Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Zita Tallat-Kelpšaitė: skrybėlaičių karalienė

Koks aukštuomenės pobūvis Klaipėdoje laikomas vykęs? Tas, kuriame pasirodė „skrybėliuotoji Zita“.
Foto naujienai: Zita Tallat-Kelpšaitė: skrybėlaičių karalienė
Vakario Paukštės nuotrauka / zmones24.lt
Koks aukštuomenės pobūvis Klaipėdoje laikomas vykęs? Tas, kuriame pasirodė „skrybėliuotąja Zita“ vadinama žinoma uostamiesčio žurnalistė, tarptautinio jūrų pramonės žurnalo „Jūra. More. Sea“ savininkė ir vyriausioji redaktorė Zita Tallat-Kelpšaitė (57). Ekstravagantiškais apdarais ir skrybėlėmis, kurių turi per šimtą, nedrąsius klaipėdiečius stebinanti verslininkė prisipažįsta į gyvenimą žiūrinti kaip į smagų žaidimą. Viešos liaupsės ir apkalbos už nugaros jos nė kiek nejaudina. Zita jaučiasi laiminga ištekėjusi už mylimo vyro garsaus architekto Sauliaus Manomaičio, užauginusi tris vaikus, išdrįsusi sukurti verslą. „Gyvenu taip, kaip man patinka. Viso to nusipelniau. Gyvenimas juk toks sudėtingas, tad kodėl kartais nepakvailiojus?“ – įsitikinusi kadaise aktore tapti norėjusi moteris.

Papasakokite, kaip žurnalistė tapo verslininke?

Žiniasklaidoje praleidau daug metų – ne tik laikraščiuose, bet ir televizijoje, radijuje. Viską suderindavau. Prieš devynerius metus teko išeiti iš laikraščio, kuriame dirbau nemažai laiko. Labai išsiskyrė mano ir leidinio redaktoriaus interesai, todėl reikėjo uždaryti duris – savo principams nusileisti nemoku. Nebuvo kitos išeities, tad turėjau imtis ko nors nauja. Taip atsirado mano žurnalas. Susitikusi redaktoriui padėkojau, kad suteikė progą uždaryti tas duris.
Verslas yra mano saviveikla. Niekur to nesimokiau. Verslą darau pati ir taip, kaip man atrodo, kad jį reikėtų daryti. Nuo žurnalistikos taip pat niekur nepabėgau, dažnai parašau. Ypač kai dalyvauju tarptautiniuose renginiuose užsienyje.

Daug keliaujate. Užtenka laiko pasižvalgyti po parduotuves?

Per metus aplankau apie penkiolika įvairių tarptautinių renginių. Kelionėse apsipirkti išties mėgstu. Žinau, kad įsigysiu nestandartinį daiktą, kurio niekas kitas neturės. Ypač patinka pirkti Rytų šalyse. Mėgstu tenykščius turgus. Bendrauju su žmonėmis, šnekuosi, sužinau įvairiausių istorijų. Neseniai buvau Kazachstane ir Azerbaidžane, parsivežiau nuostabią šilko skarą. Apsigaubiau ir pajutau, kad ji man skirta, lyg kas rankomis būtų apglėbęs. Tokių dabar nebegamina – jai gal šešiasdešimt metų, iš kraičio skrynios ištraukta. Apskritai man artimas Rytų stilius, tų kraštų filosofija.

Tiesa, kad turite rytietiško kraujo?

Bijau ką nors sumeluoti – pačiai reikėtų daugiau patyrinėti, genealoginį medį vis rengiuosi užsisakyti, tačiau žinau, kad tikrai turiu totoriško kraujo. Mano pavardės istorija siekia Vytauto Didžiojo laikus, kai Lietuvos kunigaikščiams įvairiuose žygiuose padėdavo totorių kariūnai. Vytautas buvo pasikvietęs jų pulką savo apsaugai. Vienas tokių karžygių, vardu Tallat, iš kunigaikščio už paslaugas gavęs titulų ir žemių, įsimylėjo netoliese gyvenančią bajoraitę Kelpšaitę. Vėliau jie savo pavardes sujungė.

Vadinasi, visi žinomi Lietuvos Tallat-Kelpšos – jūsų giminaičiai?

Manyčiau, taip. Dauguma turi totoriško kraujo, tik jis per šimtmečius atsiskiedė. Tačiau mūsų bruožai, neabejoju, matyti iš tolo.

Noras puoštis ir aristokratiškai atrodyti – taip pat genetiniai šlovingos praeities atgarsiai?

