Kalbų apie TV projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas" išgarsėjusios kambodžietės Yalin Mey-Polujanskas (29) ir jos vyro verslininko Jurgio Polujansko (29) pašlijusius santykius sklandė jau seniai, ne kartą spaudoje buvo pasirodę užuominų ir apie jųdviejų skyrybas. Tačiau Yalin jas atkakliai neigė. Gal todėl, kad šventai tikėjo, jog viskas susitvarkys, ir kaip įmanydama stengėsi išsaugoti santuoką? Tik, deja, jai nepavyko. Žavi pora pasuko skirtingais keliais.
Yalin, ar tiesa, kad judu su Jurgiu skiriatės?
Kol kas oficialiai neišsiskyrėme, bet skyrybų procesas jau pradėtas. Man ši tema - nemaloni, todėl norėčiau kalbėti tik apie save. Prieš kurį laiką mūsų su Jurgiu keliai išsiskyrė. Jis vienaip supranta gyvenimą šeimoje, aš - kitaip. Jam svarbūs vieni dalykai, man - kiti. Skiriasi ir mūsų požiūris į santuoką, ir vertybės. Šiuo metu jis gyvena ir dirba Šveicarijoje. Aš su dukrele Sidney likau Lietuvoje. Ir tikrai neturiu kuo skųstis. Mano gyvenimas tęsiasi.
Kiek laiko judu gyvenate atskirai?
Su Jurgiu gyvenome jo tėvų namuose, dabar aš nuomojuosi butą. Jame apsistojau tik su dukra. Atskirai gyvename beveik keturis mėnesius, bet mūsų santykiai, dvasinis ir emocinis ryšys nutrūko kur kas anksčiau. Nežinau, kaip Jurgis, bet aš jau seniai supratau, kad santykiai byra ir kad mums nepakeliui.
Dažniausiai jūs apibūdinama kaip gera, nuolanki žmona, kuri rūpinasi namais ir šeima. Judviejų sąjungos tai neišgelbėjo?
Ir aš savęs klausiu: ko mums, o gal man, trūko? Ko reikia vyrui, kad būtų laimingas? Kad jam nieko netrūktų? Juk jeigu esi gera, nuolanki žmona - viskas turėtų būti gerai. Deja, nežinau, ar aš buvau pati geriausia žmona. Galiu tik pasakyti, kad visada stengiausi. Gal nepakankamai? O gal vyrams neužtenka tik geros žmonos? Nuoširdžiai stengiausi išsaugoti santykius, dariau viską, kad būtume kartu, bet gal mums tiesiog nelemta. Kita vertus, man - beveik trisdešimt, normalu, kad keičiasi požiūris į gyvenimą. Pradėjau daugiau dėmesio skirti sau, pagaliau pradėjau save mylėti. Mano nuomone, kartais moteriai geriau būti vienai nei su vyru, su kuriuo nebesieja ryšys, aistra...
Kartu pragyvenote penkerius metus, koks tai buvo laikas?
Negaliu vien skųstis. Mūsų santykiai klostėsi įvairiai: buvo ir labai gražių, ir labai blogų dalykų. Kartu patyrėme daug meilės, aistros akimirkų, bet neišvengėme ir pykčio, barnių. Gyvenome kaip visos normalios šeimos: kartais suprasdavome vienas kitą, kartais - ne. Jei reikėtų apibūdinti santuoką, galėčiau pasakyti, kad ji buvo banguota kaip kalnai. Gyventi Lietuvoje man buvo sunku, tačiau kartu užsigrūdinau, daug pasimokiau, įgavau jėgų ir pasitikėjimo. Norėjau būti pati geriausia žmona. Tačiau jaučiau, kad man trūksta palaikymo, supratimo, dėmesio. Daug laiko praleisdavau viena, tik su dukra, todėl dažnai mąstydavau - kokį gyvenimą gyvenu ir kokio norėčiau. Augindama Sidney beveik neturėjau į ką kreiptis patarimo, dažnai pasikliaudavau tik savimi, savo nuojauta.
Jurgio šeima jums padėdavo?
Aš buvau auklėjama labai konservatyviai: tėvai mokė gerbti vyresnius, nesvarbu, kaip jie elgiasi, ką sako. Taip ir stengiuosi daryti. Todėl jei papašytumėte apibūdinti mano ir Jurgio mamos santykius, pasakyčiau, kad jie buvo kaip pamotės ir podukros... Manau, to užtektų.
Kaip reagavo jūsų tėvai, kai sužinojo apie skyrybas?
