„Nevedęs. Išsiskyręs. Kaip kam patogiau..." - nusijuokia aktorius Vytautas Rumšas (28), paklaustas apie dabartinę šeimyninę padėtį. Tiesa, tokius žodžius jis pirmą kartą ištarė tik praėjusią savaitę, kai baigėsi vos porą mėnesių trukęs skyrybų procesas su žmona Gintare. Ir nors tardamas „nevedęs" aktorius šypsosi, nepasakysi, kad išsiskirti su mylimu žmogumi buvę lengva ir neskaudu. „Tai buvo vienas šlykštesnių patyrimų gyvenime", - prisipažįsta.
Sutarti su tavimi susitikti nebuvo lengva: datos ir net valandos keitėsi ne kartą. Susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu niekur nespėji...
Kad lyg ir viską suspėju... Štai prieš kelias dienas buvau žymaus amerikiečių trimitininko Chriso Botti koncerte. Nesvarbu, kad tą koncertą vedžiau - jei ir nebūčiau vedęs, vis tiek būčiau nuėjęs. Kuo toliau, tuo daugiau gyvenime atrandu mažų malonumų. Pavyzdžiui, šiandien važiavau automobiliu, klausiausi Botti įrašų ir buvo nepaprastai gera... Paskambinau draugams, su kuriais kartu buvome koncerte, pasidalijau įspūdžiais... Maži ir paprasti malonumai su metais teikia vis didesnį džiaugsmą.
Luktelėk! Juk tau dar tik dvidešimt aštuoneri - ar ne per anksti kalbėti apie bėgančius metus?
Tai kad jau senis tuoj būsiu (juokiasi)! Būna, renginiuose sutinki kokią septyniolikmetę, o ji į mane „jūs" kreipiasi. Sakau, kad kai į mane taip kreipiasi, jaučiuosi kaip dėstytojas ar dėdė, paprašau kreiptis „tu", o ji ir sako: „Bet juk jūs už mane šiek tiek vyresnis (kvatoja)..." O tu sakai, kad apie bėgančius metus dar anksti kalbėti...
Susitikti tarėmės kone keturis mėnesius: iš pradžių sakei, kad neturi ką papasakoti, vėliau - kad apie išsiskyrimą su žmona kalbėti dar anksti, galiausiai, kai prasidėjo televizijos sezonas, tiesiog neberadai laiko. Jei spaudoje ir pasirodydavo kokių interviu, jie būdavo trumpi ir tik apie darbą televizijoje - duoklė reklamavimuisi. Negi iš tiesų esi toks užsiėmęs?
Tikrai neturėjau laiko - jei kas važiuojantį automobiliu pagaudavo, pakalbėdavau, bet tik tiek. Kažkaip kvailai susidėliojo grafikas: kada aš galiu, tuomet manęs žurnalistams nereikia, kai manęs reikia - aš negaliu. Stengiuosi maksimaliai išnaudoti laiką, todėl kai reikia nudirbti ką nors papildomai, nelabai būna kada.
Vaidini teatre ir televizijoje, tapai laidos vedėju, vedi renginius ir koncertus. Vieną dieną tave pagauni Vilniuje, kitą - velniai žino kur. O sau, draugams, artimiems žmonėms laiko ar lieka?
Nedaug, bet lieka. Būna gyvenime laikotarpis, kai reikia kalti...
Pinigus?
Ne, ne apie juos šneku - juk visų pasaulio pinigų neuždirbsi... Norisi turėti tokį įdirbį, kad vėliau reikėtų mažiau dirbti, kad leistum sau rinktis, kur vaidinti, o kur ne, kuriame projekte dalyvauti, o kurio atsisakyti. Jau dabar galėčiau tinginiauti, vaikščioti nosį užrietęs, bet puikiai suprantu, kad prabėgus šiek tiek laiko gal ir pats pas tuos žmones eisiu, belsiuosi, verksiu ir darbo prašysiu. Jei atvirai, nesinorėtų tokios ateities, todėl geriau dabar padirbėti, o vėliau, susiklosčius gražiems santykiams, turėti galimybę toliau pelningai ir produktyviai tęsti karjerą.
Vadinasi, imiesi visko, ką tau siūlo?
