su žmona deriname maistą, valgome daug medaus. Puikiai jaučiamės ir tikrai nesiskundžiame tuo, kuo paprastai skundžiasi penkiasdešimtmečiai. O svarbiausia – mėgaujamės gyvenimu!
Gimėte po Skorpiono ženklu. Vadinasi, tiesa, kad šio ženklo atstovai turi ypatingų galių?
Kiekvienas jų turi. Ypač vandens ženklai. Žuvys talentingos iš prigimties. Vėžiai – labai jautrūs. Skorpionus veikia Plutonas ir Marsas. Plutonas valdo tai, kas paslėpta, ko negalima pamatyti įprasta akimi. Mano žmona Danutė – kitokia. Ji gimusi po Ožiaragio ženklu, kurio pragmatizmas atsveria Skorpiono jausmingumą.
Kaip pats save vadinate?
Parapsichologu. Tačiau man viskas įdomu. Dabar bandau sujungti astrologiją ir Taro kortas. Pastaruoju metu intensyviai domiuosi energoinformacine tapyba. Bandau ją pritaikyti, visos šios veiklos viena kitą papildo.
Staiga pagalvojau: Vladimirai, kaip jums gyventi, kai žinote daugiau nei kiti?
Visko žinoti neįmanoma! Galima tik suprasti, kas darosi, pritaikyti tas žinias savo gyvenime. Kada daryti operaciją, pirkti automobilį, rengti parodą... Astrologija, tarologija padeda nedaryti klaidų. Ne ta profesija, nes tas žmogus šalia, ne ten gyveni...
Sergu. O gal ligą sukelia darbas, į kurį taip nesinori eiti? Sėkmingi žmonės yra tie, kurie randa savo kelią.
Kaip jūs radote savąjį?
Liga man jį parodė. Kai negalėjau nei įkvėpti, nei iškvėpti, ėmiau svarstyti, kas iš tiesų yra gyvenimas. Sunku patikėti, bet kažkada man pavyko išsikapstyti iš mirtinos ligos gniaužtų. Vėžys... Aštuonis mėnesius gydytojai jos ieškojo. Paskui – didžiulės vaistų dozės, nuo kurių ėmė augti svoris. Man buvo šiek tiek per trisdešimt, svėriau 134 kilogramus. Nuo spindulinės terapijos ėmė streikuoti visi organai – jokių ateities galimybių. Su žmona išgyvenome tokį košmarą! Visas mano kūnas buvo nusėtas pūslėmis, jos trūkdavo, oda nuplyšdavo. Lankiausi daugybėje ligoninių – Onkologijos institute, Bokšto gatvėje, „Raudonojo Kryžiaus“, Antakalnio klinikose... Vilties išgyti beveik nebuvo, o mirti trisdešimties?.. Vienam sūnui – aštuoneri, kitam – vieni. Kai mama su mažiuku irgi pateko į ligoninę, vyresnėlis važiuodavo pas juos, o paskui veždavo maistą man į Bokšto gatvę. Tomis dienomis ir pradėjau galvoti, kaip galėčiau save it tas baronas Miunhauzenas už plaukų ištraukti iš balos. Susidomėjau natūraliąja medicina, vaistažolėmis. Knygų buvo nedaug, vienintelę radome namuose. Ramunėlės, čiobreliai... Fantastika, kokių dovanų mums teikia gamta, bet juk nemokame jų išnaudoti. Knygas galėdavau skaityti tik naktimis. Žinojau: jei užmigsiu, neprabusiu. Ramiau pasidarydavo prieš rytą, kai visi imdavo keltis.
Kankino nerimas, baimė?
Aš tiesiog žinojau, kad mirsiu. Mes gyvenome Baku, Azerbaidžane. Buvau keturiolikos, kai vieną dieną einantį gatve persmelkė žinojimas: gyvensiu Vilniuje, turėsiu lietuvę žmoną, pamačiau netgi jos profilį, o kai sueis trisdešimt, mirsiu. Tada gerai ir nesupratau, kas įvyko. Pranašystę prisiminiau devyniolikos, kai pirmą kartą atvažiavau į Vilnių. Abu su broliu Sergejumi buvome Azerbaidžano lengvosios atletikos rinktinės nariai, dalyvavome varžybose. Lietuvoje pirmą kartą paragavęs troškinio pasakiau, kad tokį maistą noriu valgyti kiekvieną dieną. Dar man patiko, kaip švelniai, minkštai lietuviškus žodžius taria moterys. Lengvosios atletikos manieže per treniruotę pirmą sykį pamačiau būsimą žmoną. Įsiprašiau ją palydėti iki namų. Kitą dieną vėl susitikome, kartu stebėjome varžybas. Netikėtai atsisukau ir įsižiūrėjau į Danutės profilį. Tai buvo toji pati moteris iš regėjimo. Pasakiau: „Būsi mano žmona.“ Ji tik nusijuokė: „Tikriausiai esi vedęs, kabini man makaronus.“ Buvome pažįstami vos keletą valandų... Kai išskridau į Baku, pradėjome susirašinėti. Laiškai į Vilnių keliaudavo kiekvieną dieną. Kai vėl atvažiavau į Lietuvą, iškart nunešėme pareiškimus tuoktis. Šią savaitę bus trisdešimt metų, kai mes pažįstami, o kitąmet – trisdešimt, kai susituokę.
