Tvanki popietė prieš audrą. Negaliu apsispręsti - sunku dėl niekaip nepravirkstančio lietaus ar dėl nerimo prieš susitikimą su teatro ir kino aktoriumi Vytautu Rumšu (56). Interviu jis duoda nenoriai, o ir sulaukus atsakymų į klausimus lieka abejonė, ar tai nebuvo tiesiog gero aktoriaus pasirodymas... Pagaliau mano pašnekovas atskrieja lyg viesulas, kartu atsinešdamas ir gaivų lietų.
Kad išsisklaidytų pirmųjų susitikimo minučių įtampa, turbūt vertėtų pasidomėti sukamo naujo serialo „Broliai" reikalais. Jame žinomam teatro aktoriui patikėtas vienas iš svarbesnių vaidmenų. Beje, po populiariųjų „Giminių" ponas Vytautas daugiau jokiame seriale nebesifilmavo. „Koks jausmas vėl jame vaidinti? Be abejo, ne toks, kaip anksčiau. Seniau buvo daugiau laiko, ir nepasakyčiau, kad mažiau pinigų... Dabar kažkodėl visi nori greitai ir pigiai. Niekas nieko iš tavęs per daug netraukia, nes nėra laiko. Va, kuo „Giminės" buvo panašesnės į filmą, o ne į serialą. Šie kūriniai yra vartotojiška kultūros dalis, tarsi kasdienė sriuba. Pirmadienį sriuba, antradienį sriuba, trečiadienį... Čia - ne antrasis patiekalas, - džiaugsmu dėl naujos veiklos kažkodėl netrykšta aktorius. - Bet tai - ne svarbiausia. Pirmiausia reikėtų kalbėti apie serialų kokybę. Vienas, antras, trečias... Manau, jeigu norite paprastą televizijos žiūrovą, lietuvį, sėdintį Skuode, Gargžduose ar Utenoje, nustebinti ir pritraukti, reikėtų, matyt, daugiau darbo įdėti. Taip greitai - viens, du, trys - filmai nekuriami. Žinau tik vieną tokį - Nikitos Michalkovo „Pjesė mechaniniam pianinui": suvažiavo visi geri pažįstami, parepetavo mėnesį ir viens du nufilmavo."
Pasiūlymas vaidinti „Broliuose" buvo ne vienintelis per pastaruosius serialų klestėjimo metus, tačiau keli perskaityti scenarijai aktoriui nesukėlė jokio įspūdžio. Jeigu pačiam neįdomu, kam tada daryti? „Bet kai scenaristas Bronius Bušma papasakojo apie savo idėją, pagalvojau apie savotišką „Giminių" tąsą: ten - giminės, čia - broliai... Šeimoje gyvenimas juk ir sukasi, - svarsto aktorius. - Žinojau, kokia bus kompanija, kas scenaristas, režisierius. Man to pakako. Kompanija, su kuria dirbsi, didelis dalykas." Į kalbas, kad tikras menininkas, ypač teatro aktorius, neturėtų nusileisti iki TV serialų lygio, ponas Vytautas nekreipia jokio dėmesio. Ir tikina: jeigu į serialą žiūri kaip į pinigų melžimo mašinytę - viena. Bet jeigu žinai, ką nori pasakyti tuo vaidmeniu, - visai kas kita. „Giminėse" norėjome parodyti tarpusavio santykių ir visuomenės pjūvį, velnišką dabartinių žmonių pragmatiškumą, priminti, kad jie ne vien pinigais gyvi, - prisimena. - Kad ir ką darytum: kurtum teatre, vaidintum seriale ar animacinį filmuką garsintum - turi stengtis dirbti iš visų jėgų. Atiduoti viską, ką moki, sugebi ir žinai. Gal tik teatro dalykai ne visada atitinka serialo specifiką. Režisierius turi laiku pasakyti: „Stop, čia ne teatras." Bet aš visą laiką tai prisimenu. Net kalbu taip, kaip du žmonės gali šnekėtis, be jokių „pastatytų" balsų. Teatre reikia garsiau kalbėti, kad ir dvidešimt penkta eilė girdėtų. O seriale ir balso, ir emocijų spalvos kasdieniškesnės. Kita vertus, tai - pavojinga, nes labai lengva suprastėti."
Spektakliuose kabinasi vienas už kito
Pamenu, kai Vytautas Rumšas jaunesnysis buvo tik pradėjęs aktoriaus karjerą, jo tėvas labai skeptiškai svarstė, kad tik laikas parodys, ar sūnui užtenka talento. V. Rumšas vyresnysis lyg ir nesistengėte sūnaus nuo šios profesijos atkalbėti, bet ir nepuolė palaikyti. Kaip jam atrodo dabar? „Vis dėlto truputį kitaip, - pripažįsta. - Bet žmogų kartais galima atvesti į protą. Nemačiau jame didelių artisto gebėjimų, nes tada dar nebuvo progos pamatyti. Kaip šaltu vandeniu apipyliau. Ir ne aš vienas tai dariau. Bet jam tas dušas - buvęs nebuvęs." Dabar prie Vytauto Rumšo pavardės kaskart tenka pridėti žodelius „vyresnysis" arba „jaunesnysis", kitaip nebeatskirsi dviejų, vienas kitam populiarumu jau nebenusileidžiančių aktorių. Su sūnumi ne viename spektaklyje vaidinęs ponas Vytautas dabar su juo dalysis ir serialo šlove.
„Ypač daug darbo abu turime spektaklyje „Elitas (ponai Glembajai)". Iš trijų veiksmų vieną, trunkantį keturiasdešimt penkias minutes, apskritai tik dviese vaidiname. Va, ten yra ką veikti. Ten labai smarkiai kabinamės vienas už kito, - pasakoja, bet patikina, kad dirbti ne šiaip su kolega, o su sūnumi, nieko ypatinga. - Tik priekabesnis esu. Ir jam, ir sau. Labai gera mokykla abiem, nes galime pasikalbėti nieko į vatą nevyniodami." Pagyroms ponas Vytautas nedosnus: taip ir nepavyksta išpešti, ar dabar jau tiki sūnaus talentu, jo, kaip aktoriaus, gebėjimais. „Viskas priklausys nuo tolesnių spektaklių, kuriuose vaidins. Kuo daugiau dirbs, tuo labiau matysis, kur link eina, - rinkdamas žodžius paaiškina. - Kol darbas jam teikia malonumą, gerai. Jeigu pradės jaustis prastai, ras kitos veiklos. Man labai priimtinas darosi dabartinis požiūris: bet kokio amžiaus būdamas žmogus gali pasukti nauju keliu. Mes buvome išauklėti kitaip: jeigu jau sėdai į tą vagą, ark iki galo... Ir didžiausia laimė - mirti scenoje... O juk vagų yra daugybė. Nereikia bijoti permainų. Ir nesveika iki viršugalvio sulįsti tik į savo specialybę. Gyvenimas pilnas gražių dalykų, gali daryti ir viena, ir kita, ir trečia. Tik reikia būti pasirengusiam, kad kiekvieną akimirką gali atsiverti naujas langas. Tai baugina, bet kartu suteikia gyvenimo džiaugsmo."
Atgal stengiasi nežiūrėti
Ponas Vytautas tikina, kad net nepaisant skyrybų su pirmąja žmona, sūnaus mama, jis sugebėjo su vaiku išsaugoti draugiškus ir tėviškus santykius. Iš antros santuokos aktorius turi aštuonmetę dukrą Ugnę.
Su sūnumi pasikalbate apie gyvenimą?
Be abejo. Bet dabartinis tokio amžiaus jaunuolių gyvenimas kitoks, nei buvo mano. Galiu tik papasakoti, kad sulaukęs savo amžiaus aš labiausiai noriu skaityti ir turėti laisvų valandų (ne minučių). O jam dabar kitkas galvoje. Jam reikia eiti, užkariauti pasaulį. Jis gi - vyras! Reikia iškelti savo vėliavą. Jis turi kalbėti, dainuoti, šokti, skaptuoti, piešti...
Kiekvienai šeimai skyrybos - nemalonu ir skausminga...