Tikrai ne. Pasitaiko žmonių, įsitikinusių, kad patys viską gali padaryti, kad jiems nereikia nei renginių organizatorių, nei garso operatorių, nei apšvietėjų - patys puikiai žino, ką kaip daryti. Ir tokie renginiai baigiasi liūdnai. Todėl dabar stengiuosi dirbti su tais, su kuriais jau esu dirbęs, arba renkuosi renginių organizavimo firmas, o ne pavienius žmones.
Nepasitiki?
Ne todėl, kad nepasitikiu. Tiesiog kartais žmonės pervertina savo galimybes, o aš noriu darbą atlikti profesionaliai, iki galo ir kad visi liktų juo patenkinti. Apmaudu, kai ne dėl tavo kaltės nukenčia darbo kokybė.
Dalyvaudamas visur ir visada tarsi neleidi savęs pamiršti. Nebaisu, kad vieną dieną gali tiesiog nusibosti?
Renginius vedu jau aštuonerius metus, bet žmonėms lyg dar nenusibodau. O štai televiziją reikia stengtis dozuoti. Iki šiol taip ir dariau, bet šiemet pasirašiau avantiūrai. Pabandyti verta, paskui žiūrėsim, kas iš viso to išeis. Tikrai labai nenorėčiau nusibosti, viliuosi, taip ir nenutiks.
Avantiūra vadini tai, kad tuo pat metu dalyvauji net dviejuose televizijos projektuose?
Taip, mano galva, tai avantiūra. Teatre vaidindamas ne viename spektaklyje nesuki galvos, kad gali kam nors nusibosti, o štai televizijoje viskas šiek tiek kitaip - kartais geriau mažiau nei daugiau.
Prisiėmus milijoną darbų išties galima labai greitai nusibosti. Bet neturiu vadybininkų, atstovų spaudai, kurie pasakytų, ką reikia ar ko nereikia daryti, su kuo kalbėti, o su kuo ne, todėl tenka darbus dėliotis pačiam.
O gal vis dėlto vertėtų netaupyti ir savo atlyginimu su kokiu vadybininku pasidalyti?
Tai truktų vos savaitę, ir Holivudas baigtųsi.
Kodėl?!
Ką tu: žmonės juk mane užjuoktų! Visi imtų kalbėti: „Ką? Jis turi atstovą spaudai? Ot durnius ir dar pasikėlęs - argi su juo yra apie ką kalbėti?.."
Garsėji ne tik kaip aktorius, bet ir kaip gurmanas bei kulinaras - juk todėl ir ėmeisi projekto „IKI pergalės! Virėjų kovos". Pačiam gaminti laiko lieka?
Nelabai, bet kartais pasigaminu. Štai praėjusią savaitę ruošiausi mocarelos salotas su pomidorais - ech, kaip buvo skanu...
O gal gamintis gardžios vakarienės nesinori ne todėl, kad trūksta laiko, o dėl to, kad gyvenant vienam nelieka motyvacijos?
Tai irgi tiesa - motyvacija gaminti, tvarkytis, kai gyveni vienas, iš tiesų tampa minimali.
Taigi pripažįsti, jog namuose karaliauji vienas?
Kad nelabai tai paslėpsi...
Koks dabar tavo šeimyninis statusas?
Nevedęs. Išsiskyręs. Kaip kam patogiau...
Panašu, kad skyrybos įvyko labai greitai: vasaros pradžioje apie jas pasklido kalbų, o šiandien tu - jau žavus vienišius. Neužtrukote, nes buvusi žmona - teisininkė?
Ji žino, ką daryti, kad skyrybos būtų greitos ir pigios (juokiasi).
Teismas net nedavė laiko pagalvoti? Juk kartais poroms leidžiama metus pagyventi ir galbūt net persigalvoti.
Jeigu skyrybos vyksta abipusiu sutarimu, nemanau, kad yra reikalas teismui bandyti porą sutaikyti.
Nuskambės gal kiek ir nevyriškai, bet ar skyrybos buvo labai skausmingos?
Skyrybos skausmingos ar ne, priklauso nuo besiskiriančių žmonių. Vieniems būna vienaip, kitiems - kitaip. Bet kokiu atveju tai nėra paprastas sprendimas. Prisipažinsiu, jog skyrybos buvo vienas šlykštesnių patyrimų mano gyvenime.