Dar kartą savo viziją prisiminiau, kai susirgau. Tada pamaniau: jei dvi pranašystės jau išsipildė, kodėl turėtų neišsipildyti trečioji? Pamenu, guliu vienas palatoje. Buvęs sportininkas, stipruolis, o negaliu pasikelti... Gydytojai žmonai iškart pasakė, kad esu pasmerktas. Mirtis – lengviausia išeitis, tačiau ne man. Visada žiūrėdavau į palatos duris tikėdamasis, kad jose pasirodys žmogus, kuris man pagelbės. Tačiau toks nepasirodė. Užtat atradau Dievą, vaistažoles ir daržoves. Žmona nedirbo, pinigų nebuvo, šiaip ne taip nueinu iki parduotuvės, prisiperku morkų, burokėlių, kopūstų, susmulkinu ir valgau. Viena gydytoja atvežė iš Lenkijos ramunėlių – fantastika. Vasarą, pamenu, su žmona pasiimdavome vaistažolių knygą ir – į pievą. Rinkdavome pagal paveikslėlius, plikydavome karštu vandeniu. Tą užpilą gerdavau. Siaubingai skaudėjo inkstus, kepenis. Matyt, organizmas valėsi.
Panašu, kad griebėtės paskutinio šiaudo...
Mane išgelbėjo Dievas. Meldžiausi: „Jeigu tu esi, padėk man. Jei man padėsi, aš padėsiu kitiems.“ Tai buvo pagalbos žodžiai, nė nesvarsčiau, kaip padėsiu, ar galėsiu padėti... Įvyko taip, kaip įvyko. Dabar esu laimingas, kad pakeičiau darbą, kad galiu tai, ką galiu.
Juk tiesa, kad dirbote statybose?
Dulkėse, purve, sirgdamas... Negalėjau taip lengvai mesti – laukėme naujo buto.
Sakėte, kaip svarbu rasti savo vietą. Gal statybos nebuvo jūsiškė?
Viskam ateina laikas. Turiu darbą, kurį mėgstu, draugų. Laisvalaikiu galiu piešti. Argi tai nėra laimė?
Ir už ją, panašu, gana brangiai sumokėjote...
Niekam nelinkėčiau tokio kelio, kurį teko įveikti man. Supratau, kas yra pragaras, mirtis. Žinau, ką reiškia klinikinė mirtis. Pirmasis ekstrasensorika pradėjo domėtis mano brolis Sergejus. Sakiau jam: „Ir aš galiu, ir aš noriu.“ O jis: „Tau dar ne laikas! Esi pernelyg karštas, nervingas, lauk savo dienos.“ Po ligos buvo praėję metai.
Kada patikėjote, kad vėžys tikrai išnyko?
Tai rodė visi tyrimai. Kartą į mano kabinetą įėjo gydytoja. Įdėmiai pažiūrėjusi į mane prasitarė, kad esu panašus į žmogų, gulėjusį toje ligoninėje, kur ji dirbo.
Kai pasakiau, kad ir esu tas žmogus, nustebo: „O mes buvome jus palaidoję!“
Ir vis dėlto tokių stebuklų įvyksta labai retai... Gulėdamas Onkologijos ligoninėje sutikau vieną rusą iš Odesos. Po septynių gerklės operacijų jis atvažiavo mokytis iš naujo kalbėti. Išgirdus, kaip mėgina prabilti pilvu, net supykino. Tada jis pasakė: „Visi, kurie čia guli, pasiduoda, o aš – ne. Ir tu privalai nepasiduoti, privalai gyventi.“ Klausiu jo: „Kaip? Juk gydytojai tikina padarę viską, ką galėję.“ Naktį rašydavau eilėraščius apie mirtį. Dabar jau žinau: kovoti su vėžiu įmanoma. Svarbu rasti savyje jėgų, o šalia turėti palaikantį žmogų.
Kaip jums atrodo, Dievas ten, viršuje, žaidžia mūsų likimais: tam leisiu gyventi, tą pasiimsiu, o tam – kalną kančių?..
