Geriausias Lietuvos plaukikas Vytautas Janušaitis, neseniai iškovojęs Europos plaukimo čempionato bronzos medalį, vis dažniau susimąsto, ką veiks baigęs sportininko karjerą. Ar įsivaizduojate šį jaunuolį pasipuošusį ne plaukiko apranga, o dailiu verslininko kostiumu? Vytautas sako, kad po olimpiados tai gali tapti tikrove.
Neseniai Europos plaukimo čempionate užėmėte trečiąją vietą. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?
Tai pirmasis bronzos medalis tokio lygio varžybose. 25 metrų baseine esu iškovojęs daugybę apdovanojimų, tačiau dvigubai ilgesnėje distancijoje tai pirmasis mano medalis. Jis vertingiausias tiek finansine, tiek sportine prasme. Žinoma, esu labai laimingas, nes seniai apie tai svajojau ir pagaliau troškimą pavyko įgyvendinti. Juo labiau kad pagerinau net du Lietuvos rekordus.
Kaip atšventėte pergalę?
Tiesiog su draugais pasidalijau įspūdžiais, kartu pasėdėjome, išgėrėme alaus. Švęsti nėra kada, nes po kelių dienų poilsio Druskininkuose vėl teko kibti į darbą. Iki Pekino olimpinių žaidynių beliko pusmetis, dar dalyvausiu keliuose turnyruose, varžybose, vyksiu į sporto stovyklą Prancūzijos kalnuose. Ateinantis pusmetis bus velniškai įtemptas, o tobulinti dar tikrai turiu ką (šypsosi).
Ar galime tikėti, kad iš Pekino parvešite medalį?
Lietuvos plaukimas nėra tokio lygio, kad galėtume kovoti dėl medalių elitinėse varžybose. Pasaulio čempionatuose ir olimpiadose dominuoja amerikiečiai, australai. Jau dabar galėčiau išvardyti tuos plaukikus, kurie užims pirmąsias keturias vietas. Konkurencija bus labai didelė. Svarbiausia – gerai pasirodyti kvalifikaciniuose ir pusfinalio plaukimuose bei patekti į finalus. O ten, esant didžiulei įtampai, visko pasitaiko...
Kiek metų sportas yra jūsų gyvenimo palydovas?
Daugiau nei septyniolika. Vaikystėje į sportą rimtai nežiūrėjau, prioritetą visada teikiau mokslui. Lankiau lauko teniso treniruotes, kartą per savaitę plaukiojau, mat turėjau sveikatos bėdų ir vaikų gydytoja patarė plaukioti. Mano kaimynė baseine dirbo gelbėtoja, todėl nuolat pasiimdavo mane kartu. Vos po mėnesio mane pastebėjo dabartinis mano treneris. Rezultatai ėmė gerėti, neblogai sekėsi varžybose ir ilgainiui plaukimas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Jei būtų suteiktas šansas pradėti viską nuo pradžių, tikrai pasirinkčiau tą patį kelią. Tiesa, jaunystėje galbūt būčiau kur kas daugiau treniravęsis (juokiasi).
Kas yra jūsų didžiausias gerbėjas?
Tikriausiai tėtis, jis įamžina visas mano varžybas. Kaupia statistikos duomenis, skaičiuoja rekordus ir pan. Beje, iš artimųjų ir draugų visada sulaukdavau didelio palaikymo, supratimo, padrąsinimų. Daugelis seka visas mano varžybas, jei tik turi galimybę, ateina manęs palaikyti.
Tikriausiai šeima jumis labai didžiuojasi?
Tiesiogiai to nepasako, tačiau kartu džiaugiasi mano laimėjimais, skatina nenuleisti rankų, jei kas nesiseka. Šeimoje abejingų mano profesijai tikrai nėra (šypsosi).
Daugelyje sporto šakų varžovai slapta gnybia, kanda, smogia alkūnėmis ar kitaip provokuoja. Ar taip nutinka ir plaukikams?
Ne, plaukimas – viena draugiškiausių sporto šakų pasaulyje. Prieš startą vieni kitiems linkime sėkmės, drąsiname, o po finišo – draugiškai paplekšnojame vienas kitam per petį. Ne visada pavyksta laimėti, tačiau pasidžiaugti konkurento sėkme moku.
