Atsisveikindamas Vygantas Kazlauskas (47), trumpai dalyvavęs projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas" drauge su šviesaus atminimo Janina Miščiukaite, ištraukia dvi vizitines korteles. Vienoje prisistato kaip renginių organizatorius (Dainų šventėje suvaldė septyniolikos tūkstančių minią), kitoje - kaip atlikėjas (pernai išleido albumą „Daina iš toli"). O kur trečioji - juk jis ir Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Angiochirurgijos, anesteziologijos ir reanimacijos skyriaus vedėjas? Tačiau juokdamasis sako, kad „reanimacijoje pacientai vizitinių kortelių neprašo". Internetas išduoda dar vieną veiklos sritį - jo pavardė figūruoja ir įvairią medicinos įrangą įvežančios įmonės tinklalapyje. „Tai - kito straipsnio tema", - numoja ranka.
„Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai, - tik pečiais patraukia. - Medicina - geras įkvėpėjas. Mano darbe nestinga įtampos, o kur ji - ten adrenalinas. Kurti renginio scenarijų galima ir operacinėje sekant prietaisų rodmenis."
Teatras ir muzika jį lydėjo nuo mažens. „Nuo pat vaikystės visur darydavau teatrą", - prisimena. Tai ir pasirodymai kieme, per tėvų ar savo gimtadienius. Mėgstamiausia vieta buvo tapusi Šv. Jokūbo bažnyčia, sovietmečiu Operos ir baleto teatrui tarnavusi kaip sandėlis. „Prasisprausdavome pro rūsio grotas, nušokdavome gal du metrus (rūsyje visur mėtęsi kaulai sukurdavo nuotykiui siaubo atmosferą), išardydavome porą lentų iš grindų ir taip patekdavome į bažnyčią. Akustika - nuostabi (vėliau priduria, kad yra dar viena vieta, kur taip gerai skamba kaip bažnyčioje, - operacinė... ). Svarbiausia - pralįsti pro grotas nesuplėšius drabužių, nes kitaip tėvai sužinotų visas paslaptis", - šypteli.
Paskutinėse mokyklos klasėse Vygantas norėjo, kad tėvai padovanotų džinsus (tuomet kainavusius apie du šimtus rublių), bet sulaukė šešis kartus pigesnės dovanos - gitaros. Pagal vadovėlius išmoko ją brazdinti, pradėjo kurti dainas. „Vėliau tėvai, norėdami paskatinti, nupirko ir „Wrangler" džinsus", - juokiasi. Atėjus laikui rinktis profesiją, apsisprendimą nulėmė šeimos taryba: sūnus pasuko tėvų medikų keliu. Pradėtų studijų nebesinorėjo mesti, juolab kad galimybių išreikšti kūrybinį įkvėpimą nestigo - traukė balades grodamas gitara, šoko ansamblyje, vaidino universiteto Kiemo teatre. Kodėl anesteziologija? „Anesteziologai sako: „Mes visada galime užmigdyti, bet ne visada galime pažadinti." O kalbant apie anesteziologiją ir chirurgiją kartu galima reziumuoti: „Nėra mažų operacijų ir mažų narkozių." Net spuogo nugnybimas gali būti susijęs su siaubingomis pasekmėmis." Ar pats gulėjo paciento vietoje? „Vaikystėje susipjausčiau koją. Žymus profesorius siuvo, o mama kimšo į burną batoną, nes aš, šešiametis, bėriau visą baisiausią gatvės leksikoną. Paskui kelerius metus iš gėdos slapsčiausi, nes gyvenome tame pačiame name. Nenoriu atsidurti ant operacinio stalo ir nuoširdžiai prisipažįstu: bijau dantų taisymo, visada prašau suleisti pakankamai vaistų. Stebiuosi, kaip žmonės lengvai leidžiasi pjaustomi - kad ir verdamiesi žiedus į bambas."