Visi esame Dievo vaikai. Jis visada palaikys tą, kuris bus geras, malonus ir mylės save. Dešimtyje Dievo įsakymų parašyta: mylėk savo artimą kaip pats save. Kai kritikuojame save, iš tiesų kritikuojame Dievą savyje. Tada jis mūsų negirdi. Juk bažnyčioje prašome: duok sveikatos, duok laimės. Išeiname ir vėl esame tokie pat. Mūsų mintys, poelgiai nepasikeičia... Apie kokią sveikatą galime kalbėti, kai kaimynui linkime pikto?! Jei iš tiesų norime būti sveiki, pirmiausia turime gydyti sielą. Tai – svarbi tiesa.
Vladimirai, ar prieš ligą jūs tikėjote Dievą?
Sovietų Sąjungoje nebuvo madinga vaikščioti į bažnyčią. Tačiau anksčiau ar vėliau pradedi suprasti, kad egzistuoja aukščiausioji jėga. Šiandien esu visai kitoks, nei buvau prieš dvidešimt metų. Pasikeitė požiūris, charakteris, esu ramesnis, iš manęs neišgirsi nė vieno pikto žodžio, nesišvaistau įžeidimais.
Kada prisiminėte Dievui duotą pažadą: jei tu man padėsi, aš padėsiu žmonėms?
Pirmą kartą savo galias išbandžiau padėdamas sūnui. Vėliau per akimirką pagelbėjau žmonai – jai skaudėjo nugarą. Tada kaimynai, bičiuliai... Iki šiol vykdau savo pažadą.
Betgi esama visokiausių skeptikų: na, Azanovai, parodyk, ką gali...
Yra buvę visokių. Kartą mano kabinete prisėdo vienas universiteto profesorius: „Na, gydyk, pažiūrėsim, ką moki.“ Jis buvo piktas, agresyvus – cukraligė... Po dviejų dienų jau kalbėjo ką kita: „Nepatikėsite, aš pirmą kartą supratau, kad gali nieko neskaudėti. Jūs tikrai turite galių.“ Bet juk man nieko nereikia įrodinėti! Ne aš gydau, Dievas gydo per mane. Bažnyčia mus atstumia, neigia, tačiau vadovaujamės svarbiausia taisykle – nedaryk kitam bloga, nekenk. Juk nesame pirmieji. Visais amžiais buvo tokių, kurie gydė rankomis. Ir pats žmogus save gydo: jei skauda galvą, pirmiausia nesąmoningai ją susiimame rankomis. Tas pat ir su širdimi... Taip kūne bandome sustabdyti energiją, išvalyti savo biolauką.
Koks jis, tas mūsų biolaukas? Kaip jį matote?
O kaip jūs mane matote? Biolaukas – lyg rūkas, gaubiantis žmogų. Kai nedirbu, esu normalaus žmogus. Kai pasirengęs, įjungiu mechanizmą. Baigęs darbą išjungiu, tada esu pavargęs, kaip ir daugelis baigiantis dienai.
Argi nesunku svetimiems dalyti savo energiją?
Aš jos nedaliju. Pusę esu atidavęs vieną kartą ir tik brangiausiam žmogui – sūnui. Save vadinu žmogaus ir kosmoso tarpininku. Aš negydau, nenaudoju jokių vaistų, jokių priemonių.
Esu girdėjusi, kad žaidimai su siela gana pavojingi. Kaip žinoti, ar atėjai pas tinkamą žmogų?
Juk ieškote kirpėjo? Ir siuvėjo, kuris jūsų neerzintų? Tas pat ir su bioenergetiku arba ekstrasensu. Visose gyvenimo srityse esama šarlatanų. Dailininkas nutapo paveikslą. Kas pasakys jo kainą? Žmonės kalbės, kad brangu, o juk dailininkas iš tiesų žino, kiek minčių, kiek jėgų į jį sudėjo.
Už kiek parduodate savus paveikslus?
Ne tai svarbu. Draugams ir bičiuliams norėjau parodyti, ko išmokau, kas mano mintyse. Kai kurie paveikslai – nauji. Kitus pasiskolinau iš privačių kolekcijų.
Kada pradėjote tapyti?
Tai buvo mano gyvenimo svajonė. Šešiolikos mudu su broliu norėjome važiuoti į Sankt Peterburgą restauruoti ikonų. Mama neišleido – didelis miestas, jokių pažįstamų. 2001-aisias baigiau Augustino Savicko dailės galerijos mokyklą, tobulinausi pas kitus dailininkus. Tapyba man – nenutrūkstantis darbas ir intensyvios paieškos.
Koks amžiaus skirtumas tarp jūsų su broliu?