Daugelis sportininkų turi talismanus, tiki įvairiausiais prietarais. O jūs?
Niekada neturėjau jokio talismano, tačiau prieš varžybas maždaug pusantros savaitės nekerpu nagų. Gal tai tiesiog įsitikinimas, tačiau jo aš paisau. Pastebėjau, sportininkės moterys kur kas labiau tiki įvairiausiais prietarais (šypsosi).
Kaip manote, kokie yra plaukimo privalumai?
Visada švarus ir nusiprausęs (juokiasi). Jeigu vasarą treniruojuosi atvirame baseine – visada įdegęs. Plaukimas itin stiprina širdies raumenis, todėl, tikiuosi, niekada neteks skųstis širdies skausmais. Be to, vargu ar būčiau turėjęs galimybę aplankyti tiek daug pasaulio valstybių, o tai neįkainojama vertybė.
Gal ir nemandagu klausti, tačiau ar jūsų profesija pelninga?
Pragyventi užtenka, bet tik tiek. Užsienyje, ypač Vakarų valstybėse, plaukikai uždirba daugiau, aš jau nekalbu apie tokius sportininkus kaip M. Phelpsas, kuris vien už reklamą gauna milijonines sumas. Tačiau norint tiek uždirbti reikia būti daug pasiekusiu sportininku. Plaukimas mūsų šalyje nėra populiarus, sportininkų finansavimas išties kuklus, o sąlygos treniruotis – ne pačios geriausios. Gal ateityje padėtis keisis, bet dabar telieka su tuo susitaikyti.
Anot jūsų, plaukiko karjera trunka panašiai kaip ir manekenių. Tiesa, kad maždaug trisdešimties metų sportininkui tenka viską mesti?
Anksčiau būdavo taip: tik baigi vidurinę ir jau praktiškai baigi karjerą. Dabar ji tęsiasi iki 30 metų. Šios sporto šakos anksti imiesi ir anksti baigi. Po to tenka viską pamiršti ir imtis kitokio darbo. Beje, viena garsi Amerikos plaukikė grįžo į sportą keturiasdešimties ir vis dar gerina rekordus. Viskas priklauso nuo motyvacijos, sveikatos ir pinigų. Kol kas esu kupinas noro toliau siekti pačių geriausių rezultatų, tačiau vis dažniau susimąstau apie karjeros pabaigą.
Tiesa, kad sprendimą, ką veikti toliau, priimsite po Pekino olimpinių žaidynių?
Tikrai taip. Jei olimpiadoje rezultatai bus geri, galbūt dar sportuosiu. Kol esi aukštumoje, ir pinigai didesni. Šiek tiek gaila, kad gyvenime nepritaikau to, ko išmokau universitete. Esu apsigynęs tarptautinės ekonomikos ir prekybos magistro diplomą. Ši specialybė man prie širdies. Baigęs karjerą, norėčiau pasukti į verslą.
Ar jau teko išbandyti verslininko darbą?
Ne, iki šiol jokios patirties versle neturėjau. Tik vieną vasarą buvau išvykęs padirbėti į Airiją. Šiek tiek nerimauju, ar pavyks dirbti pagal specialybę, nors to labai norėčiau. Laikas parodys, kaip man seksis. O laukti liko visai nedaug.
Profesionaliems sportininkams studijuoti yra labai sunku: treniruotės, varžybos, kelionės. Kaip jums pavyko viską suderinti?
Tiesiog niekada nepalikdavau visko paskutinei dienai. Jei žinojau, kad laukia varžybos, išvykos, iš anksto pasiruošdavau atsiskaitymams, parašydavau darbus. Tiek per bakalauro studijas, tiek magistrantūroje neturėjau nė vienos skolos. Beje, pirmuosius studijų metus dėstytojai net nežinojo, jog esu profesionalus sportininkas, o aš ir nenorėjau, kad man būtų daromos nuolaidos. Mokslas man visą gyvenimą buvo itin svarbus ir studijuoti buvo labai įdomu. Jei būčiau negalvojęs apie ateitį, būčiau stojęs į Kūno kultūros akademiją. Tai būtų lengviausias kelias, bet žiūrėdamas į ateitį supranti, kad visą gyvenimą juk nesportuosi.
