Ne visos vienišos moterys verkia. Ašaras lieja paliktos, o tos, kurios pačios ryžosi nutraukti daug metų trunkančius santykius, džiaugiasi gyvenimu. Bent jau taip kalba televizijos laidos „Auksinė savaitės blykstė" vedėja Živilė Vaškytė (28), pavasarį palikusi su draugu kurtus bendrus namus ir pradėjusi naują gyvenimo etapą. Koks jis?
Tik baigėsi televizijos sezonas, laidos „Auksinė savaitės blykstė" vedėja susikrovė lagaminus ir išlėkė poilsiauti į egzotiškąjį Maroką. Gali sau tai leisti?..
Galiu, nes taupiau. Žinau, kad vasarą neturėsiu darbų. Visiems televizininkams vasaros tokios. Todėl iš anksto reikia jomis pasirūpinti. Priprasti prie tokio gyvenimo buvo sunku.
Kodėl tavo atostogų maršrutas nusidriekė iki Maroko?
Draugė pasiūlė. Susirinko septynių žmonių kompanija, iš jų tik vieną pažinojau. Nors pasitaikė visokių momentų, svarbu, kad visi buvo tolerantiški ir kelionės draugus priėmė tokius, kokie yra. Juk neišsiskirstysi vidury Maroko į skirtingas puses ir nekeliausi vienas.
Kiek metų duoną valgai iš televizininkės darbo?
Šiemet - jau aštuoneri. Pradžia buvo LNK laidoje „Ryto ratas", paskui dirbau „Be tabu" reportere ir redaktore, metus mokiausi Norvegijoje, po pertraukos vėl grįžau į „Dvigubą teisybę", „Požiūrį" ir kitas. Visokio formato jų esu kūrusi, o praeitą sezoną dirbau pramoginėje muzikinėje pokalbių laidoje „Auksinė savaitės blykstė". Žodžiu, patirties turiu užtektinai. Išbandžiau įvairias sritis ir supratau, kad nenorėčiau kurti kriminalinių siužetų ir laidų apie nelaimes. Kartą reportaže kalbinau žuvusio vaiko tėvus. Išėjau prislėgta, gerklėje gniutulas įstrigęs, o operatorius džiaugiasi: „Kaip gerai, turime ašarų ir skausmo anonsui." Buvau šokiruota: kaip gali džiaugtis tokiais dalykais, juk pats turi vaiką? Esu likusi į viską žiūrėti pozityviai ir nešti žmonėms gerą žinią.
Bet dėl kito sezono tau nereikia rūpintis. Nuo rudens vėl krizensime iš „Auksinės savaitės blykstės" sąmojų. Kaip tau pavyko susigyventi su trimis vienas už kitą kandesniais kolegomis - Kristupu Baubliu, Mindaugu Stasiuliu-Saulėnu, Aisčiu Mickevičiumi, įkūnijančiu pensininką Vydą?
Tikimės nuo rudens vėl visi dirbti toje pačioje laidoje. Mūsų komanda puiki. Kiekvienas turi savo charakterį, reikia būti pasirengusiai atkirsti tiems aštrialiežuviams. Jeigu nebūčiau žemaitė, gal jie mane ir sukramtytų (juokiasi). Po kiekvieno filmavimo eidavome vakarieniauti, aptarti laidos. Man patinka, kai galiu dalyvauti kūrybos procese. Niekada neturėjau prabangos tik skaityti kieno nors parengtus tekstus. Kur kas geriau, įdomiau ir lengviau bendrauti su pašnekovu, kurį pats kvieti į laidą, įtikinėji, kad verta ateiti.
Profesinės tavo veiklos netemdo joks debesėlis. Ar taip pat gali džiaugtis ir asmeniniu gyvenimu? Neseniai išsiskyrei su ilgamečiu širdies draugu... Kaip sekasi gyventi vienai?
Gerai. Balandžio pradžioje išsikrausčiau iš namų, kuriuos keletą metų kūriau su artimu žmogumi.
Buvo baisu?