Penkiolikos minučių. Iš tiesų, mes gimėme trise. Pirmiausia – sesuo Tatjana, po jos – mudu su Sergejumi. Kai mama mūsų laukėsi, gydytojai sakė: neaišku, kas gims ir kuo viskas baigsis. Kai ji gimdė, tėvelis laukė ligoninėje. Išėjo gydytoja: „Žmona pagimdė dukrą.“ Po penkiolikos minučių ir vėl: „Jūs turite sūnų.“ Praėjo dar penkiolika: „Turite dar vieną sūnų.“ Tėtis negalėjo patikėti – kur vaikus vežti? Išėjo iš ligoninės, vos po tramvajumi nepateko. Šeima gyveno vieno kambario bute. Kai mes gimėme, tėvai gavo du kambarius.
Su broliu esame labai artimi. Nors jis – Kaune, jaučiu jį. Paskambinu: „Ar tau tikrai skauda galvą?“ Dar viena, vienuolika metų vyresnė sesuo gyvena Izraelyje. Tatjana – Stavropolio krašte. Tėvus pavyko prisivilioti į Lietuvą, seserų – ne.
Ar galite apibūdinti, kokie žmonės į jus kreipiasi pagalbos?
Paprastai turintys asmeninių problemų. Moterims svarbiau, kas vyksta šeimoje, vyrams – darbe. Tik vėliau jie prabyla apie sveikatą ir šeimą. Moterų ateina daugiau nei vyrų, gal jos jausmingesnės? Vyrai savarankiškesni, o moteris dažnai užgriūva visa namų našta. Nors savaitei jie galėtų susikeisti vietomis. Tada tikrai suprastų, kaip joms sunku. Darbas šeimoje kainuoja daug nervų.
Neseniai leidotės į dar vieną avantiūrą – dalyvausite televizijos laidoje „Vaiduoklių medžiotojai“...
Vienas laikraštis dar dešimtajame dešimtmetyje mane taip pakrikštijo. Koks aš medžiotojas?! Negaudau vaiduoklių, tik konstatuoju faktą, kad jie egzistuoja.
Kaip atsiranda vaiduokliai?
Kai kurios sielos nenurimsta ir po mirties. Ramybės neturi nuo insulto mirę, avarijose žuvę arba nužudyti žmonės. Tos sielos klaidžioja tarp mūsų, ateina į sapnus. Kai kurios demonstruoja savo energiją, jėgą – kartais girdime žingsnius, prasiveria durys, girgžda sienos, teka vanduo...
Esate pats tai matęs?
Patikėkite, tai nėra maloniausias vaizdas. Juo labiau kad negalima logiškai paaiškinti. Sėdite, o šalia jūsų – žingsniai. Aš galiu matyti, kas vaikšto, o jūs – ne, tik jausite šaltį arba padvelks vainikais, lelijomis, supuvusiais kiaušiniais. Gyvūnai ypač jautrūs. Jei mirusi siela bus kambaryje, šuo los lyg ant priešo, o katė pasišiauš. Nužudytųjų sielos niekada nebus agresyvios, o štai nusižudžiusiųjų ne vienus metus gali gyventi tarp mūsų.
Ar tiesa, kad vaiduoklius mato ir vaikai?
Kol pasąmonė švari. Reikia vaiko paklausinėti, ką mato? Ką jaučia? Iki septynerių metų tokią informaciją dar galima ištraukti, o vėliau jų galvelės užteršiamos.
Ar pastebėjote, kad jūsų vaikai irgi turi ypatingų galių?
Savo sūnų – Jurijaus ir Igorio – niekada neskatinau to daryti. Tai jų pasirinkimas, jie neseka mano pėdomis. Vyresnysis Jurijus baigė Vilniaus universitetą, įgijo verslo administravimo ir vadybos magistro diplomą, dirba reklamos srityje, labai domisi fotografija. Gali būti, kad tas pomėgis virs antrąja profesija. Jaunesnysis Igoris studijuoja Vilniaus universitete, pasirinko kompiuterio programų sistemos specialybę, laisvalaikiu kuria interneto svetaines.
O žmona?
Ji – dešinioji mano ranka: tiksliai suplanuoja darbotvarkę, organizuoja, administruoja, labai daug padeda. Taigi su astrologija neturi nieko bendra. Jai svarbiau šeima, namų jaukumas. Danutės hobis – dekoratyviniai augalai ir apželdinimas.
Jums penkiasdešimt, nors atrodote gerokai jaunesnis. Ar yra kokia paslaptis?
Tai – nuolatinis noras gyventi įdomiai, atrasti nauja, patirti dar nepatirta. Baigiu rengti spaudai naują savo knygą apie Taro kortas. Daug keliaujame po Lietuvą, aštuntus metus abu šokame Tomo Petreikio studijoje. Abu su žmona deriname maistą, valgome daug medaus. Puikiai jaučiamės ir tikrai nesiskundžiame tuo, kuo paprastai skundžiasi penkiasdešimtmečiai. O svarbiausia – mėgaujamės gyvenimu!