Teko skaityti, kad po magistrantūros ketinote studijuoti užsienyje. Kas sukliudė?
Minčių buvo, tačiau norėjosi studijuoti geresniuose universitetuose, o ten dvidešimt penkerių metų sportininkai niekam nereikalingi. Be to, nenorėjau palikti įprastos aplinkos – artimųjų, tėvų namų, draugų, nuoširdaus trenerio.
Papasakokite, kaip atrodo įprasta jūsų diena.
8 valandą ryto prasideda treniruotė, kuri trunka pusantros valandos. Po to važiuoju į sporto centrą ir ten apie valandą pasportuoju, pavalgau ir nuo dvylikos iki penkių turiu pertrauką. Nuo pusės šešių vėl skubu į treniruotę ir namo grįžtu vėlai vakare.
Kaip atsipalaiduojate po sunkių treniruočių, varžybų?
Dažniausiai renkuosi aktyvų poilsį. Mielai susitinku su draugais, mėgstame žaisti kėgliais, biliardą, kartu stebėti įvairias varžybas, einame į naktinį klubą. Dažnai pas pusbrolį į Vilnių nuvažiuoju, ten jaunimas supratingesnis, draugiškesnis.
Sportas netrukdo asmeniniam gyvenimui?
Žinoma, laisvo laiko lieka labai mažai, sunku persiplėšti, todėl artimesnių santykių su merginomis ilgai negalėjau turėti. Vakarais po treniruotės norisi tik kristi į lovą. Bet kuriuo atveju sportas kol kas užima svarbiausią vietą mano gyvenime.
O merginos ant kaklo nesikaria?
Nelabai. Sunkiai atpažįsta, juk nuolat būnu užsimaskavęs – kepuraitė, akinukai. Klube kartais pasitaiko, kad atpažįsta vienas kitas žmogus. Tikrai niekas nebado pirštais ir gatvėje nefotografuoja. Dėl to džiaugiuosi, nes man nepatinka perdėtas dėmesys, nemėgstu išsiskirti iš minios.
Gimėte ir užaugote Kaune. Savo ateitį siejate su šiuo miestu?
Taip, mat esu labai prieraišus žmogus. Kaunas man prie širdies, čia jaučiuosi savas. Visgi dėl gero darbo sutikčiau keltis ir į Vilnių, tačiau už jokius pinigus nepalikčiau savo tėvynės.
Neseniai Europos plaukimo čempionate užėmėte trečiąją vietą. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?
Tai pirmasis bronzos medalis tokio lygio varžybose. 25 metrų baseine esu iškovojęs daugybę apdovanojimų, tačiau dvigubai ilgesnėje distancijoje tai pirmasis mano medalis. Jis vertingiausias tiek finansine, tiek sportine prasme. Žinoma, esu labai laimingas, nes seniai apie tai svajojau ir pagaliau troškimą pavyko įgyvendinti. Juo labiau kad pagerinau net du Lietuvos rekordus.
Kaip atšventėte pergalę?
Tiesiog su draugais pasidalijau įspūdžiais, kartu pasėdėjome, išgėrėme alaus. Švęsti nėra kada, nes po kelių dienų poilsio Druskininkuose vėl teko kibti į darbą. Iki Pekino olimpinių žaidynių beliko pusmetis, dar dalyvausiu keliuose turnyruose, varžybose, vyksiu į sporto stovyklą Prancūzijos kalnuose. Ateinantis pusmetis bus velniškai įtemptas, o tobulinti dar tikrai turiu ką (šypsosi).
Ar galime tikėti, kad iš Pekino parvešite medalį?
Lietuvos plaukimas nėra tokio lygio, kad galėtume kovoti dėl medalių elitinėse varžybose. Pasaulio čempionatuose ir olimpiadose dominuoja amerikiečiai, australai. Jau dabar galėčiau išvardyti tuos plaukikus, kurie užims pirmąsias keturias vietas. Konkurencija bus labai didelė. Svarbiausia – gerai pasirodyti kvalifikaciniuose ir pusfinalio plaukimuose bei patekti į finalus. O ten, esant didžiulei įtampai, visko pasitaiko...
Kiek metų sportas yra jūsų gyvenimo palydovas?