Neslėpsiu, mano šeima patyrė šoką. Tėvas sušaukė šeimos pasitarimą - visi svarstė, tarėsi, ką daryti, kaip elgtis dėl verslo, kokius sprendimus priimti... Į skyrybas mūsų kultūros žmonės žiūri kitaip nei Lietuvoje. Skyrybos mano šeimai - didžiulė tragedija. Juk mano krašte antroji pusė renkamasi visam gyvenimui. Tačiau aš įtikinau saviškius, kad man be Jurgio bus geriau. Paaiškinau, kad esu asmenybė ir noriu būti laiminga, noriu mylėti ir būti mylima, nebenoriu kentėti. Žinau, kad nesu Dievas, kuris gali išgelbėti pasaulį, tačiau esu žmogus, kuris gali pats išsigelbėti. Džiaugiuosi, kad šeima mane suprato ir palaikė. Darė viską, kad tik nepasiduočiau. Tėvai visada manimi rūpinosi, nuo pat pradžių stengėsi apsaugoti, patardavo, kaip elgtis. Aišku, dažnai jų žodžius praleisdavau pro ausis. Dabar suprantu, ką jie man norėjo pasakyti. Buvo labai juokinga, bet kartu susigraudinau, kai tėvas, sužinojęs, kas vyksta tarp mūsų su Jurgiu, norėjo atsiųsti brolį, kad mane parvežtų į Kambodžą. Sakė, jei pati negrįžti, mes tave parsivešime. Bet aš juos nuraminau, įtikinau, kad esu labai stipri ir viską susitvarkysiu. O jei jau tikrai bus blogai, pati grįšiu.
Tikriausiai išgirdote ir priekaištų: o ką mes tau sakėme?
Tikrai taip (juokiasi)! Nei mano tėvai, nei Jurgio šeima nenorėjo, kad mes tuoktumėmės. Sakė, kad nieko gero nebus - skirtinga kultūra, religija... Man, kaip ir seseriai, tėvai norėjo patys išrinkti vyrą. Oi, kaip rimtai dėl to buvome susipykę! Bet tada aš iš visos širdies kovojau už mūsų meilę, nes nuoširdžiai tikėjau, kad meilė - visagalė! Deja... Mano santykiai su tėvais labai spalvingi: kai neklausau patarimo, jie labai pyksta, po kiek laiko supranta ir atleidžia. Visą laiką reikia juos įtikinti, kad tai, ką darau, man yra geriausia.
Pasibaigus skyrybų procesui liksite Lietuvoje ar grįšite į Kambodžą?
Į šį klausimą dar neturiu atsakymo, nors tikrai daug apie tai galvoju. Šiuo metu esu pasiryžusi abiem žingsniams: galiu likti čia arba grįžti namo - ten, kur mano šeima. Žinau, kad tiek ten, tiek čia rasiu kuo užsiimti ir kaip save realizuoti. Tačiau šis sprendimas turės įtakos dukters ateičiai. Norėčiau pasielgti taip, kad jai būtų geriausia, bet kol kas tikrai nežinau kaip.
Gal nenorite išvykti iš Lietuvos, nes vis dar turite vilčių, kad judviejų su Jurgiu santykiai susitvarkys?
Daugybę kartų analizavau mūsų santykius ir dariau viską, kad juos išsaugočiau. Tik, deja, kai pradėjome gyventi atskirai ir jis išvažiavo į Šveicariją, pajutau, kad man vienai daug geriau ir ramiau. Supratau, kad mūsų poreikiai ir požiūris į daugelį dalykų labai skiriasi. Aišku, norėčiau, kad santykiai nenutrūktų, kad palaikytume ryšį, bendrautume - juk turime dukrą. Dėl jos galiu paminti visas ambicijas.
Dažnai klausiu savęs: ką Sidney turi Lietuvoje? Ką prarastų, jei išvažiuotume? Kol kas negaliu atsakyti į šiuos klausimus... O Kambodžoje jos laukia mano šeima. Jie visi be galo myli Sidney. Kol kas gyvename dabartimi ir džiaugiamės šia diena. Planuoju rudenį leisti ją į darželį, anglų kalbos grupę, ten bus ir lietuvių kalbos pamokėlių. Bet kaip viskas susiklostys, sunku pasakyti. Džiaugiuosi, kad dukra auga kitokioms sąlygomis nei aš. Ji turi viską, ko reikia tokio amžiaus mergaitei. Mano vaikystė buvo sunki, gyvenome labai skurdžiai, bet turėjau mylinčius tėvus. Nors dabar mums su Jurgiu sunkus metas, Sidney jaučiasi puikiai. Didžiuojuosi, kad auginu protingą mergaitę. Ji turi visas sąlygas ir galimybes tobulėti, mokytis. Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su ja, bendrauti. Kartais man padeda auklė. Tamara - puiki moteris. Jos dėka Sidney laisvai kalba rusiškai. Laisvai kalba ir angliškai, gana gerai moka lietuviškai. Tikiuosi, mes su Jurgiu auginsime ir auklėsime dukrą, kartu priimsime su jos ateitimi susijusius sprendimus, nors ir negyvensime kartu. Nesuprantu moterų, kurios išsiskyrusios su vyru daro viską, kad vaikai nebendrautų su tėvu. Niekada taip nepasielgčiau su savo dukra. Tėvas mano gyvenime buvo svarbus asmuo. Gal todėl dažnai savęs klausiu: kokia aš būčiau, jei jo nebūčiau turėjusi? Puikiai suprantu, kaip vaikui reikia supratingo, rūpestingo tėvo. Jo patarimo, apkabinimo... Tikiu, tikiuosi ir noriu, kad Jurgis mūsų dukrai būtų toks geras tėvas, koks tik moka ir gali būti.