„Linksmiausia" buvo, kai gavau teismo šaukimą. Štai tada žmogus supranti, kad vyksta kažkas rimta. Kol bendrauji su žmogumi, aiškiniesi, loji, šauki, atrodo, vyksta drama, kuri vis vien kada nors baigsis ir baigsis, matyt, gražiuoju, tačiau gavęs šaukimą pagaliau supranti, kaip viskas yra realu ir rimta. Tik kai pamatai juodu ant balto užrašyta, supranti, kad skyrybos iš tikrųjų vyksta.
Su Gintare kaip nors bandėte gelbėti santuoką?
Žinoma! Kaip galima nebandyti? Tačiau kas iš to? Abu su Gintare esame suaugę žmonės, „savame prote", tad supratome, kad egzistavimas kartu mums jau nebeįmanomas. Kai esi jaunas, nieko nedirbi, nepatiri jokio streso, o ir būsimos ateities sunkumų nematai, gyvenime viskas visiškai kitaip dėliojasi.
Su Gintare pradėjome bendrauti prieš dešimt metų, po kurio laiko susituokėme - tuomet tikrai viskas „piešėsi" kitomis spalvomis. Gyvenime ateina etapas, kapitališkai nuobodus, kai abu šeimos nariai užsiciklina savo darbuose, atsiranda nervas, susierzinimas, ir visai nesvarbu, jog supranti, kodėl šeimoje vyksta vienokie ar kitokie procesai. Žinojimas, kodėl esi liūdnas, liūdesio nepanaikina. Laikui bėgant, supranti, kad arba vienam, arba kitam reikia ko nors arba visko atsisakyti. O dar galima skirtis...
Su Gintare esame dvi gana stiprios asmenybės. Apie žmoną apskritai galiu pasakyti tik pačius gražiausius žodžius: ji protinga, nori save realizuoti ir, tikrai tikiu, realizuos tapdama puikia advokate. Lygiai taip pat ir aš noriu save realizuoti, tapti geru aktoriumi.
Nori pasakyti, kad šeima ir karjera - nesuderinami?
Dviejų žmonių karjeros? Gal ir suderinamos, jei tik jos nors kuo nors panašios. Juokinga, bet būna situacijų, kai sykiu gyvenantys žmonės keturias paras nesusitinka, ir tikrai ne todėl, kad vienas kažkur duodasi, o tik dėl to, kad toks yra darbo grafikas. Argi tai ne absurdiška?
Bet juk yra daugybė porų, dirbančių visiškai skirtingus darbus, tačiau laimingai gyvenančių kartu. Net ir aktoriai puikiai sugyvena su ne menininkais.
Gal gali išvardyti?
Na, reikėtų pagalvoti...
Būtent: reikia laiko, kad sugalvotum. Esu tikras, kad gyvenimas būtų nuostabus, jei studentiškos meilės stadija truktų amžinai. Bet ateina laikas sumokėti mokesčius valstybei, atidirbti jai už puikų išsilavinimą, ir tuomet viskas ima keistis. Iš tiesų mes, aktoriai, mokame didžiulę kainą...
Kas jūsų su Gintare šeimyniniame gyvenime tapo paskutiniu lašu, nulėmusiu skyrybas? Kuris pirmasis apie jas prakalbo?
Mano žmona. Ji - advokatė, pragmatiškesnio proto. Aš, vadovaudamasis emocijomis, galbūt dar galėčiau tempti ir tempti, bet kokių trisdešimt penkerių vis vien turėčiau pripažinti, kad mums nieko neišeina, kad sugadinau ne tik savo, bet ir kito gyvenimą. Mūsų atveju Gintarė buvo teisi, ir visai nesvarbu, kad abiem labai skaudėjo.
Džiaugiuosi, kad, nepaisant visko, ir toliau su buvusia žmona sėkmingai bendraujame, kartais susitinkame, susiskambiname. Netgi pasišaipome, patraukiame vienas kitą per dantį dėl to, kas įvyko. Na, neišėjo - neišėjo, bet galbūt tai mums tik į gera. Tikiu, kad mano buvusioji, „eks" (dabar turiu visą teisę vartoti šį žodį), atras savo laimę, lygiai taip pat, kaip ir aš. Tiesa, mano atveju mylimas žmogus turėtų būti bent kiek arčiau mano profesijos. Kita vertus, negali žinoti, kur yra tikroji laimė.