Nieko nėra baisaus, kai neabejoji, kad tavo sprendimas teisingas. Žinoma, kol dėjausi daiktus, širdį spaudė. Nežinau, ar geriau, kai pats lieki, o kitas išsikrausto. Kartu buvome beveik septynerius metus. Bet aš jį apsaugojau nuo viešumos, todėl dabar spaudoje prie nuotraukų nebus užrašo „buvęs Vaškytės draugas" (juokiasi). Draugystės pradžioje jis nusprendė, kad viešumos nereikia.
Garbingi vyrai susikrauna kuprinę, išeina iš namų ir palieka juos moteriai...
Visaip gyvenime būna. Aš priėmiau sprendimą, kad nebegalime būti kartu, todėl ir išėjau. Juk negaliu išvaryti žmogaus iš namų, jeigu man daugiau nesinori gyventi po vienu stogu.
Parsivežiau į savo būstą tai, kas mano. Kai nori, viską gali gražiai padaryti. Kur kas sunkiau valdyti emocijas, nei pasidalyti puodelius ir šaukštelius. Bet ir tai įveikiau.
Ir jis nemėgino tavęs sulaikyti?
Visko buvo, bet mano sprendimas nebuvo netikėtas. Prie to ėjau ilgai. Galiausiai abu pajutome, kad kada nors tai atsitiks. Ateina laikas, kai nebegali sau meluoti. Neturi teisės negerbti savęs ir kito. Gyvenimas eina, geriau gražiai išsiskirti, palinkėti vienas kitam sėkmės, tiek vienam, tiek kitam susirasti kitą žmogų ir toliau prasmingai gyventi.
Kartoju, mano sprendimas nebuvo spontaniškas. Labai sunku buvo tai pasakyti. Gal lengva tiems, kurie negalvoja apie kitą žmogų. Aš galvojau, todėl ir kankinausi. Bet kai pasakiau, palengvėjo.
O gal esame per dideli egoistai? Gyventi su pora yra darbas, galbūt judu tiesiog pavargote jį dirbti?
Manyčiau, kai kuriuos dalykus mes matėme skirtingai. Iš pradžių visada atrodo, kad turi tiek daug bendro, kad požiūris į daug ką visiškai toks pat. Bet pradedi gyventi, ir išlenda daugiau skirtumų nei bendrumų. Dabar gyvenu kitokį gyvenimą ir visai nesižvalgau į praeitį.
Bet dar buvo galimybė pagyventi atskirai. Poros, kurios tai darė, sako, kad padeda.
Buvo laikas, kai ir tokį variantą svarsčiau, bet paskui supratau, kad tai nieko nepagerins. Suteiksi žmogui viltį, ir daugiau nieko. Mano sprendimas gerai apgalvotas ir apie jį prakalbau tik viską apsvarsčiusi.
Bet visuomenė į vienišą moterį vis dar žiūri kreivai.
O kas čia blogo? Be to, nesijaučiu vieniša. Turiu draugių ir draugų, turiu veiklos - vos spėju suktis. Nesėdžiu užsidariusi ir neverkiu.
Būna, kad draugės, kurios turi porą, nebenori vienišių kviesti į svečius, nes jos tampa konkurentėmis.
Visos mano draugės yra ramios. Niekada nuo bičiulės „neatmušinėjau" vyro. Kad ir kas būtų, draugė man yra svarbiausia. Žinai, kaip su tais vyrais: čia jie yra, čia jau nebėra (juokiasi). Artimiausios draugės laiko patikrintos, todėl jas labai branginu. Yra tų vyrų, nesuprantu, kam prie draugių išrinktųjų lįsti? Man net tokių minčių nekyla. Tai - uždrausta zona. Niekada nesuteikiau tokio motyvo. Jeigu kam nors patinku, tai tikrai ne mano problema. Manau, bendrauju su protingais žmonėmis, bet jeigu kokia moteris baiminasi, kad ateinu į vakarėlį „pakabinti" jos vyro, tai jau jos problema.
Dabar grįžus po darbo į namus nereikia virti vakarienės, lyginti marškinių...
Jų niekada ir nelyginau. O vakarienės pasikviečiu draugų. Gyvenu centre, todėl visiems labai patogu pas mane atvažiuoti. Tikrai jaučiu pilnatvę ir gyvenu visavertį gyvenimą. Kiekviena diena yra pamoka. Ją išmoksti arba ne.