O kaip su gyvenimu po mirties - anesteziologai turėtų išgirsti mistika dvelkiančių pasakojimų? „Vieną pacientą ant operacinio stalo ištiko klinikinė mirtis. Kai po kelių parų atsigavo reanimacijos palatoje, paklausiau, ką atsimena ir kas su juo nutiko. Jis rėžė: „Pakišote po puodu (tai buvo operacinė lempa), dabar čia atsibudau. Atneškite iš palatos spintelėje į laikraštį suvyniotus apatinius, eisiu namo." Tai toks pomirtinis pasaulis. Nors su mirtimi susiduri nuolat, negali prie to priprasti."
Vygantas nežiūri filmų apie mediciną, tačiau kartą netyčia vakare užsisėdėjęs įniko į vieną tokį serialą. „Viskas tikroviška, - tvirtina. - Ne taip kaip viename seriale, kai pagrindinis herojus gulėjo prijungtas prie dirbtinių plaučių ventiliavimo aparato, o greta virė veiksmas. Jis kvėpavo sau, o aparatas veikė sau." Tokios smulkmenos pro anesteziologo akis nepraslysta. Dar kvatodamas prisimena, kaip vienos lietuviškos juostos filmavimo aikštelėje išvydo sceną: kraujo netekusi herojė guli reanimacijos palatoje, tačiau skruostai trykšta raudoniu... „Taip žmonės čia neatrodo", - nenutylėjo. O kai išvydo aktorių, vandenyje maišantį raudoną guašą - mat reikėjo kraujo, patarė verčiau nulėkti į parduotuvę už kampo ir nusipirkti vyšnių sulčių.
Kolegos medikai nesistebi „užklasine" veikla? „Rimtai atsakau, kad muzika - mano gyvenimo stilius", - tik šypteli. Be koncertų su įvairiomis grupėmis kaip atlikėjas, Vygantas kviečiamas ir renginių organizuoti. Kadangi kadaise universitete pats buvo Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio narys ir turi choreografo diplomą, daug renginių susiję su šokiais - jis rengė Respublikinės moksleivių dainų šventės Šokių dieną, dažnai kuria scenarijus Lietuvos sportinių šokių žvaigždžių koncertams, o vieni naujausių darbų - Lietuvos dainų šventės koncertas „Dainos ratu" Vingio parko estradoje ir neseniai Vilniuje vykęs pasaulio Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionatas. Praėjusiais metais už kūrybingumą ir iniciatyvumą gavo Vilniaus miesto apdovanojimą - „Kristoforo" statulėlę.
Dalyvavimą projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas" Vygantas lygina su Ericho Marios Remarque romano siužetu - vos įsivažiavus teko galvoti ne apie naujas dainas, o apie ligos patale gulinčią savo partnerę Janiną Miščiukaitę. Prisipažįsta, kad sulaukęs pasiūlymo kiek dvejojo, kaip atrodys greta šlagerių karalienės. Tačiau nugalėjo smalsumas: panoro atskleisti kitokią Janiną, o galvoje viena po kitos kilo daug idėjų tokio dueto pasirodymams. Pirmoji trumpa pažintis - televizijoje, o kitą sykį susitiko jam įprastoje aplinkoje - ligoninėje, kur Janina sveiko po pirmosios operacijos. „Atbėgau su pluoštu natų, mes rinkomės ir dainavome. Visas skyrius klausėsi", - prisimena. Vygantui buvo netikėta, kai dainininkė perspėjo vėl besirengianti operacijai. „Lauksiu, kol jūs pasveiksite", - pažadėjo savo partnerei. „Kai jos netekome, supratau, kad negaliu toliau dalyvauti pirmiausia dėl moralinių sumetimų, paskui - kūrybine prasme. Idėjos buvo skirtos tik jai", - paaiškina.