Iki šiol turiu tėvo gimimo liudijimą, kuriame parašyta: „Iš bajorų gimęs.“ Gal čia tikrai tie genai? Šiaip esu kilusi iš Kelmės rajono. Dar vaikas būdama žinojau, kokia noriu būti ir ko gyvenime sieksiu. Šešerių metukų pirmą kartą sužinojau, kas yra elektra. Tąsyk mama išleido mane pas gimines į Šiaulius. Svečiavausi pas tetą, mamos pusseserę, kuri buvo labai poniška, mėgo skrybėlaites. Tada, stovėdama prie šviesos jungiklio, ir sugalvojau padaryti viską, kad kaime negyvenčiau. Nesvajojau, bet tvirtai žinojau, kad gyvensiu kitaip. Pamačiau, kad yra kitoks pasaulis – ne vien kiaules šerti ir daržus ravėti.

Savo pasiekėte – gyvenate gražiai...

Galiu įsigyti ne visus daiktus, kurių norėčiau. Tačiau iš to nedarau tragedijos, juk ne kaina lemia jų vertę. Be abejo, suvokiu, kad natūralūs audiniai visada brangesni – mėgstu šilką, medvilnę, kailius. Gal gyvūnų mylėtojai mane ir pasmerks, bet dirbtinio kailio nepripažįstu. „Ant kokybės“ netaupau.
Daiktai mano spintose keičiasi, migruoja. Jaunesnioji sesuo iš manęs pasiskolina, pati padovanoju. Panešioju, atsibosta, tada dovanoju, nusiperku naujų. Ne viską atiduodu – mielus daikčiukus pasilieku. Žinau, kad kai kurie niekada neišeis iš mados. Yra ir tokių, kurie man labai mieli, ką nors primena. Neišmetu mokyklinės uniformos, turiu suknelę, su kuria gyniau diplominį darbą. Ir tai ne vien sentimentai. Kartais šiuos drabužius panaudoju kokiam teminiam vakarėliui. Tam jie puikiai tinka. Pavyzdžiui, turiu nemažai perukų – juk anksčiau buvo madingi. Dabar ištraukusi juos iš spintos galiu papuošti kelias drauges ir kartu nueiti į karnavalą. Juk smagu!
Žinau saiką ir ribas, o mados suvokimas ateina iš vidaus. Nors naujovėmis domiuosi mažai, kažkaip visada pataikau. Neturiu tam laiko. Užtenka kadaise įgytų kostiumo ir mados istorijos žinių. Tiek nuostabių knygų perskaičiau ir iki šiol skaitau! Juk taip įdomu sužinoti, kodėl atsirado krinolinai ar kareiviško stiliaus paltai. Tokia informacija pro mano akis neprasprūsta nepastebėta. O tai, ką sako stilistai, vertinu labai rezervuotai. Turiu savo nuomonę.

Tačiau apsilankote ir pas dizainerius. Jiems taip pat neleidžiate diktuoti savo sąlygų?

Siuvuosi pas vietos dizaineres, kitokių ir nesidairau. Mėgstu Ainą Zinčiukaitę, Liną Morkūnienę, Snieguolę Kerpienę. Kreipdamasi į dizainerę labai aiškiai žinau, kaip drabužis turi atrodyti. Tik kartais įsivaizduoju, kaip tą idėją įgyvendinti. Visai neseniai buvo kone vienintelis kartas, kai nežinojau, kaip atrodys galutinis drabužio variantas. Pas Ainą Zinčiukaitę nusinešiau visą glėbį rusiškų pūkinių Orenburgo skarų. Lengvutės, baltutėlės... Paprašiau, kad padarytų suknelę – kokią, neturėjau jokio supratimo. Padarė. Neseniai viena Vilniaus ponia skambino ir klausė, kur pirkau, nes vienai jos giminaitei esą reikia tokios pat. Sakiau, kad niekur nenusipirks – ji vienetinė.

Ar pati mokate siūti?

Jaunystėje ir siuvau, ir mezgiau. Buvau nusimezgusi vieną tokį rūbelį – lyg žvejo tinklas. Prieš daugelį metų į Klaipėdą buvo atvažiavęs prancūzų dizaineris ir čia rodė drabužių kolekciją. Į pristatymą nuėjau apsirengusi tą lino suknelę. Po renginio dizaineris priėjo ir paklausė, ar norėčiau ją keisti į kokį drabužį iš jo kolekcijos. Atsisakiau. Jis tarė: „Labai puikiai jus suprantu. Aš taip pat nebūčiau atidavęs.“ Tą suknelę mezgiau laukdamasi dukrytės. Sėdėjau visa stora ir nėriau vąšeliu. Ilgai ir nuobodžiai. Kaip aš ją dabar atiduosiu? Gal dukra nešios, o gal anūkė? Beje, siūlai, kuriais nėriau, – iš senovinio mano prosenelių svirno. Dar jaunystėje tetų išprašiau, kad atiduotų. Mama suverpė. Taip tie siūlai ir gulėjo nuo pat paauglystės, kol sugalvojau megzti laukdamasi jau trečio vaiko. Visada mielai tą suknelę apsirengiu – kartą net mero priėmime buvau.