Tiesiog nereikia dramatizuoti ir sureikšminti tų įvykių. Nereikia išsigąsti ir - stebėtis. Paprasčiausiai turi sustoti, paanalizuoti ir pasirinkti tokį variantą, kad jaustum harmoniją su savimi.
O kaip paaugliams paaiškinti, kad tėtis ar mama ieško harmonijos?
Su žmona skyriausi, kai Vytas buvo jau vienuoliktokas. Paauglys viską jaučia ir mato. Taip, jis pyksta. Bet kai pykčiu į pyktį neatsakai, tas jausmas tampa beprasmis.
Jums, kaip tėvui, skaudu, kad sūnaus šeima irgi byra?
Nė kiek! Tikrai nė kiek. Yra kelias, žmogus juo nuėjo, pasuko už kampo ir susivokė, kad yra ne ten, kur turėtų. Gal neįsižiūrėjo iš karto, gal per gerai apie save manė... Čia - tokios gyvenimo pamokėlės.
Kitas sakytų: labai jau dramatiškos gyvenimo pamokos...
Kodėl dramatiškos? Jam - gal ir taip, o man iš šalies nematyti jokios dramos. Kartą žiūrėjau laidą, kur moteris pasakojo, kad buvo ištekėjusi septyniolika ar dvidešimt kartų. Ji troško rasti savo vyrą. Ir pagaliau surado! Va, žmogus tiesiog siekė, kad jam būtų gera. Gerai yra, kai vienas kitą supranta, kai vienas kitam padeda, gerbia. O paskui, žiūrėk, iš to ir dar svarbesnių dalykų gimsta. Tik niekas nemoka jų įvardyti. Tai - meilė? Žmonių sukiniai - įdomūs, nepažinti ir sunkiai nagrinėjami. Jeigu išsiskyrė, jeigu taip susiklostė, gal iš tikrųjų ir jam, ir jai - tik geriau.
Tokios jūsų mintys - iš savos patirties?
Daugiausia stebint aplinkinių gyvenimus, bet, aišku, ir iš savojo. Vis dėlto svarbiausia jausti dvasinį komfortą: būti, su kuo nori ir kiek nori. Tai yra svarbiausia. Tai ir yra Didysis Bendravimas.
Dabar jūs tai turite?
Turiu. Aš nebendrauju su tais, su kuriais nenoriu, kurie man neįdomus.
Ar sūnus klausia kokio gyvenimiško patarimo?
Būna, bet retai. Iš pusės žodžio supranti, kas vyksta. Pasakai, kaip tau atrodo. Bet juk vis tiek kiekvienas savo klaidų daro.
Jus retokai renginiuose pamatysi su antrąja puse. Kodėl?
Kai laiko yra, išeiname, bet tokių dienų nedaug būna. Visi mano vakarai užimti spektakliais. Pirmadieniai - laisvi, bet rask tu kokį koncertą ar renginį pirmadienį! Papūsk į uodegą!
Šiandien galite pasakyti, kad turite tai, ko norite, esate pasiekęs to, ko troškote? Galų gale ar daug nuodėmių esate pridaręs?
Cha! Yra... Bet stengiuosi atgal nežiūrėti, nes tai kenkia. Ne dėl to, kad blogai jaustumeisi, tiesiog tai trukdo eiti į priekį. Kas iš to, kad žmogus kasdien prisimintum, ką esi pridaręs? Viskas vis tiek viršuje jau surašyta, nieko nepaslėpsi ir niekur nuo to nepabėgsi. Ir atgailauta už nuodėmes ne kartą. Būtinai turi atsiprašyti. Kartu ir „ačiū" pasakyti už tai, kad davė tokią galimybę... O apie pasiekimus, keista, bet niekada negalvojau. Man juoką kelia, kai pagyvenę žmonės ima analizuoti savo gyvenimą: „Sūnui butą nupirkau... Pensija mano gera... Apdovanojimą turiu..." Žmonės taip vertina nuveiktus darbus. O aš dar nemąsčiau apie savo gyvenimą ir dar norėčiau pagyventi be didelių analizių ir prisiminimų. Aš dar jaunas! Gal rytoj apie tai pagalvosiu...