Atrodo, Vygantui veiklos neturėtų stigti. Tačiau savaitgalius užima nauja aistra - paskaitos karšto oro balionų pilotų mokykloje. Kas žavi? „Akimirkos, kai gali atitrūkti nuo realybės", - patikina. Ar lieka laiko šeimai? „Lieka", - netuščiažodžiauja. O gal vaikams - dvidešimtmečiam studentui sūnui ir devyniolikmetėms dvynėms moksleivėms - kaip tik artimesnis vietoje nenustygstantis tėtis?
„Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai, - tik pečiais patraukia. - Medicina - geras įkvėpėjas. Mano darbe nestinga įtampos, o kur ji - ten adrenalinas. Kurti renginio scenarijų galima ir operacinėje sekant prietaisų rodmenis."
Teatras ir muzika jį lydėjo nuo mažens. „Nuo pat vaikystės visur darydavau teatrą", - prisimena. Tai ir pasirodymai kieme, per tėvų ar savo gimtadienius. Mėgstamiausia vieta buvo tapusi Šv. Jokūbo bažnyčia, sovietmečiu Operos ir baleto teatrui tarnavusi kaip sandėlis. „Prasisprausdavome pro rūsio grotas, nušokdavome gal du metrus (rūsyje visur mėtęsi kaulai sukurdavo nuotykiui siaubo atmosferą), išardydavome porą lentų iš grindų ir taip patekdavome į bažnyčią. Akustika - nuostabi (vėliau priduria, kad yra dar viena vieta, kur taip gerai skamba kaip bažnyčioje, - operacinė... ). Svarbiausia - pralįsti pro grotas nesuplėšius drabužių, nes kitaip tėvai sužinotų visas paslaptis", - šypteli.
Paskutinėse mokyklos klasėse Vygantas norėjo, kad tėvai padovanotų džinsus (tuomet kainavusius apie du šimtus rublių), bet sulaukė šešis kartus pigesnės dovanos - gitaros. Pagal vadovėlius išmoko ją brazdinti, pradėjo kurti dainas. „Vėliau tėvai, norėdami paskatinti, nupirko ir „Wrangler" džinsus", - juokiasi. Atėjus laikui rinktis profesiją, apsisprendimą nulėmė šeimos taryba: sūnus pasuko tėvų medikų keliu. Pradėtų studijų nebesinorėjo mesti, juolab kad galimybių išreikšti kūrybinį įkvėpimą nestigo - traukė balades grodamas gitara, šoko ansamblyje, vaidino universiteto Kiemo teatre. Kodėl anesteziologija? „Anesteziologai sako: „Mes visada galime užmigdyti, bet ne visada galime pažadinti." O kalbant apie anesteziologiją ir chirurgiją kartu galima reziumuoti: „Nėra mažų operacijų ir mažų narkozių." Net spuogo nugnybimas gali būti susijęs su siaubingomis pasekmėmis." Ar pats gulėjo paciento vietoje? „Vaikystėje susipjausčiau koją. Žymus profesorius siuvo, o mama kimšo į burną batoną, nes aš, šešiametis, bėriau visą baisiausią gatvės leksikoną. Paskui kelerius metus iš gėdos slapsčiausi, nes gyvenome tame pačiame name. Nenoriu atsidurti ant operacinio stalo ir nuoširdžiai prisipažįstu: bijau dantų taisymo, visada prašau suleisti pakankamai vaistų. Stebiuosi, kaip žmonės lengvai leidžiasi pjaustomi - kad ir verdamiesi žiedus į bambas."
O kaip su gyvenimu po mirties - anesteziologai turėtų išgirsti mistika dvelkiančių pasakojimų? „Vieną pacientą ant operacinio stalo ištiko klinikinė mirtis. Kai po kelių parų atsigavo reanimacijos palatoje, paklausiau, ką atsimena ir kas su juo nutiko. Jis rėžė: „Pakišote po puodu (tai buvo operacinė lempa), dabar čia atsibudau. Atneškite iš palatos spintelėje į laikraštį suvyniotus apatinius, eisiu namo." Tai toks pomirtinis pasaulis. Nors su mirtimi susiduri nuolat, negali prie to priprasti."