Daugiau nei septyniolika. Vaikystėje į sportą rimtai nežiūrėjau, prioritetą visada teikiau mokslui. Lankiau lauko teniso treniruotes, kartą per savaitę plaukiojau, mat turėjau sveikatos bėdų ir vaikų gydytoja patarė plaukioti. Mano kaimynė baseine dirbo gelbėtoja, todėl nuolat pasiimdavo mane kartu. Vos po mėnesio mane pastebėjo dabartinis mano treneris. Rezultatai ėmė gerėti, neblogai sekėsi varžybose ir ilgainiui plaukimas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Jei būtų suteiktas šansas pradėti viską nuo pradžių, tikrai pasirinkčiau tą patį kelią. Tiesa, jaunystėje galbūt būčiau kur kas daugiau treniravęsis (juokiasi).
Kas yra jūsų didžiausias gerbėjas?
Tikriausiai tėtis, jis įamžina visas mano varžybas. Kaupia statistikos duomenis, skaičiuoja rekordus ir pan. Beje, iš artimųjų ir draugų visada sulaukdavau didelio palaikymo, supratimo, padrąsinimų. Daugelis seka visas mano varžybas, jei tik turi galimybę, ateina manęs palaikyti.
Tikriausiai šeima jumis labai didžiuojasi?
Tiesiogiai to nepasako, tačiau kartu džiaugiasi mano laimėjimais, skatina nenuleisti rankų, jei kas nesiseka. Šeimoje abejingų mano profesijai tikrai nėra (šypsosi).
Daugelyje sporto šakų varžovai slapta gnybia, kanda, smogia alkūnėmis ar kitaip provokuoja. Ar taip nutinka ir plaukikams?
Ne, plaukimas – viena draugiškiausių sporto šakų pasaulyje. Prieš startą vieni kitiems linkime sėkmės, drąsiname, o po finišo – draugiškai paplekšnojame vienas kitam per petį. Ne visada pavyksta laimėti, tačiau pasidžiaugti konkurento sėkme moku.
Daugelis sportininkų turi talismanus, tiki įvairiausiais prietarais. O jūs?
Niekada neturėjau jokio talismano, tačiau prieš varžybas maždaug pusantros savaitės nekerpu nagų. Gal tai tiesiog įsitikinimas, tačiau jo aš paisau. Pastebėjau, sportininkės moterys kur kas labiau tiki įvairiausiais prietarais (šypsosi).
Kaip manote, kokie yra plaukimo privalumai?
Visada švarus ir nusiprausęs (juokiasi). Jeigu vasarą treniruojuosi atvirame baseine – visada įdegęs. Plaukimas itin stiprina širdies raumenis, todėl, tikiuosi, niekada neteks skųstis širdies skausmais. Be to, vargu ar būčiau turėjęs galimybę aplankyti tiek daug pasaulio valstybių, o tai neįkainojama vertybė.
Gal ir nemandagu klausti, tačiau ar jūsų profesija pelninga?
Pragyventi užtenka, bet tik tiek. Užsienyje, ypač Vakarų valstybėse, plaukikai uždirba daugiau, aš jau nekalbu apie tokius sportininkus kaip M. Phelpsas, kuris vien už reklamą gauna milijonines sumas. Tačiau norint tiek uždirbti reikia būti daug pasiekusiu sportininku. Plaukimas mūsų šalyje nėra populiarus, sportininkų finansavimas išties kuklus, o sąlygos treniruotis – ne pačios geriausios. Gal ateityje padėtis keisis, bet dabar telieka su tuo susitaikyti.
Anot jūsų, plaukiko karjera trunka panašiai kaip ir manekenių. Tiesa, kad maždaug trisdešimties metų sportininkui tenka viską mesti?
Anksčiau būdavo taip: tik baigi vidurinę ir jau praktiškai baigi karjerą. Dabar ji tęsiasi iki 30 metų. Šios sporto šakos anksti imiesi ir anksti baigi. Po to tenka viską pamiršti ir imtis kitokio darbo. Beje, viena garsi Amerikos plaukikė grįžo į sportą keturiasdešimties ir vis dar gerina rekordus. Viskas priklauso nuo motyvacijos, sveikatos ir pinigų. Kol kas esu kupinas noro toliau siekti pačių geriausių rezultatų, tačiau vis dažniau susimąstau apie karjeros pabaigą.