Nesijaučiate vieniša? Tikriausiai žmonės, su kuriais bendravote, buvo Jurgio draugai?
Ne! Kadangi yra Sidney, vieniša niekada nesijausiu. Be to, turiu keletą draugų. Su jais esu atvira ir sąžininga - jie žino, kaip iš tiesų jaučiuosi. Tikiuosi, ir aš žinau, kaip jie jaučiasi. Mes puikiai sutariame ir smagiai leidžiame laiką. Be to, esu rami, nes žinau, kad jei man prireiks pagalbos, jie visada padės. Laikausi nuostatos - geriau keletas, bet tikrų draugų nei tūkstančiai pažįstamų. Man nereikia telefono numerių, man reikia draugystės ir emocinio ryšio.
Ar tiesa, kad masažo saloną, kurį neseniai atidarėte, jau pardavėte?
Taip, tiesa. Masažo saloną nusprendžiau parduoti dėl kelių priežasčių: pirma - krizė, antra - nuoširdžiai tikiu, kad žmonėms, kuriems pardaviau, geriau seksis plėtoti verslą nei man. Brandindama salono idėją atidaviau visą širdį, su didžiule meile įrengiau, ieškojau žmonių. Buvo skaudu jo atsisakyti, bet - toks gyvenimas... Nuoširdžiai linkiu, kad naujiesiems savininkams sektųsi.
Ką ketinate veikti?
Dabar turiu laiko mokytis: penkis kartus per savaitę po porą valandų lankau lietuvių kalbos pamokas, mokausi rusiškai. Pradėjau jodinėti. Žirgai mažina stresą, padeda užsimiršti. Daug laiko skiriu draugams. Dažnai pasikviečiu svečių, gaminu. Rūpinuosi savimi, vidiniu savo pasauliu, išvaizda. Dažnai medituoju. Dabar noriu visą laiką skirti sau, po skausmingų gyvenimo permainų išsigydyti dvasines žaizdas. Noriu sustiprėti, atsigauti. Noriu, kad manyje neliktų pykčio, neapykantos, skausmo. Noriu, kad išsivalytų dvasia ir siela. Noriu augti, tobulėti. Noriu ieškoti savęs, rūpintis namais, augalais, kurių tikrai daug turiu, savo dukra. Turiu keletą verslo idėjų, bet nežinau, ar verta dabar apie tai kalbėti. Galiu tik pasakyti, kad jei ką nors darysiu, tai bus susiję su mano gimtąja šalimi, jos kultūra, tačiau kol nesibaigs krizė, tikrai nieko nesiimsiu.
Gal jau galite pasakyti, kas geriausiai gydo sielos žaizdas?
Šiuo klausimu patarimų nėra. Kiekvienam skirtingai. Tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad reikia visko. Negalima savyje užgniaužti pykčio - reikia išsiverkti. Jei norisi, gulėti lovoje. Paskui geriausia susiimti, iš širdies išrauti praeities nuoskaudas ir pasakyti sau, kad jau viskas, reikia gyventi toliau. Kai priimi sprendimą ir padedi tašką, svarbiausia - neanalizuoti praeities, neieškoti kaltų, neklausinėti savęs, kas būtų, jeigu būtų... Aš išgyvenau visus etapus: ir verkiau, ir liūdėjau, net buvo apėmusi lengva depresija. Bet paskui suėmiau save į rankas ir griežtai pasakiau: Yalin, esi jauna, veikli, nesergi ir nemiršti, turi draugų, šeimą, puikią dukrą, todėl privalai džiaugtis gyvenimu! Tada po truputį atsigavau, vėl pradėjau šypsotis, džiaugtis gyvenimu. Dabar esu viena, bet laiminga!
Sako, meilės žaizdas geriausiai gydo kita meilė. Esate pasiruošus naujiems santykiams?
Aš manau kitaip. Naują meilę norėčiau priimti, kai išsigydysiu visas žaizdas ir skaudulius. Kai pasibels nauji jausmai, noriu būti visiškai rami ir tyra. Puikiai žinau, kad viena ilgai nebūsiu - tai ne man! Man reikia jausmų, aistros, meilės... Noriu būti laiminga ir džiaugtis gyvenimu!