Vygantas nežiūri filmų apie mediciną, tačiau kartą netyčia vakare užsisėdėjęs įniko į vieną tokį serialą. „Viskas tikroviška, - tvirtina. - Ne taip kaip viename seriale, kai pagrindinis herojus gulėjo prijungtas prie dirbtinių plaučių ventiliavimo aparato, o greta virė veiksmas. Jis kvėpavo sau, o aparatas veikė sau." Tokios smulkmenos pro anesteziologo akis nepraslysta. Dar kvatodamas prisimena, kaip vienos lietuviškos juostos filmavimo aikštelėje išvydo sceną: kraujo netekusi herojė guli reanimacijos palatoje, tačiau skruostai trykšta raudoniu... „Taip žmonės čia neatrodo", - nenutylėjo. O kai išvydo aktorių, vandenyje maišantį raudoną guašą - mat reikėjo kraujo, patarė verčiau nulėkti į parduotuvę už kampo ir nusipirkti vyšnių sulčių.
Kolegos medikai nesistebi „užklasine" veikla? „Rimtai atsakau, kad muzika - mano gyvenimo stilius", - tik šypteli. Be koncertų su įvairiomis grupėmis kaip atlikėjas, Vygantas kviečiamas ir renginių organizuoti. Kadangi kadaise universitete pats buvo Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio narys ir turi choreografo diplomą, daug renginių susiję su šokiais - jis rengė Respublikinės moksleivių dainų šventės Šokių dieną, dažnai kuria scenarijus Lietuvos sportinių šokių žvaigždžių koncertams, o vieni naujausių darbų - Lietuvos dainų šventės koncertas „Dainos ratu" Vingio parko estradoje ir neseniai Vilniuje vykęs pasaulio Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionatas. Praėjusiais metais už kūrybingumą ir iniciatyvumą gavo Vilniaus miesto apdovanojimą - „Kristoforo" statulėlę.
Dalyvavimą projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas" Vygantas lygina su Ericho Marios Remarque romano siužetu - vos įsivažiavus teko galvoti ne apie naujas dainas, o apie ligos patale gulinčią savo partnerę Janiną Miščiukaitę. Prisipažįsta, kad sulaukęs pasiūlymo kiek dvejojo, kaip atrodys greta šlagerių karalienės. Tačiau nugalėjo smalsumas: panoro atskleisti kitokią Janiną, o galvoje viena po kitos kilo daug idėjų tokio dueto pasirodymams. Pirmoji trumpa pažintis - televizijoje, o kitą sykį susitiko jam įprastoje aplinkoje - ligoninėje, kur Janina sveiko po pirmosios operacijos. „Atbėgau su pluoštu natų, mes rinkomės ir dainavome. Visas skyrius klausėsi", - prisimena. Vygantui buvo netikėta, kai dainininkė perspėjo vėl besirengianti operacijai. „Lauksiu, kol jūs pasveiksite", - pažadėjo savo partnerei. „Kai jos netekome, supratau, kad negaliu toliau dalyvauti pirmiausia dėl moralinių sumetimų, paskui - kūrybine prasme. Idėjos buvo skirtos tik jai", - paaiškina.
Atrodo, Vygantui veiklos neturėtų stigti. Tačiau savaitgalius užima nauja aistra - paskaitos karšto oro balionų pilotų mokykloje. Kas žavi? „Akimirkos, kai gali atitrūkti nuo realybės", - patikina. Ar lieka laiko šeimai? „Lieka", - netuščiažodžiauja. O gal vaikams - dvidešimtmečiam studentui sūnui ir devyniolikmetėms dvynėms moksleivėms - kaip tik artimesnis vietoje nenustygstantis tėtis?