Bet pamokas galima pasikartoti.
Taip. Gyveni ir mokaisi. Svarbu nepaliauti džiaugtis. Praėjęs bendro mūsų gyvenimo etapas buvo geras: mylėjau žmogų, kūriau namus, planavau gyvenimą. Nepavyko. Bet tai - ne tragedija.
Gal palikai jį, nes nenorėjo tavęs vesti ir žiedo nepadovanojo...
Tikrai ne (juokiasi).
Tiek tave tardžiau, ir iš atsakymų peršasi vienintelė mintis: atsirado kitas vyras!
Kažkodėl visi taip suveda galus. Neįmanoma patikėti, kad moteris lyg niekur nieko išeitų iš namų. Gali taip būti. Ir dėl to kitas vyras tikrai nekaltas.
Žmonės pagalvos: gerą vyrą turėjo, nemušė, „nekoliojo"... Živile, nevaryk Dievo į medį!
Nieko, pavarinėsiu jį po tą medį. Ant kitos šakos atsisės (juokiasi).
Kaip artimieji priėmė tavo sprendimą? Per tiek metų tavo žmogų turbūt ir žentu buvo pradėję vadinti.
Normalu, kad jie nustebo. Jaunesnioji sesuo Sigita situaciją žinojo, todėl viską suprato. Daugiau klausimų kilo tėvams, bet pasišnekėjome ir jie viską suprato.
Kuo užpildai laisvalaikį? Girdėjau, esi aistringa vairuotoja, dalyvauji automobilių ralyje.
Grįžau po atostogų ir pagalvojau, kad labai pasiilgau savo automobilio. Beje, dėl jų turėjau atsisakyti vieno didžiausių malonumų - dalyvauti tarptautiniame žurnalistų ralyje. Ilgai galvojau, ką pasirinkti, Maroką ar ralį. Egzotiška šalis nugalėjo (juokiasi). Bet kokį „kaifą" praradau! Pamenu, pernai po ralio buvau pavargusi kaip ciuckis. Tačiau koks džiaugsmas, kai supranti, kad malonumas užgožia baimę. Pavasarį vienas bičiulis pakvietė į šeimyninį ralį, kur dalyvavo apie devyniasdešimt ekipažų. Lakstėme po Aukštaitijos nacionalinį parką. Gaila, kad man teko būti šturmane, ne vairuotoja, bet užtai galėjau savo meistriškumą parodyti slalomo varžybose. Užėmiau pirmą vietą! Kai bičiuliai sužinojo, kad rungtyje dalyvavau su „Honda Accord", sulaukiau dar daugiau pagyrų. Su didele mašina slalome sudėtingiau.
Kokia tavo svajonių mašina?
„Aston Martin" paimčiau bet kurį modelį. Jeigu jau leidi svajoti, tai ir svajoju (juokiasi). Tos mašinos labai gražios, greitos, galingos. O tikroviškesnė svajonė būtų koks nors sportinis automobilis. Norėčiau pajusti greitį, technines galimybes.
Automobilių ralyje išsikrauni, o lankydama kinų tapybą atsipalaiduoji ir pailsi?
Taip. Piešiau nuo vaikystės, bet tik prieš kokius metus draugė pasiūlė nueiti į kinų tapybos pamoką pas Eleną Voverienę. Ten užburia ir pats procesas, ir aplinka, nereali mokytoja, bendravimas su ja. Namuose man kol kas nekyla noro tapyti. Piešiniais jau apdalijau tėvus, seseris, močiutę. O draugės stovi eilėje prie mano darbų (juokiasi). Išties su piešiniais labai sunkiai skiriuosi, nes į juos įdedu daug jausmų ir emocijų.
Ar namus papuošei bijūnų piešiniu? Kinai tiki, kad šios gėlės į viengungio būstą privilioja meilę.
Taip, savus namus papuošiau ne vienu kinų tapybos darbu. Yra ir bijūnų. Pažiūrėsime, ar tikrai jie turi mistinę galią (juokiasi).