Jums su Gintare pasisekė, kad neturite vaikų - skyrybos nebuvo tokios skaudžios, kokios paprastai būna?
Be abejo, jei būtų vaikų, skausmas būtų buvęs kur kas didesnis. Man labai gaila šeimų, kuriose auga vaikai ir kurios nusprendžia skirtis - juk mažieji niekuo nekalti, nieko nepadarė, kad tai įvyktų. Būtent todėl jie ir neturi patirti tokios nesąmonės kaip dviejų suaugusių žmonių nesusikalbėjimas.
Ar dėl ko nors gailiesi? Galbūt jei galėtum atsukti laiką atgal, toks jaunas prie altoriaus nežengtum?
Visiškai dėl nieko nesigailiu, nes iš tiesų perėjau nepaprastą mokyklą. Taip, padariau klaidų, jas pripažįstu, bet kuris iš mūsų jų nedaro?.. Klaidos leidžia žmogui ateityje žinoti, kaip nereikia elgtis, ko nedaryti.
Dėl jaunystės... Netikiu žmonėmis, kurie net ir sulaukę dvidešimt aštuonerių ar trisdešimties kartoja, kad dar nėra suaugę šeimai, kad dar ne laikas, kad dar nerado vienintelės, išrinktosios. Beieškant per tavo gyvenimą gali tiek moterų pereiti, kad paskui net koktu pasidarys. Mano nuomone, tie, kurie vis sako „dar ne laikas", yra bailiai arba tiesiog jiems nieko neišeina, o „dar ne laikas" - tik paprasčiausias pasiteisinimas. Tas pats George Clooney, vienas gražiausių vyrų pasaulyje, yra pareiškęs, jog jam nereikia nei žmonos, nei vaikų... Manau, jo gyvenime būna vakarų, kai vargšas vienas sėdi, geria, galbūt net ašaras braukia, nes tuo metu geras jo bičiulis Bradas Pittas su savo Angelina Jolie jau šešis vaikus augina.
O tavo gyvenime tokių vakarų būna?
Juk visi vyrai verkia...
Verkei po skyrybų proceso?
Po jo - ne, prieš jį - taip.
Sunku grįžti į namus, kuriuose niekas nelaukia?
Jau nebe. Juolab kad atsirado galimybių pabūti vienam - tai iš tiesų sveika. Esu vienas ir yra gerai taip, kaip yra. Kol kas mano gyvenime tikrai ne tas metas, kad trokščiau, atlapočiau širdį naujiems jausmams: „Ateikit, mylėkit."
Nepaisant to, esu tikras, kad žmogus negali būti laimingas, jei šalia nėra mylimo vyro ar mylimos moters. Ir visai nesvarbu, jie bus labai skirtingų pažiūrų, supratimų ar išties sugyvens kaip šuo su kate ir užknis vienas kitą iki gyvo kaulo. Tikiu, kad švelnius jausmus įmanoma išsaugoti visą gyvenimą, nors tai ir labai sudėtinga, reikalauja daugybės pastangų. Sunku, bet įmanoma. Įmanoma gyvenimą nugyventi taip, kad senatvėje pažiūrėtum į mylimą žmogų ir pasakytum: „Bliamba, gražiai pagyvenome..."
Būtent apie tokią senatvę svajoji?
Žinoma! Juk esu nepataisomas romantikas ir visiškas idiotas (juokiasi).
Na, o kol kas turi teisę vadintis svajonių jaunikiu...
Kokia nesąmonė! Jei atvirai, man labiau patinka moterys, kurios manęs nemėgsta. Jos man atrodo kur kas įdomesnės.
Pažįsti tokių?
Ne, bet labai tikiuosi, kad tokių yra. O dėl svajonių jaunikio? Ką turėčiau padaryti, kad toks nebūčiau? Gal išvardyti blogiausias savo savybes? Esu kritikas, cinikas, šaipūnas, tyčiojuosi iš žmonių ir juos erzinu, sergu Dievo sindromu, nes daugybėje situacijų manau esąs teisesnis už kitus. Reikia dar? O gal antrą kartą apsiženyti, kad nebebūčiau svajonių jaunikis? Padaryčiau viską, kad tik žmonės manęs taip nevadintų (juokiasi).