O kaip į neįprastą jūsų išvaizdą reaguoja kiti? Prisipažinkite, juk teko ir nemalonių replikų išgirsti?

Gal kandžių buvo net daugiau nei malonių. Tuometis Klaipėdos meras Silverijus Šukys atėjusią į mane pas jį į priėmimą pasitiko žodžiais: „Jūsų pokštas man patinka.“ Tąkart pažįstamas floristas nepagailėjo žiedų, kad papuoštų šiaudinę mano skrybėlaitę. Ji išėjo masyvi, su kabančiomis gėlėmis. Aš merui atkirtau, kad tai – visai ne pokštas.

Įtariu, kad jums net ir toks dėmesys labai patinka.

Tegul aptarinėja, šnabždasi. Į gyvenimą žiūriu kaip į teatrą. Kažkada ketinau tapti aktore. Tačiau ilgai rinkausi ir pasirinkau žurnalistiką. Scenos artiste netapau. Bet juk gyvenimas – toks dalykas, kuriame visi vaidina. Tik kažkodėl kai kurie žmonės pasirenka nykius vaidmenis. Aš šiame teatre noriu būti žaisminga!

Kaip jūsų polėkį vertina vyras? Ar niekada nebuvo pareiškęs, kad su taip apsirengusia niekur neis?

Jis jau įpratęs. Kai tik paklausiu, kaip atrodau, atsako, kad aš jam visada nuostabi. Vieną vienintelį kartą, kai, matyt, jau rimtai lazda buvo perlenkta, pasakė, jog kažkas ne taip. Tąsyk plaukus buvau nusidažiusi mėlyna spalva. Ne šiaip melsva, bet ryškia. Kai atėjome pas draugus į pokylį, mačiau, kad vyras dėl manęs jaučiasi nesmagiai.

Nemanote, kad klaipėdiečiai atrodo nykokai?

Uostamiestį visada mylėjau. Užtektinai pasivažinėju ir pamatau, tačiau gyventi noriu tik čia. Sutinku, kad atrodome nykokai. Nesuprantu, kodėl žmonės nori slėptis, būti kitokie, nei yra – svarbesni, rimtesni, bijo atsiverti pasauliui ir sau. Gal čia laimės trūkumas? Bet juk laimė neateina iš niekur – ją reikia susikurti. Jeigu nori linksmintis – linksminkis. Jeigu man vakarėlyje norisi šokti, galiu ir pirmoji išeiti. Nesvarbu, su savo vyru, su svetimu ar viena. Aš taip noriu ir manęs nedomina, ką kiti pagalvos.

Apie jūsų skrybėles jau sklando legendos. Kiek jų turite?

Maždaug šimtą. Sunku pasakyti, kiek tiksliai – tai vienam teatrui, tai kitam padovanoju. Jas laikyti – išties didelė problema, mat kiekviena turi būti atskiroje dėžėje. Yra ir tokių, kurios į jokias netelpa. Tad ir guli visuose namuose: vienos ant lentynų, kitos ant spintų, trečios dėžutėse. Trapios labai, negali liestis viena su kita. Kartą buvau išvažiavusi, ir viena moteris atėjo tvarkyti namų. Vos širdies smūgio negavau pamačiusi, kad visas skrybėles ji sugrūdo vieną ant kitos. Vienos buvo apgadintos, kitas pavyko sutvarkyti.
Dažniausiai jų nusiperku kelionėse – Sankt Peterburge, Vokietijoje. Kylyje radau mažas dirbtuves, kur amatininkai gamina puikiausias skrybėles. Netrukus kaip tik ten vyksiu, tad, tikiuosi, prisiminsiu, kur ta parduotuvėlė. Klaipėdoje yra puikus salonas, kuriame man visada palieka įdomių skrybėlaičių. Sako: „Kas daugiau, jeigu ne Zita, dar gali tokią užsidėti?“ Man tai – komplimentas.

Ar trys jūsų vaikai paveldėjo stiliaus pojūtį?

Faustas, nors ir baigė Dailės akademiją, iškart metėsi į verslą. Nuo mažens mėgo gražiai atrodyti. Neslėpsiu, jau tada pratinau jį prie kostiumų, varlytės. Valdemaras – taip pat menininkas, turi savitą požiūrį į drabužius. Į kostiumą jį būtų sunku įsprausti. Jaunėlė dukra Milda, kartu su manini dirbanti žurnale, rengiasi panašiai kaip aš. Tuos pačius drabužius dažnai dėvime. Mūsų figūros identiškos. Ji mėgsta puoštis, išsiskirti. Skrybėlaitėmis pradėjo domėtis.

Matyt, teks dalytis ir jomis...

Jau pažadėjau ir jai, ir vyresnėlio sūnaus dukrai, anūkei Barborai, kaip palikimą. Visoms užteks.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug