„Turint vyresnį brolį arba seserį visuomet yra į ką lygiuotis, suvokimas, jog esi ne vienas, padeda tvirčiau jaustis ant žemės. Be to, didelėje šeimoje linksmiau gyventi, – pasakoja aktorius Vytautas Rumšas Jaunesnysis. – Iki dvylikos metų dažnai prašydavau tėvų, kad nupirktų brolį arba seserį, tačiau supratau, jog niekas man nesiruošia nieko pirkti.“
Vartant populiarių žurnalų puslapius sunku nepastebėti Vytauto. „Gyvenome bendrabučio kambaryje. Tėvas daug dirbo, retai būdavo namie. Juk aktoriaus profesija neturi tikslaus darbo grafiko. Negalėčiau teigti, jog buvau itin lepinamas, teko ne kartą gauti diržo. Tiesą pasakius, dėl to labai džiaugiuosi, nes matau savo pažįstamus, kuriems nuo mažumės viskas buvo leidžiama.“
Kas jau kas, bet Vytautas niekada nebuvo ramus vaikas. Jo ir dabar pilna visur: veda renginius, vaidina teatre, lankosi žvaigždžių vakarėliuose. Vaikystėje buvo judrus vaikas, todėl neretai prikrėsdavo kvailysčių: žaisdamas su draugais išdauždavo bendrabučio langus, mokykloje degtukais mėgdavo sugadinti klasės duris. Vytautui vaikystė – smagus nuotykis, nors neretai už savo išdaigas sulaukdavo tėvų bausmių. „Negalėčiau pasakyti, jog esu už fizines bausmes. Manau, vaikai turi žinoti savo vietą. Labai keista, kad kai kurie mano pažįstami su tėvais bendrauja kaip su draugais. Aš visą gyvenimą jaučiu tėvams didžiulę pagarbą, jie man – autoritetai, į kuriuos reikia lygiuotis“.
Vartant populiarių žurnalų puslapius sunku nepastebėti Vytauto. „Gyvenome bendrabučio kambaryje. Tėvas daug dirbo, retai būdavo namie. Juk aktoriaus profesija neturi tikslaus darbo grafiko. Negalėčiau teigti, jog buvau itin lepinamas, teko ne kartą gauti diržo. Tiesą pasakius, dėl to labai džiaugiuosi, nes matau savo pažįstamus, kuriems nuo mažumės viskas buvo leidžiama.“
Kas jau kas, bet Vytautas niekada nebuvo ramus vaikas. Jo ir dabar pilna visur: veda renginius, vaidina teatre, lankosi žvaigždžių vakarėliuose. Vaikystėje buvo judrus vaikas, todėl neretai prikrėsdavo kvailysčių: žaisdamas su draugais išdauždavo bendrabučio langus, mokykloje degtukais mėgdavo sugadinti klasės duris. Vytautui vaikystė – smagus nuotykis, nors neretai už savo išdaigas sulaukdavo tėvų bausmių. „Negalėčiau pasakyti, jog esu už fizines bausmes. Manau, vaikai turi žinoti savo vietą. Labai keista, kad kai kurie mano pažįstami su tėvais bendrauja kaip su draugais. Aš visą gyvenimą jaučiu tėvams didžiulę pagarbą, jie man – autoritetai, į kuriuos reikia lygiuotis“.