Delikatesų krautuvėlės „Le Chef Gourmet“ direktorius Linas Samėnas užkietėjusiu gurmanu savęs nelaiko, bet apie maistą žino tikrai daug. Įsteigti gurmaniškų užkandžių ir gėrimų salelę Vilniaus senamiestyje – gana rizikingas būdas konkuruoti su didcentriais ir su valstietišku lietuvių skoniu, nors...
Ar lietuviai jau tapo tokiais gurmanais, kad mėsos gabalą su riebiu padažu ir bulvėmis užsimerkę iškeistų, pavyzdžiui, į jūrų gėrybes?
Tie, kurie ateina pas mus, tokie ir yra. Bet jų negausu, aišku. Turbūt 80 procentų – moterys, žinančios, ko nori. Kartais net nustembu, kaip pirkėjai nelietuviškai kratosi kiaulienos. Prašo jūrų dumblių, alyvuogių, saulėje džiovintų pomidorų. Jie sako, kad geriau įsigis nedaug, bet kokybiško, skanaus maisto. Senamiestis – tinkama vieta mažoms parduotuvėlėms, tačiau pas mus nėra įprasta jose pirkti maisto. Lietuvio širdžiai reikia gigantiškų erdvių. Mažos krautuvėlės, matyt, dar neretai asocijuojasi su sovietmečiu ir eilėmis.
Kuo jus nustebina klientai?
Klausimais. Vieni, pavažinėję po pasaulį, prašo vos ne raganosių ragų miltelių. Čia juk Lietuva, turime savą maisto vartojimo kultūrą ir daugelio produktų net neverta importuoti. Kai kas stebisi baisiomis kainomis. Bet dirbti man čia smagu, nes neįsivaizduoju kitokios, su maistu nesusijusios, veiklos.
Vienuolika metų buvote virėju, o dabar, nors pareigos skamba išdidžiai, stovite už prekystalio. Pasiilgstate virėjo darbo?
Labai. Nors jis Lietuvoje nevertinamas – pusmetį praleidau Airijoje ir supratau, kad ten mano profesijos žmogus gyventų lengvai ir be rūpesčių. Su žmona grįžome į Lietuvą todėl, kad Airijoje auginti mažą vaiką sudėtinga: auklės brangios, darželių nėra.
O ką valgote kasdien? Delikatesus?
Nieko panašaus! Ir netikiu virėjais, kurie šneka, kad kasdien šveičia austres. Aš juk žinau, kaip jie maitinasi: darbe įsimeta kokių nors bulvyčių, ir tiek. Mano dienos valgiaraštis neypatingas: pusryčiams – tik kava, dieną šį tą perkandu, o vakare prisikemšu visko ir daug. Kaip statistinis lietuvis... Antai vakar vakare mano skrandyje atsidūrė zefyrai, balta duona ir pieniškos dešrelės. Labai negurmaniška... Ragavęs esu tikrai daug ko, bet tai nereiškia, kad taip maitinuosi nuolat. Mėgstu paprastus valgius – kiaušinienę, pavyzdžiui. Tiesa, čia dirbdamas susižavėjau alyvuogėmis, jų anksčiau niekada nevalgydavau.
Ar kartais palepinate žmoną įmantriais patiekalais?
Ne. Šeimininkauja beveik vien ji! Nes juk su virėju gyvena. Iš pradžių visų virėjų žmonos mano, jog bus kitaip. Paskui supranta, kad virėjavimas vyrui yra darbas, kurio nebetraukia imtis namie. Kas keisčiausia, kai mėginu namie ką nors paruošti, nepavyksta taip, kaip norėčiau. O ir žmona juokauja, kad tuomet tampa indų plovėja, mat restorane buvau įpratęs visą dėmesį skirti tik maisto gaminimui.
Ar lietuviai jau tapo tokiais gurmanais, kad mėsos gabalą su riebiu padažu ir bulvėmis užsimerkę iškeistų, pavyzdžiui, į jūrų gėrybes?
Tie, kurie ateina pas mus, tokie ir yra. Bet jų negausu, aišku. Turbūt 80 procentų – moterys, žinančios, ko nori. Kartais net nustembu, kaip pirkėjai nelietuviškai kratosi kiaulienos. Prašo jūrų dumblių, alyvuogių, saulėje džiovintų pomidorų. Jie sako, kad geriau įsigis nedaug, bet kokybiško, skanaus maisto. Senamiestis – tinkama vieta mažoms parduotuvėlėms, tačiau pas mus nėra įprasta jose pirkti maisto. Lietuvio širdžiai reikia gigantiškų erdvių. Mažos krautuvėlės, matyt, dar neretai asocijuojasi su sovietmečiu ir eilėmis.
Kuo jus nustebina klientai?
Klausimais. Vieni, pavažinėję po pasaulį, prašo vos ne raganosių ragų miltelių. Čia juk Lietuva, turime savą maisto vartojimo kultūrą ir daugelio produktų net neverta importuoti. Kai kas stebisi baisiomis kainomis. Bet dirbti man čia smagu, nes neįsivaizduoju kitokios, su maistu nesusijusios, veiklos.
Vienuolika metų buvote virėju, o dabar, nors pareigos skamba išdidžiai, stovite už prekystalio. Pasiilgstate virėjo darbo?
Labai. Nors jis Lietuvoje nevertinamas – pusmetį praleidau Airijoje ir supratau, kad ten mano profesijos žmogus gyventų lengvai ir be rūpesčių. Su žmona grįžome į Lietuvą todėl, kad Airijoje auginti mažą vaiką sudėtinga: auklės brangios, darželių nėra.
O ką valgote kasdien? Delikatesus?
Nieko panašaus! Ir netikiu virėjais, kurie šneka, kad kasdien šveičia austres. Aš juk žinau, kaip jie maitinasi: darbe įsimeta kokių nors bulvyčių, ir tiek. Mano dienos valgiaraštis neypatingas: pusryčiams – tik kava, dieną šį tą perkandu, o vakare prisikemšu visko ir daug. Kaip statistinis lietuvis... Antai vakar vakare mano skrandyje atsidūrė zefyrai, balta duona ir pieniškos dešrelės. Labai negurmaniška... Ragavęs esu tikrai daug ko, bet tai nereiškia, kad taip maitinuosi nuolat. Mėgstu paprastus valgius – kiaušinienę, pavyzdžiui. Tiesa, čia dirbdamas susižavėjau alyvuogėmis, jų anksčiau niekada nevalgydavau.
Ar kartais palepinate žmoną įmantriais patiekalais?
Ne. Šeimininkauja beveik vien ji! Nes juk su virėju gyvena. Iš pradžių visų virėjų žmonos mano, jog bus kitaip. Paskui supranta, kad virėjavimas vyrui yra darbas, kurio nebetraukia imtis namie. Kas keisčiausia, kai mėginu namie ką nors paruošti, nepavyksta taip, kaip norėčiau. O ir žmona juokauja, kad tuomet tampa indų plovėja, mat restorane buvau įpratęs visą dėmesį skirti tik maisto gaminimui.