Tiesa, kad sprendimą, ką veikti toliau, priimsite po Pekino olimpinių žaidynių?
Tikrai taip. Jei olimpiadoje rezultatai bus geri, galbūt dar sportuosiu. Kol esi aukštumoje, ir pinigai didesni. Šiek tiek gaila, kad gyvenime nepritaikau to, ko išmokau universitete. Esu apsigynęs tarptautinės ekonomikos ir prekybos magistro diplomą. Ši specialybė man prie širdies. Baigęs karjerą, norėčiau pasukti į verslą.
Ar jau teko išbandyti verslininko darbą?
Ne, iki šiol jokios patirties versle neturėjau. Tik vieną vasarą buvau išvykęs padirbėti į Airiją. Šiek tiek nerimauju, ar pavyks dirbti pagal specialybę, nors to labai norėčiau. Laikas parodys, kaip man seksis. O laukti liko visai nedaug.
Profesionaliems sportininkams studijuoti yra labai sunku: treniruotės, varžybos, kelionės. Kaip jums pavyko viską suderinti?
Tiesiog niekada nepalikdavau visko paskutinei dienai. Jei žinojau, kad laukia varžybos, išvykos, iš anksto pasiruošdavau atsiskaitymams, parašydavau darbus. Tiek per bakalauro studijas, tiek magistrantūroje neturėjau nė vienos skolos. Beje, pirmuosius studijų metus dėstytojai net nežinojo, jog esu profesionalus sportininkas, o aš ir nenorėjau, kad man būtų daromos nuolaidos. Mokslas man visą gyvenimą buvo itin svarbus ir studijuoti buvo labai įdomu. Jei būčiau negalvojęs apie ateitį, būčiau stojęs į Kūno kultūros akademiją. Tai būtų lengviausias kelias, bet žiūrėdamas į ateitį supranti, kad visą gyvenimą juk nesportuosi.
Teko skaityti, kad po magistrantūros ketinote studijuoti užsienyje. Kas sukliudė?
Minčių buvo, tačiau norėjosi studijuoti geresniuose universitetuose, o ten dvidešimt penkerių metų sportininkai niekam nereikalingi. Be to, nenorėjau palikti įprastos aplinkos – artimųjų, tėvų namų, draugų, nuoširdaus trenerio.
Papasakokite, kaip atrodo įprasta jūsų diena.
8 valandą ryto prasideda treniruotė, kuri trunka pusantros valandos. Po to važiuoju į sporto centrą ir ten apie valandą pasportuoju, pavalgau ir nuo dvylikos iki penkių turiu pertrauką. Nuo pusės šešių vėl skubu į treniruotę ir namo grįžtu vėlai vakare.
Kaip atsipalaiduojate po sunkių treniruočių, varžybų?
Dažniausiai renkuosi aktyvų poilsį. Mielai susitinku su draugais, mėgstame žaisti kėgliais, biliardą, kartu stebėti įvairias varžybas, einame į naktinį klubą. Dažnai pas pusbrolį į Vilnių nuvažiuoju, ten jaunimas supratingesnis, draugiškesnis.
Sportas netrukdo asmeniniam gyvenimui?
Žinoma, laisvo laiko lieka labai mažai, sunku persiplėšti, todėl artimesnių santykių su merginomis ilgai negalėjau turėti. Vakarais po treniruotės norisi tik kristi į lovą. Bet kuriuo atveju sportas kol kas užima svarbiausią vietą mano gyvenime.
O merginos ant kaklo nesikaria?
Nelabai. Sunkiai atpažįsta, juk nuolat būnu užsimaskavęs – kepuraitė, akinukai. Klube kartais pasitaiko, kad atpažįsta vienas kitas žmogus. Tikrai niekas nebado pirštais ir gatvėje nefotografuoja. Dėl to džiaugiuosi, nes man nepatinka perdėtas dėmesys, nemėgstu išsiskirti iš minios.
Gimėte ir užaugote Kaune. Savo ateitį siejate su šiuo miestu?
Taip, mat esu labai prieraišus žmogus. Kaunas man prie širdies, čia jaučiuosi savas. Visgi dėl gero darbo sutikčiau keltis ir į Vilnių, tačiau už jokius pinigus nepalikčiau savo tėvynės.
